Vežėjas (Auriga) – vienas seniausių žvaigždynų, žinomas nuo Mesopotamijos laikų, įėjęs į Ptolemėjo 48 žvaigždynų sąrašą (2 a.). Anksčiau šalia jo šliejosi Ožkos (Ožkiukų) žvaigždynas, dabar susiliejęs su Vežėju (skaitykite apie „dingusius“ žvaigždynus), kuris žiemos mėnesiais pakyla beveik į zenitą. O prisiminimas apie „ožką“ (pagal graikų mitą, maitinusią Dzeusą) išliko kai kurių žvaigždžių pavadinimuose ir senoviniuose žvaigždėlapiuose, kur ožka vaizduojama ant vežėjo nugaros su ožkiukais rankoje. Lietuvoje geriausiai matomas lapkričio-kovo mėn., o didesnė jo dalis niekada nenusileidžia ir gali būti stebima visus metus.

Deja, žvaigždyne tėra 5-ios maždaug 3-io ryškio žvaigždės, užimančios šešiakampio viršūnes: Kapela (Aur a), Menkalinanas (Aur b), Mechazimas (Aur q), Chasalechas (Aur i), Almaazas (Aur e), o šeštoji tenka ryškiajai El Natai (Aur g). El Natas Ptolemėjaus buvo priskirta Vežėjui, tačiau vėliau ją perkėlė į Jaučio žvaigždyną, nes be jos jautis buvo netekęs rago, kol Johanas Baeris¹⁾ savo 1603 m. atlase ją priskyrė iškart abiem žvaigždynams.

Žvaigždyno pavadinimas susijęs su graikų mitu apie ugnies dievą Hefaistą. Dzeusas įkurdino žvaigždyną už žėrintį vežimą, Hefaisto nukaltą Helijui. Pagal kitą mitą, tai Hefaisto sūnus Erichtonijus, užsitarnavęs Dzeuso palankumą tuo, kad pirmasis išrado kinkomą vežimą.

Ryškiausia žvaigždė – gelsvoka Kapela (0,1 ryškio; 3-ioji šiaurės pusrutulyje) – tai ožka Amaltėja, išauginusi Dzeusą. Būrelis žvaigždžių aplink Kapelą, sudarančių trikampį, vadinamos „ožiukais“ (kitas lotyniškas pavadinimas - Hircus - Ožka). Lietuviškai vadinta „paukštiškai“ - Tikutis arba Perkūno Ožka (kitaip, Perkūno oželis, pranašaujantis perkūniją – kas galėjo būti svarbu žvejams, kuriems Kapela buvo vienu orientyrų) – matyt, tai išlikę senosios baltų mitologijos atgarsiai. Arabai vadino Alhajot - Ožka. Indų mitologijoje ji simbolizavo Brahmos širdį ir vadinasi Brahma Ridaya.

Kapela - daugianarė sistema, nutolusi už 43 švm. Kad ji dvinarė, nustatyta dar 1899 m. – sudaryta iš viena kitą neužstojančių komponenčių (vadinamoji spektrinė dvinarė) – tačiau tik 1919 m. Dž. Andersonas²⁾ ir F. Pizas³⁾ išskyrė komponentes (tai buvo pirmasis interferometrinis matavimas už Saulės sistemos ribų). Paaiškėjo, kad tai dviejų G klasės geltonųjų milžinių sistema, atstumas tarp komponenčių apie 0,75 a.v., o apskriejimo periodas – 104 paros. Pirmoji (Kapela Aa) ir blyškesnė komponentė jau randasi raudonosios milžinės stadijoje (ir yra vėsesnė, 5000^oK), o antroji – irgi jau užbaigė pagrindinę žvaigždžių evoliucijos seką ir yra tarpinėje Hercšprungo spragos⁴⁾ būsenoje (vandenilis jau išdegė, o helis dar nepradėjo). Jų masės – maždaug po 2,5 Saulės masių; jos gana jaunos, maždaug po 600 mln. m. amžiaus. Ir tik 2001 m. „Hubble“ sugebėjo tiesiogiai vizualiai išskirti jas ultravioletiniame diapazone.

1914 m. suomis Ragnar Furuhjelm‘as⁵⁾ pastebėjo, kad ši pora turi dar vieną blyškų palydovą, kuris vėliau pasirodė esąs dar viena dvinare sistema, nutolusia per 1 švm. Ši raudonųjų M klasės nykštukių, kurių masės maždaug apie 0,5 Saulės masės, sistema (Kapela HL) aplink pagrindinių žvaigždžių sistemą 1 švm. atstumu apskrieja per kelias dešimtis tūkstančių metų. Be to, Kapelos sistema yra rentgeno spindulių šaltiniu, kas iki šiol tebėra mįslė. Jis Vežėjo žvaigždyne aptiktas 1962 ir 1963 m. raketų startais, o 1974 m. balandžio 5 d. iš raketos nustatyta, kad jo šaltiniu yra būtent Kapela (toji diena laikoma žvaigždžių rentgeno astronomijos pradžia). Jos rentgeninio spinduliavimo stiprumas apie 10 tūkst. kartų stipresnis už Saulės – ir daugiausia sklinda iš Kapelos Aa. Astrofizikai spėja, kad komponenčių atmosferas kaitina skirtingi procesai arba jų magnetiniai laukai labai skiriasi.

Astrologijoje Kapela yra civilinių ir karinių pagerbimų simboliu. Viduramžiais ji priklausė Beheno žvaigždėms, glaudžiai susijusiomis su magija, siejama su safyru ir augalais: mėta, rugiagėle, mandragora, akeniu. Kornelijus Agripa jos ženklą priskyrė kabalai.
Gerai įvertintame James Gunn‘o⁶⁾ romane „Klausytojai“ 2028 m. į SETI panašiu projektu užmezgamas ryšys su prie Kapelos esančia nežemiška civilizacija. Atsakymas iš jos ateina 2118 m. – ir jis yra išsami kapeliečių žinių enciklopedija. Ir paaiškėja, kad kapeliečiai išnyko prieš tūkstantį metų ir gautas automatinis atsakymas. Romanas baigiasi atskleidimu, kad po 50 m. kitas pranešimas gautas iš Krabo ūko.

Antra pagal ryškį Vežėjo žvaigždė Menkalinanas irgi dvinarė, sudaryta iš maždaug vienodų A tipo supergigančių, nutolusių už 81 švm. Jų masės beveik 2,5 Saulės, paviršiaus temperatūra apie 9300^oK. Komponentės viena nuo kitos nutolusios vos per 0,08 a.v. (tai 5 kartus arčiau, nei Merkurijus nutolęs nuo Saulės), todėl jos apsisuka per 4 d. O 330 a.v. atstumu apie šia porą sukasi raudonoji nykštukė.

Su Menkalinanu susijusi JAV astronomės Antonijos Mori⁷⁾ gyvenimas. Ji pradėjo karjerą „kompiutere“ (viena iš „Pikeringo haremo“) Harvardo koledžo observatorijoje. 1887 m. E. Pikeringas atrado pirmąją spektrinė dvinarę Micaro A (Didžiuosiuose Grįžulo ratuose) žvaigždę ir A. Mori pagal jos spektro kitimą paskaičiavo jos parametrus. O 1889 m. ji jau pati atrado antrąją spektrinę dvinarę žvaigždę – Vežėjo b (Menkalinaną) ir paskaičiavo jos parametrus. Tačiau E. Pikeringas rezultatus paskelbė savo vardu, tepaminėjęs, kad A. Mori atliko paskaičiavimus. Įsižeidusi moteris paliko observatoriją, o 1897 m. paskelbė savo 681-os žvaigždės spektrų tyrimų katalogą – pirmąjį astronomijos leidinį, kurio autoriumi buvo moteris.

Ir dar – apie keisčiausią Vežėjo žvaigždę, Almaazą (Aur e), esančia greta Kapelos. Tai irgi dvinarė žvaigždė su nepaprastai ilgu periodu – 27,1 m. Jos komponentė užstoja centrinę žvaigždę – o tai irgi trunka gana ilgai – 640-730 d., t.y. porai metų ją užstoja nematomas objektas ir jos ryškumas pakinta gana žymiai. Todėl žvaigždė įdėmiai tiriama jau ne pirmas amžius. Paskutinį kartą užstojimas vyko 2009-11 m. Pagal teoriją palydovas turėtų beveik prilygti pagrindinei žvaigždei ir likti nematomas (o gal tai nežemiečių sukurta struktūra, kažkas panašaus į Daisono sferą?!). 1937 m. grupė astronomų su O. Struve pasiūlė, kad tai šalta pusiau skaidri žvaigždė. 7-me dešimtm. pasiūlytas žvaigždės, apsuptos dulkių debesiu, modelis. 1884 m. „užtemimo“ metu aptiktas tamsus kūnas, kurio temperatūra 150-500^oK. 2009 m. „Spitzer“ teleskopo stebėjimai ir kai kurie interferometriniai matavimai yra „mažo kūno“ naudai – kaip B klasės žydroji žvaigždė apgaubta tankaus dulkių disko.

O regimas Almaazo komponentas – F klasės supermilžinė, nors jos parametrai irgi nėra tiksliai nustatomi (masė svyruoja nuo 3 iki 10 Saulės masių). Tiesa, atstumo iki jos nustatymas gana problemiškas – svyruoja nuo 1000 iki 4900 švm.

Taip pat Vežėjo žvaigždyne yra kelios žvaigždės, turinčios planetų sistemas. Dauguma planetų yra stambios, panašios ar net stambesnės už Jupiterį. Prie mažesniųjų paminėtina HD 49674 b (masė maždaug 3 Žemių), tačiau ji yra dujų milžinė ir randasi labai arti žvaigždės, apie ją apsisukdama per nepilnas 5 d.

Kadangi Vežėjas yra arti Paukščių tako, jame gausu tolimojo kosmoso objektų, tarp kurių išsiskiria ryškios žvaigždžių sankaupos M36, M37 ir M38, visos nutolusios panašiais atstumais, kurias galima stebėti net su žiūronais.

M36 (NGC 1960), kurios neoficialus pavadinimas „Sukutis“ (Pinwheel, nes jo ryškios žvaigždės sudaro tarsi mazgą), yra 4100 švm. atstumu; jos skersmuo 14 švm., ir joje randasi apie 180 žvaigždžių, kurių ryškiausios spindesys apie 360 k. didesnis už Saulės. Įdomu, kad 38-ios žvaigždės turi infraraudonojo spinduliavimo perteklių, liudijantį, kad aplink jas yra dulkių apvalkalai. Šiaip, sankaupa jauna (apie 25 mln. m.) ir joje nėra raudonųjų milžinių.

M37 (NGC 2099), kurios neoficialus pavadinimas „Druska ir pipirai“ (nes žvaigždės per teleskopą primena pabertas druskos ir pipirų kruopelytes), yra tanki ir ryški; randasi už 4400 švm., jos skersmuo 40 švm., ir priglaudžia per 500 žvaigždžių. Jos amžius apie 350-500 mln. m. ir todėl joje jau yra 12 raudonųjų milžinių.

M38 (NGC 1912) iš minėtų trijų yra blyškiausia, tačiau beveik toks pat gausi kaip M37. Ji yra už 3500 švm., skersmuo – 50 švm., amžius apie 200-300 mln. m. ryškiausia žvaigždė joje – geltonoji milžinė, kurios šviesumas kaip 900 Saulių. Jos forma netaisyklinga, todėl jos neoficialus pavadinimas yra „Jūros žvaigždė“ (Starfish).

Iš ūkų išskirtinas rusvas ir purpurinis IC-405 (Liepsnojančios žvaigždės ūkas), įdomus tuo, kad kartu yra ir emisinis, ir atspindintis. Jame esanti Aur AE žvaigždė nuo supančių dujų nuplėšia elektronus – ir kai protonas vėl pačiumpa elektroną, išspindima raudona šviesa. Purpurinėse srityse vyksta tos raudonos šviesos susimaišymas su žydra Aur AE šviesa, - ir jų atspindėjimas. Tik įdomu, kad Aur AE apšviečia ūką, tačiau nesusiformavo jame – ji tiesiog praskrenda jį 200 km/sek. greičiu debesyje kartu sukeldama ir smūginę bangą. Maždaug prieš 2 mln. metų ji buvo išmesta iš srities, kur dabar yra Oriono kardo vidurys. O klasės Aur AE 23 k. sunkesnė, 59 tūkst. kartų ryškesnė už Saulę – jos paviršiaus temperatūra net 33 tūkstančiai laipsnių. Ūkas yra už 1500 švm.

Kitu įdomiu objektu yra stambus galaktikų spiečius MACS 0717, esantis už 5,4 mlrd. švm., kuriame vyksta iškart 4-ių galaktikų spiečių susidūrimai ir susiliejimai. 2012 m. jį stebėję astronomai pareiškė, kad jiems pirmąkart pavyko gauti tamsiosios materijos siūlo (filamento) 3D vaizdą. Manoma, kad tokie siūlai apraizgę Visatą tarsi voratinklis, o jų susikirtimo vietose randasi didelės galaktikų sankaupos. Ištirto fragmento ilgis 60 mln. švm. jame įprastos materijos dalis iki 2%, o kitą sudaro tamsioji materija.

Iš Vežėjo atskrieja du meteorų srautai. Aurigidai garsūs savo neperiodiniais pliūpsniais, tokiais, kokie buvo 1935, 1986, 1994 ir 2007 m. Jie susieti su Kiess (C/1911 N1) kometa, atrasta 1911 m., o ryšis nustatytas 1935 m., tačiau vėliau suabejota, kai po 24 m. srautas nepasikartojo. Vis tik abejones beveik panaikino 1986 m. vengrų astronomijos mėgėjas I. Teplickis. Labai įspūdingu buvo 1994 m. srauto „šou“, kaip ir 2007 m., kai meteorai buvo labai ryškūs ir žalios spalvos. Maksimumas siekė 100 „krintančių žvaigždžių“ per valandą.

Zeta aurigidai ne tokie žavingi ir ne tokie kaprizingi. Tai silpnas srautas, besitęsiantis nuo gruodžio 11 d. iki sausio 21 d. su piku per Naujuosius metu (tai kam dar fejerverkus tada laido?! – gal todėl, kad maksimalus meteorų skaičius tėra 1-5 per val.). Jis nustatytas 1886 m. Dar vienas silpnas „Autigidais“ vadinamas srautas trunka nuo sausio 31 d. iki vasario 23 d.

Nežemiečiai

Kapelą kolonizavo drakonidai – būtent iš čia jie pirmiausia įkūrė reptoidų koloniją Žemėje. Kita rase Kapelos sistemoje yra humanoidai. Mairajai yra labai taiki rasė, bandanti sugyventi su žmonėmis. Jie „sukūrė“ majų civilizaciją atgabendami žmones iš įvairių Žemės vietų. Būdami „mokslininkų“ rase jie majus išmokė astronomijos ir davė „laiką“. Jie paliko Žemę majų klestėjimo viršūnėje – jiems išvykus majai pradėjo praktikuoti kruvinas aukas jų šlovinimui. Po to Žemėje pasirodė dar kelis kartus.

Kapela minima daugelyje kūrinių:

• brazilo E. Armondo „Kapelos tremtiniuose“ (1949) kai kurie kapeliečiai (dėl savo moralinio nuopuolio) atgimė Žemėje ir padėjo žmonijos evoliucijai bei senovės civilizacijų iškilimui;
• „Žvaigždžių treko“ epizode „Penktadienio vaikas“ (1967) veiksmas vyksta Kapeloje IV;
• Anne McCaffrey „Rovane“ ir tęsiniuose Kapelos sistemoje yra gyvenamas pasaulis;
• velsiečio Ch. Evans’o „Kapelos auksinės akys“ (1980) kolonistai iš Žemės susiduria su paslaptingais vietiniais;
• kituose kūriniuose ir kompiuteriniuose žaidimuose; keliuose paminima ir Aur b, t.y. Menkalinanas.