H. Velso „Pasaulių kare“ marsiečiai užpuola Žemę. Tačiau prieš tai jie turėjo startuoti Marse. Pagal H. Velso „Pasaulių karą“ 2019 m. liepos 28 d. sukaks 125 m., kai marsiečiai pradėjo ruošimasi įsiveržimui į Žemę. Ir įdomiausia, kad tuo metu tikrai Marse buvo stebimi šviesos blyksniai.
H. Velsas buvo ir mokslininkas ir su moksline atida rašo: „1894 m. suartėjimo metu neapšviestoje disko pusėje matėsi ryški šviesa, kurią pradžioje pastebėta observatorijoje Like, o vėliau Peroteno Nicoje bei kitų stebėtojų. Anglų skaitytojai apie tai sužinojo iš ‚Nature‘ rugpjūčio 2 d. numerio. Aš linkęs manyti, kad tas reiškinys reiškė milžiniškos patrankos liejimą gilioje Marso šachtoje, iš kurios vėliau marsiečiai apšaudė Žemę“.

Nuoroda į „Nature“ visai ne literatūrinis triukas. Ir tikrai 1894 m. rugpjūčio 2 d. (t.50, nr. 1292) 219 psl. buvo išspausdinta nedidelė žinutė antrašte „Keista šviesa Marse“, kurio pradžia puikiai perteikia sensacijos nuotaiką. Pacituosime kai kurias jos vietas. Ji prasideda:
““Be jokių abejonių, vargu ar daktarui Kriugeriui, vadovaujančiam Centriniam biurui Kile, išsiuntinėjančiam telegramas apie astronominius reiškinius, teko, nuo pat Biuro darbo pradžios, gauti keistesnį pranešimą, nei tas, , nei tas, kurį jis perdavė pirmadienį po pusiaudienio:
‘M. Žavelis liepos 28 d. 16 valandą Marso terminatoriaus pietinėje dalyje stebėjo švytintį išsikišimą. Perotenas‘.
Šis pranešimas susijęs su M. Žavelio, kuris jau gerai žinomas savo tiksliais darbais garsioje Nicos observatorijoje, todėl turi būti priimtas rimtai ir, kaip reikia tikėtis, smulkmenų laukiama su jauduliu. Oras Londone naktį į pirmadienį ir į antradienį buvo nepalankus stebėjimams, tad ar šviesa tebesklido ar ne nežinia“.
Tai susiję su jau gerai žinomo kruopščiu darbu M. Javelle stebėjimu Garsiojoje Nicos observatorijoje, kurios direktoriumi yra M. Perotinas. Todėl naujiena turi būti sutinkama rimtai, ir kaip galima įsivaizduoti, su jauduliu laukiama detalesnės informacijos; pirmadienio ir antradienio naktimis oras Londone, gaila, buvo netinkamas stebėjimams, tad nėra žinoma, ar išsilaikys minėta šviesa ar ne Gali pasirodyti, kad šviesi projekcija nėra šviesa greta Marso disko, o yra planetos srityje, stebėjimo metu Saulės neapšviestoje“.

Terminatorius, tai takoskyra tarp apšviestos ir neapšviestos sričių, tad blyksnis ten aiškiausiai ir pastebimas. Toliau aptarinėjamos galimos to reiškinio priežastys. Autorius mano, kad jei šviesos šaltinis buvo ne ant disko, tai galėjo būti kometa, esanti vienoje kryptyje su planeta. Jei vis tik šviesa sklido nuo Marso paviršiaus, tai jos kilmė turėjo būti natūrali (atspindys nuo sniego, šiaurės pašvaistė) arba dirbtinė (protinga):
„Todėl galima laukti senos idėjos, kad marsiečiai signalizuoja mums, atgimimo. Fizikine reiškinio priežastimi gali būti arba Saulės šviesos atspindys nuo snieguotų kalnų viršūnių ar milžiniškų miško gaisrų šviesa, arba, kas mažai tikėtina, šiaurės pašvaiste Marse“.
Daroma išvada, kad kokia bebūtų reiškinio priežastis, galima laikyti, kad „retai gali būti parinktas geresnis laikas signalizuoti“, atsižvelgiant į Marso padėtį Žemės atžvilgiu. H. Velsas tą šviesos pliūpsnį aiškino šachtoje įrengta patranka, iššaunančią į Žemę cilindrines kapsules-laivus.

Vėlesnių pranešimų, laukiamų „su jauduliu“, nepasirodė nei artimiausiuose, nei kituose „Nature“ numeriuose ir tik rugsėjo 6 d. nr. 1297 sutinkamas trumputis pranešimas, kad, matyt, panašų reiškinį liepos 26 d. Pikeringas stebėjo Louelo observatorijoje Arizonoje.

Tačiau ką iš tikro matė Žavelis? Kodėl trys žinomi astronomai palaikė, kad būtina apie tai pranešti pasauliui? Kodėl nebuvo tolimesnių pranešimų? Klausimai likę be atsakymų...
Praėjo pusė amžiaus ir tas reiškinys buvo primirštas. Galima buvo pagalvoti, kad įvyko paprasčiausia klaida. Tačiau netikėtai 1937 m. birželio 4 d. japonų astronomas Sicue Mazda Marse, netoli vadinamojo „Sifonų ežero“ (55^o platumos ir 240^o), išvydo ryškų blyksnį, aprašydamas: „Jis gerokai ryškesnis už poliarinę kepurę, kaip ir baltus debesis. Ji mirksėjo tarsi žvaigždė ir po 5 min. dingo iš akių (tikriausiai, dėl planetos sukimosi)“. Maeda jį nupiešė – ir jis tikrai sukelia mintį apie kažkokį sprogimą?

Vėliau panašius reiškinius įvairūs astronomai stebėjo dar kelis kartus: 1951, 1954 (2 kartus), 1958 (5 kartus) m. toje pat ir kitose vietose. N.L. Katerfildas, aprašęs tuos atvejus įdomiame straipsnyje (Priroda, 1954, nr.8), spėja, kad tai buvo ugnikalnių išsiveržimai, - tačiau ši hipotezė nepakankamai įtikinama.

Kas tie keisti Marso spinduliai? Labiau nei NSO, Žemės gyventojus dabar stebina įvairios paslaptingai atsirandančios figūros pievose ir javų laukuose. Ar negali jie būti dariniai, sukurti per atstumą bangomis (šviesos spinduliais)? Kas ten bebuvo, tačiau kilęs su Marsu susijęs sujudimas, žmonijai davė puikų kūrinį.

Lakūs Marso smėliai

Stambiausias Marso paviršiaus dalinys, Didysis Sirtas pirmąkart pasirodė 1659 m. K. Hiuigenso piešiniuose. Jis Marsą stebėjo gana primityviu 2,7 colio skersmens reflektoriumi, tedidinančiu 87 kartus. Jis pagal jo judėjimą sugebėjo nustatyti, kad Marso diena gerokai ilgesnė už žemiškąją dieną. Būdamas vandens semiamoje Olandijoje, jis ją laikė esant pelke. Iki Dž. Skiapereliui suteikiantjam Didžiojo Sirčio pavadinimą, buvo vadinamas „Atlanto kanalu“ arba „Smėlio laikrodžio jūra“. 19 a. viduryje apie tamsius Marso darinius, užimančius apie 3/8 paviršiaus, jau buvo plačiai žinoma – laikant juos vandens telkiniais. Tačiau 20 a. pradžioje tapo aišku, kad tai negali būti vanduo, nes niekad nebuvo stebimi saulės atspindžiai. Kita vertus, ji nebuvo vientisai tamsi, o buvo sudėtingas dėmių ir ruožų darinys.

Nors bendras šios dėmės vaizdas bėgant metams išliko atpažįstamas, tačiau paskutiniais dešimtmečiais ji gerokai pakito. Pvz., iš anglų stebėtojo Rutter Dawes'o 1864 m. piešinio matyti, kad Syrtis Major atrodė gerokai siauresnė ir smailesnė nei dabar, smaigaliui užsisukant tarsi uodegai, vadintai Nilosyrtis. O italas Angelo Secchi jos formą palygino su skorpionu. Nilosyrtis pradingo 20 a. pradžioje, o Syrtis Majorpastoviai platėjo, kol galiausiai tapo panaši į ryklio uodegą. Pirmoje 20 a. pusėje nuo rytinio šono nutįso platus tamsus lankas, vadinamas Nepenthes-Thoth - aiškiai matomas 1954-ais, jis staiga išblėso 7–ojo dešimtm. pabaigoje ir dabar iš jo teliko tik mažas likutis, vadinamas Nodus Alcyonius.

Iki 20 a. 6-ojo dešimtm. pabaigos tai aiškinta augmenijos apaugimu ir išnykimu. Tačiau tada nepriklausomai vienas nuo kito JAV astronomas Gerard Kuiper’is ir tarybinis mokslininkas Vsevolodas Šaronovas spėjo pokyčius sukelia vėjas, nupučiantis šviesesnį smėlį nuo tamsesnio pagrindo. Tai pasitvirtino, kai Marso orbiteris nustatė, kad Didysis Sirtis yra platus skydinis ugnikalnis iš tamsiai pilko bazalto iš tekėjusios lavos.

Beje, tai ne vienintelis Marse kitęs objektas. 18 a. pabaigoje Johann Hieronymus Schroeter’is ir V. Heršelis Marse pavaizdavo pleišto formos darinį, dydžiu prilygstantį Syrtis Major, kurio pagrindas buvo netoli 225^o ilgumos ir -15^o platumos, kurį Joseph Ashbrook’as^*) vadino „Strėlės antgaliu“. Bet 1830 m., kai vokiečių astronomai Wilhelm Beer’as ir Johann Madler’as ėmė sudarinėti pirmąjį Marso žemėlapį, jis staiga dingo.

^*) Džozefas Ešbrukas (Joseph Ashbrook, 1918-1980) – amerikiečių astronomas, panaudojęs cefeides tarpgalaktinių atstumų matavimui, tiksliai nustatęs Marso sukimosi periodą, prisidėjęs prie 47P/A/Ešbruko-Džeksono kometos atradimo. Nuo 1964 m. buvo „Sky and Telescope“ redaktoriumi ir kelis dešimtmečius (1954-80) jame vedė savo rubriką. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje ir asteroidas 2157.

Papildomai skaitykite:
Saulės kreiseriai
Kasinėjimai Marse
Ar yra gyvybė Marse?
Nuo Dievų prie ateivių
Didžioji Marso revoliucija
Gyvybės paieškos Marse
Kosminė opera ir Marsas
Astronautai - gyvieji organizmai
Civilizacijos: Paskaičiavimai pagal Gindilį
Kosmoso eskadrilės sutiktuvės?
M. Agrestas. Senovės kosmonautai
Panspermia: užkratas iš kosmoso
Vaikus išsiųskite į ... Marsą
Tolimų planetų nuotraukos
Ar Europoje yra gyvybė?
Paaukotieji kosmonautai
H. Velso pranašystės
Raudonoji ... planeta
IBM veikia ... Marse
Mūšis dėl Veneros
Marso emisaras
Lenino marsiečiai
Dangaus ženklai
Nibiru planeta

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis