Apie teraformingą fantastikoje skaitykite >>>>>
Apie Daisono sferą skaitykite >>>>>

Kaip atrodytų gyvenimas Marse?

Žemėje ne viskas vyksta puikiai – klimatas bjūra, karų daugėja, radikaliosios dešinės judėjimai veržiasi fontanu… Vis tik atviros, kad ir girgždėdamos, lieka pabėgimo į kosmosą durys (kaip fantastai mato šią problemą skaitykite „Bėgimas į kosmosą“, o galimybių aptarimą – „Jei žūtų Žemė...“; S. Hokingas sakė, kad „Žmonijos ateitis kosmose“; kartą per TV jis pasakė: „Jei mes esame vienintelė protinga rasė galaktikoje, privalome užtikrinti mūsų civilizacijos išlikimą“). I. Masko „SpaceX“ plečia pigių erdvėlaivių parką. 2024 m. spalį jų „Starship“ raketos besileidžiančią pirmąją pakopą sėkmingai sučiupo bokšto gniaužtai. Tačiau I. Masko ambicijos dar drąsesnės – per ateinančius 30 m. Marse pastatyti save apsirūpinantį miestą, turintį 1 mln. gyventojų. Tik ar kas nors apsvarstė tai iki galo?!

Kelly ir Zach Weinersmith’ai⁴⁾ išleido knygą „Miestas Marse“ (2023). Taip, Marsas šlykštus – ir bėgimas į ten yra tarsi persikėlimas gyventi į sąvartyną, nes jūsų kaimynas retai pjauna veją. Bet mums patinka raketų startai ir išėjimai į atvirą kosmosą. Tad pradėkime nuo Marso kaip paskirties vietos. Kai kurie aspektai atrodo neblogai: Žemė yra santykinai arti, vandens ir reikiamų cheminių elementų yra, temperatūrą, nors „truputį šalta“, galima pakęsti (nuo -153 iki +20^oC kai kuriose vietose). Ir vis tik Marse bus blogiau nei Žemėje, net jei išsipildytų niūriausios prognozės dėl klimato. Ten atmosfera beveik vien iš anglies dvideginio, nors ir tinkamo augalams, bet toksiško žmogui. Kita problema yra kosminė radiacija, nes Marsui neturint magnetosferos ir storo atmosferos sluoksnio ji talžo Marso paviršių – taip didindama susirgimo vėžiu ir mutacijų riziką. Taigi reiktų pamiršti blizgančius stiklinius kupolus – greičiausiai tektų apsigyventi ilguose urvuose giliai po paviršiumi. Kitaip sakant, mes sulysime į Marso purvą, kuris technine kalba vadinamas regolitu. Ir tai tikrai baisus dalykas – gali atrodyti kaip dulkės ar smėlis, tačiau neveikiant vėjui ar tekančiam vandeniui, linkęs būti aštriu. Ilgą laiką jį įkvepiant, plaučiuose gali susidaryti randai, panašūs į sukeliamus silikozės. Regolite yra ir pavojingų cheminių medžiagų, vadinamų perchloratų, kurių didelės dozės sukelia skydliaukės problemas. Tad ne tik vanduo, bet ir regolitas gyvenamoje aplinkoje turi būti išvalytas nuo toksinų.

Dėl maisto – jo pakankamą kiekį reiktų pasigaminti vietoje. Pvz., atlikus „Biosfera-2” eksperimentą (1991-93 ir 1994 m.), jo dalyviai išgyveno, tačiau jiems teko kažkiek alkti. Tiesa, reiktų reutilizuoti ir visą vandenį – TKS astronautai tokį vandenį vadina „vakarykšte kava“. Neaiškumų kelia ir socialiniai bei psichologiniai klausimai, neatmetant dar ir reikalų su sveikata, nes Marso trauka gerokai mažesnė (apie 40% žemiškosios). Juk daugelį duomenų turime tik apie suaugusius, tačiau gyvenant Marse atsirastų ir tikrų vietinių „marsiečių“.

