„Phoenix“ atgaivino viltį Marse rasti gyvybę ir paskatino į Raudonąją planetą nusiųsti dar vieną marsaeigį (apie gyvybės paeieškas Marse žr. >>>>).

MSL sėkmingai nusileido Marse (2012.08.06)

Šiuo metu pakeliui į Marsą geriausiai techniškai įrengta „Mars Science Laboratory“, skraidinanti ir marsaeigį „Curiosity“ (smalsumas). Startavusi 2011 m. lapkričio 26 d., Marsą turėtų pasiekti 2012 m. rugpjūčio 5-6 d., nusileidžiant Geilo (Gale) krateryje.Marsaeigis su atominiu elektrogeneratoriumi apvažiuos sritį, kuri planetoje yra turtingiausia molio ir sulfatais, išlikusiais nuo laikų, kai upių vagos formavo slėnius. „Curiosity“, dydžiu sulig nedideliu automobiliu, metus tyrinės kraterio centre esančios kalvelės, laikoma seniausia jo dalimi, papėdę. Tada, jei NASA patvirtins programos išplėtimą, marsaeigis ropšis į 5 km aukščio nuolaužų krūvą kraterio centre, nuosekliai judėdamas per geologinę laiko skalę prie šiuolaikinės epochos struktūrų ir kruopščiai ištirdamas nuosėdines uolienas. Jo manipuliatoriai ims pavyzdžius ir per specialią angą viršutinėje dalyje juos perduos cheminei laboratorijai. Ji pajėgi nustatyti organines medžiagas – ir gal pavyks nustatyti, kad Marse gyvybė egzistavo bent praeityje.

Nauja ekspedicija remiasi 15-os metų Marso tyrinėjimų patirtimi ir rezultatais, tarp jų marsaeigių „Sojourner“, „Spirit“, „Opportunity“ ir paskutinio zondo „Phoenix“. Visa tai atskleidė nepaprastą Marso istoriją, kurioje buvo vietos ir seniai praėjusiai ežerų ir lietų epochai. Net ir dabartiniu „negyvu“ metu raudonoji planeta demonstruoja aktyvumą. Ypač nudžiugino mokslininkus metano požymiai, aptikti virš Nilo vagossrities. Šių dujų buvimas tebekelia ginčus: vieni laiko, kad jos – geologinių procesų pasekmė, o kiti netameta galimybės, kad jos biologinės kilmės. O 2011 m. dirbtinis Marso palydovas „Mars Reconnaissance Orbiter“ aptiko juostas paviršiuje, kurias paprasčiausia paaiškinti sezoniniais sūraus vandens srautais.

Tačiau visas šias patrauklias hipotezes į šipulius skaldo duomenys, pateikti dviejų nusileidimo aparatų „Viking“ rūstūs duomenys (1976 m.). Jie nurodo, kad ten sąlygos ypač nepalankios bet kokių gyvybės formų išlikimui. Marso grunte nėra nei vandens, nei organinių molekulių, jau nekalbant apie „užsnūdusius“ mikrobus. Stiprūs oksidatoriai, kaip kad vandenilio peroksidas derinyje su stipriu ultravioletiniu spinduliavimu planetos paviršių padarė steriliu. Daugeliui mokslininkų viltys žlugo kartu su „Vikingų“ misija.

Tačiau „Phoenix“ atlikti bandymai su Marso gruntu paliko vietos „nulinio rezultato“ alternatyviam aiškinimui „Vikingai“ neaptiko organinių medžiagų paprasčiausiai dėl jų naudoto metodo ardomojo poveikio. Be to, „Phoenix“ po Marso paviršiumi aptiko ledo, apie kurio buvimą buvo numanoma, tačiau vis nepavykdavo rasti. Taigi, jei Marsas jau nėra tokia jau bevandenė planeta, tai gal vis tik joje yra užsilikus gyvybė?!

Po to, kai 1999 m. gruodį nusileidžiant sudužo “Mars Polar Lander”, NASA atšaukė kito panašaus aparato skraidinimą, kuris buvo numatytas 2001-iems. Agentūrai tai buvo skaudus smūgis, nes prieš kelias savaites bandydamas pereiti į orbitą aplink Marsą dingo ir kitas aparatas, „Mars Climate Orbiter“.

