Marso traukai paveikus. UFO Page. Lithuanian

Global Lithuanian Net: san-taka station:

Marso traukai paveikus

Nepaisant skirtumų (dėl atstumo iki Saulės ir dydžio), Marsas ir Žemę turi ir kai kurių panašumų: Marso para trunka 24 val. ir 36 min. (prieš mūsų 23 val. ir 56 min.), o ašies pasvirimas 25,19^o (Žemės – 23,44^o), dėl ko metų laikai irgi panašūs. Tik metai trunka dvigubai ilgiau – 687 paras.
Tad neveltui D. Bowie glamroko daina „Gyvybė Marse?¹⁾“ apie „merginą pelės spalvos plaukais“ (t.y. rudais ir nepatraukliais), kuri priedainyje klausia „Ar yra gyvybė Marse?“

¹⁾ Gyvybė Marse? sukūrimo istorija tokia. 1968 m. D. Bowie parašė dainą „Even a Fool Learns to Love“, savo žodžius pritaikęs prancūzų dainai „Comme d’habitude“ („Kaip įprasta“, 1967). Jo daina niekada nebuvo išleista, tačiau Paul Albert Anka nupirko originaliosios prancūziškos dainos teises ir ją perrašė į dainą „Savaip“ (My way, 1968 m.), išgarsinusią F. Sinatrą. Toji sėkmė ir paskatino D. Bowie sukurti „Gyvybę Marse?“ (Life on Mars?) kaip parodiją Sinatros variantui – net dainų akordai yra panašūs. Daina pasirodė 1971 m. albume „Hunky Dory“, o kaip singlas -1973 m. Singlo fotografas Mick Rock’as sukūrė videoklipą, kuriame D. Bowie apsirengęs turkio spalvos kostiumu dainuoja baltame fone. Dainoje pasakojama apie merginą „pelės spalvos plaukais“, kuri, susipykusi su tėvais, žiūri TV perjunginėdama kanalus ir prieš ją šmėkščioja įvairūs vaizdai iš įvairių laidų, naujienų, filmų… Tebespėliojama, kad ta „mergina pelės spalvos plaukais“. Anot kai kurių, tai aktorė Hermione Farthingale (daina parašyta netrukus po jo „trumpos ir skausmingos meilės“ su ja), tačiau pati Fertingalė atmetė tą versiją.
BBC radijo stotis dainos žodžius pavadino „keisčiausiais iš kada nors parašytų, … iš daugybės siurrealistinių vaizdinių“. BBC paėjo jos pavadinimą ir panaudojo garso takelį TV serialui (2006-2007). Dainą grojo I. Masko „Tesla Roadster“ automobilyje, kaip naudingą apkrovą iškeltame į kosmosą „SpaceX“ kompanijos „Falcon Heavy“ raketos bandyme. Dainos Yungblud’o atliekamas koveris panaudotas NASA tiesioginės transliacijos apie marsaeigio „Mars 2020“ nusileidimą pabaigoje.

2020 lenktynėse

Jungtiniai Arabų Emiratai (JAE) gali netrukus įsijungti į lenktynes skrendant į Marsą: 2020 m. rugpjūčiui suplanuota Emiratų Marso misija (EMM) su „Mars Hope“ (Al Amal - Viltis) zondu, kuris turėtų imti suktis apie Marsą 2021 m. vasarį. Misijos tikslas – vystyti sudėtingas sistemas ir plėsti mokslo galimybes. EMM rengiama nuo 2014 m. siekiant padidinti supratimą apie Marsą, o ne vien pademonstruoti technologines galimybes. Iki tol JAE jau buvo sėkmingai iškėlę Žemės palydovus. Zondas gabens tris instrumentus: EXI (vaizdų apdorojimo), EMIRS (infraraudonųjų spindulių spektrometras), EMUS (ultravioletinių spindulių spektrometras). Juos naudodamas „Mars Hope“ stebės Marso orus žemutinėje atmosferos dalyje, matuos vandenilio ir deguonies pasiskirstymą viršutiniuose atmosferos sluoksniuose, tikrins atmosferos išmetimą į ekzosferą. Iškelti zondą planuojama su Japonijos raketa nešėja H-IIA.
Marsą is pasiekė vasario 9 d., o vasario 14 d. atsiuntė pirmąją nuotrauką iš 25 tūkst. km aukščio. Paruošiamieji darbai ir perėjimas į užplanuotą orbitą turėtų būti baigti 2021 m. gegužę.

Maždaug tuo pat metu „Tianwen-1“ (kas reiškia „klausimai dangui“) zondą į Marsą planuoja išskraidinti ir Kinija (jis startavo liepos 23 d.). Misijos metu be orbiterio planuojamas ir nusileidimas su marsaeigiu. Zonde yra 13 mokslinių instrumentų. Tad nebloga kompanija tuo pat metu planuojamam NASA „Mars 2020 Perseverance” marsaeigiui.

„Tianwen-1“ atvyko kitą dieną po arabų „Vilties“, t.y. 2021 m. vasario 10 d. Ši misija ambicingesnė – zondas nugabeno 7 prietaisus: pora skirtingos gebos kamerų, radijo lokatorius MOSER požeminių grunto sluoksnių tyrimui, spektrometras MMS, magnitometras MM, jonų ir plazmos analizatorius MINPA, ir energetiškų dalelių registratorius MEPA (matavimams viršutiniuose atmosferos sluoksniuose). Gegužės 14 d. nusileidimo modulis sėkmingai nusileido Marso Utopia Planitia atgabendamas marsaeigį „Zhurong”, pavadintą kinų ugnies dievo vardu. „Čžurong“ ypač sudomino nusileidimo vieta: Planicijos utopijos lyguma – tai didžiausias smūginių darinių regionas, kuriame gausu geologinių ypatybių, o po juo randasi didelės apimties užšalęs ežeras. Labai įdomus ir purvo vulkanas. Tiesa, marsaeigio darbas numatomas tik 90 dienų.

NASA „Mars Reconnaissance Orbiter“ 2023 vasario 7 d. nuotraukose matyti, kad kinų marsaeigis „Zhurong“ nepajudėjo iš paskutinės sustojimo vietos nuo 2022 metų rugsėjo mėn., tad tikėtina, kad Kinijos marsaeigis susidūrė su didelėmis techninėmis problemomis arba jo veikimo ir misijos laikas pasibaigė, nes jis tada buvo perėjęs į „snaudimo“ režimą, iš kurio turėjo „pabusti“ gruodžio mėn. Iš kai kurių šaltinių aiškėja, kad valdymo stočiai nepavyko atkurti ryšio su marsaeigiu.

„Mars 2020 Perseverance” atvyko paskutiniu, vasario 18 d. ir jame nusileido. Jis be marsaeigio atgabeno ir malūnsparnį „Ingenuity“, kuris buvo sėkmingai išbandytas 2021 m. balandžio 30 d.

Plačiau apie jų startus ir „Perseverance” detalesnį aprašymą žr. >>>>>

Malūnsparnis ilsisi Marse

Atlikęs 72 skrydžius nuo 2021 m. balandžio 18 d., 2024 m. sausio 18 d. „Ingenuity“ (pravardžiuotas „Ginny“) skrido paskutinį kartą, tyrinėdamas Jezero kraterį. Jis pakilo į 12 m aukštį, apie 4,5 sek. pakybojo ore, o tada pradėjo leistis, o esant 1 m aukštyje prarastas ryšis su juo. Manyta, kad besileidžiant, dėl sudėtingo Marso reljefo, kuris apsunkino navigaciją, buvo apgadintos jo kai kurios rotoriaus mentės, nors, galbūt, NASA niekada taip tiksliai ir nesužinos, kas jam nutiko. Nepaisant nesėkmės, jis išliko patenkinamos būklės ir gali siųsti techninius duomenis į Žemę tol, kol yra marsaeigio „Perseverance“ pasiekiamumo ribose. Mokslininkai dar bandys lėtai Ingenuity liekanos sukti „Ingenuity“ mentes ir reguliuos pasvirimo kampą, kad nustatytų žalos mastą, ir galbūt išsiaiškintų, kas iš tikrųjų atsitiko.

Pradžioje planavus tik 5-is jo skrydžius, „Ingenuity“ misija gerokai tai viršijo. Per visą tą laiką jis ore iš buvo 129 min. ir nuskrido 17,7 km. Vasario 4 d. sudužusį savo bendražygį nuo kopos viršūnės nufotografavo „Perseverance“. Jo paskutinė ir poilsio vieta dabar pavadinta „Valinoro kalvomis“. Pavadinimas yra įkvėptas J.R.R. Tolkieno nemirtingųjų buveinės pavadinimo „Žiedų valdove“. O kitu sraigtasparniu kitame dangaus kūne taps „DragonFly“, planuojamas 2028 m. skrydžiui į Saturno palydovą Titaną. Taip pat kuriamos ir naujos kartos Marsui skirtos skraidyklės, kurios dešimtmečio pabaigoje skris į Marsą, kad padėtų „Perseverance“ surinktus uolienų pavyzdžius nugabenti į paskirties tašką, iš kurio jie bus pargabenti į Žemę.

Japonai nusitaikė į Fobą

Marso palydovai Fobas ir Deimas, atrasti 1877 m., vis dar yra paslaptingi Saulės sistemos kūnai. Jie gali būti Marso pasigautais asteroidais ar susidarę iš to paties planetarinio disko kaip ir Marsas, o gal jie atsirado po Marso susidūrimo su kitu kūnu (kaip kad mūsų Mėnulis, žr. Mėnulio atsiradimo hipotezę) arba jų kiltis visai kitokia…

Iki 1950-ųjų buvo paskaičiuota, kad Fobas aplink Marsą apsisuka per 7,5 val. o Deimas – kas 30 val. Stambesnio Fobo skersmuo vos 27 km. Fobas toks keistas (kaip, beje ir Deimas), o jo tankis toks mažas, kad apie jį J. Šklovskis net pagalvojo, kad jei jis tuščiaviduris, ar negalėtų būti ateivių kūriniu. Jis teka vakaruose ir leidžiasi rytuose. Jis gerokai tamsesnis už persiko spalvos Fobas: Mars Reconnaissance Orbiter, 2008 Marsą. Jo paviršių vagoja neįprasti, nepaaiškinami grioviai, o taip pat išvaizdą gadina Stiknio krateris. Ir Fobas vis pamažu, apie 2 cm į metus, krenta į Marsą ir per ateinančius 10 mln. m. arba įsirėš į jį, arba bus sudraskytas į gabalus ir kelis tūkstantmečius lietumi lis ant Marso paviršiaus.

Spektroskopinė analizė parodė, kad jų paviršių sudėtis labai skiriasi nuo Marso – ir labai primena tamsius asteroidus, esančius arti išorinio asteroidų žiedo. Tačiau problema tame, kad jie sukasi aplink Marsą visai „neteisingai“ – jų orbitos beveik apskritiminės aplink Marso pusiaują (ko reikia tikėtis, jei jie būtų susidarę iš tos pačios medžiagos kaip ir Marsas, arba ir tada, jei susidaro iš kito kūno nuo Marso atskeltų skeveldrų).

Padėti išspręsti jų mįslę galėtų į juos nusiųsta misija. Ankstesni rusų bandymai žlugo: „Fobos-1“ 1988 m. prarastas dar pakeliui į Marsą , „Fobos-2” 1989 m. pasiekė Marsą, bet liovėsi veikęs netrukus po nusileidimo, o „Fobos-Grunt“ 2011-ais aplamai nepaliko Žemės (apie jį žr. >>>>>).Ir štai dabar 2026 m. japonų JAXA planuoja „Marsian Moons eXploration“ (MMX) zondą, kad ištirtų Fobą iš arčiau ir, jei pavyks, paimti ir 2031 m. pargabenti į Žemę jo paviršiaus pavyzdžių. Kita vertus, Fobas per ilgą laiką, tikriausiai milijardus metų, kaupė ir Marso dulkes – tad pavyzdžiai suteiktų papildomos informacijos ir apie Marsą, pvz., ar jis kadaise buvo tinkamas gyvybei. Ateityje Fobas gali būti netgi panaudojamas tarpiniu punktu ar stotimi tiriant ir kolonizuojant Marsą.

Vartai į tolimąjį kosmosą

Jei kada nors pasieksime skrydžių į Marsą erą, ar neturės prasmės pradžioje atlikti keli bandomieji skrydžiai? Tokia NASA „Vartų į tolimąjį kosmosą“ (DSG) prasmė – tarpinė bazė skrydžiams į Raudonąją planetą ir kitur. Įsikūrusi netoli Mėnulio, ji leistų misijoms grįžti į Žemę per kelias dienas.
Taip pat skaitykite Ar bus grįžta į Mėnulį?

NASA planuoja pastatyti stotį pirmųjų SLS megaraketų su „Orion“ kapsule įgulai skrydžių metu – jie planuojami 2018 m. pabaigoje. DSG sudarytų 3 moduliai: energetinė ir variklio sistema; gyvenamasis modulis ir logistikos modulis tyrinėjimams. Įrengus stotį, agentūra planuoja po vieną skrydį į tolimąjį kosmosą (po 2020-ųjų). Plačiau skaitykite >>>>>
Vėliau (5-os ir 7-os misijų metu) planuojami ir papildomi moduliai: Oro saugojimo modulis ir „Canadarm3” robotizuotos rankos.

Mirtis Marse

[ taip pat skaitykite: Grėsmės kosmose, Rizika skrendant į Marsą
bei Kosmoso poveikis smegenims]

„Mars One“, sudominusios apie 200 tūkst. žmonių, pastangos užgeso, tačiau kalbos apie Marso apgyvendinimą nerimsta, Pvz., 2020 m. sausį I. Maskas tipiškai provokaciniu stiliumi papasakojo apie milijono žmonių išsiuntimą į Marsą iki 2050 m., į dieną atliekant ne mažiau nei trys laivų startai į dieną. Jis taip pat iškėlė klausimą apie galimybę Marso kolonistams suteikti paskolą, kad jie įstengtų susimokėti už kelionę.

Kad ir ką galvotumėte apie I. Masko pareiškimus ar jo biznį, egzistuoja keletas labai rimtų mokslinio pobūdžio kliūčių žmonių išsilaipinimui Marse. Viena jų – radiacija, tik keista, kad šis klausimas, kaip įprasta, nustumiamas į antrą planą lyginant su kitais, susijusiais su Marso atmosfera (tarsi būtume 30 km virš Žemės ir be deguonies), temperatūromis, gamtos ištekliais (vanduo), nemalone dirvos chemine sudėtimi (perchloratai) ir mažesne trauka (trečdalis žemiškos).

Apie radiacijos padėtį Marse (ir pakeliui į jį) gerai žinome iš „Curiosity“ RAD detektoriaus, veikusio nuo jo starto akimirkos. Nepaprastai reta atmosfera ir stipraus magnetinio lauko nebuvimas sudaro sąlygas stipriai radiacinei aplinkai. Į Marsą nuolat krenta žemesnių energijų Saulės vėjo dalelės (protonai ir helio branduoliai) bei aukštų energijų kosminiai spinduliai, kurie taip pat generuoja antrinę radiaciją – kelis metrus pranikdami į Marso regolitą, kol ten pataiko į atomą ir sukelia gama ir neutrinų spinduliavimą. Radiacinis fonas Marse per 20 kartų viršija JAN radiacijos normą – ir tai tik vienkartiniam nuskridimui. O jei jūs 20 m. su trupučiu amžiaus persikėlėlis ir planuojate Marse pragyventi dar 50 m.? Gyvenimo trukmė Marse gali siekti 18 zivertų³⁾. Kol kas tai dar neišbandyta teritorija. Pvz., jei iškart gaunate 8 zivertus, numirsite. Tačiau tuos 8 zivertus ištęsę per pora dešimtmečių, jie galėtų likti gyvybingi – arba ne... Na, nebūtina visą laiką išbūti Marso paviršiuje, tačiau reikia slėptis po keliais metrais regolito arba gyventi giliose olose ar lavos gyslose. Be to yra rizikų, nesusijusių su vėžiu, apie kurias tik pradedame sužinoti. Imama kalbėti, kad neurologinės funkcijos ypač jautrios radiacijos poveikiui ir kyla klausimas apie mūsų svarbiausią mikrobiomą⁴⁾ ir apie tai, kaip jis susitvarko su ilgalaikiais radiaciniais pažeidimais.

Kalbant kitaip: blogiausio scenarijaus atveju yra šansas, kad Marse atvyksite miręs ar kvailas. Arba ir tas, ir tas. Yra skirtumas tarp nedidelės astronautų grupės, kurią nuolat stebi, konsultuoja ir moko, kaip optimizuoti buvimą Marse, ir milijonų kolonistų.

Svetima planeta turi nesvetingą orą

Marse šiuo metu sąlygos gyvybei nelabai palankios, tad jame galėtų egzistuoti tik ekstremofilai. Ar tokiomis sąlygomis gali egzistuoti gyvybė. Kai kurios gyvybės formos, pvz., žemiškasis Deinococcus radiodurans²⁾ mikrobas gali ištverti radiaciją. Taip pat gyvybės gali būti akmenyse bei dirvoje. Tačiau ekstremofilų sutiksime ne vien tik ypač nepalankiose sąlygose Žemėje, bet ir pačiuose mumyse (plačiau apie tai skaitykite >>>>>).

95,9% Marso atmosferos sudaro anglies dvideginis (Žemėje – tik 0,04%). Jau išbandomi įrenginiai, iš jo išskiriantys deguonį (schema: 2CO₂ -> CO + O₂).

MARIE jau įjungtas ir patikrintas. Jis gali aptikti įelektrintas daleles - elektronus, protonus, branduolius, kurių energija yra 15-500 MeV (1 MeV atitinka milijoną elektrono voltų). Kosmose veikia arba elektromagnetinis (pvz., rentgeno ar gama) bei elementarių dalelių (pvz., protonų) radiacija. Dauguma įelektrintų dalelių yra iš dviejų šaltinių - Saulės žybsnių paskleidžiančių pavojingą protonų „lietų“ (apie 70 MeV) ir tolimų supernovų sprogimų, kurie baisiu greičiu išsvaidė atomų branduolius (kosmoso spindulius, apie 300-500 MeV - bet jie perskrodžia žmogaus kūną taip greitai, kad jų energija nepersiduoda audiniams).

Saulės protonai jonizuoja atomus savo kelyje ir sukuria laisvus radikalus, kurie gali būti pavojingi, pvz., net pakeisti ar „perkirsti“ ląstelių DNR. Ilgas jų poveikis sukelia vėžinių susirgimų pavojų.

Bendras suomių, italų ir rusų projektas „MarsNet“ ketino siųsti į Marsą keletą nedidelių (iki 20 kg) meteorologinių stočių „MetNet“, skirtų ilgalaikiam meteorologinių duomenų rinkimui skirtingose planetos vietose. Jis pradėtas 2000 m., planuotas 2016 m., vėliau nukeltas iki 2021 m. – o paskutiniu metu apie jį jau nebekalbama.

²⁾ Deinococcus radiodurans - poliekstremofilinė bakterija, atspariausia radiacijai iš visų žinomų Žemės organizmų – net esant milžiniškai 15000 Gy (grėjų) išlieka 37% gyvybingų bakterijų (palyginimui, 10 Gy yra mirtina doze žmogui). Be to bakterija atspari dehidracijai, karščiui, šalčiui, gali išgyventi vakuume ir rūgštyje.
Pirmąkart išskirta iš konservuotos mėsos, paveiktos gama spinduliavimo, siekian ištirti sterilizaciją. Aprašyta 1960 m. Maitinamose terpėse sudaro iškilias kolonijas nuo rožinės iki raudonos spalvos. Jos štamai išskirti iš daugelio šaltinių – nuo dramblio mėšlo iki arktinių ledų luitų ir dykumų smelio. 2003 m. amerikiečių mokslininkai parodė, kad Deinococcus radiodurans gali būti panaudota kaip informacijos, kuri galėtų išgyventi branduolinę katastrofą, saugojimo priemonė.

³⁾ Zivertas (Sv) – matavimo vienetas, skirtas stochastinės rizikos sveikatai, susijusios su jonizuojančiu spinduliavimu, apibrėžiamo kaip tikimybę radiacijos indikuoto vėžio ir genetinių pokyčių atsiradimui, įvertinimui. Pavadintas švedų fiziko ir mediko R. Ziverto (1896-1966) garbei.

⁴⁾ Mikrobiomas - genetinė visų mikrobų (bakterijų, grybelių, pirmuonių ir virusų), gyvenančių ant žmogaus kūno ir jame, medžiaga.

Deborah Zabarenko. Astronautai Marse

Ar tikrai Saulės vėjas nupūtė Marso atmosferą?

„Skautas, į Marsą pasiėmęs kompasą, paklystų“,
Jack Connerney, NASA mokslininkas.

Pagal „InSight“ zondo atsiųstus paaiškėjo, kad Marsas kiek svyruoja, tad greičiausiai tai sukelia skysto branduolio siūbavimai. Tada Marso branduolys turėtų būti apie 3600 km skersmens ir visas skystas (todėl Marsas ir neturi magnetinio lauko). Be to, dar paaiškėjo, kad Marso sukimasis nežymiai spartėja, tačiau priežastis dar neaiški.

Jei būtų galima magijos pagalba iš Žemės į Marsą perkelti puoduką vandens, skystis greitai išgaruotų, nes Marso atmosfera yra labai reta (tik 1% lyginant su Žemės) - tad vanduo skystame pavidale negali ilgai egzistuoti.

Tai yra mįslė mokslininkams, nes Marso paviršiuje gausu vandens buvimo ženklų. Išdžiūvę upių vagos, nuosėdos ir netvarkingos tarsi kadaise užtvindytos lygumos - tai leidžia spėti, kad prieš milijonus metų Raudonojoje planetoje galėjo teliūškuoti vanduo. Tai kur tada dingo Marso oras?

Dabar MGS (Mars Global Surveyor) paremia senai iškeltą hipotezę, kad jis buvo tiesiog „nupūstas“ Saulės vėjo. Tai greitai skriejančios Saulės plazmos dalelės. Saulės karūna yra apie milijono laipsnių karščio - ir Saulės gravitacinis laukas negali jų nulaikyti. Jos atitrūksta ir skrieja visomis kryptimis 400-800 km/s greičiu.
Žemės magnetinis laukas susidaro elektrai laidžiame išoriniame Žemės branduolyje. Marse tokie procesai vyko praeityje, tačiau vėliau, prieš 2 mlrd. m., liovėsi. Tačiau dar liko kadaise įmagnetintų uolienų, tačiau jų kuriamas magnetinis laukas 3000 kartų silpnesnis už Žemės ir todėl sunkiai išmatuojamas. Be to jis chaotiškesnis – nustatyta, kad beveik visos magnetinės uolienos yra pietų pusrutulyje ir todėl ten stipriausias Marso magnetinis laukas.

Žemę nuo Saulės vėjo saugo 50 tūkst. km nuo jos besitęsiantis magnetinis burbulas. Tokios magnetosferos neturi Marsas. Šimtų kilometrų aukštyje Saulės ultravioletiniai spinduliai jonizuoja oro daleles. JAs tolyn nustumia magnetinių savybių turintis Saulės vėjas.

1989 m. Rusijos „Fobos-2“ zondas atliko tiesioginius Marso atmosferos erozijos matavimus. Zondui nuskriejus už Marso, prietaisai aptiko jonus iš Marso atmosferos. Jei atliktume skaičiavimus, gautume, kad Marsas atmosferą prarado per 4 mlrd. metų. Tai pat reikia atsižvelgti, kad praeityje Saulės ultravioletinis spinduliavimas ir Sulės vėjas buvo intensyvesni.

1998 m. MGS pietų pusrutulyje atrado magnetinių zonų tinklą. Magnetiniai laukai sklando virš Marso paviršiaus šimtų kilometrų aukštyje tarsi kokios skrybėlės. Po jomis magnetinio lauko stiprumas beveik toks pas kaip Žemėje - kelios dešimtosios gauso. Kitose vietose jis yra 100-1000 kartų silpnesnis.

Bet po tomis "skrybėlėmis" Marso "jūros lygyje" nėra tankesnių oro sričių - tad nėra ko tikėtis "oro oazių"...

Žemės magnetinį lauką sukelia vidinė dinama - planetos skystos metalizuotos masės judėjimas. Kažkada tokia dinama sukosi ir Marse, bet dėl nežinomų priežasčių sustojo prieš 4 mlrd. metų. Magnetinės "skrybėlės" tėra jos veikimo likučiai.

Raudona ir mėlyna spalva žymi vietas, kur magnetiniai laukai stipresni už vidurkį.

Netoli Marso pusiaujo yra didelis išsikišimas, vadinamasis Tarsis, kuriame randasi trys didžiausi Saulės sistemos ugnikalniai. Buvo spėta, kad už išsikišimų susidarymą atsakingi lavos srautai ar kitos vidinės jėgos. Tačiau kitas tyrimas (paskelbtas „J. of Geophysical Research“ 1997 m. gruodį) parodė, kad jo pašalinimas nepakeistų triašės planetos formos. Tai sukėlė įtarimą, kad už jo susidarymą galėjo būti atsakingas stambus Marso palydovas, kurį planeta turėjo savo „jaunystėje“, kol dar buvo nesukietėjusi, tačiau kurį vėliau prarado. Tačiau išsikišimas išliko ir sukietėjo. Tą savo 2024 m. rugpjūčio mėn. „J. of Geophysical Research“ skelbiamame straipsnyje aptaria Michael Efroimsky, anot kurio, kažkas trenkėsi į jį (pavadintą Nerio) ir suskaldė, o iš nuolaužų pasiliko Deimas ir Fobas.

Raudonoji planeta

Marsas skaičiais

* 95,9% Marso atmosferos sudaro anglies dvideginis (Žemėje – tik 0,04%). Jau išbandomi įrenginiai, iš jo išskiriandys deguonį (schema: 2CO₂ -> CO + O₂).

* -63^o C - vidutinė temperatūra. Svyravimai dideli: nuo -135^o iki +35^o C.

* Svorio jėga Marse lygi 38% žemiškos (žmogus su skafandru sveria tiek pat kaip Žemėje su žieminiais drabužiais).

* 6,2 min. trumpiausias apsikeitimo radijo pranešimais laikas (kai atstumas 56 mln. km). Kai atstumas iki Žemės maksimalus - šis laikas lygus 45 min. Artimiausias priartėjimas bus 2018 m. liepą.

Marsietis vaiko akimis Water trails in Mars

Ar tikrai Marse nebuvo vandens?

Sun wind on earth magnetosphere

Žemę nuo Saulės vėjo saugo magnetinis burbulas

Delta-2 lauch to Mars from Cape Canaveral

Delta-2 startas iš Kanaveralio kyšulio

MARIE

MARIE, ilgis < 12 colių; 7,3 svarai; 7 W

MEM modulis

Mars Odyssey

Paslaptingos dėmės

Skirtingų dydžių tamsios dėmės (iki 700 pėdų pločio, randamos apie 50-yje kraterių), pasirodančios prie Marso pietų poliaus, gali būti gyvybės požymiai. Jos užfiksuotos apie 150 MOC padarytų nuotraukų. Ar ją atras „Mars Express“, Marsą pasieksiantis 2003 m. pabaigoje?

Andras Horvath, Tibor Ganti ir Eors Szathmary iš Budapešto spėja jas esant Marso mikrobų kolonijomis, kurios sezoniškai suklesti ir nunyksta.

„Mars Global Surveyor“ orbitinės kameros kūrėjas Michael Malin'as ir Kenneth Edgett'as spėja jas atsirandant išgaruojant ir vėl sušąlant anglies dioksido ledui.

Dėmės atsiranda ant kraterių dugne esančių kopų pietų ir šiaurės poliarinėse srityse - žiemos pabaigoje ir išnyksta vasarą. Jos pirmiausia pasirodo kopų pakraščiuose ir retai ant jų keterų. Pradžioje apvalainos vėliau gali ištįsti. Jų padėtis (nepriklausomai nuo aukštumos ir kopų formos - apvalių ar pailgų) leidžia spėti esant biologinės kilmės. Tai, kad dėmės retai pasirodo kopų keterose, kur Saulės šviesos daugiausia, leidžia neigti paprastą sušalimo-atšalimo procesą.

Tokie mikroorganizmai žiemą praleistų po anglies dioksido sniego kepure. Pavasariop ryškesnė šviesa prasiskverbia pro ledą ir dėl fotosintezės įšyla aplinka. Atsirastų juos supantis skystis po ledo pluta. Sąlytyje su gruntu gauna reikiamų medžiagų. Ledo sluoksniui plonėjant mikroorganizmai pasirodo pilkos spalvos, o visai ištirpus greitai nusibaigia ir pajuosta. Tai paaiškintų, kodėl juodi dėmių centrai apsupti pilkais pakraščiais.

Bet gali būti ir nebiologinių aiškinimų, sako Marcello Coradini, Saulės sistemų misijų koordinatorius. "Giotto" zondo vaizdai rodo kometų branduolį esant kai ultravioletiniai spinduliai paveikia anglies ir vandens ledo mišinį. „Mars Express“ patikrins, ar taip nutinka ir Marse.

Nepalankiose aplinkose gyvenančių juodų mikroorganizmų yra ir Žemėje. Gyvybės randama ir ypač sūriuose požeminiuose Antarktidos ežeruose. Bet Marso sąlygos gerokai atšiauresnės - temperatūra prie polių žemesnė ir ultravioletinių spindulių plona Marso atmosfera beveik nesulaiko. Bet Žemėje ciano bakterijos turi labai efektyvų ultravioletinių spindulių filtrą. Planuojama jų iškelti į stotį kosmose patikrinant atsparumą UV poveikiui.

Didžiausia problema yra vanduo. Marso ledas sudarytas išimtinai iš anglies dioksido. GianGabriele Ori (iš Italijos) abejoja vandens ledo buvimo prie kopų, bet neatmeta biologinio aiškinimo, nes gali būti kažkokie geologiniai reiškiniai, kurių metu susidaro vandens garų.

Gaila, kad prie tamsių dėmių artimiausiu metu nepasirodys joks prietaisas. "Beagle 2" nusileis 2003 m. gale į Isidis Planitia (kiek šiauriau nuo ekvatoriaus). Bet jas bus galima tirti prietaisais iš orbitos.

Malcolm Fridlun'as iš "Darwin" projekto (ESA misija gyvybėms paieškoms kitose planetose) mano, kad sunku tikėtis, jei Marse prieš 3,5 mln. metų klestėjo gyvybė, ją esant visiškai išnykus. Gerai, kad Europa tebesidomi Marso tyrinėjimu, nes NASA nukapojo biudžetus fondų palikus praktiškai tik kariniams tikslams.

Papildomai skaitykite:
Vaikus išsiųskite į ... Marsą
IBM veikia ... Marse
Mūšis dėl Veneros

Užmirštas misijos į Marsą planas

Praėjus kelioms savaitėms po N. Armstrongo žingsnių Mėnulyje (žr. >>>>>), 1969 m. birželį V. fon Braunas, tapęs NASA strategu, sukūrė skrydžių į Marsą planą. Tam reikėjo radikaliai naujų koncepcijų. Planas apėmė 4 pagrindinius elementus: Saturn V raketą, branduolinį „šatlą“ (užtikrinantį didesnę trauką nei cheminės raketos), Marso modulį ir Marso „ekskursijų“ modulį. Misija turėjo prasidėti Žemės orbitoje lygiagrečiai sujungiant 3 branduolinius „šatlus” – raketos cilindrines pakopas (49 m ilgio, 10 m skersmens ir sveriančių po 210 t). Surinktas aparatas, skirtas 6 žmonėms, būtų milžiniškas: 82 m ilgio ir sveriantis 726 t.

V. fon Braunas norėjo, kad vienu skristų du laivai, kad vienas jų būtų atsarginiu kito nesėkmės atveju. Skrydis turėjo trukti 9 mėn. – ir dėl skydžio trukmės jis siūlė abu cilindrinius modulius (7,7 m skersmens ir 12,7 m ilgio) sujungti „nosimis“, sudarant besisukančią 164 m ilgio konstrukciją su dirbtine trauka. Skrydžio pradžia siūlyta 1981 m. lapkričio 12 d. Nuskridus 3 ekipažo nariai nusileidžia į Marsą 51 t sveriančiu MEM moduliu, kurio kūgiška forma (siūlyta 10 m skersmens ir 8,8 m aukščio) leistų palaikyti astronautų buvimą Marse 30-60 dienas. Nedidelis marsaeigis leistų daryti išvykas į nusileidimo vietos apylinkes. Išskrendama atgal būtų 1982 m. spalio pabaigoje pro Venerą, į kurią būtų galima paleisti zondus. Į Žemę būtų sugrįžta 1983 m. rugpjūčio viduryje.

Vis tik šis planas buvo pernelyg ambicingas, nes rėmėsi dar nesukurtomis technologijomis ir jo įgyvendinimui būtų tekę NASA resursų bazę, finansavimą... Ir susilpnėjus dėmesiui kosmosui jis taip ir nebuvo įgyvendintas.

Mama, aš noriu į Marsą!

NASA vadovas Danielis Goldinas tikina, kad žmonės gali išsilaipinti Marse jau per ateinančius 20 metų. Jau suėjo 40 metų žmogaus skrydžių istorijai (Alan Shepard'as, miręs 1998 m., pakilo į kosmosą 1961 m. gegužės 5 d.) - ir pernelyg ilgai „užsibūta“ Žemės orbitoje ir ateina laikas iš jos išsiveržti. Argi mūsų civilizacijai lemta egzistuoti tik vienoje planetoje? Ar ne laikas mūsų robotams išskrieti už Saulės sistemos ribų?

2007 m. NASA planuoja į Marsą nuskraidinti nusileidimo modulį, kuris, surinkęs Marso paviršiaus pavyzdžių, juos sugrąžintų į Žemę 2009 ar 2011 metais. Iki to laiko mokslininkai bandys išspręsti gyvybės palaikymo sistemų sukūrimą. Tad po 10 arba bent jai iki 20 m. kosmoso istorija bus pradėta perrašinėti iš naujo. Kol kas nepilotuojamais zondais bus tiriama Marso radiacinė būklė bei atliekamos vandens paieškos. Tai du veiksniai smarkiai įtakojantys žmogaus buvimo Marse sąlygas.

2001 Mars Odyssey pagamino Denverio Lockheed Martin Astronautics gamykla ir jis iš Buckley Oro pajėgų karo bazės į Floridą buvo atskraidintas C-17 lėktuvu. Sumontuotą su trim moksliniais prietaisais į dangų ją pakėlė Delta-2 raketa. 2001 m. balandžio 7 d. palikęs Žemę, „Odisėja“ skries 7 mėn. kol spalio 24 d. padaręs 644 mln. km kelią, pasieks Raudonąją planetą. 2 m. sukdamasis orbita apie ją ji fotografuos jos paviršių ir atliks kai kuriuos matavimus. Pagrindinis tikslas - surasti vandens bei ištirti radiacinę aplinką.

Zondas skraidina tris prietaisus: THEMIS, terminio spinduliavimo matuoklį, GRS, gama spindulių spektometrą ir MARIE, Marso radiacinės aplinkos matuoklį.

„Marso Odisėjos“ misijos dienoraštis

Apie „Mars Odyssey“ taip pat skaitykite Marse rasta vandens

Balandžio 19 d.
Atliktas THEMIS kalibravimas nukreipus jį į Žemę ir Mėnulį. Dešinėje pusėje yra Žemės terminis vaizdas žiūrint iš tolo. Kairėje pusmėnulis - Žemės vaizdas matomame spektre.

Balandžio 20 d.
inžinieriai sprendžia problemą pastebėję aukštesnę nei tikėtasi temperatūrą ryšio antenos valdymo bloke.

Balandžio 27 d.
Sutrikimai kilę, matyt, dėl Saulės aktyvymo, pašalinti ir zondas funkcionuja normaliai. Po 20 d. jis nuskriejęs jau 5,8 mln. km

2001 m. spalio 24 d. zondas perėjo į orbitą aplink Marsą. Jam pavyko gauti duomenų, liudijančių apie didelius sušalusio vandens kiekius Marse. Taip pat „Mars Odysey“ buvo retransliatoriumi marsaeigiams „Spirit“ (2004-2010) ir „Opportunity“ (2004-2019 m. vasario 13 d.). 2012 m. liepą jo orgita buvo pakoreguota taip, kad galėtų perduoti duomenis ir iš marsaeigio „Curiosity“. Tačiau dar 2012 m. birželio mėn. buvo užfiksuotos problemos su vienu iš trijų giroskopų ir 5 mėn. aparatūra buvo diagnozuojama, kol lapkričio viduryje vėl buvo perduoti duomenys iš „Opportunity“. Tikimasi, kad jis po to dar galės funkcionuoti kelis mėnesius (o pasirodė, kad veikė dar virš 6 m.).

Parengė Cpt.Astera's advisor

Papildomai skaitykite:
Marso spinduliai
Kasinėjimai Marse
"Pioneer" anomalijos
Marso teraformacija
Mėnulis ir jo ypatybės
Gyvybės paieškos Marse
Gyvybės neišvengiamumas
Žemės magnetinis laukas
Venera: vienos planetos istorija
Astronautai - gyvieji organizmai
Paprasti ir neįprasti asteroidai
A. Kacajus. Ar yra gyvybė Žemėje?
Fobos-Grunt: kas gi nulėmė nesėkmę?
Barmingradas – projektas, aplenkęs laiką
Saturno keisčiausio palydovo paslaptys
Gyvybės paieškų kosmose istorijos
NASA liečiasi su privačiu verslu
Mūsų palydovo kilmės klausimai
Per meilės orgijas į žvaigždes
Saulė yra dvinarė žvaigždė?
Bijome žmonių, ne asteroidų
Koks tas mūsų palydovas?
Paaukotieji kosmonautai
Daugiaveidis Marsas
Mūšis dėl Veneros
Paslaptinga X planeta
Mokslininkai fantastikai
Kas buvo tasai Hubble?
Paslaptingoji Žemė
Lenino marsiečiai

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis