Japonų SELENE agentūros palydovo (paleisto į orbitą 2007 m. rugsėjį) duomenys atskleidžia daugiau detalių apie mūsų artimiausią dangaus kaimyną.

Kadangi Mėnulis neturi atmosferos, jo geologinė struktūra išliko beveik nepasikeitusi, todėl jos tyrimas gali paaiškinti, kaip susidarė Saulės sistema. Tačiau Mėnulis turi ir neįprastų ypatybių: jo masė ir plutos storis skiriasi į Žemė nukreiptoje ir mums nematomoje pusėse.

Mėnulis aplink savo ašį apsisuka kartą per parą, todėl jis į Žemę visada pasisukęs tik viena puse. Todėl gauti informaciją apie kitą jo pusę yra nelengva. Todėl SELENE vienas palydovas skrieja arto Mėnulio paviršiaus ir renka duomenis, o jo bendrininkas, kitas palydovas aukštesnėje orbitoje, priima tą informaciją ir persiunčia į Žemę.

Matomoje Mėnulio pusėje kraterių srityje yra būdingų plokščių rajonų su nepaprastai stipria gravitacija ("pozityviosios anomalijos") ir tankesnėmis uolienomis, vadinamomis maskonais. Tuo tarpu nematomoje pusėje maskonų nepastebėta. Tačiau ten yra koncentriniai pozityvios-negatyvios- pozityvios gravitacijos žiedai. Todėl didesnės gravitacijos sritims reikia rasti kitokį paaiškinimą. N. Namiki mano, kad ten tamsesnės uolienos yra po pluta - atseit, mantija pakilo ir jas suspaudė. Tačiau tam reikėjo, kad Mėnulio "jaunystėje" nematomoje srityje būtų tvirtas sluoksnis (pluta ir mantija) - o tai galėjo būti tik tuo atveju, jei nematoma pusė buvo vėsesnė nei matoma (kurioje sritys labiau deformuotos). Bet kodėl ji galėjo būti vėsesnė, dar reikia paaiškinti.

Kitas SELENE tyrimas buvo Mėnulio požeminių sluoksnių tyrimas panaudojant radarą. Matomoje Mėnulio pusėje buvo pasirinkta būdinga plokščia tamsaus bazalto lyguma, Mare Serenitatis (Ramybės jūra). Kelių šimtų metrų gylyje rastas plonas nuolaužų sluoksnis, įsiterpęs į storą bazalto lavos sluoksnį. Tai leidžia spėti Mėnulyje buvus "ramų laikotarpį" vulkaninės veiklos atžvilgiu (maždaug prieš 3,55-2,84 mlrd. m.).

SELENE padarytos nematomos Mėnulio pusės sričių su vulkaninės veiklos požymiais nuotraukos leidžia datuoti, kad vulkaninė veikla joje liovėsi prieš 2,5 mlrd. m.

Planuojami zondai į Mėnulį

JAV planuoja 2020 m. planavo Mėnulyje pradėti statyti gyvenimui tinkamą bazę. Tai suaktyvino įvairių šalių dėmesį Mėnuliui, aktyvumą ir bendradarbiavimą. Jau buvo kalbama ir apie Tarptautinį Mėnulio tinklą (ILN), matavimo stočių tinklą, - pradžioje iš 8-10 (daugumą kurių įrengs JAV).

Bazės statybai ir funkcionavimui reiks mineralų ir vandens, todėl beveik visuose planuojamuose zonduose atitinkami matavimo įranga. Nežinoma akmenų Mėnulio paviršiuje kilmė (spėjama, kad tai įsimagnetinę meteoritai). Be to, magnetinis laukas padėtų apsaugoti bazę nuo kosminių spindulių. Tad daugelyje zondų įrengiami ir magnetometrai.

Vienok, gali būti, kad pasaulį užklupusi ekonominė krizė pakoreguos Mėnulio tyrinėjimų planus.

2009 m. pradžioje planuotas JAV „Lunar Reconnaissance Orbiter" iš 50 km aukščio turėtų sudaryti Mėnulio ir jame esančių mineralų telkinių trimatį žemėlapį. Kartu nuskraidintas mažesnis zondas LCROSS, kurio daugiapakopė „Centaur" raketa 9000 km/sek. greičiu trenksis į paviršių netoli Mėnulio pietų ašigalio. Nuo smūgio susidarys per 20 m skersmens krateris, pakils dujų debesis. Netrukus per jį perskries pats LCROSS zondas, kuris patikrins, ar smūgio metu išsiskyrė vandens garų. Po kelių minučių ir pats zondas trenksis į Mėnulį.

JAV LADEE planuojamas 2011 m. spalį ir turės ištirti Mėnulio atmosferą bei išmatuoti dulkių kiekį aplink Mėnulį.

JAV dvigubas GRAIL planuojamas 2011 m. spalį ir turės sudaryti labai tikslų gravitacinį Mėnulio žemėlapį.

2009 m. planuojamas Rusijos „Luna-Glob" ant Mėnulio paviršiaus nuleis 12-13 seisminio aktyvumo matuoklius. Žinoma, kad drebėjimai Mėnulyje gali siekti 5,8 balus pagal Richterio skalę. Dabar žinoma, kad Mėnulio drebėjimai būna dviejų tipų. Vienų jų, kylančių iš gilių Mėnulio sluoksnių, apie 700-1000 km gylio, prigimtis nežinoma (spėjama, kad dėl Žemės vandenų potvynių poveikio). Paviršiniai yra labai reti ir ilgai trunkantys. Dar vienas nugabentas prietaisas Aitkeno krateryje ieškos ledo.

Japonijos „Selene-2" zondas, planuojamas 2012-13 m., nuleis mėnuleigį ir, galbūt, atgabens seisminio aktyvumo matuoklių.

Kinijos „Chang'e-1A", planuojamas 2009 m., kaip ir 2007 m. „Chang'e-1", turės piešti Mėnulio ir mineralų telkinių žemėlapį.

Kinijos „Chang'e-2", planuojamas 2012-13 m., nuleis mėnuleigį.

Europos „MoonLITE", planuojamas 2013 m., turės pristatyti 3-4 seisminio tinklo elementus.

Indijos „Chandrayaan-2", planuojamas 2010-11 m., nugabens mėnuleigį.

Ar bus grįžta į Mėnulį?

Prieš 3 m., 2004 m. sausio 14 d., Dž. Bušas nurodė NASA gražinti astronautus į Mėnulį: "Per paskutinius 30 m. jokio žmogaus koja nelietė kito pasaulio. Laikas Amerikai žengti tolimesnius žingsnius". Tai būtų posūkis. Iki tol pora dešimtmečių NASA dėmesį skyrė artimoms Žemei orbitoms. Tačiau tokia "vizija" nėra pigi – programa iki 2018 m. kainuotų apie 104 mlrd. dolerių. Tam teks sumažinti ar uždaryti daugelį kitų programų, tokių kaip kosminius mokslo tyrinėjimus astronomijos, planetologijos ir Žemės stebėjimo srityse bei aeronautikos programas. Neabejotinai bus atidėtos Marso pavyzdžių atgabenimo bei planetų misijos bei planetų prie artimiausių žvaigždžių paieškos. Tad NASA yra kiek nekomfortabilioje padėtyje, ir jau dabar, 2007 m. pradžioje, susiduria su finansiniais sunkumais.

Kuriama nauja "Orion" kapsulė, pakeisianti dabartines apie 2014 m. ir apie 2020 m. planuojama jomis vėl nugabenti astronautus į Mėnulį ir įrengti jo ašigalyje stotį. Kuriama ir nauja raketa "Ares-I". Visa tai arčiau klasikinių "Apollo" nei "šatlų". Sukūrus "Orion" bus imtasi nusileidimo modulio ir naujos galingesnės kieto kuro raketos "Ares-V", galėsiančios į orbitą iškelti 130 t krovinį. Pagrindinis skirtumas nuo "Apollo", kad viską "tempė" viena "Saturn V" raketa. Dabar "Orion" iškels viena raketa, o nusileidimo modulį skraidins jau kita. Yra besidžiaugiančių būsima galimybe tirti Mėnulio paviršių. Tačiau nemažai yra abejojančių, kad gauta mokslinė nauda atsipirks.

Kas dedasi Mėnulyje?

1968 m. NASA paskelbtame kataloge minimos 579 paslaptingi stebėjimai per keturis amžius Mėnulyje. Minimas 1956 m. lapkričio 26 d. didelis švytintis Maltos kryžius, taškeliai, trikampiai, švytintys kvadratai, kraterių pradingimai, "sienų" atsiradimai, judantys švytintys objektai, šviesos spinduliai, skrodžiantys kraterius ir kalnus, geometrinės figūros, ryškūs žybsniai, spalvotos tranšėjos, ilgėjančios 6 km/val. greičiu.

Anglijos Karališkoje astronomų draugijoje saugoma astronomo Birto 1871 m. ataskaita apie 1600 stebėjimų. Jis Plutono krateryje stebėjo šviesos signalus, geometrines figūras, judančius kūnus.

Amerikos astronautai iš nedidelio aukščio pastebėjo lygiagrečiai einančius pėdsakus? Kas juos paliko Mėnulyje? "Apolono-10" ir "Apolono-11" skrydžio virš Aristarcho kraterio metu pastebėti neaiškūs šviesos reiškiniai, pasikartojantys kiekvieno apsisukimo metu. Tie reiškiniai stebėti ir iš Žemės.

Žinomas "antilėkštininkas" Džeimsas Grinakras pripažino, kad jis su kitais 4 astronomais Flegstafo observatorijoje (Arizona) stebėjo 31 milžiniškų dydžių (5000x300 m) objektą. Objektai judėjo taisyklinga tvarka. Tarp didelių objektų "kursavo" maži (150 m skersmens). Specialūs prietaisai po Mėnulio paviršiumi nustatė esant dideles ertmes (iki 100 km³), kurios dešimčių km gylyje gali turėti temperatūrą, tinkamą gyvybės egzistavimui.

Paslaptimi lieka ir milžiniški kupolai, keičiantys spalvą ir nemetantys šešėlio, tarsi būtų skaidrūs Saulės šviesai.

Mėnulio nuolaužos Žemėje

Iki pat 1982 m. tarp specialistų vyko ginčai: ar gali meteorito kritimo Mėnulyje smūgio jėga išsviesti jo atlaužas taip, kad kai kurios pasiektų net Žemę. Mat amerikiečių poliarininkai Antarktidos leduose aptiko 30 g uolienos gabaliuką, panašios sudėties kaip ir tų, kuriuos astronautai atgabeno iš Mėnulio. Paskui japonai tyrinėtojai ten surado dar 5 „akmeninius svečius“, greičiausiai čia patekusius iš Mėnulio. Bet tai tebuvo mažutės nuolaužėlės.

1989 m. pradžioje amerikiečių mokslininkai, išžvalgę Makalpaino antarktinių kalvų sritį, rado kiek neįprastą meteoritą. Ištyrus jį Džonsono kosminio centro laboratorijoje Hiūstone, tapo gana patikimai prabilti apie mėnulinę jo kilmę. 663 g dangaus kūnas gavo oficialų pavadinimą MAC 88105. tai buvo sunkiasvoris rekordininkas „mėnuliečių“ šeimoje (beje, netoli jo rasta ir maždaug 60 g svorio jo nuolauža).

Kad šių nuolaužų gimtinė – Mėnulis, patvirtina labai būdingas geležies ir mangano santykis, didelis aliuminio oksido procentas, mažas natrio ir kalio kiekis, taip pat ypatinga sudėtis stikliškos medžiagos, jungiančios įvairias mažas daleles į vieną.

Tada įvairiose kolekcijose imta ieškoti atklydėlių iš Marso. O kas ieško, tas ir randa – netgi su galimais Marso gyvybės požymiais, žr. >>>>>

Mėnulis pernelyg įelektrintas?

Mėnulio kolonistus gali varginti iškrovos. JAV mokslininkai nustatė, kad Mėnulio paviršius gali turėti kelių tūkstančių voltų statinę elektros įkrovą, kuri gali sukelti kibirkščiavimą, sutrikdantį elektroninės įrangos darbą. Taipogi dėl jos gali susidaryti dulkių debesys, trikdantys instrumentų veikimą. Todėl astronautai turėtų dėvėti specialius izoliuojančius kombinezonus.

Mėnulio paviršius gali įsielektrinti dėl dviejų priežasčių. Pirmoji, kai Mėnulis pereina per Žemės magnetinę "uodegą", šleifą, kurį sukuria Saulės vėjas pralėkęs pro mūsų planetą. Kita priežastis – Saulės audros, kurios sukelia problemų Žemėje, tačiau kosmose jų poveikis dar stipresnis ir gali sukelti pažeidimus gyvose ląstelėse. Nuo jų astronautai turės slėptis priedangose.

Saulės šviesa gali išmušti elektronus iš paviršiaus ir taip mažinti jo krūvį. Todėl dauguma įkrovos atvejų stebima naktinėje Mėnulio pusėje. Tačiau tyrinėtojai nustebo atradę tam tikrus krūvių skirtumus ir Saulės apšviestoje pusėje.

Įdomūs sutapimai
Mėnulis sudarytas iš ... sūrio?!

1542-ais Erazmas Roterdamietis rašė: „...Mėnulis sudarytas iš supelijusio sūrio...“
Todėl animaciniame filmuke „Wallace ir Gromitas: Piknikas Mėnulyje“ (1989) į Mėnulį vykstama passigabenti sūrio (daugiau žr. >>>>> )...

GeoGlogai ištyrė garso sklidimą Italijos, Šveicarijos, JAV ir Norvegijos sūriuose (1,6-2,1 km/s), kuris daugmaž atitinka garso greitį Mėnulio uolienose.

Ateiviai Mėnulyje?

USAF seržantas Karl Wolf, ypatingas asmens įslaptinimas
Dirbau taktinėse Oro pajėgose Langley AFB, Virdžinijoje, 4444 žvalgų technikų grupėje. Aš buvau fotografas, turintis sugebėjimų elektronikoje... man buvo liepta pereiti į ten, ... kur NASA perduoda informaciją iš Mėnulio erdvėlaivio.... Tuo metu nežinojau, koks tikslus to tamsaus kambario ir darbų tikroji esmė... tad jis [technikas] man rodė, kaip visa tai veikia ... ir jis pasakė: 'tarp kitko, mes atradome bazę kitoje Mėnulio pusėje'. Jis ištraukė vieną mozaikų [sudėtinių nuotraukų] ir parodė tą bazę Mėnulyje, esančią geometrinės formos ... ten buvo sferiniai pastatai ... aukšti bokštai ... ir dalykai, atrodantys kaip radaro lėkštės.

Mėnulio tyrinėjimų riboženkliai

Apie 30 tūkst. m. pr.m.e. – pirmosios Mėnulio mėnesio dienų atžymos ant kaulų.

460-370 m. pr.m.e. – Demokritas spėjo, kad dėmės Mėnulyje yra kalnai.

Apie 150 m. pr.m.e. – Hiparchas atliko pirmuosius tikslius Mėnulio dydžio ir atstumo iki jo skaičiavimus.

1609 m. - T. Harriot'o pirmas Mėnulio žemėlapis sudarytas naudojant teleskopą (6x).

1610 m. – Galileo Galilėjaus pirmieji publikuoti Mėnulio piešiniai, nors ir prastos kokybės, tačiau aprašė kalnus su jų aukščiais ir kraterius, įrodydamas kad Mėnulis nėra tobula sfera.

1636 m. – Mellan'as pirmas geros kokybės Mėnulio antrojo ketvirčio raižinys, kuriame pavaizduoja šimtai identifikuotinų objektų.

1645 m. – MF Langrenus – pirmasis Mėnulio jūrų ir kraterių klasifikatorius, iš kurio pavadinimų išliko tik jo vardo krateris.

1651 m. – GB Riccioli žemėlapis įvedė dabartinę Mėnulio objektų vardyną.

1665 m. - R. Hooke greičiausiai pirmąkart eksperimentiškai paaiškintas Mėnulio kraterių susidarymo principas – mėtant kulkas į drėgną molį.

1680 m. – Cassini žemėlapis buvo geriausias 17 a.

1787 m. - V. Heršelio pranešimai apie ugnikalnius Mėnulyje.

1837 m. – W. Beer, JH Madler "Der Mond" – solidžiausia 19 a. knyga apie Mėnulį.

1840 m. – JW Draper'io pirmoji Mėnulio nuotrauka su 12 colių teleskopu ir 20 min. išlaikymu.

1935 m. – WH Wesley, M. Blagg "Map of the Moon" iki 7 dešimtm. buvo oficialus Tarptautinės Astronominės sąjungos žemėlapis.

1949 m. – R. B. Baldwin "The Face of the Moon" – viena svarbesniųjų knygų, - įrodo katastrofinę kraterių kilmę.

1961 m. – J. Klepesta, LJ Lukes "Map of the Moon" nuostabus 1:5 mln. Mėnulio planas kosminės eros pradžioje.

1962 m. balandis – "Ranger 4" pirmasis ir kol kas vienintelis sąlytis su nematoma Mėnulio puse.

1964 m. liepa – "Ranger 7" sėkmingas sudužimas Mėnulio paviršiuje perdavęs 4308 geros kokybės Pažinimo jūros (Mare Cognitum) nuotraukas.

1965 m. liepa – "Zond 3" – 25 nematomos Mėnulio pusės nuotraukos.

1966 m. sausis – "Luna 9" pirmas nusileidimas ir pirmosios 4 panoraminės Audrų vandenyno (Oceanus Procellarum) nuotraukos.

1966 m. kovas – "Luna 10" pirmasis kosminis aparatas Mėnulio orbitoje tyręs gravitacinius ir magnetinius laukus.

1967 m. rugsėjis – "Surveyor 5" pirmoji cheminė analizė kitame dangaus kūne.

1968 m. rugsėjis – pirmas skrydis iki Mėnulio ir sugrįžimas į Žemę su augalais, smulkiais gyvūnais ir vabzdžiais.

1968 m. gruodis – "Apollo 8" pirmieji žmonės Mėnulio orbitoje.

1969 m. liepa – "Apollo 11" pirmieji žmonės Mėnulio paviršiuje ir pirmieji grunto pavyzdžiai atgabenti į Žemę (žr. Žmonės Mėnulyje).

1970 m. rugsėjis – "Luna 16" pirmasis zondas su grunto pavyzdžiais grįžęs į Žemę.

1970 m. lapkritis – "Luna 17" atgabeno pirmąjį radijo bangomis valdomą mėnuleigį "Lunachod 1", ištyrinėjusį 10 km Mare Imbrium.

1972 m. gruodis – "Apollo 17" buvo paskutinis, atgabenęs žmones į Mėnulį.

1973 m. sausis – "Luna 21" atgabeno mėnuleigį "Lunachod 2", ištyrinėjusį 37 km Lemonnier'o kraterio.

1974 m. rugpjūtis – "Luna 24" paskutinis zondas, gražinęs grunto pavyzdžius į Žemę.

1982 m. – L.E. Anderson, E. Whitaker "NASA Catalog of Lunar Nomenclature" Mėnulio vardų sąrašas kol kas vienintelis (vis dar) su kraterių diametrais.

1986 m. – W. K. Hartmann, R Phillips, G. Taylor "Origin of the Moon" puiki knyga pateikianti naują Mėnulio kilmės teoriją.

1990 m. sausis – "Muses A" (dar vadinamas "Hiten") japonų zondas atgabenęs nedidelį Mėnulio palydovą "Haroromo" , kuris , kaip atrodo, nieko nedarė, o tebuvo įrodymas: "kad ir mes galime".

1990 m. - A. Rukl "Atlas of the Moon" vėliausias ir geriausias iš Rujk atlasų.

1998 m. - "Lunar Prospector" pigus zondas sudarantis radioaktyvumo žemėlapį, nustatęs ledo buvimą ašigaliuose, o taip pat gabenantis G. Shoemaker, žuvusio autokatastrofoje, pelenus. Planuojama, kad zondas panašu leisis ir suduš Mėnulio paviršiuje taip išpildydamas Shoemaker, norėjusio būti astronautu, valią. Navajo indėnams pareiškus protestą, NASA jų atsiprašė už tai, kad žmogaus palaikai suterš šventąjį Mėnulį.

2000-2030 m. – Kinija 1998 m. paskelbė planą Mėnulio žemėlapių sudarymo ir žmonių gyvenamos bazės įrengimo Mėnulyje planą trims dešimtmečiams.

Papildomai skaitykite:
Žmonės Mėnulyje
"Galileo" misija
Plutono atradimas
Mokslininkai fantastikai
Pirmasis vežimas Mėnulyje
Mūsų palydovo kilmės klausimai
Ankstyvieji Mėnulio tyrinėjimai
Mėnulis ir jo ypatybės
Dulkėtais tolimų planetų takais
Kometos, meteorai, krintančios žvaigždės...
Ateitis - elektrinės raketos
Mėnulis ir jo įsisavinimo ypatybės
Gyvybės paieškos Marse
Kometos: dangaus ženklai
Nesklandumai įsisavinant kosmosą
Saulė yra dvinarė žvaigždė?
Vieta, kur gimsta žvaigždės
Pirmasis Mėnulio kiberis
Koks tas mūsų palydovas?
Žmogaus misija kosmose
Ar yra grėsmė Žemei?
Seksas ir raketos
Elektrofoniniai garsai
Kasinėjimai Marse
"Pioneer" anomalijos
Holografinė visata
Kosmoso pionierius
Planeta X

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.LT sritis
Vartiklis