Taigi dar daug ką reikia išspręsti prieš tvirtai įsikuriant Marse. Tai tikrai kada nors gali įvykti, tačiau lėkti ten paskubomis nepasiruošus yra pernelyg rizikinga. Bet gal Marsą galima būtų pagerinti, apie tokius pasvarstymus skaitykite „Marso teraformacija“.

Apie nuskridimą į Marsą ir gyvenimo ten ypatumus bei pavojus papildomai skaitykite  Mirtis Marse,  Grėsmės kosmose,  Rizika skrendant į Marsą,  Kosmoso poveikis smegenims

¹⁾ Michio Kaku (g. 1947 m.) - japonų kilmės amerikiečių fizikas teoretikas, futuristas ir mokslo populiarintojas. Pažymėtinos jo knygos: „Neįmanomo fizika“ (2008) ir „Ateities fizika“ (2011). Taip pat yra kelių knygų apie stygų teoriją ir kvantinę lauko teoriją autorius. Dažnai dalyvauja radijo laidose, televizijoje, filmuose, rašo internete.

²⁾ Morisas Averneris (Maurice „Mel“ Averner, 1936-2009) – amerikiečių biofizikas, NASA pažangių gyvybės programų dalyvis, į NASA įtraukęs Marso teraformavimo koncepciją. Buvo pirmosios monografijos apie teraformavimą „Gyvenamumas Marse: planetų ekosintezės būdas“ (1967, su R.D. Macelroy) bendraautoriumi. CELSS projekte tyrė grūdinių kultūrų auginimo kosmose galimybes. Tarp kitų dalykų tyrė „asproponiką“ – kosmosui pritaikyta hidroponiką, t.y. augalų auginimą be dirvos. Jo vadovaujama „Global Biospherics“ programa buvo pirmąja NASA skirta globaliam klimato tyrimui. NASA paliko 2004 m. Paskutiniais metais dirbo biokuro gavimo iš dumblių projekte.

³⁾ Nikolajus Semionovas (1896-1986) – rusų fizikas ir chemikas, akademikas, Nobelio premijos laureatas (1956) už cheminių transformacijų mechanizmo nustatymą. Žinomiausi darbai iš grandininių reakcijų teorijos. Prisidėjo prie kinetinės chemijos vystymo. Dalis darbų skirti cheminių procesų katalizatoriams, plačiai pritaikytų prekyboje.

⁴⁾ Zachas Veinersmitas (Zachary Alexander Weinersmith, g. 1982 m.) - žydų kilmės amerikiečių karikatūristas ir rašytojas. Su žmona Kele išleido mokslo populiarinimo knygų, o taip pat knygą vaikams „Bitė Vilkas“ (2023). Kasdien atnaujina „Šeštadienio ryto pusryčių košės“ komiksus, kurių temomis yra religija superherojai, meilė, mokslas, gyvenimo prasmė ir t.t.
Kelė Veinersmit (Kelly Weinersmith) - amerikiečių biologė parazitologė, rašytoja, tinklalaidininkė. Su vyru Zachu leidžia mokslo populiarinimo knygas: „Netrukus“ (2017) apie ateities technoilogijas, „Miestas Marse“ (2023) apie Marso kolonizavimą...

⁵⁾ Kristoferis Makėjus (Christopher P. McKay, g. 1954 m.) - amerikiečių planetologas iš NASA, tiriantis planetų atmosferas (ypač Marso ir Titano), astrobiologiją ir teraformingą. Atliko ekstremafilų tyrimus Mirties slėnyje, Atakamos dykumoje ir pan. Yra pagrindinis pasiūlytos „Icebreaker Life“ astrobiologinės misijos į Marsą tyrėjas. Teraformingo etikos atžvilgiu laikosi nuosaikios biocentristinės pozicijos, teigdamas, kad prieš atliekant teraformingą reikia kruopščiai ištirti, ar nėra vietinės mikrobinės gyvybės, o ją radus, transformuoti planetą taip, kad būtų palaikoma ta gyvybė.

⁶⁾ Robertas Zubrinas (Robert Zubrin, g. 1952 m.) - žydų iš Rusijos kilmės amerikiečių kosmoso inžinierius ir publicistas, Marso draugijos steigėjas (1998). Parašė kelias mokslo populiarinimo knygas apie planetų kolonizavimą, kurių žinomiausia yra „Kursas į Marsą“ (1996), pagal kurią pastatytas dokumentinis filmas „Tikslas – Marsas“ (2007). 1972 m. gavo patentą už šachmatus trims žaidėjams. Yra branduolinės sūraus vandens raketos išradėju ir su Dana Andrews išradęs magnetinę burę. Įsteigė tyrimų kompanijas „Pioneer Astronautics“ (1996) ir „Pioneer Energy“ (2008). Teraformingo etikos požiūriu laikosi antropocentristinės pozicijos.

Teraformavimas ir jo apraiškos populiariojoje kultūroje

Teraformavimas (terraforming) - tikslingas kito dangaus kūno klimatinių ir paviršiaus geologinių sąlygų pakeitimas, kad jos taptų panašios į esančias Žemėje ir kad tuose dangaus kūnuose galėtų apsigyventi žmonės ir kiti Žemės organizmai. Šiuo metu tai dar tebėra tik teoriniame lygmenyje. Terminą įvedė fantastas Dž. Viljamsonas (Will Stewart’o pseudonimu) apysakoje „Susidūrimo orbita“ (1942), nors planetų inžinerijos idėja jau buvo sutinkama ankstesniuose fantastiniuose kūriniuose: dar Octave Béliard’o⁷⁾ apsakyme „Diena iš paryžiečio gyvenimo XXI amžiuje“ (1910) Mėnuliui pamažu sukuriama atmosfera, o augmenija aklimatizuojama, kad jis taptų gamtos rezervatu ar draustiniu nykstančioms rūšims, o taip pat kartu ir tam, kad jame būtų galima kolonizuoti žmones.. Į „Shorter Oxford English Dictionary“ įtrauktas 1993 m. Nuo 1961 m. K. Sagano pasiūlyto Veneros pertvarkymo, teraformavimas yra ir mokslinių aptarimų tema. Teraformingas yra dažna populiariosios kultūros (literatūros, filmų, žaidimų ir kt.) tema. Turbūt garsiausias naujesnių laikų pavyzdys yra K.S. Robinsono „Marso trilogija“ (1992-99), kurioje žmonės kolonizuoja Marsą reaguodami į katastrofiškus klimato pokyčius Žemėje. Kolonistų bendruomenė suskilusi požiūriu į teraformavimą. Marsas kolonizuojamas įvairiai: pramoniniu būdu eksploatuojamas tarptautinių korporacijų, žemės ūkio kolektyvų ir skirtingų kultūrų kolonistų…

A. Klarko romane „Marso smėlis“ (1951 m.) siužetas vyksta neseniai kolonizuotame Marse, kur jie įžiebia Fobą, kad šis tiektų šviesą ir šilumą, o tai padeda augalams Marse gaminti daugiau deguonies, todėl Marso atmosfera tampa tinkama kvėpuoti. Vis tik šiame romane pilnas teraformavimas dar laikomas neįmanoma misija. Vis tik pirmuoju romanu, kuriame teraformavimas nagrinėjamas moksliniu požiūriu, tapo R.A. Heinleino „Fermeris danguje“ (1953), nors jame yra mokslinių neįmanomybių: pvz., keturi Jupiterio mėnuliai išsirikiuoja, sukeldami katastrofą teraformuotoje aplinkoje, tačiau trys vidiniai Galilėjaus palydovai rezonuoja vienas su kitu, todėl jų išsirikiuoti neįmanoma. Romane šeima persikelia į teraformuotą Ganimedo palydovą. Ir šiaip R.A. Heinleinas parašė daug fantastinių romanų, kuriuose daugelis Saulės sistemos planetų buvo kolonizuotos ir apgyvendintos žmonių.

Iš naujesniųjų paminėtini N. Stivensono „Seveneves“ („Septynios“, 2015), kuriame žmonija priversta išsikelti iš Žemės dėl nežinomų priežasčių suskilusio Mėnulio, bet išlieka tik saujelė laimingųjų. O štai po 5000 m. jų palikuonys sugrįžta į teraformuotą Žemę. Panašiai ir A. Čaikovskio⁸⁾ „Laiko vaikuose“ (2015) paskutiniai atgimusios ir vėl žūstančios Žemės likučiai ieško naujų namų ir sekdami savo protėvių keliais aptinka jų nesėkmingai teraformuotą planetą. Ir apleista planeta jų nelaukia, joje įsiveisę šoklūs vorai portiidai, su kuriais atėjūnai kelyje į konfliktą. Bet portiidai suranda būdą sugyventi ir sau, ir atvykėliams.

L. Niveno ir Brenda Cooper⁹⁾ romane „Arlekino palydovo sukūrimas“ (2005) pirmasis tarpžvaigždinis erdvėlaivis palieka Saulės sistemą su nevaldomu dirbtiniu intelektu ir žmonių ir mašinų hibridais. Jo įgula ketina teraformuoti Imiro planetą ir joje įkurti utopinę bendruomenę be technologijų, tačiau per klaidą nusileidžia ne toje planetoje – ir, neturėdami pakankamai energijos, priversti naujaisiais laikinais namais paversti planetos milžinės Arlekino palydovą, kol bus atstatytos antimaterijos atsargos. Iškyla dilema, kas bus su gimusiais palydove, kai teraformavimas bus baigtas? Kyla maištas, bet viskas baigiasi laimingai.
Dar paminėtinas ir L. Budžoldo romanas „Komarr“ (1998) iš „Forkosiganų sagos“ ciklo.

Televizijoje įdomiu būtų japonų animė serialo „Kaubojus iš Bybopo“ (1998), kurio veiksmas vyksta daugelyje teraformuotų Saulės sistemos planetų ir palydovų - teraformavimo mastai skiriasi, o sėkmės rodikliai irgi skirtingi. Planetos yra Venera ir Marsas, o kai kurie teraformuoti palydovai - Ijo, Kalista ir Titanas. Į jį panašus serialas „Jonvabalis“ (2002) žmonės buvo priversti palikti Saulės sistemą, o naujojoje sistemoje jie teraformavo daugybę planetų ir palydovų, tačiau su skirtinga sėkme. Jo tęsinyje filme „Serenity“ („Apgaulinga ramybė“, 2005) irgi minimas teraformavimas, užsimenant, kad procesas užtruks metus. O štai filmas „Raudonoji planeta“ (2000) patyrė nesėkmę ir buvo finansiškai nuostolingas, o NASA atsisakė rekomenduoti šį filmą dėl daug netikslumų jame. Žemei gresia ekologinė katastrofa, o zondų į Marsą nugabenti dumbliai gamina deguonį. Tačiau toji misija nenusiseka, nes pasirodo, kad dumblius ėda vietiniai Marso vabzdžiai (cha-cha!!!), nors šie savo veikla irgi gamina deguonį.

Ir galiausiai užbaigiame „Žvaigždžių kelio“ sikvelais „Chano rūstybė“ (1982) ir „Spoko beieškant“ (1984), kuriuose naudojamas aukštųjų technologijų „Genesis Device“ įrenginys, galintis ne tik sunaikinti planetas, bet ir jas teraformuoti. Vyksta didžiulė kova dėl tokios galios kontrolės. Tik teraformavimas yra smarkiai pagreitintas procesas, dėl kurio planeta greitai susinaikinama.

⁷⁾ Oktavas Beljaras (Octave Béliard, 1876-1951) – prancūzų gydytojas ir rašytojas, fantastas ir okultistas, dalyvavęs martinistų ordine. Su Léo Gaubert’u išleido knygą apie okultizmą „Le Periple“ („Kelionė“, 1907), o vėliau kelis puikius nuotykių pasakojimus, tame tarpe apsakymą „Diena iš paryžiečio gyvenimo XXI amžiuje“ (1910), kuriame įsivaizduoja gyvenimą 21 a. ir neįtikėtiną technologijų pažangą. Knygoje „Raganos, svajotojai ir demonai“ (1920) apžvelgia burtininkavimo ir ezoterizmo istoriją. Po karo atsitraukė nuo martinistų veiklos ir vėl užsiėmė literatūra, parašęs daugybę apsakymų. Tačiau vėliau vėl sugrįžo prie ezoterizmo, išleisdamas „A propos d'occultisme“ (1950), kurioje temą tiria jau iš mokslinės pusės.

⁸⁾ Adrianas Čaikovskis (Adrian Tchaikovsky, g. 1972 m.) - lenkų kilmės britų fantastas, plačiausiai žinomas ciklais „Apto šešėlių“ (2008-18) ir „Laiko vaikai“ (2015-22). Publikuojasi nuo 1996 m., o pilnai rašymu užsiima nuo 2018 m. Jo temos apima „biurokratijos silpnybes ir sunkumus, su kuriais susiduriame žvelgdami toliau nei žmogiškoji perspektyva“. „Laiko vaikuose“ (2015) yra du siužetai – genetiškai modifikuotų vorų civilizacijos, valdomos dirbtinio intelekto, evoliucija teraformuotoje planetoje, o kitas – žvaigždėlėkio su kriogenuotais žmonėmis kelionė ieškant naujų namų po katastrofos Žemėje. Ir apie šių dviejų civilizacijų susidūrimą.

⁹⁾ Brenda Kuper (Brenda Cooper, g. 1960 m.) - amerikiečių rašytoja, futuristė. Kartu su L. Nivenu parašė kelis apsakymus ir keliolika romanų, tarp jų ir „Rubi giesmės“ ciklą. Jame Rubi tikisi ramiai praleisti dienas žvaigždėlėkyje „Kūrybinė ugnis“. Ji yra iš žemiausio socialinio sluoksnio, tačiau jai atsiranda šansas po laivo avarijos – ir jos didžiausias ginklas yra jos nuostabus balsas. „Arlekino palydovo sukūrime“ (2005; kartu su L. Nivenu) pirmu tarpžvaigždiniu laivu išskrendama iš Saulės sistemos, kurioje įsigalėjęs nevaldomas dirbtinis intelektas. Tačiau nusileidus ne ten, teraformuojamas milžinės planetos palydovas, kad būtų atkurti antimaterijos ištekliai. Kyla nesutarimai su gimusiais tame palydove, bet viskas išsisprendžia.

Papildomai skaitykite:
Daisono sfera
Žmonės Mėnulyje
Daisonas prieš Daisoną
Teraformingas fantastikoje
Planetų judėjimo pakeitimai
Milijardai nežemiečių paieškoms
Nežemiškos civilizacijos buveinė?
Ar didžiausia problema - atšilimas?
Barmingradas – projektas, aplenkęs laiką
Mėnulis ir jo įsisavinimo ypatybės
Kosmosas: ar yra moralinė riba?
Augalai nesvarumo sąlygomis
Pirmasis vežimas Mėnulyje
Ateitis - elektrinės raketos
Marsas turi nesvetingą orą
Dulkėtais tolimų planetų takais
Saturno keisčiausias palydovas
Venera: vienos planetos istorija
2019-ųjų kosminė takoskyra
Pirmasis Mėnulio kiberis
Gyvybės paieškos Marse
Žmogaus misija kosmose
Nykštukinės planetos
Kasinėjimai Marse

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis