Gyvatės žvaigždynas. UFO Page. Lithuanian

Gyvatės žvaigždynas (Serpens, Ser) – šiaurės pusrutulio pusiaujo juostos žvaigždynas, vienintelis žvaigždynas, sudarytas iš dviejų atskirų dalių – ryčiau esančios Gyvatės Galvos (Serpens Caput) ir vakariau esančios Gyvatės Uodegos (Serpens Cauda). Tarp tų dalių įsiterpęs Gyvatnešio žvaigždynas, Gyvatės žvaigždynas

todėl senovėje dažnai laikytas Gyvatnešio žvaigždyno dalimi, o atskiru žvaigždynu tapo tik 1922 m. Vizualiai gyvatės kūnas vaizduojamas kaip esantis už Gyvatnešio nugaros. Jame per 100 akimi regimų žvaigždžių. Lietuvos danguje žvaigždynas matomas pavasario - vasaros mėnesiais.

Nustatyta, kad keliolika Gyvatės žvaigždių turi planetas (tarp jų ir netoli a Ser už 39 švm. esanti Saulės tipo l Ser).

Iš Gyvatės žvaigždyno atskrieja du dienos meto meteorų spiečiai (Omega serpentidai ir Sigma serpantidai), abu maksimumą pasiekiantys gruodžio 18-25 d.

Graikų mitologijoje tai gyvatė, kurią laiko Asklepijus. Kartą jis užmušė gyvatę, tačiau ji atgijo, kai kita gyvatė ant tosios uždėjo prikeliančią žolę. Kadangi gyvatės kasmet keičia savo odą, jos yra atgimimo simbolis.

Kinijos astronomijoje dauguma Gyvatės žvaigždžių sudarė Tianši turgų supančią sieną. Viena galvos žvaigždė (Mu Ser) reiškė Tianru, princo žindyvę, kartais lietų. Dvi uodegos žvaigždės įėjo į Šilou, bokštą prie turgaus. Kita uodegos žvaigždė buvo Liesi, brangakmenių parduotuvė.

Babiloniečiai turėjo du „gyvatiškus“ žvaigždynus, Mušhušu ir Bašmu. Atrodo, kad Mušhušu apytiksliai atitiko graikų Hidrą, o Mašmu Eudokso „Gyvatę“, pagal kurią Ptolomėjas į katalogą įtraukė Gyvatės žvaigždyną.

Iš Gyvatės žvaigždyno atvyko mytilų (mythilae) rasės ateiviai. Jie pirmąkart pastebėti 1965 m. ir dažniausiai stebėti prie Antarktidos. Manoma, kad jie nėra pavojingi žmonijai.

Nubausti angelai buvo ištremti į požemius – tai buvo raudonieji žmonės (šėtonai).
Kita indikacija yra raudonieji slibinai.

Slaptasis 13-asis astrologijos namas, raudonoji gyvatė žymi Gyvatės žvaigždyną. Gali būti, kad kilmingieji reptoidai iš Gyvatės žvaigždyno buvo raudonos spalvos ir tai gali būti Škotijos gado genties (žydų gadų gentis, atvykusi Škotiją) minimu raudonuoju grėsmingu liūtu.

1952 m. Palomaro observatorijoje buvo aptikta iki šiol nepaaiškinama anomalija.
O buvo taip: 1952 m. liepos 19 d. naktį buvo fotografuojami keli dangaus taškai ieškant tokių objektų kaip asteroidai. 8:52 padarytoje nuotraukoje matėsi trijų „panašių į žvaigždes“ taškų, tokio ryškumo kaip aplinkinės žvaigždės, grupelė. Tačiau 9:45 toje pačioje observatorijoje padarytoje tos pačios srities nuotraukoje tų „žvaigždžių“ jau nebuvo – ir niekada neatsirado, nors vėliau jų ieškojo ir jautresniais teleskopais.

Populiariausiu aiškinimu buvo, kad žvaigždės staiga išblėso dėl nežinomos priežasties. Bet „Universe Today“ 2023 spalį paskelbtame tyrime pateikiamos trys galimi paaiškinimai: 1) tai buvo viena žvaigždė pasirodžiusi kaip trejopa [remtasi reto įvykio „pagavimu“; pvz., kelyje pasitaikiusi juodoji skylė galėjo iškreipti šviesą taip, kad pasirodė kaip trys taškai]; 2) tai buvo kitokio tipo dangaus objektas, galbūt artimesnis Žemei [pvz., Koiperio juostos objektas] ; 3) jos kažkuo susiję su Žeme, pvz., dulkėmis po branduolinio bandymo. Paskutiniai du spėjimai atrodo labiau tikėtini.

Žvaigždės negali šiaip sau dingti iš dangaus. Jos arba silpsta, arba, jei yra pakankamai masyvios, įspūdingai sprogsta (po savęs palikdamos neutroninę žvaigždę arba juodąją skylę). Tačiau vis tik astronomai per paskutiniuosius 70 m. užfiksavo apie 800 be pėdsakų išnykusių žvaigždžių atvejų. Kai kuriais atvejais žvaigždė buvo stebima, o po kokios valandos jos jau nepavykdavo rasti.

Vadovaujama Kopenhagos un-to astronomų grupė 2024 m. gegužės mėn. „Physical Review Letters“ paskelbė straipsnį, kuriame bando tai paaiškinti tuo, kad tų žvaigždžių masė priverčia jas akimirksniu susitraukti į juodąsias skyles nepateikiant jokių to proceso pėdsakų. Nors „tylų“ virtimo juodąja skyle scenarijų pirmieji pasiūlė ne jie, tačiau jie tokią išvadą padarė stebėdami dvinarę VFTS 243 sistemą, kurioje 10 kartų masyvesnė už Saulę žvaigždė ir juodoji skylė sukasi šokdamos savo „šokį“ – ir būtent ši sistema nerodo jokių buvusių supernovos požymių, t.y. jų orbitų pokyčių, sukeltų sprogimo metu išmetant dalį žvaigždės materijos. Tačiau didžioji energijos dalis buvo prarasta per neutrinus, kurie silpnai sąveikauja su gravitacija.

Dabar nakties skliaute astronomai išskiria 88 žvaigždynus, tačiau jų kiekis ne visąlaik buvo toks. Iki 1928 m. žvaigždėlapių sudarinėtojai turėjo teisę grupuoti žvaigždes savo valia, tačiau po to Tarptautinė astronomų sąjunga įteisino dabartinę tvarką. Vis tik įdomu, kokių žvaigždynų buvo atsisakyta. Tiesa, tokių buvo apie šimtą, tačiau aptarsime tik kelis.

Pirmuoju į žvaigždes žvaigždynams 2 a. priskyrė K. Ptolemėjus, kurio 48 žvaigždynai iki šiol išlikę žvaigždėlapiuose. Tačiau ir po jo buvo norinčių kitaip suskirstyti žvaigždes. Pvz., flamandų kartografo G. Merkatoro dangaus gaublyje (1551) buvo Antinojo žvaigždynas iš 8 žvaigždžių, „atimtų“ iš Erelio (dabar jos sugražintos). Antinojus buvo mėgiamas imperatoriaus Adriano tarnas.

Iš žemėlapių vienas po kito išnyko ir smulkūs Bitės, Lelijos ir Šiaurinės musės žvaigždynai. Bitės žvaigždyną (tarp Avino ir Persėjaus žvaigždynų) 1612 m. išskyrė olandų kartografas Peteris Plancius¹⁾, tačiau 1679 m. prancūzų astronomas Augustinas Rojė³⁾ iš tų pačių žvaigždžių suformavo Leliją, Prancūzijos karalių simbolį. O po kelių metų lenkų astronomas Janas Hevelijus tą dangaus sritį pervardino į Šiaurinę musę³⁾, kuri, atseit, nedavė ramybės Avinui. Dabar jos žvaigždės perduotos Avinui. Tad danguje liko tik Pietų musė (Musca Australis), kuri prarado savo epitetą, likdama tiesiog Muse. Įdomu, kad „Uranijos veidrodyje“ (1825) Šiaurinė musė vaizduojama su 4 sparnais.

1806 m. anglų astronomas išskyrė Voltos stulpą norėdamas pažymėti to laikmečio mokslinę naujovę, tiesa, jam priskirdamas tik 2 žvaigždes, matyt, simbolizuojančias du baterijos polius, pliusą ir minusą. Dabar jos priskirtos Pegaso žvaigždynui.

1799 m. prancūzų astronomas Žeromas Lalandas⁴⁾ sudarė Katės žvaigždyną, nes danguje jau buvo trys kačių šeimos atstovai: Liūtas, Mažasis liūtas ir Lūšis, o naminės katės nebuvo. Jis rašė: „Aš labai mėgstu kates ir noriu, kad tasai gyvūnas drėkstų dangaus žemėlapyje“. Tam jis atskyrė kelias žvaigždes iš Hidros ir Siurblio. Mūsų laikais šis žvaigždynas nepripažintas, o 2018 m. Kate pavadinta ryškiausia jo žvaigždė (HD 85951), dabar vėl priklausanti Hidrai.

O vokiečių astronomas Gotfridas Kirchas⁵⁾ iš Saksonijos, tikėdamasis gauti vyriausybės finansavimą, 1684 m. suformavo Saksonijos kurfiursto kalavijų žvaigždyną, kelias žvaigždes paėmęs iš aplinkinių žvaigždynų (nes herbe buvo du sukryžiuoti kalavijai). Neaišku, ar jam padėjo toks padlaižiavimas, tačiau kiti astronomai jo idėjos nepalaikė.

1810 m. amerikiečių kartografas Viljamas Krosvelas (1760-1834) pasiūlė Marmuro skulptūros žvaigždyną, sudarytą iš Tinklelio žvaigždyno papildant keliomis kitomis žvaigždėmis (skulptūra turėta omenyje Kolumbo marmurinis biustas).

Poniatovskio Jautukas

Jehošafato Aspino (Jehoshaphat Aspin) „Uranijos veidrodį“ (1823) sudarė 32 spalvingos kortelės, kurių tikslas buvo paprastus žmones supažindinti su astronomija. Kiekviena kortelė buvo su įvairaus dydžio skylutėmis – jos perteikė pagrindines žvaigždyno žvaigždes. Taurus Poniatowski (Poniatovskio Jautukas) buvo pavaizduotas su 7-iomis žvaigždėmis.

Norėdamas pagerbti Stanislovą Augustą Poniatovskį (1764-1795), Vilniaus karališkosios observatorijos vadovas Martynas Počobutas 1777 m. pasiūlė naują žvaigždyną pavadinti šio valdovo garbei. Gavus sutikimą iš Prancūzijos Karališkosios mokslų akademijos, žvaigždynas Taureau Royal de Poniatowski įdėtas į Žano Forteno (Jean Fortin) „Atlas Céleste“ (1795 m. leidime). 19 a. dangaus atlasuose šis žvaigždynas arba išnykdavo, arba įsiterpdavo į kitus žvaigždynus. 1928 m. buvo standartizuoti žvaigždėlapiai,- kartu išnykstant ir nemažai žvaigždynų, tarp kurių buvo ir Poniatovskio Jautukas, išnyko iš žvaigždžių žemėlapių. Dabar šiam valdovui skirto žvaigždyno žvaigždės priskirtos Gyvatnešiui. Be to, Poniatovskio žvaigždynui priklausė Jautis, vaizduotas prie gyvatės uodegos (jo šeimos herbe yra jautis) ir Skydas – ir jis buvo įsiterpęs virš Skorpiono ir tarp Heraklio bei Erelio žvaigždynų.

¹⁾ Petras Plancijus (Petrus Plancius, 1552-1622) – olandų-flamandų dvasininkas, astronomas, kartografas. Laikytas puikiu kelio į Indiją ekspertu, numatęs galimą kelią per Arkties vandenyną. 1589 m. pagamino dangaus gaublį. 1592 m. išledžia didelį pasaulio žemėlapį „Nova et exacta Terrarum Tabula geographica et hydrographica“, o 1594 m. garsų žemėlapį, pirmąjį papuoštą alegoriniais daugiafigūriniais siužetais. Po 1598 m. daugiau dėmesio skyrė religinei veiklai. Katės žvaigždynas

²⁾ Augustinas Rojė (Augustin Royer) – 17 a. prancūzų architektas. 1679 m. paskelbė žvaigždėlapius, kuriuos ebuvo keletas naujų žvaigždynų, tarp jų ir Pietų kryžius. Lelijos žiedo žvaigždyną (pasiūlytą I.-G. Pardies), pakeitusį Šiaurės muse, pavadino tiesiog Lelija. Nė vienas jo pasiūlytų žvaigždynų neišliko iki mūsų dienų.

³⁾ Šiaurės musė (Musca Borealis) – šiaurinio pusrutulio žvaigždynas, pasiūlytas Planciaus, aukščiau Avino, Apes vardu įtrauktas į 1612 m. atlasą. 1642 m. žvaigždėlapiuose jį panaudojo ir J. Bartsch’as, aprašyme nurodęs, kad tai viena iš bičių, minimų bibliniame pasakojime apie Samsoną, užmušantį liūtą, tik pervadino žvaigždyną į Vespa (Vapsva). Pavadinimas buvo gavęs ir kitų astronomų pripažinimą, tačiau vėliau buvo užmirštas. 1674 m. I.-G. Pardies iš tų pačių žvaigždžių sudarė Lelijos žiedą.

⁴⁾ Žeromas Lalandas (Joseph Jérome Lefrancois de Lalande, 1732-1807) – prancūzų astronomas, masonas („Devynių seserų“ narys), rašytojas. Pomėgį astronomijai pajuto po 1744 m. kometos stebėjimo, o vėliau ir 1748 m. visiško Saulės užtemimo. 18 a. pabaigoje atliko 50 tūkst. žvaigždžių stebėjimą (sudėtų į katalogą „Histoire céleste francaise“). 1795 m. stebėjo Neptūną, bet neatpažino jo kaip planetos. Parengė puikų tritomį „Astronomija“ (1764) ir „Astronomijos bibliografiją“ (1803). Buvo ateistu ir patrengė ateistų žodyną, atspausdintą po jo mirties. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje.

⁵⁾ Gotfrydas Kirchas (Gottfried Kirch, 1639-1710) – vokiečių astronomas, buvęs Berlyno observatorijos direktoriumi, kruopščiai ištyrinėjęs dvinarę Micaro žvaigždę (Didžiuosuose Grįžulo ratuose), difuzinę Laukinės anties (M11) sankaupą, kamuolinį spiečių M5 ir kintamąją žvaigždę Gulbės žvaigždyne. Kurį laiką negaudamas darbų vertėsi kalendorių ruošimu. Žinomas paslaugumu prūsų valdytojams, siūlydamas juos pagarbinančius žvaigždynų pavadinimus. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje ir asteroidas nr. 6841.