`
Global Lithuanian Net:    san-taka station:
Mūsų palydovo kilmės klausimai  
Ištikimasis Žemės palydovas jau senai tapo ne tik lyrikos, bet ir mokslo tyrimų objektu.

1960 m. pabaigoje Pulkovo observatorijoje į simpoziumą susirinko Mėnulio tyrinėtojai. Šis forumas parodė, kad Mėnulio kilmė vis dar nėra iki galo aiški.

Joje amerikietis G.K. Juris grindė hipotezę, kad tolimoje praeityje Mėnulis buvo savarankiška Saulės sistemos planeta, tačiau kažkuriuo momentu, veikiama Žemės traukos jėgos, tapo Žemės palydovu. Jis rėmėsi tuo, kad Saulės sistemos kūrimosi metu Žemės srityje buvo daug Mėnulio dydžio dangaus kūnų, kurių dauguma Moon formation during strike suskilo į gabalus ir virto dulkėmis, kurias Saulės vėjas išstūmė už Saulės sistemos ribų. Mėnulis vienintelis išlikęs. Jis spėjo, kad Mėnulyje gerokai mažiau geležies ir jo cheminė sudėtis artimesnė Saulės sudėčiai.

O bulgaras N. Bonevas6) pateikė originalią, nors kažkiek ir panašią hipotezę. Tai buvo savarankiška planeta, kurios orbita buvo artima Žemės orbitai. Galingi ugnikalnių išsiveršimai stumtelėjo Mėnulį link Žemės, kuri sugebėjo jį „pačiupti“. N. Bonevas remiasi tuo, kad Mėnulis daugeliu atžvilgių yra unikalus. Pirmiausia, jis per didelis ir toks planetos ir palydovo masių santykis Saulės sistemoje vienintelis. Ir pagaliau, - iš kur tie milžiniški krateriai Mėnulyje? Tačiau tam reikia tiesiog neįtikėtino aplinkybių sutapimo, kas mažai tikėtina.

Rusų mokslininkai teigė, kad mūsų planetą, susiformavusią iš šalto kosminių dulkių ir dujų debesio, kadaise supo daugybė dalelių, kurios nepaliaujamai judėjo, trankėsi ir jungėsi. Iš jų maždaug prieš 5 mlrd. m. ir susiformavo Mėnulis – tuo metu Žemės masė tesiekė 30-50% dabartinės masės. Taigi Žemė ir Mėnulis beveik bendraamžiai. Susiformavęs Mėnulis, kaip ir Žemė, ėmė šilti dėl vykstančio radioaktyvių elementų skilimo. Išsilydę lengvesni, o kartu su jais ir radioaktyvūs elementai iškilo į paviršių. Dėl tokio maišymosi temperatūra Mėnulio viduje sumažėjo, tačiau ėmė lydytis viršutiniai sluoksniai. Tai sukėlė didelius išsiveržimus, dėl ko kai kurios Mėnulio paviršiaus sritys ėmė grimzti. Galiausiai radioaktyvių elementų kiekis Mėnulyje sumažėjo ir prasidėjo Mėnulio vėsimas. Tikriausiai tai buvo prieš 3,5 mlrd. m. Tačiau pagal tokį palydovų susidarymo scenarijų Žemė turėjo supti daugybė mažų palydovų, iš kurių galiausiai teliko tik Mėnulis.

Jau 5 a. pr.m.e. Anaksagoras rašė, kad pagal jo turimus šaltinius Mėnulis atsirado vėliau nei Žemė. 3 a. pr.m.e. Apolonijus iš Rodo*) „Argonautikoje“ remiasi Aristoteliu, kuris aprašinėjo Arkadijos kalnų rajonų gyventojus, kurie „maitinosi gilėmis, ir tai buvo laikais, kai danguje dar nebuvo Mėnulio“. O Plutarchas mini Arkadijos valdovą Proselenosą (t.y. „iki Mėnulio“), o jo pavaldiniai buvo proselenosai.

20 a. pradžioje populiaria buvo ir Džordžo Darvino (evoliucijos teorijos kūrėjo Č. Darvino sūnaus) hipotezė, kad kadaise Žemė ir Mėnulis buvo vienas kūnas (skystu pavidalu). Jam vėstant jis spaudėsi, kas sukėlė sukimosi pagreitėjimą ir išcentrinės jėgos padidėjimą. Kūno forma pamažu kito. Pradžioje jis panašėjo į suplotą elipsoidą, tada išsitempė tarsi cigaras, vėliau įgijo kriaušės formą, o galiausiai išsiskyrė du rutulio formos kūnai. Kažkuriuo metu jų jungtis nutrūko. Veikiant vienas kitą sukimasis lėtėjo ir galiausiai pasiekė dabartinį statusą. Tačiau šiuolaikinis mokslas šią hipotezę laiko mažai tikėtina.

Švedas Chanesas Alvenas laiko, kad pradžioje Mėnulis judėjo paraboline trajektorija kaip savarankiška planeta. Kai jis priartėjo prie Žemės priešinga jos sukimosi kryptimi, Žemės potvynių trauka ėmė lėtinti Mėnulio orbitinį judėjimą, privertusį jį dar labiau priartėti prie Žemės, kuri jį tada ir pasigavo. Kartu Žemė nuo Mėnulio atplėšė nemažą medžiagos kiekį. Viena jos dalis nukrito į Žemę ir taip susidarė Žemės pluta, o kita – nukrito atgal į Mėnulį, išmušdama milžiniškus kraterius. Deja, toks aiškinimas nelabai gali būti priimtinas.
O V. Kovalis (Paminklas tūkstantmečiams// Žvaigždžių salų paslaptys, 1982) iškelia hipotezę, kad nežemiečiai Mėnulį (iš srities tarp Jupiterio ir Marso ar „pasiskolindami“ iš planetų-milžinių) atgabeno prie Žemės tam, kad primintų apie savo apsilankymą.

Šiuo metu dominuoja atskėlimo nuo Žemės hipotezė, pagal kurią maždaug Marso dydžio kūnas (vadinamas Tėja, kurios motina buvo Selenė; arba Orfėju) trenkėsi į besiformuojančią Žemę, atskeldamas jos dalį, iš kurios susiformavo Mėnulis. Ją, išvystydamas Dž. Darvino idėja, 1946-ais pasiūlė R.A. Daly, tačiau į ją kreipta mažai dėmesio iki pat 1974 m., kai ji buvo perspausdinta „Icarus“ žurnale. 7-o dešimt. pabaigoje W.K. Harmann’as iš Planetary Science Institute irgi teigė ja tikintis. Beje, „Apollo 12“ astronautas Al Worden’as nurodė įdomią šios hipotezės sąsają su šumerais. „Enuma Eliš“ epe vandeningąją Tiamatę perskėlė vienas Nibiru planetos palydovų.

7-je konferencijoje Mėnulio klausimais Hiūstone (1976) australas geologas A. Ringvudas1), ištyręs amerikiečių atgabentas bazalto nuolaužas, nustatė, kad į jų sudėtį įeina magnis, aliuminis, geležies oksidai ir kt. Elementai ir medžiagos, kurių randama Žemėje. O ir Londone 1977 m. (Philosophical Transactions Royal Society) išklausytas Dž. Kyfio2) ir H. Jurio3) pranešimas, teigiantis, kad Mėnulis greičiausiai yra „Žemės skeveldra“.

„Nature“ (2015 m. balandžio 8 d.) paskelbė straipsnį, kuriame pateikiama papildomų argumentų, kad Mėnulis susidarė po Žemės susidūrimo su Tėjos planeta. Ši teorija buvo iškelta 8-me dešimtm. – atseit, Mėnulis susidarė prieš 4,5 mlrd. m. iš nuolaužų po Žemės susidūrimo su Marso dydžio planeta – to naudai kalba panaši Žemės ir Mėnulio uolienų cheminė sudėtis bei tai, kad Mėnulis praktiškai neturi geležinio branduolio.

Tačiau Mėnulis turėjo susidaryti daugiausia iš Tėjos nuolaužų, tad ir ši privalėjo turėti panašią cheminę sudėtį, o to tikimybė tik apie 1%. Tačiau nauji modeliavimai, atlikti Haifos technologijų inst-te (Izraelis), šią tikimybę padidino iki 20-40% - jei abi planetos susiformavo maždaug vienodu atstumu nuo Saulės.

Volframo-182 izotopo, susidarančio skylant hafniui-182, santykis Mėnulio ir Žemės grunte taip pat kalba susidūrimo teorijos naudai. Mėnulio paviršiuje jo daugiau nei Žemėje – mat Žemė aktyviai akumuliavo asteroidų ir kometų medžiagą.

„Nature Geoscience“ 2017 m. sausio 9 d. numeryje paskelbta ir nauja hipotezė, kad mėnulis susidarė iš medžiagos, kurią iš pirmapradės žemės užuomazgos atskėlė ne vienas, o keli mažesni kūnai. Vėliau iš atskirų atskeltų Žemės nuolaužų ir susiformavo vientisas Mėnulis. Tik tai kažkiek įtartina, nes tokiu būdu turėtų susiformuoti ir daugelis kitų planetų palydovų – juk pradinės sąlygos buvo panašios. O Mėnulis savo parametrais yra labai išimtinis atvejis kitų palydovų šeimoje.

Mėnulio vidus skystas?

Kompiuterinis Mėnulio sandaros modeliavimas leidžia spėti, kad Mėnulio branduolį supa tam tikras skystas plonas sluoksnis – tarp mantijos ir branduolio. Jo storis nėra vienodas ir jis įtakoja seisminių bangų nuslopimą. Ir jis tarsi dvigubas...

Manoma, kad jis susidarė dėl trinties Mėnulio gelmėje, kurią sukelia gravitacinis Žemės poveikis. Tik lieka neaišku, kodėl tasai sluoksnis nesugebėjo sustingti per 4,5 mlrd. m.

Užkonservuota Mėnulyje?

Mėnulis tikrai galėjo būti puikia terpe gyvybės Žemėje pėdsakų išsaugojimui. Ji atsirado maždaug prieš 3,8 mlrd. m. – ir jos ankstyvųjų pėdsakų Žemėje neišliko. Tačiau populiari panspermijos teorija teigia, organiką į Žemę galėjo užnešti meteoritai. Tačiau jie intensyviai bombardavo ir Mėnulį, tad ir jame turėjo palikti biomedžiagą, kur ji galėjo išlikti.

Tiesa, tais laikais Mėnulis nebuvo šaltas kūnas – tai buvo išsilydęs rutulys, o lava tekėjo pro visus plyšius. Ir nors atrodytų, kad lava turėjo sunaikinti bet kokią organiką, tačiau Richard Matthewman‘as iš Londono su kolegomis parodė, kad nebūtinai (The moon as a recorder of organic evolution in the early solar system: A lunar regolith analog study// Astrobiology; 14 Feb 2015 ). Jie įvairias organines medžiagas patalpino į Mėnulio dulkes, kurias įkaitino iki 700o. Ir paaiškėjo, kad lava ne tai, kad naikina organiką, bet ir patikimai ją apsaugo – vos kelių centimetrų dulkių sluoksnio pakako organikos izoliavimui nuo naikinančio karščio. O vėliau jis ją saugojo nuo saulės vėjo, radiacijos ir kosminio bombardavimo. Tad tikimybė, kad Mėnulis išsaugojo Žemės proto-gyvybės medžiagą, gana didelė.

2005 m. akademikas Jurijus Natočinas4) išsakė spėjimą, kad gyvybė atsirado ne jūrose, o vandens telkiniuose, kuriuose dominavo K+ jonai (jūrose dominavo Na+). 2009 m. Armenas Mukidžanianas ir Michailas Galperinas, remdamiesi ląstelės elementais, irgi teigė, kad gyvybė atsirado ne vandenyne.

Deividas Vardas įrodė, kad karštame mineraliniame vandenyje susidaro stromatolitų kolonijos, galėję būti pirmomis sudėtingomis gyvybės formomis. O 2011 m. Tadaši Sugavara karštame vandenyje sukūrė proto-ląstelę.
Mari-Lor Pon mineralo serpentino Isua formacijos (Grenlandija) tyrinėjimai 2011 m. parodė, kad gyvybė galėjo atsirasti purvo vulkanuose.
Nobelio premijos laureatas biologas Džekas Šostakas4) pažymėjo, kad lengviau įsivaizduoti organinių medžiagų sankaupą ežeruose nei vandenyne. Taip mano ir rusų kilmės amerikiečio Eugenijaus Kunino komanda.


Jei nebūtų Mėnulio

Skyrelis perkeltas į puslapį   Koks tas Mėnulis  >>>>

Kas dedasi Mėnulyje?

1968 m. NASA paskelbtame kataloge minimos 579 paslaptingi stebėjimai per keturis amžius Mėnulyje. Minimas 1956 m. lapkričio 26 d. didelis švytintis Maltos kryžius, taškeliai, trikampiai, švytintys kvadratai, kraterių pradingimai, "sienų" atsiradimai, judantys švytintys objektai, šviesos spinduliai, skrodžiantys kraterius ir kalnus, geometrinės figūros, ryškūs žybsniai, spalvotos tranšėjos, ilgėjančios 6 km/val. greičiu.

Anglijos Karališkoje astronomų draugijoje saugoma astronomo Birto 1871 m. ataskaita apie 1600 stebėjimų. Jis Plutono krateryje stebėjo šviesos signalus, geometrines figūras, judančius kūnus.

Amerikos astronautai iš nedidelio aukščio pastebėjo lygiagrečiai einančius pėdsakus? Kas juos paliko Mėnulyje? "Apolono-10" ir "Apolono-11" skrydžio virš Aristarcho kraterio metu pastebėti neaiškūs šviesos reiškiniai, pasikartojantys kiekvieno apsisukimo metu. Tie reiškiniai stebėti ir iš Žemės.

Žinomas "antilėkštininkas" Džeimsas Grinakras pripažino, kad jis su kitais 4 astronomais Flegstafo observatorijoje (Arizona) stebėjo 31 milžiniškų dydžių (5000x300 m) objektą. Objektai judėjo taisyklinga tvarka. Tarp didelių objektų "kursavo" maži (150 m skersmens). Specialūs prietaisai po Mėnulio paviršiumi nustatė esant dideles ertmes (iki 100 km3), kurios dešimčių km gylyje gali turėti temperatūrą, tinkamą gyvybės egzistavimui.

Paslaptimi lieka ir milžiniški kupolai, keičiantys spalvą ir nemetantys šešėlio, tarsi būtų skaidrūs Saulės šviesai.

Mėnulis tuščiaviduris ir dirbtinis?

Jau keli dešimtmečius nuolat pasirodo žinučių iš patikimų šaltinių, kad Mėnulis yra ne toks, kokį jį įsivaizduojame, o taip apie tai, kad jame yra nežemiečių.
Apie tai prieš savo mirtį 2007-ais paskelbė 89-metis pulkininkas Ross Dedrickson’as, buvęs atsakingas už JAV branduolinių ginklų saugojimą. Tada, atseit, projektą A119 sustabdė nežemiečiai.

Tenesio Kosminių tyrimo inst-to fizikas Horace Crater santykinai neseniai paskelbė straipsnį „J. of Space Exploration“ apie kai kurias Paracelsus Con kraterio nematomoje Mėnulio pusėje ypatybes, leidžiančias manyti, kad jos dirbtinės kilmės. Na jei žmogaus koja ten nežengė, kas jas ten sukūrė? Unusual Structures on Moon Far Side

1995 m. Clementine misijos į Mėnulį pavaduotojas Dž. Brandenburgas7) sakė, kad tikrasis tikslas buvo spėjamai dirbtinių struktūrų nematomoje Mėnulio pusėje nufotografavimas. Toji misija Mėnulio ašigaliuose atrado vandens. Jos duomenis išnagrinėjo saugumo departamento elitinė grupė. Iš visų nuotraukų jam mintyse įstrigo kelių mylių pločio stačiakampė struktūra.

1962 m. Gordon MacDonald’o iš NASA straipsnyje teigiama, kad labiau tikėtina, kad Mėnulis yra tuščias nei kad tokiu nėra. O Kolumbijos un-to Lamont-Doherty Žemės observatorijos direktoriaus Sean C. Solomon 2014 m. straipsnyje skundžiamasi, kad po dešimtmečių tyrimų vis dar neturima supratimo apie vidinę Mėnulio sandarą. Jim Marrs knygoje „Mūsų okultinė istorija“ jis šį tą pasakė: „Mėnulio uolienų tyrimai rodo, kad Mėnulio vidus skiriasi nuo Žemės mantijos spėjant turint labai mažą arba visai neturint branduolio. 1962 m. studija nustatė, kad Mėnulio vidaus tankis mažesnis nei išorės“.
Jim Marrs pateikia ir daugiau apie Mėnulio tuščiaviduriškumą: „Labiausiai stebinantį įrodymą, kad Mėnulis gali būti tuščias, pateikė „Apollo 12“ komanda 1969 m. lapkričio 20 d., kai grįžusi į motininį laivą, pasiuntė nusileidimo modulį sudužti Mėnulyje... Jis trenkėsi į paviršių apie 40 mylių nuo „Apollo 12” nusileidimo vietos, kur ypač jautri seisminė įranga užregistravo, [kad] … ilgau nei valandą Mėnulis aidėjo tarsi varpas. Frank Press’as iš MIT teigė: „Tai yra visiškai neįprastas įvykis. Tas ganai nedidelis susidūrimas ... sukėlė signalą kuris truko 30 minučių kas yra visiškai už mūsų patirties ribų“.

Įtarimai kilo ir kitiems, pvz., 1970 m. TSRS Mokslų akademijos nariai paskelbė straipsnį “Ar Mėnulis nėra svetimo proto kūrinys?”

 

Prof. Th.C. Loder III iš Niu Hempšyro un-to teigia: „Protingos būtybės iš kitų žvaigždžių sistemų lankė ir lanko Žemę...“

Jam antrina buvęs NASA astronautas Brian O’Leary, Printono un-to fizikos profesorius: „Gausu įrodymų, kad su mumis kontaktuota, kad civilizacijos senai mus lankė, … kad tie lankytojai naudoja sąmonės technologijas, jei naudoja toroidus, besisukančius magnetinius diskus traukos varikliams, kas atrodo esant bendru NSO reiškinio vardikliu”.

Aiškiaregys Ingo Swann‘as (knygoje „Įsiskverbimas“ - Penetration) ir kiti vyriausybinės „Stargate“ programos dalyviai sakėsi Mėnulyje matą keistas struktūras ir humanoidines būtybes.

Karlas Saganas irgi antrino, kad Mėnulis nežemiečiams yra geresnė vieta bazei nei Žemė, nes ji ten nebūtų aptikta žmonių.

Ir galiausiai, Mėnulyje pastebėta svečio iš žvaigždžių Oumuamua „kopija“ (žr.  >>>>>).

 

Ateiviai Mėnulyje?

USAF seržantas Karl Wolf, ypatingas asmens įslaptinimas
Dirbau taktinėse Oro pajėgose Langley AFB, Virdžinijoje, 4444 žvalgų technikų grupėje. Aš buvau fotografas, turintis sugebėjimų elektronikoje... man buvo liepta pereiti į ten, ... kur NASA perduoda informaciją iš Mėnulio erdvėlaivio.... Tuo metu nežinojau, koks tikslus to tamsaus kambario ir darbų tikroji esmė... tad jis [technikas] man rodė, kaip visa tai veikia ... ir jis pasakė: 'tarp kitko, mes atradome bazę kitoje Mėnulio pusėje'. Jis ištraukė vieną mozaikų [sudėtinių nuotraukų] ir parodė tą bazę Mėnulyje, esančią geometrinės formos ... ten buvo sferiniai pastatai ... aukšti bokštai ... ir dalykai, atrodantys kaip radaro lėkštės.

Paaiškinimai

*) Apolonijus iš Rodo (pirmoji 3 a. pr.m.e. pusė) – poetas ir gramatikas, žinomas epine poema „Argonautica“ apie Jasono ir argonautų kelionę ieškant aukso vilnos. Ji sukurta visai kitokia dvasia nei to meto Aleksandrijos vyravusi poezija, ji neturėjo pasisekimo, kas sukėlė nesutarimus su mokytoju Kalimachu, privertusius jį persikelti į Rodo salą. Ten jis perdirbo „Argonautiką“ ir netrukus išgarsėjo tiek, kad rodiečiai suteikė jam pilietybę. Tada grįžo į Aleksandriją ir ėmė Bibliotekos vadovu (kaip Zenodoto įpėdinis ir Erastoteno pirmtakas).
Romėnai labai vertino kūrinį, vertė ir komentavo jį, o taip pat mėgdžiojo jį.

1) A. Rindvudas (Alfred Edward Ringwood, 1930-1993) – australų geofizikas ir geochemikas. 6-7 dešimtm dirbo su germaneitais, nustatydamas, kad jie yra žemo slėgio analogai aukšto slėgio silikatams. Tai padėjo patikslinti Žemės mantijos klausimus. 1969 m. meteorito fragmentuose atrado polimorfinus.
1960 m. atgaivino Dž. Darvino (Č. Darvino sūnaus) teoriją, kad Mėnulis atskeltas iš Žemės mantijos. Šią įdėją parėmė Heinrich Wanke, žinomas Europos Žemės mokslo atstovas.

2) Dž. Kyfas (John Aloysius O'Keefe, 1916–2000) – JAV planetologas, dirbęs NASA (1958-1995). Jis nustatė Žemės „kriaušės“ formą, kartu su kitais atrado YORK efektą (kai Saulės šviesa priverčia suktis nedidelį dangaus kūną, pvz., asteroidą ar meteorą). Jis išvystė teoriją, kad tektitai yra vulkanų išsiveržimų Mėnulyje „bombos“.

3) H. Juris (Harold Clayton Urey, 1893-1981) – JAV fizikinės chemijos mokslininkas, Nobelio premijos laureatas (1934) už deuterio atradimą. Suvaidino svarbų vaidmenį kuriant atominę bombą. Vėlyvajame gyvenimo etape vystė kosmochemiją, išvystęs teoriją apie cheminių elementų gausą Žemėje bei žvaigždėse. Tyrė Apollo-11 parvežtus Mėnulio pavyzdžius ir padarė išvadą, kad Mėnulio ir Žemės kilmė bendra.

4) Jurijus Natočinas (g. 1932 m.) – ukrainiečių kilmės tarybinis biologas, specializavęsis kepenų fiziologijos ir medžiagų apykaitos sūrioje vandens aplinkoje srityse. Nemažai dėmesio skyrė molekulinės filiologijos klausimams. Aktyvus mokslinės endruomenės veikėjas (tame tarpe ir Tarptautinės astronautikos akademijos narys nuo 1991). 2005 m. išsakė hipotezę apie gyvybės atsiradimą sūriuose sausumos vandens telkiniuose (o ne jūrose).

5) Džekas Šostakas (Jack William Szostak, g. 1952 m.) – lenkų kilmės kanadiečių biologas, išradėjęs (keliolika patentų), Nobelio premijos fiziologijos ir medicinos srityje laureatas (2009; už nustatymą, kaip telomerai apsaugo chromosomas). Paskutiniu metu bando atskleisti, kaip Žemėje atsirado gyvybė bei sukurti dibtinę ląstelę.
Prisidėjo vystant genetiką ir yra pirmasis, sukūręs dirbtinę mielių chromosomą. Jo pasiekimai naudojami ir Žmogaus genomo projekte. 2016 m. pasirašė laišką, reikalaujantį nutraukti kovą su genetiškai modifikuotais organizmais (GMO).

6) Nikola Bonevas (1898-1979) – bulgarų astronomas, Sofijos un-to prof. (nuo 1932 m.), Burgarijos MA Astronomijos skyriaus direktorius (1952-1972). Pagrindiniai tyrinėjimai Saulės kūnų srityje: užsiėmė Mėnulio kilmės ir vystymosi klausimais, tyrė Mėnulio kraterių pasiskirstymą, nagrinėjo kai kurių Mėnulio raterių vulkaninės kilmės galimybę. Išnagrinėjo Jupiterio ir Saturno palydovų judėjimą, Veneros sukimąsi apie ašį. Anot jo, Mėnulis buvo savarankiška planeta, skriejusi artima Žemei orbita, tačiau vulkaninė veikla jame stumtelėjo link Žemės, kuri jį „pasigavo“ (H. Hoerbigerio teorijos atgarsis).
Palaikė Atlantidos buvimo Atlanto vandenyne idėją ir ta tema paskelbė kelis straipsnius. Jo nuomone, Altantidą galėjo pražudyti asteroidas (nukritęs ar arti praskridęs). Jis netgi įtarė, kad tai galėjo būti Cerera.

7) Džonas Branderburgas (John E. Brandenburg, g. 1953 m.) – amerikiečių plazmos tyrinėtojas, paramokslinių ir fantastinių knygų autorius. Fantastika susidomėjo “Apollo” misijų metu. Victor Norgarde pseudonimu jis išleido fantastines knygas „Asteroidas 20-2012 Sepulveda “ (2009) ir „Rytinės žvaigždės praskridimas“ (2003). Labai populiari jo knyga „Miręs Marsas, mirštanti Žemė“ (1999, kartu su M. Paxon).
Dž. Brandenburgas buvo pagrindinis MET (Microwave Electro-Thermal) plazminės traukos naudojančios vandenį išradėjas. Dar 2012 m., remdamasis 2001 Mars Odyssey orbitinės stoties duomenimis, jis išsakė spėjimą, kad yra įrodymų Marse buvus termobranduoliniam karui, Acidalium jūroje – dėl ko buvo stipriai kritikuojamas. Tačiau vėliau apie tai ryžosi prabilti ir kiti.

Papildomai skaitykite:
Žmonės Mėnulyje
Baikonūro tremtyje
Mėnulis; jo ypatybės
Koks tas mūsų palydovas?
Pirmasis vežimas Mėnulyje
Istorinė Mėnulio nuotrauka
Ankstyvieji Mėnulio tyrinėjimai
Mėnulis ir jo įsisavinimo ypatybės
Mėnulis: Septintasis kontinentas
Mėnulis atskleidžia savo nematomą veidą
Baisioji tarybinės kosmonautikos paslaptis
S. Koroliovas - sovietų kosmoso programos vedlys
Paskutinį ledynmetį sukėlė meteorito ar kometos smūgis
Astronomija: Žymesnieji įvykiai (20 a.)
Nepaprastai suderinta Visatos sandara
Paprasti ir neįprasti asteroidai
Saturno keisčiausias palydovas
Pirmasis Mėnulio kiberis
Tolimų planetų nuotraukos
Mėnulio kronikos kine
Gyvybės paieškos Marse
Dvasia iš Levanijos
Kometos: dangaus ženklai
Pakeliui į Saturną
Kosmoso kanibalai
Seksas ir raketos
Mūšis dėl Veneros
Mokslininkai fantastikai
Projektas "Farside"
Tektitai ir kt.

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis