Mėnulio šturmo pradžia

Žmonija į Mėnulį veržtis pradėjo 1958 m. JAV, atsilikusi po pirmojo „Sputnik“ skrydžio, nusprendė išsiveržti į priekį tiriant Mėnulį. 1958 m. rugpjūčio 17 d. startavo „Pioneer¹⁾ “ (Thor Able 1), turėjęs pereiti į Mėnulio orbitą. Jis skraidino infraraudonųjų spindulių kamerą, mikrometeoritų daviklį ir magnetinio lauko matuoklį. Jis svėrė 38 kg. Tačiau ši misija nebuvo sėkminga: pasieksi 16 km raketa sprogo.

Tada po mėnesio TSRS pabandė į Mėnulį išskraidinti aparatą – ir 1958 m. rugsėjo 23 d. startavo tarybinis aparatas²⁾. Jis buvo beveik 10 kartų sunkesnis už amerikietišką, tačiau ir šis bandymas buvo nesėkmingas – raketa sprogo 92 sekundę. Ir tada tą pačią spalio 11 d. link Mėnulio išskubėjo raketų pora: iš JAV ir iš TSRS³⁾. Tačiau abi jos susprogo. Trečias JAV bandymas⁴⁾ įvyko lapkričio 8 d., o TSRS⁵⁾ – gruodžio 4 d., bet ir šios raketos susprogo.

Kęstutis Urbaitis, 1974 Medžiai kaip paukščiai skraido paupy vakare. Jų šešėliai krenta ant tamsiai mėlyno dangaus, ir mėnulis yra tarp jų. Žuvytės žaidžia mėnulyje, o jis tyliai šypsosi.

Ketvirtą kartą JAV bandė 1958 m. gruodžio 6 d. – ir vėl nesėkmingai. TSRS pabandė 1959 m. sausio 2 d. – ir šįkart „Luna-1“ startas buvo sėkmingas. Ji pro Mėnulį praskrido 6000 km atstumu, atskleidusi, kad greta jo nėra magnetinio lauko. JAV sėkmė lydėjo kovo 3 d. su „Pioneer-4⁶⁾ “, pro Mėnulį praskriejusį 60 tūkst. km atstumu. Po to amerikietiškai Mėnulio programai prasidėjo užtemimas – kitos 8 raketos, startavusios 1959-64 m., tikslo nepasiekė.

Tuo tarpu rusai link Mėnulio paleido 10 aparatų, iš kurių du buvo labai sėkmingi. Pirmąkart „Luna-2“, pakilusi 1959 m. rugsėjo 12 d., įsirėžė į mūsų palydovą, jo paviršiuje išbarsčiusi nerūdijančio plieno vimpelus su užrašu CCCP ir data. Tyrimai buvo atliekami iki pat susidūrimo akimirkos. Be to „Luna-2“ prie Mėnulio išleido kilogramą natrio, sudariusio 650 km skersmens debesį, iš Žemės matomą plika akimi. Tai vaizdžiai parodo raketos trajektoriją ir leido nustatyti natrio garų plitimą erdvėje. O 1959 m. spalio 4 d. „Luna-3“ nufotografavo ir į Žemę perdavė nematomos Mėnulio pusės nuotrauką.

Ir štai praėjus vos mėnesiui po J. Gagarino skrydžio, 1961 m. gegužės 5 d. pakilo Alanas Šepardas, nuskriejęs 186 km aukščio lanku. Aišku, kad pirmieji žmonės į kosmosą kilo netobulais laivais ir gerokai rizikavo. Astronautas B. Oldrinas susitikime su žurnalistais ta tema pajuokavo: „Šiaip tai norėjo išsiųsti beždžionę, tačiau NASA gavo daugybę laiškų su gyvūnų teisių gynimu, o Šefordo apgynimui neatėjo nė vieno laiško. Štai jis ir išskrido“.

Iškart po A. Šepardo skrydžio Dž. Kenedis 1961 m. gegužės 25 d. paskelbė apie žmogaus išsilaipinimo Mėnulyje programą.

Tuo tarpu TSRS nuo 1963 m. vykdė kosminių aparatų nusileidimo Mėnulyje programą, tačiau kelis metus to nepavyko. Per tą laiką 1964 m. liepos 28 d. „Ranger-7“ irgi įsirėžė į Mėnulio paviršių, per 17 min. prieš susidūrimą atliko per 4000 paviršiaus nuotraukų.

Lenktynės dėl Mėnulio tęsėsi. 1966 m. vasario 3 d. „Luna-9“ pirmąkart nusileido Mėnulio Audrų jūroje. Po 2 mėn. „Luna-10“ tapo pirmuoju dirbtiniu Mėnulio palydovu. 1966 m. birželio 2 d. Mėnulyje nusileido amerikiečių aparatas, o rugpjūčio 14 d. apie jį pradėjo suktis ir amerikiečių orbitinis modulis.

Galiausiai 1969 m. liepos 18 d. “Apollo-11” misijos amerikiečiai išsilaipino Mėnulyje (apie tai skaitykite >>>>>) ir atvežė Mėnulio grunto pavyzdžių. 1970 m. „Luna-16“ irgi parvežė apie 100 g Mėnulio grunto iš Gausybės jūros. Lapkričio 17 d. „Luna-17“ nugabeno pirmąjį mėnuleigį („Lunachod“).

JAV savo Mėnulio programas užbaigė 1972 m., o TSRS – 1976 m. Tada abiejų šalių dėmesys mūsų palydovui išblėso ir „tyla“ tęsėsi apie 40 m. Jis atgijo tik 2020 m., kai į Mėnulį ėmė veržtis ir kitos šalys.

Luna-1, Luna-4 ir Zond-3 skridimo ypatybės

Aprašomi pirmieji tarybiniai zondai, skirti Mėnulio tyrimams, kurie paliko Žemės traukos lauką.

Taip pat skaitykite: Mėnulis: Septintasis kontinentas  

1959 m. sausio 2 d. Baikonūro kosmodrome startavo galinga daugiapakopė raketa-nešėja SS-6, iškėlusi automatinę stotį „Luna-1”, dar žinomą kaip „Mečta“ (Svajonė). Paskutinei, trečiajai jos pakopai, 5,2 m ilgio ir svėrusiai 1472 kg, išnaudojus degalus, raketa (kartu su šia pakopa) įveikė Žemės traukos jėgą ir hiperboloidine trajektorija nuskrido link Mėnulio. Pradžioje skriejo labai greitai, tačiau jos greitis dėl Žemės traukos poveikio palaipsniui mažėjo – kai 1500 km aukštyje greitis buvo per 10 km/sek, tai 100 tūkst. km atstumu jis nesiekė 3,5 km/sek. 119,5 tūkst. km aukštyje „Luna-1” paskleidė 1 kg natrio dujų debesį, taip tapdama pirmąja dirbtine „kometa“. 6-ojo ryškumo oranžinis debesėlis virš Indijos vandenyno matėsi kelias minutes.

Stoties svoris 1472 kg. Mokslinė įranga ir maitinimo centras buvo sferiniame konteineryje, kurio bendra masė buvo 361,3 kg. Vienoje jo pusėje buvo sumontuotos 5 antenos. Iš konteinerio kyšojo ir instrumentų davikliai. Joje buvo radijo ryšio įranga, radijo sekimo įtaisas, telemetrinė sistema, penki skirtingą mokslinių tyrimų įtaisai, skirti tarpplanetinei erdvei tirti, tarp kurių magnetometras, Geigerio skaitiklis, scintilografas, mikrometroritų detektorius bei kt.

Klaida antžeminėje valdymo sistemoje įvėlė klaidą raketos kilimo metu, dėl kurios variklis išjungtas per vėlai ir stotis nukrypo nuo tikslo – Mėnulio, į kurį turėjo atsitrenkti. Praėjus 34 val. po starto, „Luna-1” praskriejo 5900 tūkst. km atstumu nuo Mėnulio. Tada ji ėmė tolti nuo jo, greitis Žemės centro atžvilgiu tebemažėjo, artėdamas prie 2 km/sek. Galiausiai stotis tapo pirmąją dirbtine Saulės planeta (jos orbita yra tarp Žemės ir Marso) – ir buvo pavadinta „Mečta“ („Svajonė“). Beje, ir pavadinimas „Luna-1“ buvo duotas vėliau, o pradžioje stotis paprasčiausiai vadinta „Pirmąja kosmine raketa“.

Ką mokslui davė šios stoties skrydis? Jos aparatūra buvo skirta matuoti magnetinius Žemės ir Mėnulio laukus, tirti įelektrintų dalėlių srauto intensyvumą ir jo pokyčius, registruoti kosminio spinduliavimo fotonus bei nustatyti jo sunkiųjų branduolių pasiskirstymą, stebėti tarpplanetinės erdvės dujinę sudėtį, Saulės korpuskulinį spinduliavimą bei mikrometeorinius kūnus.

Gauti nauji duomenys apie radiacines Žemės juostas, nustatyta, kad išorinės juostos padėtis ir intensyvumas kinta priklausomai nuo Saulės aktyvumo. 3-4 Žemės radiusų atstumu nustatyta Žemės magnetinio lauko priklausomybė nuo išorinių šaltinių ir išmatuotas pirminis kosmoso spinduliavimas (2,4 dalelės [su 0,1 paklaida] 1 cm²/sek). Nustatyta, kad greta Mėnulio nėra aptinkamo magnetinio lauko. Pirmąkart 597 tūkst. km atstumu buvo palaikomas radijo ryšis.

„Luna-4E” startavo 1963 m. balandžio 2 d., tačiau ne nuo Žemės paviršiaus, o iš tarpinės orbitos aplink Žemę, į kurią ją išvedė raketa-nešėja „Molnija“. Buvo ketinta ją minkštai nuleisti ant Mėnulio paviršiaus, tačiau dėl sutrikimo, atliekant trajektorijos korekciją, tai nepavyko. Po 3,5 paros stotis praskrido 8500 km atstumu nuo Mėnulio. Kadangi jos greitis Žemės atžvilgiu buvo elipsinis, ji virto dirbtiniu Žemės palydovu, kurio apogėjus buvo apie 700 tūkst. km nuo Žemės, o perihelis – 90 tūkst. km. Tačiau tokia labai ištįsusi orbita pasirodė esanti nestabili; stotį nuolat trikdė stiprūs Saulės ir Mėnulio poveikiai, tad apogėjus išėjo iš Žemės poveikio ribų ir stotis virto dirbtine Saulės sistemos „planeta“.

Idėja paleisti tarpplanetinius aparatus iš orbitos aplink Žemę priklauso K.E. Ciolkovskiui. Iki tol, 1961 m. vasario 12 d., taip link Veneros išskrido automatinė stotis. Tai pavyko pakartoti ir 1962 m. lapkričio 1 d. startavus į Marsą. Koks tokio būdo privalumas?

Ne vis antžeminiai kosmodromai vienodai tinka kosminių aparatų skrydžiams nustatytomis trajektorijomis. Skrydžiui į Mėnulį patogiausios trajektorijos, esančios Mėnulio orbitos plokštumoje. Tačiau startuoti be trajektorijos korekcijos į šią plokštumą galima tik esant 18-28^o šiaurės ir pietų platumos juostoje, t.y. visai netoli pusiaujo [pvz., JAV Kenedžio raketinė bazė, esanti 28^o šiaurės platumos tam tinkama]. Startuojant iš kitų platumų būtinos ne tik sudėtingesnės valdymo sistemos, bet ir didesnės energetinės sąnaudos.

Šiauriniame pusrutulyje naudinga skristi, kai Mėnulis yra netoli savo orbitos taško su minimaliu nukrypimu į pietus, t.y. juda orbitos dalimi, esančia piečiau Žemės ekvatorinės plokštumos. Tad esant sumažintoms raketų galioms, startuoti galima kiekvieną siderinį mėnesį (27,3 d.) maždaug vienos savaitės laikotarpyje.

Naudojant tarpinę orbitą patogių pozicijų skrydžiams galimybės beveik neribotos. Be to, kosmoso aparatas gali turėti formą, kuriai nesvarbus skrydis per atmosferą. Kartu padidėja ir tikslumas, nes galima tiksliai nustatyti skrydžio parametrus, kadangi neveikia atmosferos trikdžiai. Tačiau, iš kitos pusės, tai sudėtingiau techniškai, nes atitinkamai reikia orientuoti skrendančią raketą.

1965 m. liepos 18 d. paleista automatinė stotis „Zond-3” po 33 valandų po starto praskrido netoli Mėnulio. Jame esanti fototelevizinė aparatūra (f/106 mm) fotografavo Mėnulio sritis, nenufotografuotas “Luna-3” stoties. Praskriejusi Mėnulį, zondas nutolo į kosmoso platybes heliocentrine orbita.

Fotografavimas prasidėjo 11,6 tūkst. km atstumu ir baigėsi po 1 val. ir 8 min., zondui praskriejus 9220 km atstumu pro Mėnulį. 25 aukštos kokybės nuotraukos (1100x860 taškų) buvo perduotos į Žemę iš 2,2 mln. km atstumo. Pakartotinai vaizdai perduoti iš 31,5 mln. km atstumo. Vienas kadras buvo perduodamas maždaug po 34 min. Nuotraukos apėmė 19 mln. km² plotą.

„Zond-3” pateikė naujų duomenų apie kosmoso spinduliavimą. Zondas turėjo dujų skaitiklį. Nustatyta, kad minimalaus Saulės aktyvumo metu nevyksta procesas, didinantys „Saulės vėjo“ intensyvumą.

„Luna-1”, “Luna-4” ir “Zond-3” nenukrito į Mėnulį dėl jų didelio greičio. Kad stotis išsilaikytų orbitoje aplink Mėnulį, ji privalo turėti raketinį variklį.

Amerikiečių „minkštieji“ nusileidimai

1966 m. gegužės 30 d. „Surveyor 1” startu amerikiečiai, praėjus 4 mėn. po „Luna“ sėkmės, pradėjo vykdyti minkštų nusileidimų Mėnulyje programą. Stotis buvo skirta Mėnulio paviršiaus televizinių vaizdų perdavimui. Ją „Atlas-Centaur“ raketa stotį iškėlė tiesiogiai, praleisdami tarpinę orbitą. Nusileidimui buvo pasirinktą Audrų jūra, kadangi numatyta sritis iš Žemės atrodė pakankamai lygi, ir amerikiečiai norėjo ją ištirti numatydami ten „Apollo“ nusileidimą. Aparato svoris buvo 950 kg, kurių 2/3 sudarė stabdymo įranga.

„Surveyor 1” leidosi taip: 41 min. prieš nusileidimą esant 3200 km atstumu iš Žemės paeiliui pasiųstos trys stotį orientuojančios komandos, stabdymo variklius nukreipusios į Mėnulį. Įsijungė telekamera, kas 3 sek. siuntusi paviršiaus vaizdus. Stabdymo variklius įjungė altimetras. Stočiai esant 96 km aukštyje ir greičiui sumažėjus nuo 9600 iki 400 km/val., altimetras pasiuntė komandą įjungti pagrindinį variklį. Tada variklis buvo numestas ir įsijungė korektuojantys stabdymo varikliai, sumažinę greitį iki 12,8 km/val. Varikliai pamažu aparatą pervedė į vertikalią padėtį ir 12 m aukštyje greitis buvo 1,5 n/sek. Jie išsijungė 4 m aukštyje. Aparatas nukrito ant paviršiaus maždaug 5 m/sek. greičiu. Smūgį susilpnino trys hidraulinės amortizacinės kojos.

Tai buvo didelė amerikiečių sėkmė. Po „Luna-9“, „Surveyor” perdavė nemažai svarbių duomenų. Labai originaliai išspręstas dulkių dangos nustatymas. Sinchroniškai su telekamera sekundei buvo įjungti aparato stabilizacijos varikliai. Nuotraukos parodė, kad varikliai nesukėlė dulkių pasirodymo. Tad buvo galima daryti išvadą, kad gruntas pakankamai tvirtas. Tai patvirtino rusų išvadas, kad Mėnulio paviršiaus nedengia storas dulkių sluoksnis.

1966-68 m. paleisti 7 „Surveyor“ aparatai. 5 jų minkštai nusileido Mėnulyje, į Žemę perdavę per 86 tūkst. paviršiaus nuotraukų. Jos padėjo sužinoti mechanines ir chemines paviršiaus savybes. Paaiškėjo, kad gruntą sudaro vulkaninės uolienos, analogiškos kai kurioms žemiškoms. Jo tankis 2,4-3,1 g/cm³, irgi artimas žemiškam.

„Surveyor“ filmavo Mėnulio horizontą leidžiantis saulei ir užfiksavo keistą švytėjimą. Anot mokslininkų, jį sukėlė virš paviršiaus kybančios dulkių dalelės, palaikomos ne dujų, o elektrinių laukų. Saulės spinduliuotė gali sukurti trumpo nuotolio elektrinius laukus, jonizuodama apšviestų uolienų paviršių. Šie laukai veiks mažas, elektriškai įkrautas dulkeles ir pakels jas į kelių metrų aukštį. Tas pats reiškinys ties dieną ir naktį skiriančia linija gali sukelti ir horizontalius laukus. Galbūt šių laukų sukelti dulkių debesys galėtų paaiškinti bent dalį šio reiškinio.

Kartu JAV tyrė Mėnulio aplinką ir atliko globalų fotografavimą „Lunar orbiter“ zondų pagalba. Pagrindinė užduotis buvo tinkamos vietos astronautų išsilaipinimui paieškos ir Mėnulio gravitacinio poveikio tyrimas. Jų svoris buvo 386 kg, foto-televizinio įrenginio svoris – 68 kg. Paaiškėjo, kad skrendant virš apvalios formos „jūromis“ (Audrų, Aiškumo, Krizių, Nektaro, Drėgmės...) palydovų greitis didėjo. Matyt dėl ten po paviršiuje esančio tankesnių uolienų (žr. apie Mėnulio maskonus). 1966-67 m. į Mėnulio orbitą iškelti 5 palydovai. Pirmojo startas įvyko 1966 m. rugpjūčio 10 d., bet dėl vienos fotokameros sutrukimo užduotis iki galo neatlikta. Į Žemę iš 5 palydovų buvo perduotos 833 nuotraukų poros. Iš jų buvo paringti 7 rajonai, tinkami žmonių išsilaipinimui. Jų dėka padaryta ir garsioji Koperniko kraterio nuotrauka.

¹⁾ Pioneer dar įvardijamas „Pioneer-0“ – amerikiečių zondas, numatytas skrydžiui į Mėnulį – pirmasis kosminis aparatas turėjęs tikslu pasiekti kitą dangaus kūną ir pereiti į jo orbitą 29 tūkst. km aukštyje. Jame buvo įrengta televizinė kamera, magnetometras ir mikrometeoritų daviklis. Deja, jo skrydis nebuvo sėkmingas – 1958 m. rugpjūčio 17 d. prasidėjus antrajai skrydžio minutei sprogo pirmoji raketos pakopa. Numanoma priežastimi buvo deguonį teikiančios pompos gedimas. Jis kartais painiojamas su „Pioneer-1“, startavusiu spalio 11 d. Jo konstrukcija buvo identiška „Pioneer-0“.

Jo svoris buvo 38 kg. Zondas atrodė kaip cilindras, besibaigiantis abiejose pusėje besibaigiantis 17 cm aukščio kūgiais, kuriame prietaisai (svėrę 11,3 kg) buvo tvirtinami vidinėje sienelės pusėje. Cilindro skersmuo – 76 cm, korpuso aukštis – 76 cm. Per vidurį ėjo variklių rėmai. Apačioje prie jų buvo pritvirtinta 11 kg sverianti koreguojančių variklių sistema iš 8-ių nedidelių kieto kuro variklių – juos išnaudojus ją buvo galima numesti. Priekyje buvo stabdymo variklio žiotys. Korpusas pagamintas iš daugiasluoksnio plastiko su baltomis ir tamsiomis juostomis, skirtoms temperatūros reguliavimui. Elektros generavimui buvo įrengti trijų tipų akumuliatoriai. Radijo perdavimas vyko 108,06 MHz dažniu.

²⁾ Luna E-1 Nr.1 - tarybinė stotis Mėnulio tyrimui, bandžiusi skristi 1958 m. rugsėjo 23 d. iš Baikonūro kosmodromo, tačiau pakilimo metu raketa susprogo. Joks tikslas buvo pasiekti Mėnulio paviršių ir taip pat išleisti 1 kg švytinčio natrio debesį (dirbtinę kometą). Tuo metu nepavykusiems startams pavadinimai buvo nesuteikiami. S. Koroliovas žinojo apie Amerikos planus išskraidinti zondą į Mėnulį 1958 m. rugpjūčio 17 d., tad buvo spaudžiamas stotį parengti tam laikui. Ji buvo parengta, tačiau S. Koroliovas nusprendė leisti JAV išskraidinti pirmiems, nes tarybinis zondas turėjo skrieti trumpesne trajektorija ir vis tiek turėjo pasiekti Mėnulį pirmas. Tačiau „Pioneer“ patyrus avariją, startą atidėjo, kad būtų sutvarkyti nesklandumai.
Luna E-1 No.1 buvo sferinis 361 kg svorio konteineris, iš kurio kyšojo 5 antenos, o jame buvo radijo aparatūra ir prietaisai: telemetrinė sistema, 5 mokslinių prietaisų rinkinys (magnetometras, Geiderio skaitiklis, mikrometeoritų daviklis) ir kt.

³⁾ Luna E-1 Nr.2 - tarybinė stotis Mėnulio tyrimui, bandžiusi skristi 1958 m. spalio 11 d. Praėjus 104 sek. po starto kilo išilginis rezonansas raketos viduje ir raketa subyrėjo – pasikartojo Luna E-1 Nr.1 nesėkmės priežastis. Stoties tikslas buvo ankstesnis, pati stotis tokios pat konstrukcijos. S. Koroliovas, spaudžiamas politiškai, neteko kantrybės ir sušuko: „Jūs manote, kad tik amerikonų raketos sproginėja?!“ Jis ir šįkart leido JAV stočiai „Pioneer-1“ išskristi pirmai, tačiau ir toji patyrė nesėkmę.

⁴⁾ Pioneer-2, dar vadintas Able 3 - paskutinis iš „Able“ projekto zondų, skirtų Mėnulio tyrinėjimams. Startavo 1958 m. lapkričio 8-ą, tačiau nesuveikė 3-ia pakopa. Pasiekęs 1550 km aukštį, įėjo į Žemės atmosferą virš šiaurės vakarų Afrikos. Zondas atrodė kaip 74 cm skersmens cilindras, besibaigiantis abiejose pusėje besibaigiantis 17 cm aukščio kūgiais, kurio bendras ilgis – 76 cm. Mokslinių prietaisų svoris buvo 15,6 kg. Skrydžio metu buvo spėta gauti nežymų kiekį duomenų, pvz., nustatant, kad prie Žemės mikrometeoritų tankis didesnis nei kosmose.

⁵⁾ Luna E-1 Nr.3 - tarybinė stotis Mėnulio tyrimui, bandžiusi skristi 1958 m. gruodžio 4 d. Pagrindiniu jos tikslu buvo Mėnulio paviršiaus pasiekimas. Pakeliui ji dar turėjo paskleisti 1 kg natrio, sukuriant debesį, kuris būtų matomas iš Žemės. 245 sekundę, veikiant antrajai pakopai, dėl sutrikimo prarado stabilumą, todėl buvo išsiųsta komanda susinaikinimui.

⁶⁾ Pioneer 4 - 5,87 kg svėrusi amerikiečių automatinė stotis, startavusi 1959 m. kovo 3 d. Jos prietaisus sudarė Geigerio skaitliukas ir fotoelektrinis elementas Mėnulio paviršiaus fotografavimui. Ji pro Mėnulį 60 tūkst. km atstumu praskrido 7,230 km/sek. greičiu ir perėjo heliocentrinę orbitą. Atstumas buvo per didelis, kad suveiktų fotoelementas.

Papildomai skaitykite:
Žmonės Mėnulyje
Baikonūro tremtyje
Plutono atradimas
Mėnulis; jo ypatybės
Mus stebi iš Mėnulio?
Pirmasis Mėnulio kiberis
Istorinė Mėnulio nuotrauka
Koks tas mūsų palydovas?
Kam priklauso Mėnulio dulkės?
Į Mėnulį skridę kompiuteriai
Mėnulis ir jo įsisavinimo ypatybės
Mėnulis: Septintasis kontinentas
Mūsų palydovo kilmės klausimai
Barmingradas – projektas, aplenkęs laiką
Mėnulis atskleidžia savo nematomą veidą
Baisioji tarybinės kosmonautikos paslaptis
Pirmieji tarybiniai raketų profesionalai
Astronomija: Žymesnieji įvykiai (20 a.)
Kosmonautikos pergalės ir pralaimėjimai
Gal senovės žmonės lankėsi Mėnulyje?
Nesklandumai įsisavinant kosmosą
K. Ciolkovskis: Ženklas iš aukščiau
Saturno keisčiausias palydovas
J. Kepleris. Dvasia iš Levanijos
Gyvybės paieškos Marse
Kometos: dangaus ženklai
Pirmasis vežimas Mėnulyje
Žmogaus misija kosmose
Nežinomi kosmonautai
Pakrikštytas žaibu...
Mus stebi iš Mėnulio?
Mūšis dėl Veneros
Projektas "Farside"
"Galileo" misija
Tektitai ir kt.

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis