Kodėl Mėnulis iš sūrio?

Praeitis pranešimai iš astronomijos srities kartais tiesiog pribloškia. Net nereikia kalbėti apie Afrikos dogonų tautą, paimkite kad ir Dž. Svifto „Guliverio keliones“, kurioje Laputos mokslininkai gana tiksliai apibūdina du Marso palydovus (daugiau apie tai >>>>>), kurie buvo atrasti tik gero šimtmečio.

Ir čia kyla klausimas – iš kur Sviftas žinojo apie Marso palydovus? Ilgą laiką tai laikė paprastu sutapimu, kol neatėjo „mada“ panašius „stebuklus“ sieti su ateiviais iš kosmoso. Jų perduotos žinios išliko įvairiais būdais – pasakose, dainose, mituose.

Ir aišku, nežemiečiai žinojo, iš ko sudarytas Mėnulio paviršius!? Tikrai ne iš plieno!? Štai Žemė turi 35% geležies, o Mėnulis – tik 15%. O ir magnetinio lauko jis beveik neturi. Tai paprastai aiškinama gerokai mažesniu, gausiu geležies skystu branduoliu. O juk judėjimai branduolyje ir kuria magnetinį lauką. Galiausiai, kai Žemės sąlyginis svoris 5,5, Mėnulio tik – 3,34 g/cm³, kas atitiktų silikatines Žemės plutos uolienas. Kažkodėl prieš 4,5 mlrd. m. susidarydamas Mėnulis gavo gerokai mažesnę dalį geležies, o kodėl – neaišku. Tikriausia ateiviai ir tai žinojo, tačiau jų perduota žinia kažkur per kartų kaitą nusimetė...

Tad vis tik iš ko sudarytas tas Mėnulis!? Amerikiečių geofizikui O. Andersonui^**), Kolumbijos un-to profesoriui, pavedė išsiaiškinti, koks garso sklidimo greitis Mėnulio uolienose ir rasti analogus Žemėje. Ir su nekantrumu laukė rezultatų. Ir sulaukė!?

Prieš Naujus metus O. Andersonas pažįstamiems išsiuntinėjo atvirutę su piešiniu ir savu eilėraštuku (pateikiam „laisvą“ vertimą):

 Koks sielos nušvitimas, -
 Po netikėto minties dūrio
 Sužinoti, kad Mėnulis
 Tikrai sudarytas iš sūrio!

Kartu jis pateikė ir garso sklidimo palyginamąją lentelę (km/sek.):

Pavyzdys 10017:		1,84
Norvegų sūris:		1,83
Šveicarų sūris:		1,65
Pavyzdys 10046:		1,25

Tad atrodo, kad žemišku Mėnulio analogu yra ... sūris, tik deja, neaišku, kuri jo rūšis labiausiai atitinka. Bet ir ši mįslė išsprendžiama! Numetus ant Mėnulio pakilimo pakopas, jų sukelti seisminiai virpesiai nuslopdavo ne po sekundės, kaip turėtų pagal dėsnius, o po dešimties minučių. Todėl buvo išsakyta prielaida, kad turėtų būti paslaptingų, neaiškios kilmės ertmių. Bet ir kai kuriose sūrio rūšyse jų yra!? Perskaičiuokime pagal mastelį – ir viskas paaiškės! O didžiausios tuštumos yra šveicariškame sūryje, - štai ir išsiaiškinta ir apie sūrio rūšį!!!

Mėnulio judėjimas ir fazės

Ne visai teisinga tai, kad Mėnulis sukasi apie Žemę artimai apskritimui elipsine orbita. Tokiu atveju elipsės radiusą vektorių reiktų laikyti kintančiu tarp Ne visai teisinga tai, kad Mėnulis sukasi apie Žemę artimai apskritimui elipsine orbita. Tokiu atveju elipsės radiusą vektorių reiktų laikyti kintančiu tarp 356610 ir 406697 km, ką atitinka matomas kampinis Mėnulio diametras, kintantis 24’24’’-33’34’’ ribose. Taip būtų, jei pati Žemė nejudėtų, o greta jos nebūtų kitų dangaus kūnų. Žemė skrieja aplink Saulę, tad Mėnuliui tenka ją sekti. Per vieną Žemės apsisukimą aplink Saulę Mėnulis padaro beveik 13,5 apsisukimų, judėdamas beveik Žemės sukimosi aplink Saulę plokštumoje. Tad jis tai aplenkia Žemę, tai atsilieka nuo jos, būna tai arčiau, tai toliau nuo Saulės. Iš tos gana sudėtingos judėjimų kombinacijos ir susidaro Mėnulio kelias erdvėje.

Dėl Žemės sukimosi iš vakarų į rytus Mėnulis, kaip ir Saulė ir žvaigždės, pateka rytuose ir nusileidžia vakaruose. Žemės sukimosi efektas mums susilpnintas, tad ir atrodo, kad Mėnulis dangumi slenka lėčiau už Saulę ir žvaigždes. Sukdamasis aplink mūsų planetą, Mėnulis nuolat keičia savo regimą formą – pereidamas per 4 fazes. Tai dėl Mėnulio padėties kitimo Saulės ir Žemės atžvilgiu.

1 pozicija atitinka jauną Mėnulį – tuo metu Mėnulis yra tarp Žemės ir Saulės, todėl jis ir teka, ir leidžiasi beveik vienu metu su saule. Tada atsiranda plonas pjautuvas, ragais nukreiptas į priešingą nuo Saulės pusę (2). Jis plečiasi, kol pasiekia pusę skritulio (priešpilnis), o vėliau visą (pilnatis). Tada jis ima dilti iš priešingos pusės iki delčios , o po jos susidaro pjautuvas ragais į Saulę. Viena fazė trunka 7-8 d., o visas ciklas trunka 29,53 paros – tai vadinamasis sinodinis mėnuo. Jis maždaug 2,2 parom ilgesnis už siderinį arba žvaigždinį mėnesį – t.y. laiko tarpą, per kurį Mėnulis apibėga Žemę ir užima ankstesnę padėtį žvaigždžių atžvilgiu.

Mėnuliui judant aplink Žemę susidaro įdomus libracijos reiškinys (periodinis Mėnulio svyravimas / lingavimas). Tai įvyksta dėl to, kad dėl Mėnulio orbitos ekscentriciteto, jo kampinis skriejimo orbita greitis skiriasi nuo jo apsisukimo kampinio greičio. Mėnuliui esant perigėjuje, sukimasis aplink ašį yra lėtesnis, negu orbitos judėjimas. Čia Mėnulis juda greičiau nei būdamas afelyje. Tų kampinių greičių skirtumas ir sukelia ilgumos libraciją, kuri siekia beveik 7^o54’. Todėl iš Žemės yra įmanoma pamatyti dalį rytinių arba vakarinių Mėnulio „nematomos“ pusės kraštų. O kadangi Mėnulio orbita 5^o9’ pasvirusi į Žemės orbitą, o Mėnulio ašis pakrypusi maždaug 1,5^o Mėnulio orbitos atžvilgiu, įvyksta platumos libracija, siekianti 6^o50’. Tad kartais iš Žemės įmanoma pamatyti „nematomus“ kraštus už šiaurės ir pietų polių. O galiausiai ir pats Mėnulis nežymiai pasiūbuoja savo vidutinės padėties atžvilgiu. Tai fizinė libracija. Tad libracijos dėka mes galime pamatyti ne pusę Mėnulio, o 59% jo ploto.

Beje, kinta ir pati Mėnulio orbita – veikiant Saulės ir Žemės traukoms bei kitoms priežastims. Jos orbita netgi tarsi periodiškai pulsuoja – tai nežymiai apvalėdama, tai vėl ištįsdama. Šio kitimo periodas apie 8,85 m. Bet yra ir kitų periodų. Visų pirma, ekliptikos plokštumoje, atvirkščia Mėnulio judėjimui orbita kryptimi, juda mazgų linija, pilną ciklą atlikdama iš rytų į vakarus per 18,6 m. To dėka Mėnulis kiekvieną mėnesį tarp žvaigždžių nueina vis kiek kitu keliu.
Toliau, juda ir apsidžių linija, t.y. perigėjų ir apogėjų jungianti tiesė. Ji pasisuka į šoną, priešingą mazgų linijos krypčiai, - šis periodas yra 8,85 m. O dėl Mėnulio orbitos kitimo erdvėje keičiasi Mėnulio orbitos palinkimas Žemės pusiaujo plokštumos atžvilgiu. Vienais laikotarpiais jis kinta plius minus 28^o45’ ribose, o kitais – plius minus 18^o10’ ribose.

Jei nebūtų Mėnulio

Taip pat skaitykite: Mėnulio svarba   

Mėnulio svarba žmonijai milžiniška.   Reguliariai besikeičiančios Mėnulio fazės padarė jį pirmuoju ir labai patogiu chronometru. Iki šiol kai kur tebenaudojamas Mėnulio kalendorius. O prieš 2300 m. Aristarchas iš Samos, ištyrinėjęs Mėnulio užtemimus, įrodė, kad Žemė yra apvali. Kartu jis paskaičiavo atstumą iki mūsų palydovo ir jo dydį, padarydamas išvadą, kas Saulė daug kartų didesnė už Žemę. O prieš kokius 400 m. G. Galilėjus, įsižiūrėjęs į Mėnulio kalnus, suprato, kad Žemė ir kiti dangaus kūnai savo prigimtimi vienodi. O I. Niutonas, palyginęs Mėnulio sukimąsi aplink Žemę su obuolio kritimu, atrado visuotinės traukos dėsnį. Tad gal be Mėnulio taip ir būtume likę tamsuoliai?

Prieš 200 mln. m. Žemės valdžią ilgam užgrobė dinozaurai. Mūsų šiltakraujams protėviams teko prisitaikyti prie gyvenimo nakties sąlygomis – tai buvo vienintelis paros laikas, kai dantytieji gigantai palikdavo juos ramybėje. Ir visai jiems būtų nesaldu, jei nebūtų nakties šviesulio.

Toliau, gravitacinis Mėnulio poveikis padėjo stabilizuoti Žemės sukimąsi. Jos ašies polinkis galėjo kisti gerokai labiau, taigi ir klimatinės sąlygos Žemėje būtų keitęsi labiau ir tarsi kaleidoskope. Potvynio jėgos lėtino Žemės sukimąsi ir dienos darėsi vis ilgesnės. Kas 100 m. diena pailgėja 0,002 sek. Nežymiai, tačiau per 500 mln. m prikapsėjo maždaug 2 val. Taigi, be Mėnulio gyvenimas būtų vykęs gerokai sparčiau – bet blogiau kitkas – dėl greitesnio sukimosi būtų pūtę stipresni vėjai.

Ir be Mėnulio jūros būtų mažiau sūrios ir, galbūt, dėl to gyvybė Žemėje galėjo ir neatsirasti. Anksčiau Mėnulis buvo dukart arčiau tad ir potvyniai buvo gerokai smarkesni, o ir vykdavo dažniau. Kitaip sakant, vandenyno krantus kas 3-5 val. užgriūdavo galingos bangos, kurios ardė pakrantės uolas ir į vandenį patekdavo mineralinės druskos ir organinė medžiaga (anglies pagrindu), kurią į sausumą atnešdavo meteoritai ir kometos. Taigi, smarkus krantų plakimas padėjo susidaryti maistinei terpei pirmajai gyvybei. Kai kurie mokslininkai mano, kad nuolatinė potvynių ir atoslūgių kaita užtikrino energiją, kuri būtina ilgų molekuliarinių grandinėlių (baltymų pirmtakų, DNR) susidarymui.

Be Mėnulio galėjo nebūti ne tik kalnų, bet, galbūt, ir sausumos. Manoma, kad Mėnulis susidarė kosminio kataklizmo metu. Į kosmosą galėjo būti išmesta nemažai Žemės plutos ir mantijos, kurių dalis atgal nenukrito. Todėl tvirtas planetos sluoksnis, litosfera, tapo 70% plonesnė, nei buvo anksčiau. Plona ir trapi pluta suskilo į atskiras dalis, dreifuojančias virš skystos mantijos. Susidurdamos, šios tektoninės plokštės ir suformavo kalnus. Jei to nebūtų įvykę, Žemės, kaip Veneros, paviršius būtų lygus, - taigi ir vanduo joje būtų pasiskirstęs lygiai, ir praktiškai visas paviršius būtų po vandeniu.

---

^*) Vsevolodas Šaronovas (1901–1964) – rusų astronomas, daugiausia dirbęs Pulkovo observatorijoje. Pagrindinėmis tyrimų sritimis buvo planetos ir atmosferos optika. Užsiėmė planetų ir žvaigždžių fotometrija. Su N. Sytinska sukūrė „meteorologinę-šlakinę“ Mėnulio paviršiaus teoriją, kuri vėliau pasitvirtino. Tyrinėjo sidabrinius debesis; stebėjo Saulės užtemimus.
Jo garbei pavadinti krateriai Mėnulyje ir Marse ir asteroidas 2416.

^**) Orsonas Andersonas (Orson Anderson, 1924-2019) – amerikiečių minerologijos fizikos pradininkas, padėjęs geriau suprasti mineralų savybes esant aukštoms temperatūroms bei slėgiui, o taip Žemės vidų. 1963 m. buvo priviliotas į Kolumbijos un-to Lamonto geologinę observatoriją, kur su E. Schreiber’iu ir N. Soga įsteigė pirmąją mineralų fizikos laboratoriją šią sritį pavadinęs geofizika. Joje iki 8-o dešimtm. pradžios vykdė garso sklidimo matavimus skirtingos temperatūros ir slėgio mineraluose. Šis trejetas paskelbė apie 170 šios srities darbų. Tarp įdomiausių – 1970 m. atliktas garso greičio matavimas „Apollo“ misijų parvežtose Mėnulio uolienose nustatant, kad Mėnulis ... sudarytas iš sūrio. Vėliau perėjo į Kalifornijos un-tą (1971-2002), kur, kartu su japonų mokslininkais sukūrė rezonansinio ultragarso spektroskopiją (RUS), skirtą monokristalinių tamprumo modulių matavimui esant aukštoms temperatūroms. Parašė dvi knygas.

Papildomai skaitykite:
Žmonės Mėnulyje
Mėnulis: Pirmoji raketa
Mėnulis; jo ypatybės
Pirmasis Mėnulio kiberis
Žemės magnetinis laukas
Pirmasis vežimas Mėnulyje
Kam priklauso Mėnulio dulkės?
Ankstyvieji Mėnulio tyrinėjimai
Mėnulis ir jo įsisavinimo ypatybės
Mėnulis: Septintasis kontinentas
Mūsų palydovo kilmės klausimai
Barmingradas – projektas, aplenkęs laiką
Mėnulis atskleidžia savo nematomą veidą
Baisioji tarybinės kosmonautikos paslaptis
E. ir I. Chaliai. Gyvenimas vietoje gyvenimo
E. Po. Kažkokio Hanso Pfaalio nepaprasti nutikimai
Paskutinį ledynmetį sukėlė kometos smūgis
Astronomija: Žymesnieji įvykiai (20 a.)
Francis Godwin. Žmogus Mėnulyje
Paprasti ir neįprasti asteroidai
Ankstyvosios kelionės į Mėnulį
Milijardai nežemiečių paieškoms
Pirmosios astronautės fantastikoje
Venera: vienos planetos istorija
Apollo: Aklas nusileidimas
Istorinė Mėnulio nuotrauka
Kometos: dangaus ženklai
Mėnulio kronikos kine
Dvasia iš Levanijos
Mus stebi iš Mėnulio?
Baikonūro tremtyje
Kosmoso kanibalai
Projektas "Farside"
Ateities kapinės
Saulės ateitis
Tektitai ir kt.

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis