Kosmose skridę gyvūnai; nesvarumas Žemėje. UFO Page. Lithuanian

Laiką kosmosui ruošė fiziologė Ada Kotovskaja. Tik deja, sugrąžinti Laikos į Žemę neplanavo – Maskvos kiemsargio gyvenimas baigėsi orbitoje. Į savo garsiąją, deja paskutinę, kelionę ją išsiuntė 1957 m. lapkričio 3 d. anksti ryte „Sputnik-2“ palydovu. Inžinieriai ir vadovybė džiūgavo. Pasaulio visuomenę nupurtė šokas – gyvūnų gynėjai siūlė į kosmosą išsiųsti Chruščiovą, išvadindami jį komunistiniu barbaru. Deja, kaip reta ramų ir draugišką šunį vargu ar tai būtų išgelbėję – prietaisai parodė, kad Laika mirė nuo perkaitimo jau po 5-6 val., nors buvo planuota, kad ji išliks gyva visą savaitę.

Tiesa, amerikonai pasirodė ne ką geriau – jie 1959 m. gegužės 28 d. į kosmosą išsiuntė beždžiones makaką rezusą Able ir saimirę Ms. Baker. Jos išgyveno 38 g pagreitį suborbitinaime skrydyje (virš 60 mylių), tačiau netrukus po nusileidimo Able žuvo neatlaikiusi anestezijos, kai iš jos kūno buvo išimami davikliai. Ms Baker gyveno iki 1984 m. Bet amerikiečiai į raketas beždžiones kišo dar nuo 1948 m., o paskutinę amerikiečių beždžionę (kiauleuodegę makaką Bonny) amerikiečiai skraidino 1969 m. „Biosat 3“ palydovu, - skrydis truko net 10 d., makaka orbitoje pasijuto blogai, o nusileidus mirė. Beždžiones kosmosu išbandė ir Prancūzija, Rusija, Argentina, Kinija, Iranas...

Šunys skrydžio pojūtį išbandė ir kitais kartais. Kosmos-110 (1966 m. vasario 22 d.) skrido su šunimis Ugoliok (Angliukas, pagrindinis) ir Vieterok (Vėjelis, - šis buvo kontrolinis). Buvo išbandomas Žemės radiacinių juostų poveikis gyviems organizmams. Jie kosmose išbuvo net 22 d. ir šįkart šunys sėkmingai nusileido. Nuo jų nuėmę kaproninius kostiumus, nustebo, kad šunys visai be kailio – nuoga oda ir net pragulos. Jie nepastovėjo ant kojų, buvo labai silpni, nepaprastai padidėjęs širdies plakimas ir nesiliaujantis troškulys. Per televiziją parodė, kad, atseit, jie stovi patys.

Šaltajam karui įsibėgėjant aštrėjo ir varžybos dėl kosmoso. JAV 1961 m. išskraidino šimpanzę Hamą (nuo Holloman Aerospace Medical Center). Ji buvo apmokyta spaudinėti mygtukus ir sukinėti svirteles – siekta patikrinti, ar mentaliniai sugebėjimai išlieka kosmose. Po dviejų mėnesių TSRS į kosmosą išskraidino jūrų kiaulytę ir varles.

1963 m. Prancūzija sėkmingai išskraidino katiną Félicette; kiti prancūzų bandymai iškelti kitus katinus nepavyko. O 1968 m. pirmaisiais gyvūnais tolimajame kosmose buvo du stepių vėžliai, išsiųsti pakeliauti aplink Mėnulį. Jie skrido be maisto, nes norėta ištirti, kaip skrydis kosmose veikia apetitą. Po 7 parų skrydžio jie sėkmingai nusileido (tiesa, nelauktai, į jūrą) ir buvo gyvi, tiesa, praradę 10% svorio. 1968 m. NASA išskraidino pora varlių-jaučių, kad ištirtų jūros ligos poveikį.

Į kosmosą kilo ir kiti gyvūnai. Pvz., „Skylab 3“ ekipažas į kosmosą paėmė vorus Anitą ir Arabelą. Šį tyrimą pagal bendradarbiavimo su NASA programą iniciavo mokinys. Pradžioje nesvarumas vorus sutrikdė, tačiau jau po 2 d. jie prie jo prisitaikė ir nuaudė voratinklį... Instinktų nesunaikinsi!

Lenktynės kosmose ėmė rimti 1975 m. „Apollo“ susijungus su „Sojuz“. TSRS pagal 1973 m. pradėtą „Bion“ program1 palydovais į kosmosą eksperimentams kėlė gyvūnus, augalus ir ląsteles. Tos misijos atvėrė duris tarptautiniam bendradarbiavimui, nes TSRS Europos tyrimų institutams leido kosmose atlikti savas studijas. Ir galiausiai 1975 m. bendrame projekte sudalyvavo ir NASA – skraidintos žiurkės su įmontuotais transmiteriais, duomenis siunčiančiais tiesiai į Žemę. Eksperimento tikslas buvo tirti mikrogravitacijos poveikį augimui ir vystymuisi. Tais pačiais 1975 m. vėžliai „Sojuz-20“ laive išbuvo net 90 parų. 1979 m. buvo atliktas bandymas su žiurkių dauginimusi. 1983 m. vėl beveik po 14 m. pertraukos išskraidintos beždžionės, kraujo cirkuliacijos ir ritmų tyrimams. Kituose „Bion“ eksperimentuose dalyvavo žuvelės-zebrai (Danio rerio), dykumų tamsiavabaliai ir pagaliau pirmieji tritonai. Tuo pat metu biologiniuose eksperimentuose dalyvavo ir Japonija, 1992 m. bendroje misijoje „Spacelab J“ skraidinusi vaisines museles, varles ir paprastąjį karpį.

Susirūpinimas tokių eksperimentų etiškumu didėja ir apogėjų pasiekia 1996 m., kai bendrame TSRS-JAV „Bion-11“ eksperimente dalyvavo dvi rezus makakos, Lapikas ir Multikas. Po 2 savaičių skrydžio Multikas mirė ant operacinio stalo skrodimo metu (greičiausiai nuo reakcijos į anestetikus). Visuomenė buvo pasipiktinusi – ir NASA nutraukė bandymus su primatais. Ji 1997 m. įvedė eilę bioetinių nuostatų, siekiant sumažinti tiriamų gyvūnų patiriamą stresą, skausmą ir kančias. Tyrimai vykę „Shuttle“ misijose pakrypo daugiausia snaudojant žiurkes ir su ląstelėmis.

2007 m. sukurti etikos standartai bandymams su gyvūnais. Paskutiniaisiais gyvūnais buvo Sepiolida (pupagalinis moliuskas) ir lėtūnai, 2021 m. birželį „SpaceX“ atgabenti į TKS. Tyrimai, kaip moliuskų kūnai sąveikauja su mikrobais mikrogravitacijos sąlygomis gali padėti išsiaiškinti, kaip astronautų virškinimo ir imuninės sistemos funkcionuos tolimajame kosmose.

Apie augalus nesvarumo būsenoje žr. >>>>> (ten truputį užsiminta ir apie kai kuriuos gyvūnus).

Kosmoso poveikis smegenims

Taip pat skaitykite Grėsmės kosmose, o taip pat Ar Marse laukia mirtis?

Kosminių spindulių HZE dalelės, susidedančios iš aukšto (H) atominio numerio (Z) ir energijos (E) skiriasi nuo visų spinduliavimų Žemėje, nes palei jų trajektoriją pažeidžiamos ląstelės ir audiniai taip, kad jiems sunku atsistatyti. Lekiančios artimu šviesai greičiu jos perskrodžia bet kurio kosminio laivo korpusą. Iš visų jų keliamų rizikų didžiausia yra poveikis smegenims.

NASA finansuojami Brukcheiveno laboratorijos Long Ailende mokslininkai aiškinosi, ar spinduliavimas kosmose paveikia smegenis kitaip nei spinduliavimas Žemėje. Jie 6 sav. ¹⁶O ir ⁴⁸ Ti švitino peles, o vėliau talpino į dežutes su žaislais. Apšvitintos pelės buvo mažiau smalsios naujiems žaislams ir naujam žinomų žaislų išdėstymui. Pelių smegenų skrodimas parodė, kad paprastai storas neuroninių dendritų tinklas prefrontalinėje žievėje susiaurėjęs lyginant su kontrolinėmis pelėmis. Tai kelia didelį susirūpinimą dėl ilgalaikių skrydžių, tačiau NASA neatsisako planų skraidinti žmones į Marsą kažkur apie 2030-uosius. Reikės kažkaip išspręsti galimą neigiamą ksominės radiacijos poveikį. Be to, pelės prastai tinka kaip astronautų modeliai. Kosminių spindulių generavimas laboratorijos sąlygomis labai brangas. O peles paparastai apšvitina vieno seanso metu, o žmones, skrendant į Marsą, veiks mažesnės radiacijos dozės, tačiau jos bus ilgą laiką. Be to, grįžę iš Marso astronautai gyvens Žemėje dar kelis dešimtmečius, ko negalima patikrinti su pelėmis, kurios gyvena gana trumpai.

Rusų ir Europos mokslininkai nustatė, kad ilgas buvimas kosmose paveikia ryšius smegenyse. Buvo atlikta 12-os kosmonautų smegenų skenavimas (prieš ir po skrydžio) difuziniu magnetoencelografu ir ištyrė neuronų grandines. Pasirodė, kad skrydžiai sukelia deformacijas tarp smegenų baltosios medžiagos sričių bei neuronų. Taip pat pokyčiai pastebėti didžiojoje smegenų jungtyje, dryžuotame kūne, smegenų žievėje ir neuronų pluoštuose, esančiuose Broko zonoje ir Vernikės srityje.

Nesvarumas imersinėje vonioje

Rusijos MA Medicininių biologinių problemų inst-as nuo seno žinomas eksperimentais, kuriuose dalyvauja žmonės, siekiančiais nustatyti žmogaus galimybių ribas (pvz., „Mars-500”.). Vieni jų – kosminių skrydžių sąlygų modeliavimai „sausos“ imersijos voniose.

1970 m. birželį Adrianas Nikolajevas ir Vitalijus Sevastjanovas¹⁾ baigė rekordinės trukmės autonominį (nesijungiant prie orbitinės stoties) skrydį „Sojus-9“ laivu, uždaroje erdvėje praleidę 17 parų 16 valandų ir 58 minutes. Ir nepaisant to, kad jie pagal programą atliko daug darbų, jie tiesiog pleveno nesvarumo būsenoje neturėdami fizinių apkrovų. Iš visų treniruoklių jie teturėjo tik rankinį espanderį. Grįžę į Žemę kosmonautai nesugebėjo savarankiškai judėti ir į ligoninę pateko sunkios būsenos. Gydytojai nustatė rimtą raumenų atrofiją ir negatyvius širdies ir kraujagyslių simptomus dėl hipodinamikos ir hipokinezijos. Jų laukė ilgas reabilitacijos kursas. Nuo tada medicinoje atsirado terminas „Nikolajevo efektas“.

Po šio atvejo gydytojai gavo užduotį sumodeliuoti nesvarumą Žemėje ir sukurti jos nedėkingo poveikio profilaktikos priemones. Juk minėtas institutas ir buvo sukurtas M. Keldišo ir S. Koroliovo kosminių skrydžių biologiniam užtikrinimui su perspektyva skrendant iki Marso, kas yra iki 7 mėn. į vieną pusę.

Imercinėje vonioje Buvo rasti trys nesvarumo sąlygų imitacijos būdai, kurių kiekvienas panaudojamas specifiniams tikslams. Pirmasis – lėktuvui skrendant paraboline trajektorija, tačiau nepertraukiama trukmė tik 20-22 sek.

Antrasis – antiortostatinė hipokinezė: bandomasis guli žemyn galva specialioje lovoje su 6-30^o pasvirimo kampu. Tai leidžia suimituoti nesvarumo poveikį kraujo apytakos ir limfinės sistemoms. Ji veikia ir kaulų- raumenų aparatą, tačiau lėtai, - tam prireiktų kelių savaičių. Ir šis metodas labai populiarus JAV.

Trečiasis – „sausa“ imersinė vonia: bandomuosius talpina specialioje vonioje (ar baseine), uždengtoje plėvele, neleidžiantį kontaktuoi su vandeniu. Šiuo atveju „nesvarumo“ poveikia pasireiškia greičiau, maždaug po 3-5 parų. Šis modelis perteikia pagrindinius kosmonautus veikiančius veiksnius: fizinės apkrovos nebuvimą, skysčių persiskirstymą, atramos nebuvimą.

Bandymai joje leido rasti „Nikolajevo efekto“ priežastis ir profilaktikos būdus. Kosmonautai pradėjo kasdien po 2 val. užsiimti fizine veikla su treniruokliais: bėgimo takeliu, veloergonometru, jėgos apkrovomis arba espanderiais. Sukūrė ir kostiumus bei specialias priemones svorio ir atramos nebuvimo kompensavimui, kuriuos irgi išbandė imersinėse voniose (pvz., aksialinės apkrovos kostiumą „Pingvinas“).

Gydytojų pasiekimu tapo du išskirtiniai instituto gydytojo Valerijaus Poliakovo²⁾ į stotį „Mir“ skrydžiai: 1988 m. 240 d. 22 val. 35 min. ir 1994 m. 437 d. 17 val. 59 min. (vis dar rekordas). Skrydis į Marsą tapo realiu!?

¹⁾ Vitalijus Sevastjanovas (1935-2010) – tarybinis kosmonautas, skridęs „Sojuz 9“ ir „Sojuz 18“ (į „Saliut-4“ stotį, kur praleido 2 mėn.). Buvo numatytas skrydžiui į Mėnulį, tačiau šią programą atšaukė dėl amerikiečių sėkmės 1969-ais šiose lenktynėse (žr. Žmonės Mėnulyje). Buvo TSRS šachmatų federacijos prezidentu (1977-86; 1988-89). 1993 m. paliko kosminę programą ir kitais metais buvo išrinktas į Valstybės dūmą. Kelis metus vedė TV programą „Žmogus. Žemė. Visata“. Kartu su A. Nikolajevu 1970 m. sužaidė partiją „Kosmosas-Žemė“; šiam žaidimui buvo sukurta speciali šachmatų lenta, dabar saugoma Šachmatų muziejuje (Maskvos Gogolio gt.). Išleido knygą „Dienoraštis virš debesų“ (1977), paskelbė apie 200 mokslinių publikacijų.

²⁾ Valerijus Poliakovas (g. 1942 m.) – tarybinis kosmonautas ir gydytojas, pasiekęs kosminio skrydžio trukmės rekordą (1994 m. per 14,5 mėn.). Dalyvavo dviejose misijose į „Mir“ stotį: 1988-89 m. („Sojuz-TM6“/„Sojuz-TM7“) ir 1994-95 m. („Sojuz-TM18“/„Sojuz-TM20“). 2000 m. dalyvavo SFINCSS eksperimente, imituojančiame tarptautinį skrydį siekiant ištirti skirtingų tautybių bendravimą. Sakėsi, kad yra pasirengęs Marso kelionei į vieną pusę (žr. apie Mars-One). Yra paskelbęs apie 50 publikacijų kosminės medicinos temomis.