|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Kometos, meteorai, krintančios žvaigždės ir kiti dangaus reiškiniai
Kometų kritimas iš dangaus fiziškai neįmanomas, Antuanas Lavuazjė, 1792 m. 19 a. pradžioje Prancūzijos Mokslų Akademijoje (Institute, kaip ją vadina prancūzai) galiojo nurodymas, kad jokie pranešimai apie iš dangaus krintančius akmenis nepriimami nagrinėjimui. Tačiau 1801 m. vos ne ant akademikų pasipylė ištisas meteoritų lietus ir draudimą teko atšaukti. Kometas arba uodeguotąsias žvaigždes (graikų kometes reiškia uodeguotą, gauruotą ir netgi barzdotą žvaigždę ir tikrai, kai kurių kometų uodegos nutįsta dešimtis ir net
šimtus mln. m., tačiau tą puošmeną jos įgyja tik priartėję prie Saulės) senovėje (ir šiaip prietaringi žmonės) laikė baisiausiu ženklu. Tačiau žmonės paprastai bijo to, ko nesupranta (į tai, beje, dėmesį atkreipė ir Laplasas savo kertiniame tekste, padėjusiame pagrindus jo determinizmui, žr. >>>>> ). Senovės mokslininkai kometas laikė garais iš Žemės. Ptolemėjas visus tuo metu žinomus 7-is dangaus kūnus patalpino į ploniausio krištolo sferas, kurioje kiekvienas tų kūnų sukosi aplink savo ašį pagal nustatytą dėsnį. Už šių buvo dar 8-oji sfera, kuri talpino žvaigždes.
Žmonės manė, kad tos sferos egzistuoja fiziškai. Tad prie Žemės negalėjo priartėti jokia kometa, nes jai būtų tekę pradaužti sferą o kadangi tokių sferų pažeidimų danguje nepastebėta, tad kometos randasi tarp Žemės ir artimiausios, t.y., Mėnulio, sferos. Kometų poveikių supratimai tais laikais buvo įvairūs. Vienos jų, atseit, platino marą, kitos sėjo karo sėklas, trečios pranašavo mirtis ypač, garsiems žmonėms. Pas Šekspyrą Kalpurnija sako Cezariui: Vargšų mirties dieną nespindi kometos, tik apie karalių mirtis skelbia dangūs (Julijus.Cezaris, 2 veiksmas, 2 scena). Kai kurie tvirtino, kad didžioji 43 m. pr.m.e. kometa buvo Juliaus Cezario siela, kylanti į savo dangaus buveinę. Vienas pirmųjų paminėjimų apie kometas yra 371 m. pr.m.e., kai Aristotelis dar buvo vaiku; jo amžininkai vadino kometą liepsnojančiu fakelu. Vis tik ne visi tikėjo, kad kometos sukelia katastrofas ir neša mirtį. Pasakota, kad
Vespasianas 79-ais m. ištarė: Kepleris nustatė, kad planetų orbitos elipsinės, t.y. ne tiksliai apskritos. Tačiau jos nesulyginamos su kometų orbitomis, kurios nepaprastai ištęstos. Netoli Žemės ir Saulės jos išbūna labai trumpai ir šia atkarpą praskrieja labai sparčiai. Dabar mokslininkai iš esmės sutinka, kad kometos sudarytos iš sutrupėjusių kietos medžiagos: dulkės, smėlio, įvairų dydžių ir formų akmenų bei luitų. Artėjant prie Saulės kometa išskiria dujų apvalkalą, supantį kietą branduolį. Tai kometos galva, kuri pereina į ilgą spindinčią uodegą. Todėl kometai artėjant prie Saulės, uodega slenka iš paskos, o kometai tolstant nuo Saulės, uodega atsiduria priekyje. Uodegas sudaro labai išretėjusios dujos, kurios spindi todėl, kad sugeria Saulės ultravioletinius spindulius. Uodegą stumia Saulės vėjo spaudimas, kurios, nors ir labai silpnas, sugeba nustumti labai išretėjusias dujas. Kad atsirastų dujų apvalkalas, Fredas L. Viplas1) pasiūlė, kad kietas kometos branduolio daleles jungia (gaubia) ledas. Gali būti, kad kometų lede yra ir sušalusio metano bei amoniako. Spektroskopinė analizė rodo, kad kometų sudėtyje gana daug vandenilio. Be to, jose randama tokių žmogui mirtinų dujų kaip ciano. 1910 m. kai Halio kometa taip priartėjo prie Žemės, kad susidūrimas atrodė neišvengiamas, laikraščiai daug rašė apie jos nuodingas dujas. Nenuostabu, kad atsirado savižudžių, nenorinčių uždusti kometos nuodais. Bet tai niekai kometos dujos pernelyg išretėjusios, kad sukeltų realų pavojų.
Nuo 1947-ųjų jau niekas kometos nepalaikydavo kometos skraidančia lėkšte. Priežastimi galėjo tas paprastas faktas, kad danguje nepasirodė jokia ryški kometa. Tačiau šių sušalusių akmens luitų nuolaužos pasirodydavo daugelyje pranešimų. Ledui tirpstant ir garuojant, branduolys mažėja ir vieną kartą akmenų ir dulkių debesis išsibarsto beveik po visą elipsinę orbitą. Žemė kartais kerta tokių senų kometų orbitas ir tada plyksteli ištisas kibirkščių lietus, vadinamosios krintančios žvaigždės. Paprastai didesnę dangumi švystelėjusią žvaigždutę sukelia smiltelės dydžio dalelė. O kartais Žemė susiduria su kelių kilogramų ir net dešimčių tonų svorio akmens nuolaužas. Jų kritimo metu įvyksta stiprus sprogimas, kartais nusiaubiantis šimtus kvadratinių kilometrų. Spėjama, kad sprogimą 1908 m birželio 30 d. Tunguskoje (žr. >>>>> ) sukėlė būtent kometa. Įvairiose Žemės vietų yra išlikę tokių kritimų krateriai vienas žinomiausių, nors ne pats didžiausias, yra Arizonos Velnio kanjone. Jei meteoras toks didelis, kad iki galo nesudega atmosferoje, jį vadiname meteoritu
(meteoros - iš graikų kalbos pakeltas į orą, tačiau iš tikro tai nukritęs į Žemę). Jie skirstomi į du
pagrindinius tipus: akmeninius (aerolitai) ir geležies-nikelio (sideritai). Be kitų išskirtinių savybių, jie stipriai skiriasi spalva.
Nors tikėtina, kad aerolitų į Žemę krenta gerokai daugiau, daugiau sideritų randa tiesiog todėl, kad metalas jų sudėtyje leidžia juos lengviau atpažinti. Taigi, meteoritus galima suskirstyti į 3 grupes: akmeniniai, geležiniai ir mišrūs. Akmeniniai pasitaiko dažniausiai (iki 93%) ir toliau skirstomi į chondritus ir achondritus. Jie daugiausia sudaryti iš mineralų: silikatų (olivinas, forsteritas), piroksenų (augitas, enstatitas) kalcinių lauko špatų. Tarp akmeninių meteoritų daugiausia chondritų (92%), kurie turi matricines uolienas su smulkiais akmeniniais rutuliukais (1-2 mm skersmens), kurie vadinami chondrais. Chemine sudėtimi į juos labai panaši Saulė tad, matyt, jie susidarė iš Saulės sistemos proto-medžiagų. Chondrai suyra esant aukštoms temperatūroms, tad greičiausiai būtent tai ir patyrė achondritai. Dauguma jų kilę iš Mėnulio, Marso ir asteroidų.
Retesni geležiniai meteoritai (6%). Jų dauguma chemine sudėtimi panašūs į pentlanditą, kuris yra geležies ir nikelio sulfidas. Hobos meteoritas3) įspūdingas ne tik dydžiu, bet ir sudėtimi: 82,4% geležies, 16,4% nikelio, 0,76% kobalto ir nežymūs kiekiai kitų elementų. Jis priklauso retai ataksitų klasei, t.y. meteoritams, kurių nuopjovos turi glotnų paviršių be kokių nors struktūrinių įmantrybių. Rečiausiais yra mišrūs, akmeniniai-geležiniai meteoritai (1%), kurie dar skirstomi į palasitus ir mezosideritus. Palasitai susideda iš silikatų (dažniausiai olivino) ir geležies junginių. Pirmasis buvo rastas 1773 m. ir pavadintas Palaso geležimi vokiečių mokslininko Peterio Simono Palaso, pasiūliusio, kad tai gamtinė geležis, garbei. Viso rasta tik 64 palasitai, tačiau kai kurie jų labai stambūs, sveriantys kelis šimtus kilogramų. Mezosideritai sudaryti maždaug iš vienodo kiekio geležies, nikelio ir silikatų. Jie irgi labai reti jų rasta tik kiek per 200. Ir spėjama, kad pagrindinis jų šaltinis Psichėjos asteroidas (16). Tarp kitų mineralų pasitaiko ir labai retų. 1893 m. prancūzų chemikas Anri Muasanas4) aptiko muasanitą, kai tyrinėjo meteorito kraterį Velnio kanjone (JAV Arizonos valst.). jame aptiko naują mineralą silicio karbidą (SiC), kuris buvo nepaprastai kietas, kietumu artimas deimantui. Ir jei muasanitai retai sutinkami Žemėje, jie paplitę kosmose. Beje, tais pačiais 1893 metais amerikiečių chemikas Edvardas Ačesonas5) susintetino silicio karbidą, kuris dabar naudojamas kaip abrazyvas pramonėje ir briliantų imitacijai. Kitas retas meteorituose sutinkamas mineralas yra chibonitas yra sudėtingas cerio ir kalcio oksidas ir pavadintas prancūzo Polio Chibono, pirmąkart 1953 m. Madagaskare radusio iki tol nežinomą mineralą. Žinomiausias chibonito 1,5 mm kristalas, pavadintas Žydruoju angelu, rastas 1969 m. Australijoje nukritusiame meteorite. Pirmasis oficialiai užregistruotas meteorito kritimas įvyko 1492 m. lapkričio 16 d. Aukštutiniame Reine netoli Ensisheimo kaimo (dabar tai priklauso Prancūzijai). Kritimo vietą aplankė Romos imperatorius Maksimilianas I Habsburgietis, liepęs prikaustyti akmenį grandine, kad jis vėl neišskristų atgal, į dangų. Tiesa, po 280 m. meteoritams aplamai uždraudė atskristi iš kosmoso. A. Lavuazjė asmeniškai ištyrė akmenį,tariamai nukritusį iš dangaus audros metu. 1772 m. jis parašė ataskaitą Paryžiaus akademijai, kurioje tvirtino, kad tasai akmuo buvęs paprastas geležinis piritas ir kad jokių meteoritai neegzistuoja. Kaip jis rašė, tikri fizikai visada buvo skeptiški dėl to. Bet praėjo dar pora dešimčių metų, - ir vėl pripažinta nežemiška meteoritų kilmė. 1794 m. vokiečių fizikas Ernstas Chladnis2) išleido knygą Apie rastos Palaso ir kitų į ją panašių masių kilmę bei apie kai kuriuos su tuo susijusius gamtos reiškinius, kurioje teigė apie nežemišką meteoritų kiltį. Nuo 1933 m. egzistuoja Meteoritų draugija, jungianti apie 1000 mokslininkų ir entuziastų iš 52 šalių. Jie registruoja meteoritus biuletenyje ir žurnalą Meteoritika ir planetų mokslas (MaPS). Tačiau egzistuoja ir vienas labai įtartinas meteoritas, rastas Itone (Kolorado valst.). Jis sudarytas iš vario, cinko ir švino, gamtinio žalvario lydinio. H. Niningeris (1952) įsitikinęs, kad tai tikrai meteoritas, nes klausinėjo jį radusius žmones. Tačiau neįprasta cheminė sudėtis verčia abejoti. Tai tarsi išlydytas žalvarinis lovos strypas ar burbulas nuo jos. Ir net lengviau priimti meteoritą esant iš gryno vario nei iš žalvario, žmogaus atrasto lydinio. O šis įtartinas meteoritas paminėtas čia dėl garsiųjų žalių ugninių rytulių, pasirodančių virš Niu Meksiko dykuma, kuriuos daugelis laiko esant variniais.