Global Lithuanian Net:    san-taka station:
Skambiausioji dangiškosios Lyros styga  

„Kiek žmonių akių per nesuskaičiuojamas kartas grožėjosi tąja ryškia melsva šiaurinio dangaus žvaigžde! ...
[Žmonės] svajojo apie proto brolius kituose pasauliuose ir pirmiausia Vegoje – žydrojoje saulėje.“
I. Jefremovas. Andromedos ūkas

Ten virš galvos – nebyli Vega
Pasaulyje tamsos ir sniego
Suledėjusi dangaus aukštybėje.
                      A. Blokas

Vasaros ir rudens naktimis aukštai virš horizonto spindi ryški melsva Vegos žvaigždė – ji buvo pirmąja, kuriai paralakso būdu nustatytas atstumas iki jos, pirmąja nufotografuota žvaigžde ir pirmąja, kuriai gauta spektro nuotrauka. Ji ilgus metu buvo įvairių matavimų kosmose etalonu. Su ja susiję keli įdomūs astrofizikiniai atradimai.

Lyra su Vega danguje Ir tikrai, tai viena geriausiai ištyrinėtų žvaigždžių, tebedominančių ir dabar. Ji randasi negausiame Lyros žvaigždyne (tik iš 4-ių pagrindinių žvaigždžių), įsiterpusiame tarp Gulbės (besirandanti po jos dešiniu sparnu) ir Heraklio žvaigždynų, iš viršaus žvalgosi Slibino galva. Pavadinta Orfėjaus muzikos instrumento pavadinimu, savo dainomis ir muzika apžavėjusį patį Hadą.

Su beveik nuliniu žvaigždžių dydžiu ji yra 5-ąja pagal ryškumą. Ji gana artima mums – vos už 25 švm. už Saulę ji ryškesnė 40 kartų ir 2,1 karto masyvesnė. Jos paviršiaus temperatūra – 8100-10000oK. Priklauso A0V spektrinei klasei. Ji artėja link mūsų 14 km/sek. greičiu ir po 264 tūkst. m. priartės iki 13,2 švm. tapdama ryškiausia žvaigžde danguje. Ir dar įdomiau, kad maždaug po 12 tūkst. m. ji taps poliarine žvaigžde – dėl Žemės precesijos (ašies pakrypimo).

Tokia patraukli ir artima žvaigždė negalėjo nesudominti fantastų ir kaip gyvenamo pasaulio buveinė minima A. Azimovo, R. Želiaznos1), K. Saimako,  R. Chainlaino ir kitų kūriniuose. Iš Vegos sistemos pranešimą gauna K. Sagano „Kontakto“ herojė (pagal kurį 1997 m. R. Zemekis susuko filmą). O I. Jefremovas „Andromedos ūke“ (pagal jį 1967 m.irgi susuktas filmas) į Vegą žvaigždėlėkiu „Burė“ išsiųsta 34-oji ekspedicija, ten radusi tik 4-ias negyvenamas planetas...
(skaitykite apie ateivius iš Lyros žvaigždyno bei Vegos)

Pirmieji žinomi bandymai nustatyti atstumą iki žvaigždžių buvo 16 a. Atstumas iki Saulės ir jos kampinis dydis buvo žinomi – tad laikant žvaigždes lygiomis Saulei galima spėti apie atstumą iki jų. Tycho Bragė, panaudodamas beveik 8 m kamerą-obskurą Vegos regimo dydžio žvaigždėms kampinį diametrą nustatė esant lygiu 2 minutėms. 1632 m. atstumą iki Vegos nustatyti pabandė Galilėjus, gavęs 5 kampines sekundes, o po pusamžio V. Heršelis gavo 0,3553‘‘ (jau suprasdamas, kad tai nėra tikras žvaigždės dydis). Visos šios reikšmės skiriasi nuo dabartinės 0,0029‘‘.

Bet tik po 1830 m. astronomai gavo instrumentus, galinčius tiksliai išmatuoti kampus ir pastebėti jų pokyčius Žemei judant aplink Saulę, kad būtų galima panaudoti paralakso metodą. Tam 1835 m. Tartu observatorijos direktorius V. Struvė ėmėsi stebėti Vegą ir poros metų nustatė jos paralakso reikšmę 0,125‘‘ (labai artimą dabartinei 0,129‘‘), tačiau buvo sukritikuotas Karaliaučiaus observatorijos direktoriaus Fridricho Beselio, tad atsisakė pradinio įvertinimo ir paskelbė netikslią 0,2169‘‘ reikšmę. Ir tokiu būdu F. Beselis, teisingai nustatęs atstumą iki Gulbės 61, laikomas pirmuoju, nustačiusiu atstumą iki žvaigždės.

Astrofotografija atsirado beveik iškart po L. Dagerio dagerotipijos patento (1839). Jau tais pačiais metais F. Arago Prancūzų akademijai pristatė dagerotipiją, nurodęs jos perspektyvas fotometrijoje, spektroskopijoje ir selenografijoje (Mėnulio paviršiaus tyrinėjime). Beje, žinoma, kad Mėnulį per teleskopą fotografuoti mėgino ir pats L. Dageris, tačiau dėl teleskopo krypties palaikymo ilgo išlaikymo metu Mėnulio vaizdas nuotraukoje buvo kaip miglota dėmė. Tad pirmos Mėnulio nuotraukos (per 5 colių teleskopą su 20 min. išlaikymu) garbė priklauso gydytojui, chemikui ir gamtotyrininkui Džonui Dreiperiui2) iš Niujorko un-to. Kam, kam, jei ne chemikui užsiimti fotografija! Juk jis 1843 m. padarė ir Saulės spektro dagerotipą, aptikdamas naujas infraraudonųjų ir ultravioletinių spindulių linijas. Dž. Dreiperio susidomėjimas astrofotografija turėjo rimtas pasekmes – jo sūnus Henris3) ir anūkė

Antonija Mori (ji priklausė „Harvardo kompiuterių“ grupei; prisidėjo kuriant žvaigždžių spektrinę klasifikaciją) tapo astronomais

Tačiau žvaigždžių ir jų spektrų fotografavimą sunkino žemas fotomedžiagų jautrumas, o pirmąja nufotografuoti 1850 m. liepos 16-os naktį Harvardo koledžo observatorijoje per 15 colių reflektorinį teleskopą fotografui Dž. Viplui4) pavyko būtent Vegą (su 100 sek. išlaikymu). Tačiau su žvaigždžių spektrais reikalai nepasistūmėjo – o jų svarba buvo išaugusi, kai G. Kirchhofas5) ir R. Bunzenas 1858-60 m. išvystė spektrinę analizę, pagal linijas įgalinančią nustatyti cheminę sudėtį. 1864 m. V. Haginsas6) ir V. Mileris7) straipsnyje aptarė jau apie 50-ies žvaigždžių spektrus, tarp jų ir Vegos. V. Haginso pirmąja žvaigždžių spektro nuotrauka buvo Sirijaus spektras (1863), o vėliau jis ėmėsi Vegos, tačiau, anot jo, gavo tik dėmę plokštelėje.

Ir tada apsireiškė Henris Dreiperis, pratęsęs tėvo darbus – 1872 m. rugpjūtį savo asmeninėje observatorijoje su savo pasigamintu 28 colių reflektoriniu teleskopu padarė Vegos spektro nuotraukas. Tik sėkmė atėjo ne iš karto – prireikė kelių metų eksperimentavimo su įvairiais spektroskopais ir cheminiais reagentais jautrumo padidinimui. Jis naudojo jau ne dagerotipiją, o vadinamąjį drėgną koloidinį procesą, atrastą 1851-ais. Tai gana griozdiškas ir įmantrus metodas, reikalaujantis didesnio profesionalizmo, tačiau jautresnis šviesai. Ir vis tik jam, padedant pagalbininkei, o vėliau jau žmonai Anai tekdavo eksponuoti juostelę iki 2 val., kad būtų sukaupiama pakankamai šviesos net su gana galingu teleskopu. Esant tokiai ilgai ekspozicijai teko labai tiksliai pozicionuoti teleskopą. Vėliau iki savo mirties 1882 m. jis suspėjo padaryti kelis šimtus spektrų fotografijų. 1886 m. jo našlė atidavė nuotraukas E. Pikeringui – ir taip šviesą išvydo žymusis Dreiperio katalogas (1890) su žvaigždžių spektrų klasifikacija. Be to Ana Dreiper padėjo statyti garsiąją Vilsono kalno observatoriją ir įsteigė H. Dreiperio vardo premiją.

O tada atėjo eilė ir Haginsui, kuris 1879 m., panaudodamas Vegos ir dar 12-os panašių žvaigždžių spektrus, juose išskyrė „12 stiprių linijų“, bendrų šios klasės žvaigždėms – vėliau paaiškėjo, kad tai vandenilio linijos (spektrinė Balmerio serija). Tiesa, J. Balmeris8) neturėjo reikalų su astronomija ir fizika – jis buvo matematikos ir geometrijos dėstytoju. Tačiau paskatintas draugo ir fiziko E. Hagenbacho-Bišofo9), susidomėjo vandenilio spektro linijų pasiskirstymu ir išvedė formulę šių spektro linijų bangų ilgiams. Gyvuoja legenda, kad jis pasigyrė, kad gali išvesti formulę, aprašančią bet kurių keturių skaičių seką. Tada E. Hagenbachas-Bišofas jam davė 4-ių tuo metu žinomų vandenilio spektro linijų bangų ilgius. Balmeris joms išvedė formulę l = hm2/(m-22), kur h=3,6456x10-7m. Duoti bangų ilgiai buvo gaunami tiksliai kai m=3, 4, 5, 6. Bet Balmeriui knietėjo pabandyti ir aukštesnėms m reikšmėms. E. Hagenbachas-Bišofas išsiaiškino, kad bangos ilgį esant m=7 stebėjo Angstremas10), dar kelias linijas išmatavo Hermanas Fogelis11), o toliau? Ir čia E. Hagenbachas-Bišofas prisiminė Haginso skelbtą Vegos spektrą! Tai suteikė dar 6-ias linijas. Visas naujas linijas pakankamai gerai aprašė Balmerio formulė. Fizikinis jos pagrindimas pasirodė tik po 30 m., 1913 m. N. Borui pasiūlius savąjį atomo modelį, kuriame aprašomi vandenilio atomo perėjimai iš antrojo energetinio lygio į aukštesniuosius su numeriais m ir atgal. Veganietis

Ilgus metus Vega buvo daugelio astronominių matavimų pagrindu, Per 150 m. ji buvo fotometriniu standartu. Dar 1857 m. pradžioje vokiečių astronomas L. Zeidelis išmatavo 208 žvaigždžių ryškumą lyginant su Vega. Nuo 1943 m. ji A0 klasės žvaigždžių etalonas. Mat 20 a. 5-e dešimtm. buvo sukurta fotometrinė klasifikacija pagal jų UBV spalvą, kai jų ryškumas matuojamas trijuose diapazonuose: Ultraviolet (vidutinis bangos ilgis 350 nm), Blue (mėlyna – 430 nm) ir Visible (regima – 550 nm). Toks pasirinkimas todėl, kad žvaigždžių ryškumas fotoplokštelėse skiriasi nuo stebimo akimi, nes žmogaus akies didžiausias jautrumas yra gelsvai-žaliai spektro daliai, o tuo metu naudojamų fotoemulsijų – mėlynai. Todėl vėsesnės tolimesnių spektrinių klasių žvaigždės (G, K, M) stebint atrodo ryškesnėmis nei nuotraukose, o karštosios žvaigždės (O, B, A klasių) – atvirkščiai. Vega, būdama nulinio žvaigždžių dydžio etalonu, kartu su keliomis kitomis žvaigždėmis, UBV sistemoje buvo naudojama vadinamojo nulinio taško nustatymui, reikalingam matavimo sistemų kalibravimui (ir iki šiol). Todėl Vegos parametrų reikšmes būtina žinoti kuo tiksliau. Būtent todėl jai skiriamas padidintas dėmesys.

Be to, Vega tapo pirmąja vieniša žvaigžde, kuriai (be Saulės) nustatytas rentgeno spinduliavimas (1979). O 1990 m. ją pasiūlyta apjungti į Kastoro grupę (dabar joje 16 žvaigždžių) – visos jos kažkada susidarė vienoje vietoje ir tuo pačiu metu, o dabarvienodu greičiu juda lygiagrečiai, nors yra visiškai nesusiję. Tik štai Vega iš jų maždaug dukart senesnė (455 mln. m.), tad jos priklausomybė šiai grupei ginčytina.

Vegos mįslės

Vis tik ji kinta! Dar 20 a. 4-me dešimtm. fotometriniai matavimai parodė, kad jos šviesumas nežymiai kinta – tiesa ties prietaisų jautrumo riba. Vėliau ryškio svyravimai 1981 m. užfiksuoti D. Danlepo vardo observatorijoje Kanadoje, bet vėl buvo išsakyta prielaida apie galimas klaidas. Tačiau 21 a. pradžioje Vegos kintamumas buvo pripažintas nurodant 0,1903 dienos periodiškumą. Kaip etalonui, tai rimtas trūkumas.

Žemo metalų kiekio anomalija – joje už helį sunkesnių elementų yra tik 32% lyginant su Saule. Tad ji tuo išsiskiria iš artimų žvaigždžių, susidariusių panašiomis sąlygomis ir yra panašesnė į Jaučiaganio l. Tokios žvaigždės labai retos ir jų žinoma tik apie 50. Priežastis neaiški – matyt tiesiog jai teko gimti dujų-dulkių debesyje su mažai sunkesnių elementų. Bet yra ir spėjimas, kad debesies dulkelės absorbuoja sunkesnius elementus, o vėliau jos su žvaigždės vėju išmetamos į erdvę.

Sumažėjęs helio santykis su vandeniliu - lyginant su Saule, 40%. Tačiau šiai anomalijai astronomai turi paaiškinimą: masyvesnėje ir karštesnėje Vegoje pagrindiniu energijos šaltiniu yra ne protoninė termobranduolinė reakcija, o vadinamasis CNO ciklas, kuriame helio atomų sintezė vyksta tarpininkų (katalizatorių) pagalba – anglies, azoto, deguonies. Tasai ciklas dominuoja jaunose, karštose, 1,2 karto masyvesnėse už Saulę žvaigždėse. Jose šiluma nuo branduolio išeina ne spinduliavimu, o konvekcija, nešanti helį, kuri išnyksta arčiau paviršiaus.

Spartus sukimasis. Vega kiek ryškesnė nei kitos tos klasės žvaigždės. Pradžioje manyta, kad tai dvinarė žvaigždė, tačiau porininkė nebuvo rasta. Išeitį 1988 m. pasiūlė Ričardas Grėjus12), - kad tai susiję su jos sparčiu sukimuisi (nors tai buvo įtariama jau seniai). Mat žvaigždė nėra kietas kūnas ir sukimasis ją suploja. Greitai Vegos dujų diskas besisukančioms žvaigždėms pasireiškia gravitacinio patamsėjimo efektas, kurį 1924 m. atrado švedų astronomas Hugo fon Ceipelis13). To pasekmė ta, kad jei į žvaigždę žiūrim iš poliaus pusės, ji atrodo šviesesne nei turėtų būti, nes poliai spinduliuoja smarkiau. Tai buvo patvirtinta interferometriniais matavimais 2006 m. – ir Vega poliuose apie 2000oK karštesnė nei ties pusiauju. Kartu mes matome ir 19% padidintą jos skersmenį. Vegos apsisukimo apie ašį periodas yra 12,5 val., t.y. ties pusiauju jo greitis 236 km/sek. (palyginimui Saulės – 2 km/sek.). taigi Vegos sukimosi greitis yra 88% to, ties kuriuo prasideda žvaigždės suirimas.

Ji turi dulkių diską - jis jai atrastas pirmajai – tai 1983 m. nustatė IRAS orbitinė observatorija. Tai sukėlė šurmulį, nes buvo pirmuoju nustatytu požymiu, kad kitos žvaigždės gali turėti planetas (pirmoji ekzoplaneta atrasta po 5 m.). Tačiau vėliau išsiaiškinta, kad Vegos diskas nėra protoplanetinis. Vis tik tokie diskai gali padėti surasti planetas, - jų aptikimo metodą sukūrė N. Gorkavis, spėjęs esant bent vienai masyviai planetai. 2021 m. kovo mėn. „The Astronomical J.“ straipsnyje išsakyta prielaida, kad Vega gali turėti superkaršto neptūno klasės planetą, esančią taip arti žvaigždės, kad apie ją apsisuka per 2,43 d. Jo masė būtų apie 22 Žemės masės.

1) Rodžeris Želiaznis (Roger Joseph Zelazny, 1937-1995) – lenkų kilmės amerikiečių fantastas. Turėjo retą dovaną sugalvoti ir pavaizduoti įsivaizduojamus pasaulius su įtikėtinomis magijos sistemom, jėgomis ir antgamtinėmis būtybėmis. Jo fantastika buvo smarkiai įtakota mitologijos ir 19 a. pabaigos ir 20 a. pradžios anglų, prancūzų ir amerikiečių klasikinės poezijos. Dažna tema yra dievai ar žmonės, tapę dievais. Paminėtinos jo apysakos „…Ir vadink mane Kondradu“ (1966) ir „Šviesos valdovas“ (1968), ciklas „Ambero kronikos“ (1970-91) ir kiti kūriniai. Romane „Tasai nemirtingasis“ (1965) Žemėje lankosi turtingas turistas iš Vegos.
Skaitykite ištrauką iš „Loki kaukės“ (1990).

2) Džonas Dreiperis (John William Draper, 1811-1882) – amerikiečių gydytojas, filosofas, istorikas, chemikas, fotografas, kilęs iš Anglijos. Londone studijavo chemiją; į JAV persikėlė 1831 m. 1839-40 m. padarė eilę nuotraukų, tapdamas vienu iš fotografijos pionierių. 1840 m. kovą padarė pirmąją Mėnulio nuotrauką. 1843 m. padarė Saulės spektro dagerotipus, leidusius aptikti infraraudonųjų ir ultravioletinių spindulių linijas. 1842 m. išsakė prielaidą, kad tik absorbuoti šviesos spinduliai gali sukelti cheminį pokytį. 1847 m. paskelbė, kad visi kieti kūnai maždaug prie 798oK spindi rausvai. Išgarsėjo ir istorinėmis publikacijomis, ypač „Intelektualaus vystymosi Europoje istorija“ (1862) bei „Katalikybės ir mokslo santykių istorija“ (1874). Jose atmetė dieviško apreiškimo poveikį ir laikėsi evoliucinių Č. Darvino ir H. Spencerio pažiūrų.

3) Henris Dreiperis (Henry Draper, 1837-1882) – amerikiečių gydytojas ir astronomas mėgėjas Dž. Dreiperio sūnus, astrofotografijos pradininkas, 1872 m. pirmąkart nufotografavęs Vegą, o 1872 m. Veneros tranzitą Saulės disku; 1880 m. 11 colių reflektorinio teleskopo pagalba nufotografavo Oriono ūką, o taip pat ir Jupiterio spektrą. Po jo mirties žmona Marija Ana finansavo Dreiperio žvaigždžių spektro leidimą (1918-24). Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje; jo teleskopas saugomas Torunės Astronomijos centre Lenkijoje.

4) Džonas Viplas (John Adams Whipple, 1822-1891) – amerikiečių išradėjas ir vienas ankstyvųjų fotografų, naktinės ir žvaigždžių fotografijos pradininkų. Pirmasis JAV išrado medžiagas, naudojamas dagerotipijoje. 1850 m. naktį iš liepos 16 į 17 nufotografavo Vegą. 1863 m. naktinėms nuotraukoms naujojo elektros apšvietimą. Sukūrė popierinių atspaudų iš stiklinių negatyvų (kristalotipų) gaminimo būdą.

5) Gustavas Kirchhofas (Gustav Robert Kirchhoff, 1824-1887) – vokiečių fizikas, žinomas darbais elektronikos, termodinamikos ir kitose fizikos mokslo srityse. Jo tyrimai (nuo 1854 m.) tiesiogiai lėmė spektroskopijos atsiradimą. Plačiai naudojami Kirchhofo elektrinės grandinės charakteristikos skaičiavimo dėsniai (1845). Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje.

6) Viljamas Haginsas (William Huggins, 1824-1910) – britų astronomas mėgėjas, žinomas kartu su žmona Margarita kaip spektroskopijos pionieriai. Įsirengęs privačią observatoriją, stebėjo įvairių dangaus objektų spektro linijas ir jų sugėrimą. Pirmasis panaudojo spektroskopą ir parodė skirtumą tarp ūkų (turi dujų charakteristikas) ir galaktikų (turi žvaigždžių charakteristikas). 1866 m. pirmąkart atliko spektroskopinį novos (Šiaurės Karūnos žvaigždyne) stebėjimą ir aplink ją aptiko dujų apvalkalą šviečiantį vandenilio spektro linijomis. Jo garbei pavadinti krateriai Mėnulyje ir Marse, o taip pat asteroidas 2635.

7) Viljamas Mileris (William Allen Miller, 1817-1870) – britų chemikas ir astronomas. Jo pagrindinis indėlis tuo metu naujose spektroskopijos ir astrochemijos srityse. Parašė chemijos vadovėlį. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje.

8) Johanas Balmeris (Johann Jakob Balmer, 1825-1898) – šveicarų matematikas, labiau žinomas pasiekimais fizikoje nustatant Balmerio serija. Dėstė matematiką merginų mokykloje (nuo 1859 m.) ir geometriją Bazelio un-te (1865-90). Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje ir asteroidas 12755.

9) Eduardas Hagenbachas-Bišofas (Eduard Hagenbach-Bischoff, 1833-1910) – šveicarų fizikas, matematikas, mokslo populiarintojas, Bazelio un-to profesorius (1863-1906 ) ir rektorius (1870). Parašė apie 60 darbų, tame tarpe apie anglies dioksidą atmosferoje (1868), fluorescenciją, glaciologiją, gamtotyros istoriją ir kt. patobulino d‘Ondto metodą rinkimų rezultatų nustatymui proporcingoje sistemoje (dabar Hagenbacho-Bišovo metodas).

10) Andersas Jonas Angstremas (Anders Jonas Ångstroem, 1814-1874) – švedų fizikas, vienas spektroskopijos pradininkų. Upsalos un-to profesorius ir rektorius (1870-71). Užsiėmė astrofizikos, šilumos perdavimo, žemės magnetizmo ir šiaurės pašvaistės tyrinėjimais. Sukūrė šilumos matavimo metodą, gavo liepsnos ir elektros lanko spektrus. 1862 m., tirdamas Saulės spektrą, atrado, kad Saulės atmosferoje yra vandenilio. 1868 m. sudarė pirmąjį išsamų Saulės spektro linijų atlasą. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje.

11) Hermanas Fogelis (Hermann Carl Vogel, 1841-1907) – vokiečių astrofizikas, Potsdamo astrofizikos observatorijos direktorius (1882-1907). Pagrindiniai darbai astrospektroskopijos srityje. 1887 m. kartu su J. Šeineru sukūrė patobulintą spektroskofą, leidusį gauti aukštos kokybės spektrus. Atliko sistemingus žvaigždžių kampinių greičių matavimus, paliko 52 jų katalogą. Jo garbei pavadinti krateriai Mėnulyje ir Marse bei asteroidas 11762.

12) Ričardas Grėjus (Richard O. Gray) – amerikiečių astronomas, Apalačių un-to profesorius, užsiimantis žvaigždžių spektroskopija, chemiškai išskirtinių žvaigždžių (pvz., Lambda Bootis klasės) paieška. Išleido „Žvaigždžių spektrinė klasifikacija“ (2009 , kartu su Chris Corbally). Sukūrė bent 4-is spektografus.

13) Hugo fon Ceipelis (Edvard Hugo von Zeipel, 1873-1959) – švedų astronomas, specializavęsis dangaus mechanikos (ypač žvaigždžių ir jų spiečių pasiskirstyme, asteroidų judėjime ir kt.), astrofotografijos ir teorinės astrofizikos srityse. 1898, 1901 ir 1902 m. dalyvavo ekspedicijose į Špicbergeną. 1908 m. įrodė svarbią su Painleve teiginiu susijusią teoremą. Nuo 1911 m. dirbo Upsalos observatorijoje. Teoriškai nuspėjo „gravitacinio patamsėjimo“ efektą. Vienas iš Švedijos astronomų draugijos steigėjų ir jos prezidentas (1926-1935). Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje ir asteroidas 8870.

Papildomai skaitykite:
Arktūro žvaigždė
Andromedos ūkas
Slibino žvaigždynas
Nusitaikant į žvaigždes
Mįslingasis Krabo ūkas
Kai susiduria galaktikos...
Saulė yra dvinarė žvaigždė?
Vežėjo žvaigždynas su ožiukais
Orionas: vieta, kur gimsta žvaigždės
Kometos, meteorai, krintančios žvaigždės
Milijardai nežemiečių paieškoms
Raudonojo poslinkio kilmė
Juodųjų skylių portretas
Žvaigždžių skaičiuotojai
Žvaigždės tebegimsta
Tinklelio žvaigždynas
Lenktynės kosmose
Hubble teleskopas
Šiaurinė žvaigždė
Saulė ir jos dėmės
Žmonės Mėnulyje

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT svetainė
Vartiklis