Tačiau su laiku buvo atrasta sušalusio vandens po Marso paviršiumi pietų poliarinės kepurės srityje. „Mars Odysey“ gama spektometras nustatė vandens požymius ir šiaurės lygumose. Tuo labiau, kad „Lockheed Martin ceche stovėjo 2001-ųjų misijai parengtas ir užkonservuotas „Surveyor“. Nauja misija buvo pavadinta „Phoenix“ – juk tai ir buvo iš pelenų prikeliamas ankstesnis aparatas. Jam dar teko pusantrų metų rungtis konkurse su kitais 20 projektų - ir tik 2003-iųjų rugpjūtį NASA komisija patvirtino jį „Scout“ programos rėmuose. Startas buvo numatytas 2007-ųjų rugpjūčiui.

Iki šiol tik 7-iem aparatams pavyko nusileisti į Marsą – ir dauguma jų nusileido “tropinėse” Marso srutyse. “Sojourner”, „Spirit” ir “Opportunity” atveju prieš pat paliečiant paviršių prisipūsdavo specialūs amortizaciniai balionai ir aparatai virsdavo tarsi kokiais šokinėjančiais kamuoliais. “Curiosity” planuojamas nutupdyti specialios “skaidančios gulbės”, primenančios transporto malūnsparnį, pagalba.

4-is metus vyko aparato modernizavimas ir bandymai. Buvo aptikti 25-i rimti defektai, galėję turėti įtakos ankstesnės misijos nesėkmei, - iš jų vienas, kurį pašalinti buvo nelengva. Mat “Phoenix” nusileidimo radaru buvo naudojamas naikintuvo F-16 amžiaus pabaigos dešimtmečio radaras, kurį naudojant sistema nustatydavo aukštį su didele paklaida, o duomenų perdavimas nutrūkdavo pačiu netinkamiausiu momentu. Jo kūrėjai „Honeywell“ jau negalėjo padėti, nes radaras jau buvo išimtas iš gamybos kaip pasenęs, o jį kūrę specialistai palikę firmą, o dokumentacija buvo toli gražu ne pilna. Buvo sukurta nauja grupę, besiaiškinanti prietaiso vingrybes – ir 2006 m. spalio mėn. bandymai parodė, kad viskas jau veikia gerai.

Ir tuo metu komandą sudrebino nauja problema. Buvo nustatyta, kad atsispindėjęs nuo šilumos apsauginio ekrano signalas galėjo suklaidinti radarą ir sukelti klaidą nustatant aukštį. O kartu ir antenos bei perjungėjai pasirodė esą nepakankamai patikimi. Ir 2007 m. vasarį, t.y. 5 mėn. iki montavimo raketoje, vis dar buvo likę 65-ios neišspręstos problemos. Birželio mėn. pavyko įtikinti NASA komisiją, kad likusi rizika gali būti laikoma priimtino dydžio. Ir vis tik tai priminė ruletę. Juk jei vis buvo randama naujų klaidų, neaišku, kas dar likę neatskleista.

2007 m. rugpjūtį buvo baigti bandymai Kenedžio kosmodrome ir pradėta montuoti aparatą su „Delta II“ raketa. Jo metu įvyko tai, ko niekas nenorėtų prisiminti. Keliant aparatą kranu į 40 m aukštyje esantį raketos priekį, prasidėjo griaustinis ir pagal saugumo taisykles personalas paliko montažinį bokštą, palikę aparatą su jo ypač jautria aparatūra per audrą tabaluoti 20 m aukštyje.

Pasibaigus audrai, aparatas buvo gražintas į surinkimo cechą ir, visų nuostabai, nerasta pažeidimų. Tad rugpjūčio 4 d. rytą jis sėkmingai pakilo skrydžiui. Jis nuskriejo 600 km ir priartėjo prie Marso ir imta rengtis nusileidimui – o tai Marse sunkiau, nei nusileisti ant Žemės ar Mėnulio. Aparatas turi patirti 5 modifikacijas. Pradžioje tarpplanetinė stotis. Tada maršo pakopa atmetama ir aparatas įgauna pavidalą, tinkamą leistis į Marso atmosferą 20 tūkst. km/val. greičiu ir ištverti trinties į ją sukeltą karštį. Greičiui sumažėjus iki 1500 km/val., iš užpakalinės dalies išskleidžiamas parašiutas, kuris įstengia greitį sumažinti iki 150 km/val., ko nepakanka minkštam nusileidimui. 1 km aukštyje atsiskiriama nuo parašiuto ir apsauginio apvalkalo ir tada 12 reaktyvinių variklių stabdo kritimą iki spartaus ėjimo greičio, o nusileidimo smūgį amortizuoja speciali amortizacinė sistema. Galiausiai aparatas privalo išskleisti saulės baterijų paneles, parengti prietaisus ir pasirengti darbui planetos paviršiuje. Visam tam skirta 7 min.

Viskas pavyko, ir „Mars Odyssey“ praskridimo virš „Phoenix“ nusileidimo vietos metu buvo gautos ir pirmosios paviršiaus nuotraukos – pirmąkart išvysta Marso Arktika. Pirmas malonus siurprizas įvyko iki manipuliatoriui palietus Marso paviršių. Norint patikrinti užpakalinės aparato dalies situaciją, ten buvo nukreipta manipuliatorius, - ir pamatyta, kad reaktyviniai varikliai nupūtė 5 cm dulkių sluoksnį, ir buvo pamatytos šviesios dėmės, galimai sudarytos iš sušalusio vandens. Jų pasiekti manipuliatorius jau negalėjo, tačiau tai pažadino naujas viltis.

Manipuliatoriui semiant viešuje esančias dulkes, apsinuogino po jomis esantis šviesus sluoksnis. Jis išnyko per 3-4 Marso dienas. Ir nors tai labai priminė vandens ledo sublimaciją (garavimą), reikėjo sulaukti TEGA analizatoriaus rezultatų, - ir jie patvirtino, kad ten ledas iš vandens. Ir tada gali būti, kad aparatas stovi ne ant sausos dykumos, o nežinomo gylio ledo lauko.

O Marso gruntas pasirodė esąs kietas. Todėl manipuliatoriaus kaušas prisipildydavo lipnių grumstelių. Tinkleliai po anga pavyzdžiams, kad neleistų patekti akmenukams, pasirodė esanti kliūtimi tokiam gruntui. Aparatas turėjo specialų vibratorių pavyzdžių purtymui, tačiau vieno mėginio paruošimas užtruko 4 paras. O per tą laiką, jei pavyzdyje ir buvo vandens, jis spėjo išgaruoti. Vėliau išmokta geriau tvarkytis su grunto paėmimu, bet vis tiek daugelis pavyzdžių nepasiekė analizatoriaus. Tuo metu davikliai kaupė duomenis apie orus.

Didžiausiu netikėtumu tapo dviejų Marso grunto komponentų nustatymas: kalcio karbonato (5%) ir perchloratų (0,5%). Jie labai svarbūs ieškant gyvybės. Kalcio karbonatas susidaro, kai oro anglies dvideginis ištirpsta skystame vandenyje sudarydamas anglies rūgštį. Ši išplauna kalcį iš grunto – sudarydama minėtą mineralą, labai paplitusį Žemėje. Jį mes vadiname kalkėmis arba kreida ir naudojame skrandžio rūgštingumo sumažinimui. pH sudarė 7,7 – kaip kad vandens Žemės vandenynuose. Taigi, tai stiprus argumentas tam, kad kadaise Marse buvo skysto vandens, o tai reiškia, kad tada ir atmosfera buvo tankesnė. O kartu tai paaiškina ir grunto kietumą bei grumstėtumą – kalcio karbonatas veikia tarsi cementas.

Taigi, gruntas „Phoenix“ iš esmės skyrėsi nuo to, kurį aptiko kiti nusileidimo aparatai. Na imkim, paliekim vandens, padidinkim oro slėgį – ir visai galima auginti špraragus.

O perchloratai Žemėje gaminami amonio perchloratų pavidalu, naudojamu oksidatoriumi kieto kuro raketose. Geriamajame vandenyje jie pavojingi sveikatai, kai viršija 0,25 10^-9. Taigi, Marso gruntas gali būti kenksmingas Marse išsilaipinusiems astronautams. Tačiau tai gali dangaus mana mikrobams! Juk Žemėje sausų dykumų bakterijoms energijos šaltiniu yra perchloratai ir nitratai. Beje perchloratai turi dar vieną palankią savybę – esant didesnei jų koncentracijai vanduo užšąlą tik esant - 70^o temperatūrai.

Perchloratai gali atsakyti ir į vieną „Vikingų“ mįslę. Kai jie pavyzdžius kaitino mini-krosnyje, buvo užregistruotas chlor-metano išsiskyrimas. Mokslininkai negalėjo suprasti, kaip tokie junginiai gali susidaryti Marse – ir tai palaikė valančios medžiagos, kuria „Vikingai“ buvo apdoroti prieš skrydį, likučiais. Eksperimentai parodė, kad „Vikingų“ naudoto analizės metodo metu iš panašios sudėties pavyzdžių be

„Mars Science Laboratory” turi šilumos apsaugos ekraną, didesnį nei „Apollo“ nusileidimo kabinų.

chlor-metano iš perchloratų išsiskiria ir degonies, kuris galėjo reaguoti su organinėmis medžiagomis ir jas sunaikinti. Tuo labiau, kad „Phoenix“ TEGA prietaisas užfiksavo anglies dvideginio išsiskyrimą kaip temperatūra viršijo 300^o - o taip ir gali būti grunte esančioms organinėms medžiagoms reaguojant su perchloratais.

„Mars Science Laboratory“ turi naujų priemonių organinių medžiagų atradimui nekaitinant grunto. Tai pasiekiama vadinamo derivatizacijos proceso, kai gruntas talpinamas į specialų cheminį mišinį, kuriame garuoja ir organinės medžiagos aptinkamas masės spektrometrais, dėka.

Tarp kitko, kiek ankščiau link Marso startavo rusų zondas „Fobos-Grunt“, siekęs, tarp kitų užduočių, patikrinti ir gyvybės kelionės kosmosu galimybę (panspermijos teoriją). Tačiau jis patyrė avariją ir misijos neatliko. Apie tai žr. >>>>

Ar bus proveržis?

Rusija paskutinį kartą dalinai sėkmingai skrido į Marsą tik 1973-ais (eksperimentas „Mars-7“). Kol kas Rusija sėkmingai tik gabena kosmonautus į TKS bei naudoja radijo teleskopą „Radioastron“. Ir štai dar vienas bandymas „pralaužti ledus“ – 2016 m. kovo 14 d. „Proton-M“ raketa iš Baikonūro kosmodromo iškėlė Marsui skirtą stotį. Tai plačios „ExoMars-2016” programos pradžia. Aparatas spalio 19 d. turėtų pasiekti Marsą ir išsiskirti į orbitinę stotį TGO ir nusileidimo modulį „Schiaparelli“, tirsiančius Raudonosios planetos atmosferą bei gruntą ieškant gyvybės.
2016.10.19. „Schiaparelli“ leidosi ant Marso paviršiaus. Bet signalas nuo jo dingo 50 sek. iki nusileidžiant moduliui. „Roskosmos” dar delsia pripažinti, kad jį prarado. Užtat praradimą pripažino EKA. Anot jos, modulis krito iš 2-4 km aukščio ir, trenkęsis apie 300 km/val. greičiu, sudužo. Nustatyta kad jo varikliai dirbo trumpiau nei planuota. Tada „S“ tikriausiai sprogo, nes kuro bakuose buvo likę neišnaudotų degalų. Iš orbitos padarytose nuotraukose tesimato dvi dėmės – tikriausiai modulio išmuštas krateris ir jo parašiutas.
Pastaba: modulis pavadintas italo Schiaparelli, „atradusio” Marso kanalus (apie tai žr. >>>>>), vardu. ESA suprojektavo orbiterį, o „Roskosmos” „davė” Proton  raketą.

Papildomai:
"Mars Science Laboratory" į Marsą skraidino ir CD-ROM su registruotais Žemės vaikų vardais. Apie tą NASA iniciatyvą skaitykite Vaikus ... į Marsą

Marsaeigiui „Curiosity“ gali tekti gerai dairytis, o tai tarp jo ratų pradės lakstyti dar viena marsaeigių atmaina. JAV mokslininkai sukūrė kamuolių dydžio dygliuotus robotus skirtus Marso palydovo Foboso tyrimui per artimiausius 10 m, „Ežiukai“ neturi ratų, o juda viduje besisukančių trijų diskų dėka. Jie verčia kamuolį šokinėti kabinantis už grunto spygliais. Jie pritaikyti mažai gravitacijos jėgai (Marso palydovuose, Fobose ir Deimose, arba asteroiduose). Juk 27 km skersmens Fobose gravitacijos jėga apie 1000 kartų mažesnė už esančią Marse, kuri, savo ruožtu, tėra tik trečdalis tos, kuri Žemėje. Mažos gravitacijos sąlygomis standartiniai „planetaeigiai“ netinka, nes jų ratai tik prasisuka ir aparatas nerieda. „Ežiukas“ būtų maždaug 0,6 m skersmens. Jame esantys 3 diskai nukreipti į skirtingas puses. Greitinant apsukas galima „ežiuką“ pakreipti į bet kurią pusę. Pati inercijos momento panaudojimo idėja nėra nauja ir japonų „Hayabusa“ zondas panaudojo panašią idėją ant Itokawa asteroido nuleidęs nedidelį nusileidimo modulį „Minerva“. Jis buvo skirtas šokinėti po asteroidą. Tuo tarpu NASA „ežiukai“ ne tik šokčiotų, bet ir ristųsi paviršiumi. Kuriami du jų variantai. Juos atgabenęs „motininis laivais“ kelis mėnesius suktųsi apie palydovą ieškodami tinkamos „išlaipinimo“ vietos. Jie padėtų išaiškinti senai mokslininkus kankinantį klausimą – ar Marso palydovai susidarė tuo pat metu kaip ir Marsas? Skaitykite daugiau apie kuriamus kitokius nusileidimo aparatus

Papildoma literatūra

1. P.H Smith et al. H₂O at the Phoenix Landing Site// Science, vol. 325, July 3, 2009
2. C.R. Stoker et al. Habitability of the Phoenix Landing site// J. of Geophysical Research, vol. 115, June 16, 2010

Papildomai skaitykite:
Marso spinduliai
Kaip kūrė TKS?
Lenino marsiečiai
Lenktynės kosmose
Marso emisaras
Gyvybės paieškos Marse
Tolimų planetų nuotraukos
Kometos: dangaus ženklai
Didžioji Marso revoliucija
„Pinaino“ paieškos peripetijos
Merkurijaus baisioji tragedija
Dulkėtais tolimų planetų takais
Mėnulis: Septintasis kontinentas
Gyvybės paieškų kosmose istorijos
NASA liečiasi su privačiu verslu
Kosmosui reikia geros šluotos
Astronomija: Žymesnieji įvykiai (20 a.)
Gamtos mįslė ar nežemiškos civilizacijos buveinė?
Kuri akis tingi? Kosmosas ir iliuzijos
Civilizacijos: Paskaičiavimai pagal Gindilį
R. Jarovas. Iki pasimatymo, Marsieti!
Panspermia: užkratas iš kosmoso
Antrasis marsiečių antplūdis
Saturno keisčiausias palydovas
Vieta, kur gimsta žvaigždės
Gyvybės atsiradimas Žemėje
Vaikus išsiųskite į ... Marsą
Ieškantis žemės tipo planetų
Augalai nesvarumo sąlygomis
IBM veikia ... Marse
Ar Europoje yra gyvybė?
Ar yra gyvybė Marse?
Samsonas ir Marsas
Naujas randevū kometai
Daugiaveidis Marsas
Marso tyrinėjimai
Žvalgantis po dangų
Saulės kreiseriai
Planeta X
Precesija

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.LT svetainė
Vartiklis