|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Mėnulis ir jo ypatybės
Taip pat skaitykite:
Jei nebūtų Mėnulio
Mėnulis apie Žemę skrieja elipsine orbita, kurios perihelis yra 356410 km, o afelis - 384400 km.
Vidutinis spindulio dydis 1738 km (spindulys Žemės link apie 1 km didesnis už vidutinį), plotas 38 mln. km3
(t.y. 14 k. mažesnis už Žemės), tūris 22 mlrd. km3, masė - 7,35 * 1021 t,
vidutinis tankis 3,35 g/cm3 (0,61 Žemės tankio).
Iš čia paskaičiuojamas svorio jėgos pagreitis 161,55 cm/sek.2, t.y. daugiau kaip 6 k. didesnis nei Žemėje. Tai reiškia, kad antras kosminis greitis, būtinas dangaus kūno palikimui, tėra 2,37 km/sek. (Žemėje 11,2 km/sek.). Vulkanizmas ar liuminescencija?
Kai Mėnulį ėmė apžiūrinėti pro teleskopus, jame aptiko daugybę kraterių ir cirkų. Kas suformavo
tokį savitą kraštovaizdį? Vieni tai laikė ugnikalnių išsiveržimų ir stiprių Mėnulio drebėjimų pasekme, o
kiti įrodinėjo, kad juos suformavo kritę meteoritai, o treti derina abi tas nuomones.
Dar gana neseniai buvo priimta laikyti, kad Mėnulis miręs kūnas, kuriame nevyksta jokie vidiniai
procesai. Tačiau tai paneigė rusas N. A. Kozyrevas*), 1958 m. lapkričio 3 d. stebėjęs dujų išsiveržimą iš
Alfonso kraterio bei amerikiečiai, 1959 m. spalio 23 d. aptikę vulkaninius išsiveržimus Aristarcho
krateryje. Amerikos astronautai, skridę prie Mėnulio, kai kurių kraterių centre matė švytėjimą, panašų į
išsiveržimą. Tad galima spėti, kad Mėnulio gelmėje tebevyksta aktyvūs procesai, kuriuos lydi šilumos
išsiskyrimas. Tai patvirtina radioastronominiai tyrinėjimai, parodę, kad kas metrą gilyn porėtame
Mėnulio sluoksnyje temperatūra kyla maždaug po 2-5o, o jo apačioje, t.y. 3-10 m
gylyje, yra 20-25o šilčiau nei paviršiuje ie temperatūra ten siekia 12-20o. Tiesa, sunku nustatyti, ar iš tiesų 50 km
gylyje yra 1000o temperatūra, kaip manė V.S. Troickis**), ir ar ten pasitaiko išsilydžiusios magmos židinių, kaip spėlioja
kiti. Ir gal vis dėlto Mėnulis kietas.
Kai kurių Mėnulio cirkų ir kraterių skersmuo siekia 200 km; tuo tarpu Žemės krateriai dešimtį
kartų mažesni. Matyt pasireiškia esminis fizinių sąlygų skirtumas. Dėl mažesnės traukos ir nesant
atmosferos tų pačių jėgų veikimas yra gerokai veiksmingesnis.
Daugelis mokslininkų šilumą Mėnulyje sieja su radioaktyvių elementų skilimu. Mėnulyje buvo
aptikti savotiški kupolai nedideli apvalūs iškilimai, kurių diametras 6-20 km ir aukštis keli šimtai
metrų (kai šlaito nuokrypis apie 5o. Paprastu teleskopu jie sunkiai įžvelgiami, nes
nemeta šešėlių, tačiau jų gausu iš arti fotografuoto paviršiaus nuotraukose, kuriose pastebimi ir
nelygumai jūrose", primenantys bangas, susidarančias sustingusioje lavoje. Jie nemažai primena
kupolus Havajuose, kur lava gerokai skystesnė nei Italijoje ar Kamčiatkoje ir yra arčiau Žemės
paviršiaus. Tą lavą sudaro daugiausia bazaltas ir joje gana nedaug dujų. Todėl išsiveržimai vyksta be
sprogimų, be nuolaužų ir sustingusios lavos luitų išmėtymo. Išsiveržimo metu lava užpila visą kraterį.
Stingdama ji primena horizontaliai gulintį iškilų apvalų skydą.
Su vulkanų veikla, galbūt, susiję ir sieros telkiniai. Amerikietis Dž. Grinas spėja, kad ji gali būti
išskirta iš gilių plyšių, kur nepraninka Saulės spinduliai. Jis mini atvejį, kai Kalifornijoje, Paisgo
krateryje, siera sucementavo plyšius bazalte. Sumaišyta su vulkaniniais pelenais ji gali pakeisti
cementą briketai iš 15% sieros ir 85% pelenų Mėnulyje atlaikytų 2100 kg/cm2 slėgį.
Į paviršių išsiveržusi gausiai dujų turinti magma sustingsta kaip porėta pemza. Maža trauka ir oro
nebuvimas Mėnulyje sudaro palankias sąlygas pemzai tad galima jos ten rasti daug ir panaudoti statybai.
1965 m. buvo patvirtinta, kad Mėnulis, be atspindėtų Saulės spindulių, ir pats spinduliuoja.
Priežastimi gali būti kalnų uolienų liuminescencija veikiant stipriam Saulės korpuskuliniam
spinduliavimui. Aišku, kad užtemimo metu Mėnulis negauna Saulės energijos. Tačiau amerikiečiai,
fotografuodami infroraudonųjų spindulių spektre užtemimą. Nustatė, kad Ticho krateryje temperatūra
buvo -47o, t.y. beveik 100 laipsnių aukštesnė nei aplinkinėse vietovėse. Tokiais
krateriais yra tie, kurie turi plačias spindulines sistemas: Ticho, Aristarchas, Kepleris, Kopernikas,
Proklas ir kiti... 1970 m. amerikiečiai pranešė, kad jiems Mėnulyje teko stebėti netgi geizerį".
Mėnulio drebėjimai
Manyta, kad Mėnulis yra mažiau seismiškai aktyvus nei Žemė ir drebėjimai jame gali kilti tik dėl vidinių įtampų jam
vėstant bei retų stambių meteoritų smūgių. 1969 m. Armstrongas ir Oldrinas
pirmąkart Mėnulyje pastatė seismografą. Ir jau pirmosiomis jo darbo dienomis buvo užregistruoti keli
juntami paviršiaus suvirpėjimai, kuriuos sukėlė griūtys, o vienas jų, mokslininkų nuomone, buvo 5 min. trukęs drebėjimas.
Tad galima spėti, kad Mėnulis irgi turi išlydytą branduolį (žr. >>>>>). Vėlesni seismografai
Mėnulyje nustatė naujas Mėnulio uolienų savybes štai, numesta Apollo-12" kabina privertė Mėnulį
virpėti visas 55 min. Tai aiškinama tuo, kad Mėnulio gelmės yra kietos, jose nėra nei tuštumų, nei skysčiais užpildytų ertmių.
Įdomu, kad pirmieji Mėnulio paviršiaus svyravimai yra silpni, tada 5-10 min. jie stiprėja, o tada
lėtai, per valandą (kartais iki 5 val.) slopsta. 1971 m. amerikiečių mokslininkai pranešė, kad jiems
pavyko nustatyti ir kitokio pobūdžio drebėjimus. Jie kai kuriomis detalėmis skyrėsi nuo smūginių ir pasikartojo to metu,
kai Mėnulis buvo arčiausia Žemės, perigėjuje. Tuo metu jis tarytum virpčiojo, patraškėdavo". Matyt juos sukėlė Žemės trauka.
Mokslininkai spėja, kad Mėnulyje per mėnesį gali įvykti 10-100 drebėjimų. Juos gali sukelti ir
vulkaninė veikla, ir meteoritų kritimai (per mėnesį jų nukrenta 1-6). Seisminiai tyrinėjimai leis
nustatyti Mėnulio seisminį pjūvį", nustatyti, ar jis turi plutą, branduolio buvimą ir temperatūrą centre.
Pvz., B.J. Levinas***) mano, kad tikėtina, kad Mėnulis turi kelis sluoksnius ir geležinį branduolį. Tuo
tarpu kai kurie mano, kad Mėnulis sudarytas iš pagrindinių (kaip bazaltas) ir akmeningų uolienų. B.
Neimanas mano, kad vidutiniam Mėnulio tankiui esant 3,33 g/cm3, paviršiaus
sluoksnių tankis visur vienodas. Tada einant gilyn tankis negali smarkiai didėti, uolienos visur labai
panašios tad vargu, ar Mėnulis gali turėti branduolį (o tuo labiau geležinį - bet skaitykite apie kitokią galimybę ).
Į Mėnulio drebėjimus reikia atsižvelgti statant bazes Mėnulyje, žr. >>>>>
Naftos susidarymo paslaptis
Dauguma geologų laiko, kad nafta yra organinės kilmės, susidariusi iš gyvūnų ir augalų palaikų.
Jie remiasi daugumos telkinių buvimu nuosėdinėse uolienose, bei tiek dėl jose, tiek naftoje esančių tų
pačių angliavandenių. Be to paleobiogeochemikai naftoje atrado gana savitų biogeninių molekulinių struktūrų.
Tačiau D. Mendelejevas yra išsakęs hipotezę apie neorganinę naftos kilmę,
kuri, atseit susidarė reaguojant anglingai geležiai su vandeniu. Tos reakcijos vyko dideliame gylyje ir aukštoje
temperatūroje. Tačiau ta idėja nėra sulaukusi plataus geologų pritarimo. Vienok, didėjant gręžinių
gyliui, buvo aptikta, kad naftos yra ne tik nuosėdinėse uolienose, bet ir kristaliniame pagrinde, kuris
anaiptol neturi organinių medžiagų. Taip Venesueloje ir granitų plyšių kasdien išsiurbiama per 10 tūkst. t naftos!
Ir vis dažniau naftą randa seniausiose kalnų uolienose, kurios formavosi dar tada, kai organinė
gyvybė tebuvo savo užuomazgoje ir iš jos negalėjo susidaryti pakankamai nuosėdų, iš kurių galėjo susidaryti nafta.
Skystos naftos požymių surasta išsiveržus Etnos (Sicilijoje) ir Krakatau
(Malaizijoje) ugnikalniams Dar ryškesni naftos pėdsakai Tolimo (Andai) ir Egmonto (Naujoji Zelandija)
ugnikalniuose. Yra patikimų žinių apie gamtinių dujų ir net bitumų buvimą magmoje, kad ir Chibinų
masyve (Kolos pusiasalyje). Giluminę naftos kilmę patvirtina jos apraiškos daugelyje Sibiro rajonų, o
taip pat kieti bitumai vulkaninėse gyslose. 1968 m. nafta atrasta plyšiuose po mantija Indijos
vandenyno dugne, 1969 m. naftos rasta karštuose Uzono vulkano šaltiniuose (Kamčiatka). 1970 m.
įvairios kokybės naftos rasta Jeilio parko karštuosiuose šaltiniuose. Tad kai kurie geologai mano, kad
šitie atvejai niekaip negali būti susiję su organine naftos kilme. Dar įdomiau, kad tų pačių
angliavandenių rasta ir meteorituose, kuriuose, beje, izotopinė anglies sudėtis tokia pat, kaip ir
žemiškoje naftoje. Tokia naftos susidarymo galimybė patvirtinta ir eksperimentiškai.
Bet tada yra tikimybė, kad naftos gali būti ir Mėnulyje! Jos pirmiausia reikėtų ieškoti ten, kur
stebimas dujų išsiveržimas iš Mėnulio gelmių. Gana neseniai iškelta hipotezė, kad ankstyvoje Mėnulio
susidarymo stadijoje galėjo įvykti abiogeninė (t.y. nesusijusi su gyvais organizmais) įvairaus
sudėtingumo organinių junginių sintezė. Tada dideliuose gyliuose jų gali būti išlikę.
Paslaptingi spinduliai
Mėnulio pietų pusrutulyje netoli Debesų jūros yra Ticho krateris, kurio diametras apie 80 km.
Neįprastą reginį sudaro jo vadinamieji šviesūs spinduliai, kurie primena meridianų tinklelį.
Išsiskleidžiantys vėduokle, jie nutįsta šimtus ir tūkstančius kilometrų. Kirsdami kraterius, kalnagūbrius ir įtrūkimus, jie nekeičia savo krypties ir
tuo pačiu nedarko Mėnulio reljefo. Bet kokiame Saulės aukštyje virš horizonto jie nemeta jokių šešėlių.
Kai kurie Mėnulio krateriai supami šviesių dėmių. Taip aplink Koperniko kraterį matosi daug
netaisyklingos formos šviesių spindulių, persikertančių ir sudarančių tankų tinklą. Keplerio kraterį supa vientisa šviesi sritis, iš kurios
visomis kryptimis išeina spinduliai, taipogi nusitęsiantys labai toli. Iš Žemės matomų spindulinių" Mėnulio kraterių yra apie 300.
Pagal vieną hipotezių, tai plyšiai Mėnulio plutoje, užpildyti išsiveržusia lava. Spėjama, kad galingi
išsiveržimai sukėlė Mėnulio paviršiaus sutrūkinėjimus, o vėliau išsiliejusi šviesi lava tuos įtrūkimus
užpildė. Kadangi ji labiau porėta nei gretimos uolienos, todėl geriau atspindi Saulės šviesą ir todėl
atrodo esą šviesesnėmis. Ir tikrai, jauniausių kraterių (Ticho, Keplerio, Koperniko) šviesių spindulių vėduoklės plačiausios.
Pagal kitą hipotezę, tuos spindulius sudaro kraterių išsiveržimo metu išmesta masė, išsibarsčiusi
ant ankstesnio reljefo. Kadangi Mėnulyje nėra jei vėjo, nei vandens, nei kitų eroziją sukeliančių veiksnių, ta medžiaga guli ten, kur nusėdo.
Meteoritinės kraterių kilmės šalininkai aiškina, kad spinduliai atsirado ant paviršius nusėdus dulkėms, iškeltoms smūgio bangos.
Žemės dinama
Iki galo neaišku, kas sukelia Žemės magnetinį lauką. Kosminiai aparatai nustatė, kad Mėnulis
neturi stipraus magnetinio lauko ir šalia jo nėra radiacijos juostų, kurias sudaro įelektrintos dalelės.
Mėnulio magnetinis laukas silpnas, vientisas ir pastovus. Jo stiprumas 17-35 gamos (Žemės 0,5
erstedai). Todėl mokslininkai daro išvadą, kad Mėnulis neturi skysto branduolio, kuriame tekėtų elektros srovės.
Žmogaus kraujas gana jautrus elektrinių ir magnetinių laukų pokyčiams. Magnetinio lauko įtakoje vanduo keičia savo
fizines-chemines savybes (paviršinį tempimą, takumą, elektrinį laidumą). Tad Mėnulyje gyvi organizmai gali jaustis kitaip, nei Žemėje. Neseniai prancūzų mokslininkų iš Žydrojo kranto un-to observatorijos grupė, išnagrinėjusi
įvairius duomenis (Mėnulio atstumo iki Žemės, palydovo formos kitimus, jo tankio matavimus) ir sukūrusi keletą
Mėnulio struktūros modelių, pateikė gana įtikinamus įrodymus, kad Mėnulis irgi turi tiek kietą, tiek skystą
branduolį (paskelbta 2023 m. Nature žurnale gegužės mėn.). Tai leido spėti geriausiai stebimus duomenis
atitinkantis modelis, pagal kurį kieto branduolio spindulys siekia apie 260 km, o aukščiau randasi apie 100 km
storio skystas branduolys. Šis modelis dera su 2011 m. sudarytu modeliu pagal Apollo skrydžių metu atliktus
seisminius matavimus. Branduolio tankis gali būti 7800 kg/m>SUP>3, t.y. toks pat kaip geležies, - taigi
mūsų Mėnulio branduolys savo sudėtimi gana panašus į Žemės. O jei Mėnulio spėjamas skystasis branduolys irgi yra iš geležies,
tai jame iš esmės turėtų būti kuriamas magnetinis laukas. Bet juk magnetinio lauko Mėnulis neteko prieš 3,2 mlrd. m. Kažkoks nesutapimas?!
Iš tų modelių išplaukia dar viena išvada, kad Mėnulio mantijoje, prieš jai sustingstant, įvyko apsivertimas:
viršutiniai regionai sutankėjo ir leidosi žemyn, o apatiniai kilo į paviršių. tai paaiškina, kodėl paviršiuje gausu geležimi praturtintų mineralų. Mėnulio reljefas
Mėnuliui būdingi reljefo ypatumai yra krateriai ir cirkai. Cirkas tai plokščią lygumą
supanti kalnų grandinė. Jei apvalios įdubos centre smailas pakilimas tai krateris.
Krateriukas nedidelė įduba įgaubtu dugnu. Nuotraukose aiškiai matomos kraterių ir cirkų
grandinės, nusitęsiančios šimtus kilometrų. Matomoje pusėje šie dariniai gerokai stambesni. Būdinga,
Jūros tai žemesnės paviršiaus sritys. Jos užima apie trečdalį matomo Mėnulio
paviršiaus. Nematomoje pusėje nustatytos tik du panašūs dariniai Maskvos ir Svajų jūros.
Žiediniai kalnai - jie turi uždaro žiedo formą, nuolaidūs į išorę ir statūs į vidų. Žiedo
vidus žemiau, o jo centre [paprastai yra kalnelis, žemesnis už patį žiedą. Didžiausias iš cirkų Klavijaus (diametras 230 km).
Kalnų grandinės daugiausia randasi šiaurinėje matomos pusės dalyje palei jūrų" krantus.
Viršūnės gana aukštos ir siekia iki 9 km.
Plyšiai - siauros ir gilios įdubos, nusitęsiančios šimtus kilometrų.
Spindulių sistemos - šviesių siaurų juostų vėduoklės, nusitęsiančios šimtus kilometrų nuo kai kurių kraterių. Paslaptingi krateriai
Kai kuriose vietose pastebimi reljefo pokyčiai. Eratosfeno krateris yra uolėtame pietiniame Lietų
jūros krante, Mėnulio Apeninų prieigose. Jo skersmuo 60 km. Vos tik Saulės spinduliai pasiekia
kraterio dugną, jame prasideda stebėtini pakitimai. Centre atsiranda tamsi dėmė, kuri nuolat plečiasi.
Iki Mėnulio dienos visurio ji pasiekia maksimalų dydį, o tada pradeda trauktis. Įspūdis toks, tarsi koks
vabzdžių, kaip skruzdėlių, būrys išlenda iš po žemių ir nuseka saulės spindulius. Būtent taip tai bandė
aiškinti amerikiečių astronomas V. Pikeringas. O dar kiti sako, kad tai gali būti skurdžios, tačiau labai
atsparios augmenijos (samanų ar kerpių) apraiška.
Tarybiniai astronomai aiškino, kad tai gali būti kažkokių nematomų objektų metami šešėliai; N.
Barabaševas sakė, kad tai gali būti tirpstantis šerkšnas. Dar spėjama, kad krateris sudarytas iš kažkokių
medžiagų, jautrių temperatūros pokyčiams.
Per paskutinius šimtmečius pokyčiai palietė Linėjaus kraterį, esantį Aiškumo jūros viduryje. 1866
m. jis visiškai išnyko ir dabar jo vietoje tėra vos 2 km skersmens skylė. Beje, Mėnulyje įvyko ir kitų
gana keistų ir neaiškių pasikeitimų, kuriuos nelengva paaiškinti.
Dulkių palydovai
Dar 1961-62 m. lenkų astronomas K. Kordylevskis pranešė aptikęs tris Žemės palydovus,
sudarytus iš dulkių. Tas atradimas nėra stulbinantis, nes dar Lagranžas, spręsdamas
vadinamąjį trijų kūnų uždavinį, padarė išvadą, kad egzistuoja tokie taškai, kuriuose
trečiasis kūnas išlaikys stabilią padėtį. Juose ir gali kauptis greta kūnų esančios dulkės. Tokie dulkių palydovai jau buvo aptikti prie Jupiterio.
Tačiau dulkių palydovų prie Mėnulio ilgai nepavyko aptikti, nes jie iš Žemės gali būti stebimi tik
tada, kai jie yra priešingoje Saulei pusėje esančiame taške, kuris nėra Paukščių take. Ir juos stebėti
galima tik naktimis, kai nėra Mėnulio. Tokios palankios sąlygos susidaro gana retai.
Kiekvieno palydovo skersmuo kaip Žemės, tačiau jie labai išretėję kubiniame kilometre tėra tik
viena dulkelė. K. Kordylevskio stebėjimai neleido debesyse aptikti objektų, ryškesnių nei 12 ryškumo,
t.y. jame nėra objektų, didesnių nei 20 m. Bendra debesies masė apie 20 tūkst. t.
Beje, 1966 m. K. Kordylevskis pranešė apie naują atradimą, kurį Afrikoje padarė lenkų
ekspedicija. Buvo nustatyta, kad nemaža Zodiako švytėjimo dalis tenka Mėnulio orbitos
plokštumai. Taigi, Žemę supa žiedas, panašus į Saturno.
Selenos ašaros"
Neabejotinai Žemės paviršiuje randasi milijonai tonų medžiagos, kadaise priklausiusios Mėnuliui.
Tai į stiklą panašūs tektitai"
(gr. tektos - apsilydę"), gana gryni, skaidrūs ir turintys tamsiai
žalią atspalvį. Jie primena gerai nušlifuotas butelių stiklo skeveldras. Jie daugiausia sudaryti iš silicio
dioksido (70-80%). Tai stiklas, tačiau pasižymintis nepaprastu vientisumu. Dauguma tektitų neviršija
Du šimtmečius keliamos įvairios prielaidos apie
tektitų kilmę (daugiau žr. >>>>>>). Yra siejančių
juos ir su kosmosu, nors ir čia nuomonės išsiskiria. Vieni juos laiko ypatinga stikline" meteoritų
atmaina, kiti Mėnulio ugnikalnių išsiveržimų produktu, treti kad tai stambių meteoritų iš Mėnulio
atskeltos uolienos skeveldros. Paskutinė versija ir atrodo esanti įtikimiausia.
Mat vidutinis meteoritų, besitrenkiančių į Mėnulį, greitis yra apie 20 km/sek. Smūgio metu visa
kinetinė energija virsta šiluma ir įvyksta sprogimas, kurio metu ne tik pats meteoritas, bet ir gruntas
virsta garais. Uolienos verda ir sudaro į šlaką panašią masę. Išdaužtos uolienos gali įgyti 5 km/.sek
greitį ir jos nuolaužos gali nesunkiai palikti Mėnulį. Kai kurios jų gali pasiekti Žemę, vėl lydytis
atmosferoje ir sustingti Žemės paviršiuje. Taigi, jos dukart smarkiai įkaistų ir dukart atvėstų. Ir kas
įdomu, kad tektitai skleidžia tokį pat radioaktyvų spinduliavimą kaip ir Mėnulio uolienos.
Mėnulio maskonai
Terminas maskonai" atsirado gana neseniai. Jis atsirado tik aplink Mėnulį pradėjus suktis dirbtiniams palydovams.
Dirbtiniai Žemės palydovai neskrieja idealiai apvaliomis arba elipsinėmis orbitomis. Jie nukrypsta
nuo jų tai aukštyn, tai žemyn dėk netolygaus masės pasiskirstymo Žemės plutoje. Mėnulio palydovų
stebėjimai parodė, kad ties didelėmis apvaliomis jūromis" jie kiek pažemėja. Po šiomis jūromis
esančios sunkesnių uolienų sankaupos ir buvo pavadintos maskonais, sutrumpinimu iš masės
koncentracija". Jų kilmės aiškinimui iškeltos kelios hipotezės.
Kai kurie spėja, kad tos anomalios susijusios su geležies-nikelio planetozimalijomis į Mėnulį
nukritusių kosminių kūnų liekanomis. Tačiau tenka priimti, kad planetozimajijos judėjo gana lėtai, nes
kitaip jos būtų sutrūkinėję ir išsibarstę. Be to, neretai greta jų pastebimos ir priešingo poveikio
gravitacinės anomalijos (negi greta sunkių kūnų krito ir lengvi, pvz., iš ledo?).
Dar kiti aiškina, kad maskonai galėjo susidaryti stingstant lavai, išsiliejusiai į paviršių atsitrenkus
stambiems kūnams. Kaip bebūtų, planuojant nusileidimus į Mėnulį, reikia atsižvelgti ir į šią ypatybę. Ar Mėnulyje yra vandens?
Pagal O. Šmidto kosmologinę teoriją Mėnulis susidarė susikaupus tvirtoms dalelėms esant
temperatūrai vos keliais šimtais aukštesnei už absoliutų nulį. Tada Mėnulyje turėjo būt vienodai
pasiskirstę 11300000 milijardų tonų vandens. Kaistant Mėnulio gelmėms, jis džiūvo" ir vanduo turėjo
kilti arčiau paviršiaus. Tai leistų spėti, kad Mėnulyje po paviršiumi galima surasti nemažai vandens. Ir
pavyzdžiui kupolai" labai primena Sibire bei Šiaurės Amerikoje neretai surinkamus hidrolakolitus kauburius, susidariusius dėl požeminių ledynų.
Kadangi spėjama, kad po Mėnulio paviršiumi temperatūra visada mažiau nulio, tai leistų egzistuoti
ledo linzėms. Tačiau tam kiek prieštarauja radioastronominiai tyrinėjimai, pagal kuriuos Mėnulio gelmės karštos.
Ir vis tik vietovėse, kuriose paviršiaus temperatūra nepakyla virš 0o, plyšiuose gali būti ledo net ir visiško vakuumo sąlygomis.
G. Juri, išanalizavęs Mėnulio nuotraukas, netgi padarė išvadą, kad praeityje Mėnulis buvo
padengtas vandens sluoksniu ir kad jo gelmėse tebėra vandens. Kai meteoritas pramuša viršutinį
sluoksnį, ištrykšta fontanas. Tada vanduo srūva paviršiumi kol neišgaruoja į kosmoso erdvę. Jo nuomone,
iš Kriugerio kraterio nuolat teka Mėnulio upė. Tada greta jos vagos gali netgi egzistuoti atmosfera, kurios slėgis būtų apie 4,6 mm.
Be to tikėtina, kad Mėnulyje gali būti mineralų, savyje turinčių vandens: silikatų, magnezitų ir pan.
O juose vandens yra iki 10%. Be to vandens galima išgauti ir iš anglingų chondritų, kurie nors ir reti,
tačiau taipogi turi iki 10% vandens. O iš bazalto ir kitų kalnų uolienų galima išgauti iki 30% vandens.
Tačiau į Žemę atgabentose Mėnulio uolienose mokslininkai neaptiko vandens, nors deguonies iš jų
pavyko išskirti. Tad JAV sukūrė netgi specialią deguonies išskyrimo technologiją, kuri naudoja
mineralą ilmenitą. Jis kaitinamas iki 600-1300o, tada patiekiamas vandenilis, su kuriuo
susijungęs deguonis sudaro vandens garus. Iš 45 kg ilmenito gaunama 450 g vandens.
Ir vis tik 1971 m. spalio mėn. amerikiečiai Frimenas ir Hilas pranešė, kad Audrų jūroje ir prie Fra
Mauro kraterio esantys jonų detektoriai užregistravo pliūpsnį. Jiedu tai laiko vandens jonų išmetimu. Jų
nuomone, vandens debesis išplito 250 km2 plote. Tas pliūpsnis laike sutapo su
nežymiais seisminiais svyravimais. Atmetama vulkaninės veiklos pasekmė, nes tada būtų
užregistruotos ir kitos dujos. Tad manoma, kad vandens garai pasklido iš Mėnulio plyšių. Vandens Mėnulyje yra! To buvo tikėtasi, tačiau šis atradimas tiesiog apstulbino!
2009 m. NASA į Mėnulį numetė 2,2 t
sveriančią Centaur raketos pakopą, kuri 9 tūkst. km/ val. greičiu trenkėsi į 100 km skersmens Cabeus kraterį,
esantį netoli Pietų ašigalio. Ta vieta parinkta neatsitiktinai ieškota ledo. Mat kai kurių kraterio vietų niekada neapšviečia Saulė, tad ten temperatūra
tėra -230o. Pakopa trenkėsi į paviršių vos už 200 m nuo numatytos vietos ir pati išmušė per 20 m skersmens kraterį.
Buvo laukiama įspūdingo debesies pakilimo, tačiau jis buvo gerokai mažesnis, nei manyta. Jį aiškiai užfiksavo tik LCROSS palydovas, kurio vienintelė paskirtis buvo stebėti
šį kritimą ir ištirti pakilusį debesį. Ir nors po kelių minučių LCROSS pats rėžėsi į Mėnulį, jis ne tik nufotografavo, kaip tai vyko, bet ir ištyrė pakilusias daleles.
Infraraudonųjų spindulių spektrometras aptiko vandens pėdsakų, o ultravioletinių hidroksilo (OH), susidarančio Saulės spinduliams skaidant vandenį.
Nustatyta, kad debesyje buvo apie 100 l vandens iš kelių tūkstančių tonų išsviestos medžiagos. Taigi, Mėnulyje labai sausa, nors Žemėje dar sausiau Čilės Atakamos dykumoje.
Vis tik tai džiugina, nes, planuojant Mėnulyje statyti bazę, vanduo labai svarbus ne tik dėl gėrimo, bet ir dėl suskaidymo į deguonį ir vandenilį, kurie būtų panaudoti kaip
raketinis kuras. Ir vietoje būtų galima pasipildyti resursais.
Tačiau net radus ledo, jį išgauti būtų nelengva. Pirma reiks įrenginių, galinčių veikti -230o šaltyje, kuriam esant visos lanksčios medžiagos tampa trapios
ir nepatvarios (taigi, net tinkamus skafandrus būtų sunku pagaminti). Kita vertus, iš futbolo aikštės dydžio lauko būtų išgauta tik stiklinė vandens. Jį galima išskirti
mikrobangomis pašildžius paviršių iki -50o temperatūros ir ledas imtų garuoti ir kondensuotųsi ant šaltos metalo plokštės. Bangų energijos šaltiniu būtų
Saulės energijos įrenginys (virš kraterio) arba branduolinis reaktorius (kraterio dugne).
Žmonės vandens Mėnulyje pradėjo ieškoti prieš 40 m. kai ten leidosi Apollo laivai. Jų mėginiuose vandens nerado, bet tai ir suprantama, juk jie tūpė prie pusiaujo, kur per
Mėnulio para, trunkančią dvi savaites, temperatūra šokteli iki +120o. Tačiau vėliau vandens pėdsakų aptiko
Clementine (1994 m., kai radijo bangomis tyrė tamsius
ir šaltus kraterius, ir apie ledą sprendė iš atspindžių) ir Lunar Prospector (1998 m., kai registravo atsispindinčius kosminių spindulių neutronus ir tarp jų aptiko labai
lėtų neutronų, kuriuos galėjo pristabdyti vandens molekulėse esantys vandenilio atomai). Apskaičiuota, kad Mėnulyje gali būti 1-10 mlrd. t vandens. Vis tik 2003 m.
Arecibo radijo teleskopas nepatvirtino Clementine duomenų. Bet sūpuoklės sūpavosi toliau indų Chandrayaan-1 spektroskopas Mėnulyje aptiko vandens.
O dar kartą ištyrus Apollo atgabentus mėginius vis tik rasta vandens pėdsakų. O vandens pastebėjo ir pro Mėnulį skridę
Cassini ir Deep Impact zondai.
Egzistuoja 3 vandens atsiradimo Mėnulyje teorijos. Pagal pirmą, dalis ledo susidaro pučiant Saulės vėjui, kuriame daug vandenilio, kuris reaguoja su Mėnulio grunte esančiu
deguonimi. Pagal kitą, remiantis Apollo mėginių tyrimais, vanduo Mėnulyje nuo pat jo atsiradimo, tačiau čia kyla prieštaravimas su dominuojančia Mėnulio atsiradimo teorija,
kad Mėnulį iš Žemės atskėlė kita planeta mat medžiaga, iš kurios šiuo atveju susiformavo Menulis būtų buvus per karšta, kad joje išliktų vandens. O Mėnulyje rasta ir kitų
lengvų medžiagų sieros, chloro, fluoro ir anglies. LCROSS aptiko ir angliavandenilių etanolio ir metano. O kadangi jų būna kometose, tai vanduo galėjo
patekti iš kometų. Ši trečia teorija yra populiariausia. Gyvybės požymiai Taip pat skaitykite Gal senovės žmonės lankėsi Mėnulyje? 1780 m. birželio 12 d. astranomas Viljamas Heršelis parašė karališkajam astronomui N. Maskelainui: Kas dėl manęs, tai jei galėčiau rinktis, gyventi Žemėje ar Mėnulyje, nesvyruodamas nė minutės pasirinkčiau Mėnulį...". Tuo tarpu šių dienų mokslininkas Z. Kopalas pareiškė: kitu atveju, mums žinoma, kad Mėnulyje nesusidursime su gyvybe jokia forma". Tačiau sąlygos visur kinta ir kadaise jos galėjo būti kitokios. Mėnulyje galėjo būti vandens ir netgi
šiokia tokia atmosfera. Tada galėjo susidaryti ir organiniai junginiai ir netgi primityvi gyvybės forma. O
gyvi organizmai pasižymi stebėtinu prisitaikymu, tad neatmetama galimybė, kad kažkur Mėnulyje ji
išliko. Į tai reikia atsižvelgti, rengiant skrydžius į Mėnulį. *) Nikolajus Kozyrevas (1908-1983) rusų astronomas ir astrofizikas. Išgarsėjo
dujų išsiveržimo pastebėjimu Mėnulio Alfonso krateryje (1958 m. lapkričio 3 d.). Nuspėjo magnetinio lauko nebuvimą
Mėnulyje, bet klydo, manydamas, kad balti Marso ašigaliai yra dėl debesų. **) Vsevolodas Troickis (1913-1996) tarybinis fizikas, dirbęs radijo fizikos ir radijo astronomijos srityse
atliko Mėnulio ir kitų dangaus kūnų distancinį zondavimą. Kūrė pirmuosius TSRS radiometrus ir radijo teleskopus.
Jais nustatė Mėnulio paviršiaus fizines ir šilumines savybes. ***) Borisas Levinas (1912-1989) rusų tarybinis astronomas. 1945-73 m. dirbo Žemės fizikos inst-te, o vėliau MA Astronomijos taryboje. Pagrindiniai darbai iš planetų susidarymo ir Saulės sistemos kūnų fizikos. Pradžioje daugiausia užsiėmė meteorų ir kometų fizika, nuo 1945 m. vystė O. Šmidto kosmogoninę teoriją. Nagrinėjo Žemės ir Mėnulio sandaros, sudėties ir terminės istorijos klausimus, tarp jų kūrė ir Žemės branduolio prigimties teoriją, palaikydamas hipotezę apie jo metalinę sudėtį. Aktyviai dalyvavo Tunguskos sprogimo tyrimo procese. Papildomai skaitykite:
|
kad kraterių dydis mažėja į grandinės galą. Reikia manyti, kad tai vulkaninės veiklos padarinys, nes
sunku patikėti, kad meteoritai kristų taip tiksliai tiesia linija arba apskritimo lanku (Žemėje Kurilai).
graikiško riešuto dydžio, o forma primena kiaušinį, kriaušę ir pan. Jų randa įvairiose vietose ir kaip
taisyklė, jie išmėtyti elipsės formos srityse, kurių ašys nuo kelių šimtų iki tūkstančių kilometrų. Ir jie
guli arba dirvos paviršiuje arba nedideliame gylyje. Ir kur jie beb8t7 rasti, jie niekada neturi nieko
bendra su aplinkos mineralogine sudėtimi.
Tad įtikinamesnė versija, kad Lietų, Drėgmės, Aiškumo, Krizių ir kt. jūrų anomalijos yra vidinės
priežasties. Žemėje tokios anomalijos yra ten, kur pluta yra plonesnė ir sunkiosios uolienos priartėja
arčiau Žemės paviršiaus (Indonezijoje Banda jūra bei įduboje šiauriau Kretos). Gal ir Mėnulyje jų
panaši kilmė? Juk Mėnulis nepaprastai senas kosminis kūnas ir ankstyvu laikotarpiu jame galėjo vykti audringi procesai.