Šie nuo kitų gerokai išsiskiria ir armijos sluoksniuose sukelia didesnę sumaištį, nei visi kiti reiškiniai paimti kartu ir taipogi priskirti NSO kategorijai. O kodėl juos stebi tik Niu Meksiko valstijoje? Jie pasirodo ir kitur, tik čia pastebimi dažniau dėl grynesnio oro. O kodėl jų nematė iki 1947-ųjų? Juos matė pvz., 1940 m. meteorų lietuje buvo gausu ryškių žalių meteorų. Tiesa čia skraidančių lėkščių šalininkai iškėlė dar vieną idėją, Cheminės analizės rezultatai parodė, kad ore yra kažkiek vario, Bet tai nieko nereiškia. Štai magnio akmeniniuose meteorituose yra maždaug 1400 kartų daugiau nei vario. Ir P. Millnanas pabrėžė (1932), kad meteorui, kurių spektre stipriai išryškėja magnis, stebėtojui atrodo žaliais. O dideli meteorai kartais būna labai efektingi ir sukelia efektą, panašų į fejerverką. Žmonijos istorijos buvo nemažai atvejų, kai labai ryškūs meteorai sukėlė siaubą prietaringiems žmonėms. Vienintelį dokumentuotą žmogaus žuvimą nuo meteorito rado turkų archyve. 1888 m. rugsėjo 13 d. pranešime sultonui rašoma, kad prieš 3 savaites Syleimanijos miestelyje (dabar Irake) sprogo ugninis rutulys, o tada iš dangaus pradėjo kristi akmenų nuolaužos, kurių viena užmušė vietinį gyventoją. Tos pačios 2013 m. vasario 15 d. rytą, kai vakare buvo laukiama
asteroido 2012 DA14 ypač artimo priartėjimo prie Žemės (apie tai žr. >>>>> )
nustebino, o gal ir perspėjo, kad grėsmė iš kosmoso tikrai egzistuoja,
greta Čeliabinsko nukritęs meteoritas, dėl kurio smūgio bangos sukeltų pasekmių netgi buvo sužeista šimtai žmonių.
(o apie šią ir kitas Čeliabinsko keistenybes žr. >>>>>). Kartu žmones baugino ir kiti du dangaus reiškiniai Saulės ir Mėnulio užtemimai. Be visiškų ir dalinių užtemimų , būna ir žiediniai Saulės užtemimai, kai tamsų Mėnulio kūną juosia ryškios saulės šviesos žiedas. Pvz., 1922 m. Saulės užtemimo metu, Australijos aborigenai, pasamdyti stebėjimo bokšto Liko observatorijos statybai, pamanė, kad astronomai ketina lipti į bokštą ir pagauti Saulę tinklu, kai toji atsidurs netoliese. Jie nelabai dėl to nerimavo, tačiau vis tiek manė, kad geriau Saulė palikti ramybėje. Išdėstę tą mintį, jie toliau kasė duobes atramoms, mėgaudamiesi įvairiais iškastais vabalais ir kitais vabzdžiais. O Mėnulio užtemimai gali sukelti dar didesnį nerimą, nes Mėnulis visiškai neišnyksta, o įgauna atspalvį, primenantį kraują. Pirmasis meteorito paminėjimas 211 m. pr.m.e. Tačiau Ši Huanas nedžiūgavo, ir mokytus vyrus vertė kurti eiles apie teisuolius ir aprašinėti keliones po Padangtę, o muzikantas groti ir dainuoti jas. O rudenį vienas pasiuntinių, grįždamas iš žemių į vakarus, naktį vyko į Pinšu Chuajinjo apskrityje. Jį sustabdė kažkoks vyras su jaspio disku rankoje, kurį padovanojo, taręs: Šiais metais mirs pirmasis drakonas. O tada išnyko. Imperatorius įsakė apžiūrėti diską. Pasirodė, kad tai tas pats diskas, kurį imperatorius pametė keldamasis per Jangdzės upę 28-ais valdymo metais. Tada Ši Huanas ėmėsi burti ir gavo atsakymą: Kelionę ir perkėlimas žada laimę. Jis perkraustė 30 tūkst. kiemų į Juičžuną Beiche rajone, šeimų galvoms suteikdamas vieną papildomą svarbos rangą. Aiškinama, kad pirmuoju drakonu buvo Ši Huanas, o pačią istoriją aiškiai sukūrė konfucionistai. Išskirtinės kometos 2013 metais
Tačiau metų pabaigoje gali pasirodyti tikrai įspūdingą kometa. Tai C/2012 S1 (ISON) kometa, kurią 2012 m. rugsėjį atrado astronomai-mėgėjai V. Nevskis (Baltarusija) ir A. Novichonokas (Rusija). Jau lapkritį ji taps matoma plika akimi, tačiau tikras jos grožis atsikleis po to, kai lapkričio 28 d. ji praskirs arčiausią Saulei tašką (už 732 tūkst. mylių). Tada ji turi tapti tokia ryški, kaip Mėnulio pilnatis. Jei ji išgyvens, galėsim toliau ja grožėtis Šiaurės pusrutulyje, nes ji artės link Žemės, prie kurios arčiausiai priartės gruodžio 26 d. (tiesa, ji visai negrėsminga, nes praskris net už 40 mln. mylių). Yra netgi spėjančių kad jos ryškumas bus apie 15 kartų ryškesnis už Mėnulio pilnatį ir bus matoma netgi dieną. 2013 m. gruodis: Tačiau mūsų viltys dėl įspūdingo dangaus reginio žlugo priartėjimas, kaip ir Ikarui, prie Saulės buvo lemtingas ir nuostabi žalioji žvakė neįsižiebė. ISON gyvenimas buvo ilgas ir audringas. Savo gyvenime ji daug patyrė. Gimusi dulkėtoje ir sūkuriuotose aplinkoje, ji pasitraukė į Oorto debesį, kuriame buvojo apie 4 mln. metų. Maždaug prieš 3 mrld. pro šalį praskriejanti žvaigždė ją ištraukė iš Oorto debesies ir skyrė klajoklės dalią. Jos gyvenimas tapo dinamiškas ir nenuspėjamas, kai ramius laikotarpius keisdavo negailestingi ir atšiaurūs. 2013 m. pabaigoje ji ketino pademonstruoti mums tikrąjį savo grožį, tačiau neapskaičiavo ir jos priartėjimas prie Saulės buvo fatalus. 12 valandų prieš jos arčiausią priartėjimą ji sparčiai ir ryškiai sužibo, tačiau netrukos vėl (ir sparčiai) ėmė blėsti. Ji atrodė tarsi difuzinis darinys, be aiškaus branduolio. Jos dabar negalima pamatyti net per teleskopus, nekalbant apie pliką akį. Pranešama iš SOHO, kad ISON liovėsi skleidus Lymano alfa fotonus, kurie susiję su vandenilio sąveika su Saulės šviesa tai reikštų, kad kometos branduolyje neliko vandenilio (arba, kad visai neliko paties branduolio). Tad jei ji ir nesuiro visiškai, tai tikrai jau nebėra tokia, kokia buvo prieš tai. Tiksliai nežinoma, kas iš jos liko. Kai kas paaiškės gruodžio pabaigoje, kai ją nužvelgs Hubble teleskopas (dabar ji vis dar pernelyg arti Saulės dėl jo). Tada žinosime, ar jau reikia parašyti jai nekrologą... 2014 m. vasario 8 d. papildymas:
2013 m. gruodžio viduryje tiek Arecibo radioteleskopas, tiek kosminis Hubble teleskopas pabandė
aptikti ISON kometos liekanas, tačiau nieko nesurado. Kas beliko iš tiek vilčių kėlusios kometos
neįžiūrimas besiplečiantis dulkių debesis. Ir nors tai daugelį nuvylė, vis tik dėl sukelto susidomėjimo ISON
kometa tapo viena labiausiai tirtų. Ją apžvelgė bent tuzinas zondų, tarp jų ir Messenger Mercury bei Mars
Reconnaisssance Orbiter. Apie ją surinkta gausybė informacijos, kurią nagrinėti bus galima kelis metus.
Dar buvo spėliota, kad kometa primins save 2014 m. sausio 15 d., nes tuo metu Žemė turėjo praeiti
netoli ISON kometos kelio. Bet nuolaužos nuskrieja arti kometos trajektorija, o dulkės per pora mėnesių
turėjo gerokai prasisklaidyti. Tad jei kas iš jos ir žybtelėjo danguje, tai tik labai nedidelis kiekis.
Kita vertus, pabandysim padaryti vieną sugretinimą, pasiūlytą John Bortle. 1680 m. lapkritį vokiečių
astronomas G. Kirčas buvo pirmasis teleskopu atradęs kometą (C/1680 V1), neformaliai vadinamą Kirčo kometa arba
Didžiąja 1680-ųjų kometa. Ji praskriejo pro Žemę 0,42 a.v. atstumu, ir gruodį priartėjo prie Saulės per 0,0062 a.v.
Skamba kaip kažkas girdėta, panašiai?... Tų laikų paveikslai parodo ryškią kometą su ilga plona uodega išsirietusia virš Europos dangaus.
Metų laikas (lapkritis-gruodis) tėra sutapimas, tačiau ISON kometos orbitos duomenys labai artimi
C/1680 V1. Aišku, tai nėra tas pats objektas, tačiau gali būti, kad kadaise jos abi galėjo būti vienos, didesnės
Saulės ganomos kometos dalimis, atskilusiomis prieš kelis tūkstančius metų. Toks ryšis galimas, nors ir
labai tikėtinas... Ir net jei taip buvo, viena sesė garantuotai jau mirė... O 2014 m. didžiausio reginio tikimasi iš Holmeso kometos (17P/Holmes),
prie Saulės priartėsiančios 2014 m. kovo 27 d., bet plačiau apie ją - kitą kartą. Iki 2017 m. sausio vidurio pro žiūronus galima stebėti retą C/2016 U1 NEOWISE kometą, aptiktą tik 2016 m. spalį.
Jos ieškoti pietryčių dangaus skliaute reikia prieš pat aušrą. Jos orbitą tokia ištęsta, kad vėl sugrįš tik po milijonų metų. Netoli Saulės 2020 m. pavasarį randasi C/2017 T2 (PANSTARRS) kometa, atrasta 2017-ais. Jos periodas apie 295 tūkst.
m., tad nereiktų praleisti progos į ją žvilgtelėti. Arčiausia Saulės ji bus gegužės 4 d, ir gegužės 14 d. turėtų pasiekti
didžiausią ryškumą (prognozuojama 8,3m), tad ją reikėtų stebėti per žiūronus (kažkur netoli Grįžulo ratų).
2021 m. ryškiausia kometa tikimasi būsiant Leonardo kometą (C/2021 A1), G.J. Leonardo
atrastą Lemono kalno observatorijoje (JAV) 2021 m. sausio 3 d., kai ji buvo apie 5 a.v. nuo Saulės ir buvo 19-o ryškumo.
Nustatyta, kad ji atkeliauja iš labai toli, iš kokių 3500 a.v., kur temperatūra beveik absoliutus nulis. Jos kelias link Saulės
truko dešimtis tūkstančių metų. Ji galėjo bent kartą, maždaug prieš 70 tūkst. m. būti priartėjusi prie Saulės, o kadangi jos
orbita parabolinė, tai ji niekad nebuvo labai arti Saulės. Tai suteikia tikimybę, kad jos paviršiuje yra labai lakių medžiagų,
kurios išgaruos jai atsidūrus prie Saulės. Todėl tikimasi, kad ji pasieks 4-ą ryškumą, nes bus ir arti Žemės (gruodžio 12 d.
praskries už 34,9 mln. km), ir arti Saulės (2022 m. sausio 3 d. priartės iki 92 mln. km) tad būtų matoma plika akimi.
Gruodžio pirmomis dviem savaitėmis ją bus galima stebėti prieš tekant arba ką tik nusileidus Saulei rytų-šiaurės rytų danguje palei horizontą
(netoli Arktūro žvaigždės), kai ji praeis per
Berenikės garbanas, Jaučiaganį ir Gyvatės Galvą. Apsukusi Saulę ji
bus išmesta iš Saulės sistemos, tad jos jau niekada nepamatys žmogaus akis. Dar įdomu ir tai, kad ji gruodžio 18 d. ypač priartės prie
Veneros (vos 4,3 mln. km) ir ją perbrauks savo uodega. Tad ji netgi sukels
pavojų prie Veneros skriejančioms stotims, ypač japonų Akatsuki orbiteriui. Lapkričio pabaigoje ji yra Skalikų žvaigždyne (po Didžiųjų Grįžulo ratų iena) ir jos ryškis yra 10,6. Nuo Žemės nutolusi per 0,6 a.v.
(90,3 mln. km). Gruodžio 12 d. ji persikels į Heraklio žvaigždyną; tikėtinas jos ryškis bus 8-as - matoma per nedidelius žiūronus
(plika akimi matomi 4-o ryškio dangaus objektai). Nuo Žemės nutolusi 36 mln. km. 2023 m. pradžioje prie Žemės (ir Saulės) artėja kometa C/2022 E3 (ZTF), atrasta 2022 m. kovą.
Vasario 1 d. pro Žemę ji praskries vos už 0,28 a.v., t. y. maždaug 42 mln. km atstumu. Tuo metu ji bus netoli šiaurinio dangaus
poliaus Žirafos žvaigždyne. Nors kometų ryškumas yra sunkiai nuspėjamas, tačiau tikimasi, kad pasieks 5-6
regimąjį ryškumą ir bus matoma plika akimi, nors greičiausiai nebus tokia ryški kaip 2020-ųjų liepą savo vaizdu
džiuginusi NEOWISE kometa. Aišku, svarbios ir oro sąlygos.
Kometą C/2022 E3 (ZTF) 2022 m. kovo 2 d. aptiko B. Bolinas ir F. Maskis su Zwicky Transient Facility kamera
Palomaro observatorijoje, kai ji buvo už 4,3 a.v.
Pradžioje palaikyta asteroidu, tačiau vėlesni stebėjimai patvirtino ją esant kometa. Ji turi žalsvą branduolį ir gelsvą uodegą. Paskaičiuota, kad šios
kometos orbitos trukmė apie 50 tūkst. m. tad kitą kartą jos sugrįžtant mes jau nesulauksime...
C/2022 E3 (ZTF) kometa 2023 m. sausio viduryje randasi nedideliame Šiaurės Vainiko (Darželio)
žvaigždyne ir, būdama arti 1 a.v. atstumu nuo Žemės ir 9,8 ryškio, matoma per žiūronus. Nišimura kometą (C/2023 P1) astronomijos mėgėjas H. Nišimura atrado 2023 m. rugpjūčio 12 d. Jos periodas yra
maždaug 435 m. Ji gali būti susijusi su silpnu Sigma Hydridų meteorų lietumi (pikas gruodžio 9 d.). 2023 m. rugsėjo
9 d. šį retą svečią jau bus galima stebėti plika akimi (arba per žiūronus) geriausia jos ieškant šiaurės rytų kryptimi prieš auštant į kairę
nuo Veneros. Kometa atrodo truputį žalsva,
nes ji skleidžia daugiau dujų nei dulkių. Arčiausiai Saulės ji praskries rugsėjo 17 d. (0,2 a.v.).
1) Fredas Viplas (Fred Lawrence Whipple, 1906-2004) amerikiečių astrologas, dirbęs Harvardo koledžo
observatorijoje. Atrado asteroidų ir kometų, iškėlė purvino sniego kamuolio teoriją kometoms, išrado Viplo skydą,
saugantį kosminius aparatus nuo mikrometeoritų. Taip pat tyrinėjo planetarinius ūkus, žvaigždžių ir Saulės sistemos evoliuciją;
1962-73 m. vadovavo NASA meteorų fotografavimo programai bei nukritusių meteorite paieškai.
Jo garbei pavadintas asteroidas 1940, krateris Mėnulio nematomoje pusėje, ir observatorija Arizonoje.
2) Ernstas Chladnis (Ernst Florens Friedrich Chladni, 1756-1827)
vokiečių fizikas, geležinių meteoritų tyrinėtojas ir muzikantas. Yra eksperimentinės akustikos pradininkas,
tyrinėjęs vibruojančias plokšteles, skaičiavęs garso greitį įvairiose dujose. 1791 m. sukūrė muzikos instrumentą, Chladnio eufoną,
sudarytą iš stiklinių lazdelių skleidžiančių skirtingo dažnio garsus. Po 1791 m. susidomėjo meteoritais ir apie tai parašė knygą (1794).
3) Hoba - meteoritas, pavadintas pagal Hoba West ūkį
Namibijos šiaurinėje dalyje, kuriame jis randasi. Jis yra vienas didžiausių gamtiškos kilmės geležies gabalų, - apie 3 m
ilgio ir 1 m storio ir pradžioje svėręs apie 66 t (dabar dėl erozijos kiek palengvėjęs). Dėl savo svorio jis niekad nebuvo
perkeltas iš kritimo vietos. Nukrito priešistoriniais laikais, maždaug prieš 80 tūkst. m., o atrastas 1920-ais ariant lauką.
1929 m. jį tyrė britų minerologas L. Spenseris. 1955 m. paskelbtas nacionaliniu paminklu. 1987 m. ūkio savininkas jį
paaukojo valstybei ši jo vietoje įrengė turistinį centrą.
4) Anri Muasanas (Ferdinand Frederic Henri Moissan, 1852-1907) prancūzų chemikas ir farmacininkas,
Nobelio premijos laureatas (1906) už fluoro atskyrimą nuo jo junginių (1886). Tęsdamas fluoro tyrinėjimus patobulino
elektros lanko krosnį, kurioje tapo pasiekiama 3500oC temperatūra, kas leido gauti daugelio elementų
boridus ir karbidus. 1893 m. ėmėsi tyrinėti prie krateryje Mirties kanjono Arizonos valstijoje rasto meteorito fragmentus,
kuriuose aptiko naują mineralą, padaręs išvadą, kad tai silicio karbidas (1905 m. pavadintas muasanitu).
5) Edvardas Ačesonas (Edward Goodrich Acheson, 1856-1931) amerikiečių chemikas, sukūręs silicio
karbido sintezės metodą, o vėliau gaminęs karborundą ir grafitą. Iki 1884 m. dirbęs pas T.
Edisoną, ėmėsi dirbtinių deimantų kūrimo. Taip atrado silicio karbidą, pavadinęs karborundu. Gavo apie 70 patentų abrasyvų, grafito produktų ir kitose srityse. Papildomai skaitykite:
|
Tikėtina, kad jau kovo mėnesį plika akimi (arba su žiūronais) bus galima stebėti C/2011 L4
(PANSTARRS) kometą, atrastą 2011 m. su Pan-STARRS teleskopu (Havajuose). Tikimasi, kad jos
ryškumas gali būti kaip Veneros, tačiau iš tikro kometų elgesį labai sunku nuspėti. Kometų medžiotojas
David Levy sako: Kometos tarsi katės; jos turi uodegas ir daro tik tai, ką nori. Šiaurės pusrutulyje
PANSTARRS bus matoma vakaruose ties horizontu iškart po saulėlydžio. Vėliau ji judės šiaurės kryptimi nuo
Žuvų žvaigždyno link Pegaso ir Andromedos. Vienok, manoma, kad ši kometa nėra periodinė ir kitą kartą gali pasirodyti tik po 100 tūkst. metų.
