Per kelias kartas idėja, kad Marse kadaise egzistavo išsivysčiusi civilizacija, leido susikurti nedidelei, tačiau tvirtai tuo tikinčiai bendruomenei. Anot jų, senovės marsiečiai iškasė kanalus, statė miestus ir kitus didingus statinius, tačiau, dėl nežinomų priežasčių, jau seniausiai išmirę. Tokį įsitikimą dar 19 a. populiarino ekscentriškasis astronomas P. Louelas (daugiau skaitykie >>>>>) o 20 a. pabaigoje idėja atgimė Interneto dėka. Tai sukūrė ištisą konspiracinių knygų industriją, vėlyvo vakaro interviu lengvatikiams, nepatikimos informacijos svetaines ir net didelio biudžeto filmą „Misija į Marsą“ (2000).

Tą susidomėjimą pakaitino „Viking-1” 1976 m. nuotrauka, padaryta virš Sidonijos regiono. Joje kalnų masyvas turi nepaprastą panašumą į žmogaus veidą. Vis tik vėlesni tyrinėjimai, naujų misijų su tobulesnėmis technologijomis (pvz., „Mars Reconnaissance Orbiter“ su HiRISE kamera (startavęs 2005 m. ir Marsą pasiekęs 2006 m. kovą), parodė, kas tai iš tikrųjų yra – stalkalnis, į kurį atitinkamu kampu ir esant tam tikram apšvietimui žiūrint su žema skiriamąja geba gali kažkiek priminti žmogaus galvą.

Tad įtikėję tapo pareidolijos psichologinio reiškinio aukomis. Tai mūsų smegenų polinkis vizualiam stimului suteikti atpažįstamą vaizdą. Kas žvelgdamas į debesis juose nėra neįžiūrėjęs visokiausių gyvūnų, daiktų, fantastinių būtybių ir, aišku, veidų?! Ir veidai, tikriausiai, dažniausias pareidolijos atvejis - juos įžvelgiame visur. Paprasčiausias atvejis – šypsenėle (internete paplitęs emotikonas) - beje, jų irgi pastebima Marse. Mūsų smegenys užprogramuotos veidų matymui, kas nestebina, nes būtent iš jų atpažįstame kitus žmones. Tačiau ši savybė turi netikėtą pasekmę, priversdama pamatyti veidus ten, kur jų nėra.

Ir šiam reiškiniui idealiai tinka astronominiai objektai – štai kodėl turime žvaigždynus. Dujų ir dulkių debesų bei galaktikų struktūra pakankama jo aktyvavimui. Žinomiausiu atveju yra Žirgo galvos ūkas Oriono žvaigždyne, primenantis kosminę šachmatų figūrą, laukiančią savo ėjimo. Tai tik vienas pavyzdys – o jų kosmose begalės... Bet nereikia taip nutolti – planetos irgi turi panašių formų, dažnai savo kraterių. Saulės sistemoje rasime peliuką Mikį Merkurijuje, o taip pat Plutono „širdį“ (apie ją žr. >>>>>) ir t.t.

Visa tai gali atrodyti linksma išdaiga, kvailu pokštu, tačiau taip nėra. Mūsų smegenys puikiai atpažįsta dėsningumus, ir nors kai kurie jų atrodo fantastiškai, daugeliu atvejų yra tikri, slepiantys patrauklią fiziką, pasireiškiančią išvaizdos patrauklumu. Mokslas, iš tikro, ir yra vaizduotė. Tad turime būti atsargūs ir išvengti spąstų matant dalykus, kurių iš tikrųjų nėra – nepamirštant pareidilijos reiškinio.

Marse rasta organinės medžiagos

Mišri JAV, Prancūzijos ir Meksikos mokslininkų grupė 2018 m. birželį „Science“ žurnale paskelbė Marso 3 mlrd. amžiaus molio mėginiuose radusi organinių molekulių. Tuos mėginius paėmė „Curiosity“ marsaeigis dviejose Geilo (Gale) kraterio vietose. Jie buvo įkaitinti iki 500- 850^oC temperatūros ir nustatytos išsiskyrusios dujos. Jose aptikta tiofeno (C₄H₄S), 2- ir 3-metiltiofenų, metantiolo (CH₃SH) ir ((CH₃)₂S). Be to rasta ir vandenilio sulfido, molekulinio deguonies, sieros dioksido ir anglies dioksido.

Aptiktos molekulės galėjo būti sudėtingesnių junginių dalimis, Jos galėjo atsirasti dėl gyvų organizmų veiklos, iš meteoritų ar geologinių procesų metu – tiksliai nustatyti tai sunku, nes jų biologinės prigimties požymius galėjo sunaikinti radiacija ir diagenezė. Mokslininkų nuomone, organinės medžiagos geriau išsilaikę gilesniuose sluoksniuose, kur juos mažiau veikia oksidacija ir jonizacija.

Ar yra gyvybė Žemėje?

Štai jau daugelį metų kosmose ieškome kitaplanečių. Bet vis dar veltui. O ar jie ieško mūsų? Ir jei turi panašų į mūsų išsivystymo lygį, kaip jei gali mus aptikti? Kokie požymiai gali mus „išduoti“?

Vanduo ir atmosfera. Gali būti, kad jie pastebės Žemės atmosferą spektrą – tai nesunku šiuolaikiniai astronomijai. Jie gali nustatyti atmosferoje esant vandens, deguonies, metano ir ozono. Pvz., amerikiečiai Gliese 1214b planetoje nustatė esant didelį vandens kiekį. Tai jau svarus argumentas gyvybės buvimo galimybei.
Ypatybė. Nežemiečių biochemija gali būti visai kitu pagrindu, tad jų koks nors mokslininkas gali teigti: „Žemės paviršių supa deguonis ir vanduo. Tokiomis sąlygomis net geležis virsta rūdimis. Gyvybė ten neįmanoma!“.

Radijo signalai. Keisti ir sudėtingos struktūros radijo signalai diapazonuose, kurių negalima paaiškinti natūraliomis priežastimis. Jau per šimtą metų mes artimąjį kosmosą užpylėme savo spinduliavimu – tik jį sunkoka pagauti, nes sparčiai silpsta. Tačiau į žvaigždes buvo pasiųsta kelios dešimtys specialių stiprių signalų. Vieni jų buvo parasti, tokie, kaip „Taika, Leninas, TSRS“ Morzės abėcėle, o kiti sudėtingi, tokie kaip išsiųsti „Aresibo“ (žr. >>>>> ). Tai dvejetainis kodas, kurį galima vizualizuoti, jei teisingai suskaidysime į eilutes. Ir net jei vaizdo prasmė liks neaiški, bus akivaizdu, kad kažkas siuntė tokį signalą – tai negali būti atsitiktiniai trikdžiai.
Problema. Kol kas tik vienas toks signalas pasiekė tikslą – 1983 m. pasiųstas į Altairo žvaigždę, signalas ją pasiekė 1999 m. Dauguma pranešimų adresatus pasieks link šio amžiaus vidurio ar net pabaigos. Pvz., Gliese 581 (apie kurią sukasi dvi Žemės tipo planetos) juos gaus apie 2030-uosius. O „Aresibo“ žinutė Heraklio žvaigždyne esantį kamuolinį spiečių pasieks tik po 25 tūkst. m.

Šviesos. Miestų apšvietimas naktį. Žemės naktinė pusė dėl miestų apšvietimų yra ryškesnė! Tai galima pastebėti per galingus teleskopus.
Alternatyvos. Techninės problemos, daugybė alternatyvių paaiškinimų tokiam šviesumo skirtumui. Žemės teleskopai dar nepajėgūs pastebėti tokį skirtumą. Bet Hubble orbitinį teleskopą pakeitus nauju, vadintiną Dž. Webb‘o vardu, tasai įstengs tai įžvelgti. Tačiau tai galima paaiškinti ir natūraliomis priežastimis. Pvz., kai kurios kalnų uolienos gali fosforizuoti. O gal veikia ypatingi ugnikalniai? O ir kitaplanečiai neprivalo apšviesti savo miestų (ar jų net nebūti).

Mūsų kosminiai aparatai. Saulės sistemą palikę zondai. Jau 4 zondai (du „Pioneer“ ir du „Voyager“) paliko Saulės sistemą. Kiekvienas jų kitų pasaulių gyventojams gabena pranešimus: „Pioneer“ paprasčiausiai Saulės sistemos ir žmonių pavaizdavimas metalo plokštelėje, o „Voyager“ – aukso plokšteles su grotuvo adata ir detalias instrukcijas. O plokštelėse įrašyti Žemės garsai (griaustinis, vaiko verksmas, traukinio važiavimas, choro dainavimas, JAV prezidento Dž. Karterio kreipimasis...).
Tikimybė. Tokius aparatus pastebėti labai sunku. O ir greta artimiausių žvaigždžių jie praskries tik po dešimčių tūkstančių metų. Mes negali paskaičiuoti jų trajektorijų, o kontaktai su jais bus prarasti jau po kelių metų („Voyager“ termoelektriniai generatoriai dar veiks apie dešimtį metų). O negyvas zondas mažai skiriasi nuo paprasto asteroido, jei jo neapžiūrėsi iš arti.

Jų aparatai. O jei jie į mūsų sistemą atsiųs zondą, gal net su nusileidimo moduliu? Tarsi mūsų „Cassini-Huygens“... Ar jis aptiks, kad Žemėje yra gyvybė? Mažų mažiausia iš orbitos matosi miškai. Net jiems nežinant apie fotosintezę, jie tikrai turėtų sukelti smalsumą. O nusileidimo modulis su fotokamera lengvai pastebės gyvybę. Aišku,, jei nusileis miške ar prie miesto. O atsidūrus vandenyne nebus toks vienareikšmis. Problema. Tarpžvaigždinio ryšio trukmė ir signalo galingumas. Zondas privalo turėti galingą perdavimo aparatūrą arba ilgą retransliatorių grandinę. O kartu tai susiję ir su aparatūros susidėvėjimu, energijos šaltiniais, mikrometeoritų padarytais pažeidimais. O ir duomenis iš zondo gaus tik po daugybės metų.

Taigi, gyvybę Žemėje gali rasti – bet ar yra, kas jos gali (ar nori) ieškoti?