Mėnulio kilmės klausimai. UFO Page. Lithuanian

Mūsų palydovo kilmės klausimai

Mėnulis gali sukelti Žemės žūtį

Žinoma, kad Mėnulio trauka Žemėje sukelia du vandens gūbrius, slenkančius vandenynais į vakarus sukantis Žemei, dukart per parą sukeliančius potvynius. Dangaus kūnų trauka panašiai veikia ne tik vandenį: sausumos dalis, esanti arčiau Mėnulio, patiria didesnę šio trauką. Didžiausias skirtumas yra net 10%. Tad priešinguose Žemės kraštuose susidar dvi plokščios kalvos, kylančios į abi puses nuo Žemės centro ir slenkančios į vakarus. O jų slinkimui trukdo kietų žemės sluoksnių sukibimas. Aiškus trinties buvimas: ji virsta šiluma, kaitinančia Žemės gelmes. Bet svarbiau tai, kad toji trirtis pamažu lėtina Žemės sukimąsi, paros ilgėja, o Mėnulio orbita iš apvalios virsta elipsine ir vis labiau ištęsta. Mėnulis tolsta nuo Žemės, potvynių keliama trintis silpsta.

Tačiau nenutrūks Saulės sukeliama potvynių trintis, todėl Žemės sukimasis nesiliaus lėtėjęs tol, kol Žemėje išliks vandenynai. Para bus ilgesnė už mėnesį. Žemėje vėl atsiras Mėnulio sukeliamos bangos, tik gerokai lėtesnės nei dabar. Bet jų trintis veiks prieš Saulės keliamus potvynius, tad kažkiek skatins Žemės sukimąsi, tad para ir mėnuo vėl ims trumpėti, nors para liks ilgesne už mėnesį. Mėnulis ims pamažu artėti prie Žemės, kol nepasieks vadinamosios „Rošo ribos“, o tada visa savo milijardų tonų mase kris į Žemę.

Negalima sakyti, kad Mėnulis būtinai torpeduos Žemę, kaip spėjo anglų fizikas Dž. Darvinas. Gali nutikti, kad veikiamas Žemės traukos jis suskils į gabalus. Būtent tokį variantą numato anglų geofizikas H. Džefris. Aplink Žemę susidarys masyvių Mėnulio nuolaužų juosta, kiek primenanti Saturno žiedus.

Užkonservuota Mėnulyje?

Mėnulis tikrai galėjo būti puikia terpe gyvybės Žemėje pėdsakų išsaugojimui. Ji atsirado maždaug prieš 3,8 mlrd. m. – ir jos ankstyvųjų pėdsakų Žemėje neišliko. Tačiau populiari panspermijos teorija teigia, organiką į Žemę galėjo užnešti meteoritai. Tačiau jie intensyviai bombardavo ir Mėnulį, tad ir jame turėjo palikti biomedžiagą, kur ji galėjo išlikti.

Tiesa, tais laikais Mėnulis nebuvo šaltas kūnas – tai buvo išsilydęs rutulys, o lava tekėjo pro visus plyšius. Ir nors atrodytų, kad lava turėjo sunaikinti bet kokią organiką, tačiau Richard Matthewman‘as iš Londono su kolegomis parodė, kad nebūtinai (The moon as a recorder of organic evolution in the early solar system: A lunar regolith analog study// Astrobiology; 14 Feb 2015 ). Jie įvairias organines medžiagas patalpino į Mėnulio dulkes, kurias įkaitino iki 700^o. Ir paaiškėjo, kad lava ne tai, kad naikina organiką, bet ir patikimai ją apsaugo – vos kelių centimetrų dulkių sluoksnio pakako organikos izoliavimui nuo naikinančio karščio. O vėliau jis ją saugojo nuo saulės vėjo, radiacijos ir kosminio bombardavimo. Tad tikimybė, kad Mėnulis išsaugojo Žemės proto-gyvybės medžiagą, gana didelė.

2005 m. akademikas Jurijus Natočinas⁴⁾ išsakė spėjimą, kad gyvybė atsirado ne jūrose, o vandens telkiniuose, kuriuose dominavo K⁺ jonai (jūrose dominavo Na⁺). 2009 m. Armenas Mukidžanianas ir Michailas Galperinas, remdamiesi ląstelės elementais, irgi teigė, kad gyvybė atsirado ne vandenyne.

Deividas Vardas įrodė, kad karštame mineraliniame vandenyje susidaro stromatolitų kolonijos, galėję būti pirmomis sudėtingomis gyvybės formomis. O 2011 m. Tadaši Sugavara karštame vandenyje sukūrė proto-ląstelę.
Mari-Lor Pon mineralo serpentino Isua formacijos (Grenlandija) tyrinėjimai 2011 m. parodė, kad gyvybė galėjo atsirasti purvo vulkanuose.
Nobelio premijos laureatas biologas Džekas Šostakas⁴⁾ pažymėjo, kad lengviau įsivaizduoti organinių medžiagų sankaupą ežeruose nei vandenyne. Taip mano ir rusų kilmės amerikiečio Eugenijaus Kunino komanda.

Prof. Th.C. Loder III iš Niu Hempšyro un-to teigia: „Protingos būtybės iš kitų žvaigždžių sistemų lankė ir lanko Žemę...“

Jam antrina buvęs NASA astronautas Brian O’Leary, Printono un-to fizikos profesorius: „Gausu įrodymų, kad su mumis kontaktuota, kad civilizacijos senai mus lankė, … kad tie lankytojai naudoja sąmonės technologijas, jei naudoja toroidus, besisukančius magnetinius diskus traukos varikliams, kas atrodo esant bendru NSO reiškinio vardikliu”.

Aiškiaregys Ingo Swann‘as (knygoje „Įsiskverbimas“ - Penetration) ir kiti vyriausybinės „Stargate“ programos dalyviai sakėsi Mėnulyje matą keistas struktūras ir humanoidines būtybes.

Karlas Saganas irgi antrino, kad Mėnulis nežemiečiams yra geresnė vieta bazei nei Žemė, nes ji ten nebūtų aptikta žmonių.

Ir galiausiai, Mėnulyje pastebėta svečio iš žvaigždžių Oumuamua „kopija“ (žr. >>>>>).

Paaiškinimai

^*) Apolonijus iš Rodo (pirmoji 3 a. pr.m.e. pusė) – poetas ir gramatikas, žinomas epine poema „Argonautica“ apie Jasono ir argonautų kelionę ieškant aukso vilnos. Ji sukurta visai kitokia dvasia nei to meto Aleksandrijos vyravusi poezija, ji neturėjo pasisekimo, kas sukėlė nesutarimus su mokytoju Kalimachu, privertusius jį persikelti į Rodo salą. Ten jis perdirbo „Argonautiką“ ir netrukus išgarsėjo tiek, kad rodiečiai suteikė jam pilietybę. Tada grįžo į Aleksandriją ir ėmė Bibliotekos vadovu (kaip Zenodoto įpėdinis ir Erastoteno pirmtakas).
Romėnai labai vertino kūrinį, vertė ir komentavo jį, o taip pat mėgdžiojo jį.

¹⁾ A. Rindvudas (Alfred Edward Ringwood, 1930-1993) – australų geofizikas ir geochemikas. 6-7 dešimtm dirbo su germaneitais, nustatydamas, kad jie yra žemo slėgio analogai aukšto slėgio silikatams. Tai padėjo patikslinti Žemės mantijos klausimus. 1969 m. meteorito fragmentuose atrado polimorfinus.
1960 m. atgaivino Dž. Darvino (Č. Darvino sūnaus) teoriją, kad Mėnulis atskeltas iš Žemės mantijos. Šią įdėją parėmė Heinrich Wanke, žinomas Europos Žemės mokslo atstovas.

²⁾ Dž. Kyfas (John Aloysius O'Keefe, 1916–2000) – JAV planetologas, dirbęs NASA (1958-1995). Jis nustatė Žemės „kriaušės“ formą, kartu su kitais atrado YORK efektą (kai Saulės šviesa priverčia suktis nedidelį dangaus kūną, pvz., asteroidą ar meteorą). Jis išvystė teoriją, kad tektitai yra vulkanų išsiveržimų Mėnulyje „bombos“.

³⁾ H. Juris (Harold Clayton Urey, 1893-1981) – JAV fizikinės chemijos mokslininkas, Nobelio premijos laureatas (1934) už deuterio atradimą. Suvaidino svarbų vaidmenį kuriant atominę bombą. Vėlyvajame gyvenimo etape vystė kosmochemiją, išvystęs teoriją apie cheminių elementų gausą Žemėje bei žvaigždėse. Tyrė Apollo-11 parvežtus Mėnulio pavyzdžius ir padarė išvadą, kad Mėnulio ir Žemės kilmė bendra.

⁴⁾ Jurijus Natočinas (g. 1932 m.) – ukrainiečių kilmės tarybinis biologas, specializavęsis kepenų fiziologijos ir medžiagų apykaitos sūrioje vandens aplinkoje srityse. Nemažai dėmesio skyrė molekulinės filiologijos klausimams. Aktyvus mokslinės endruomenės veikėjas (tame tarpe ir Tarptautinės astronautikos akademijos narys nuo 1991). 2005 m. išsakė hipotezę apie gyvybės atsiradimą sūriuose sausumos vandens telkiniuose (o ne jūrose).

⁵⁾ Džekas Šostakas (Jack William Szostak, g. 1952 m.) – lenkų kilmės kanadiečių biologas, išradėjęs (keliolika patentų), Nobelio premijos fiziologijos ir medicinos srityje laureatas (2009; už nustatymą, kaip telomerai apsaugo chromosomas). Paskutiniu metu bando atskleisti, kaip Žemėje atsirado gyvybė bei sukurti dirbtinę ląstelę.
Prisidėjo vystant genetiką ir yra pirmasis, sukūręs dirbtinę mielių chromosomą. Jo pasiekimai naudojami ir Žmogaus genomo projekte. 2016 m. pasirašė laišką, reikalaujantį nutraukti kovą su genetiškai modifikuotais organizmais (GMO).

⁶⁾ Nikola Bonevas (1898-1979) – bulgarų astronomas, Sofijos un-to prof. (nuo 1932 m.), Burgarijos MA Astronomijos skyriaus direktorius (1952-1972). Pagrindiniai tyrinėjimai Saulės kūnų srityje: užsiėmė Mėnulio kilmės ir vystymosi klausimais, tyrė Mėnulio kraterių pasiskirstymą, nagrinėjo kai kurių Mėnulio raterių vulkaninės kilmės galimybę. Išnagrinėjo Jupiterio ir Saturno palydovų judėjimą, Veneros sukimąsi apie ašį. Anot jo, Mėnulis buvo savarankiška planeta, skriejusi artima Žemei orbita, tačiau vulkaninė veikla jame stumtelėjo link Žemės, kuri jį „pasigavo“ (H. Hoerbigerio teorijos atgarsis).
Palaikė Atlantidos buvimo Atlanto vandenyne idėją ir ta tema paskelbė kelis straipsnius. Jo nuomone, Altantidą galėjo pražudyti asteroidas (nukritęs ar arti praskridęs). Jis netgi įtarė, kad tai galėjo būti Cerera.

⁷⁾ Džonas Branderburgas (John E. Brandenburg, g. 1953 m.) – amerikiečių plazmos tyrinėtojas, paramokslinių ir fantastinių knygų autorius. Fantastika susidomėjo “Apollo” misijų metu. Victor Norgarde pseudonimu jis išleido fantastines knygas „Asteroidas 20-2012 Sepulveda“ (2009) ir „Rytinės žvaigždės praskridimas“ (2003). Labai populiari jo knyga „Miręs Marsas, mirštanti Žemė“ (1999, kartu su M. Paxon).
Dž. Brandenburgas buvo pagrindinis MET (Microwave Electro-Thermal) plazminės traukos naudojančios vandenį išradėjas. Dar 2012 m., remdamasis 2001 Mars Odyssey orbitinės stoties duomenimis, jis išsakė spėjimą, kad yra įrodymų Marse buvus termobranduoliniam karui, Acidalium jūroje – dėl ko buvo stipriai kritikuojamas. Tačiau vėliau apie tai ryžosi prabilti ir kiti.
Taip pat žr. >>>>>

⁸⁾ Džordžas Darvinas (George Howard Darwin, 1845-1912) – anglų astronomas, matematikas, advokatas, Č. Darvino 2-sis sūnus. Jo darbai daugiausia skirti dangaus mechanikai (ypač trijų kūnų problemai), kosmologijai, potvynių teorijai (Žemės-Menulio sąveikai), besisukančių skystų kūnų stabilumui. Skaičiavimų pagreitinui siūlė naudoti įvairius skaičiavimo prietaisus. 1873 m. grįžo į Trinity koledžą; tuo metu parašė mokslo populiarinimo darbų apie matematiką ir statistiką, tačiau didžiausią atgarsį sukėlė jo straipsnis apie vedybų laisvės apribojimus atsivelgiant iš eugenikos požiūrio taško. Jį užsipuolė su kritika, tačiau ginti ėmėsi T. Hakslis ir Č. Darvinas. Paskutiniais metais daug užsiėmė administraciniais darbais.
Vienas jo darbų skirtas kitai to meto populiariai teorijai apie Saulės sistemos susidarymą – planetozomalių (apie planetų didėjimą susijungiant mažesniems kūnama – „meteoritams“). Anot jo ji labiau tikėtina nei vientisų planetų susidarymas iš dujų ūko, tačiau negali paaiškinti planetų ir palydovų pasiskirstymo po orbitas.