Mėnulis ir jo ypatybės. UFO Page. Lithuanian

Mėnulis apie Žemę skrieja elipsine orbita, kurios perihelis yra 356410 km, o afelis - 384400 km. Vidutinis spindulio dydis – 1738 km (spindulys Žemės link – apie 1 km didesnis už vidutinį), plotas – 38 mln. km³ (t.y. 14 k. mažesnis už Žemės), tūris – 22 mlrd. km³, masė - 7,35 * 10²¹ t, vidutinis tankis – 3,35 g/cm³ (0,61 Žemės tankio).
Iš čia paskaičiuojamas svorio jėgos pagreitis 161,55 cm/sek.², t.y. daugiau kaip 6 k. didesnis nei Žemėje. Tai reiškia, kad antras kosminis greitis, būtinas dangaus kūno palikimui, tėra 2,37 km/sek. (Žemėje – 11,2 km/sek.).

Kai Mėnulį ėmė apžiūrinėti pro teleskopus, jame aptiko daugybę kraterių ir cirkų. Kas suformavo tokį savitą kraštovaizdį? Vieni tai laikė ugnikalnių išsiveržimų ir stiprių Mėnulio drebėjimų pasekme, o kiti įrodinėjo, kad juos suformavo kritę meteoritai, o treti derina abi tas nuomones.

Dar gana neseniai buvo priimta laikyti, kad Mėnulis – miręs kūnas, kuriame nevyksta jokie vidiniai procesai. Tačiau tai paneigė rusas N. A. Kozyrevas^*), 1958 m. lapkričio 3 d. stebėjęs dujų išsiveržimą iš Alfonso kraterio bei amerikiečiai, 1959 m. spalio 23 d. aptikę vulkaninius išsiveržimus Aristarcho krateryje. Amerikos astronautai, skridę prie Mėnulio, kai kurių kraterių centre matė švytėjimą, panašų į išsiveržimą. Tad galima spėti, kad Mėnulio gelmėje tebevyksta aktyvūs procesai, kuriuos lydi šilumos išsiskyrimas. Tai patvirtina radioastronominiai tyrinėjimai, parodę, kad kas metrą gilyn porėtame Mėnulio sluoksnyje temperatūra kyla maždaug po 2-5^o, o jo apačioje, t.y. 3-10 m gylyje, yra 20-25^o šilčiau nei paviršiuje ie temperatūra ten siekia 12- 20^o. Tiesa, sunku nustatyti, ar iš tiesų 50 km gylyje yra 1000^o temperatūra, kaip manė V.S. Troickis, ir ar ten pasitaiko išsilydžiusios magmos židinių, kaip spėlioja kiti. Ir gal vis dėlto Mėnulis kietas. Moon Farside

Kai kurių Mėnulio cirkų ir kraterių skersmuo siekia 200 km; tuo tarpu Žemės krateriai dešimtį kartų mažesni. Matyt pasireiškia esminis fizinių sąlygų skirtumas. Dėl mažesnės traukos ir nesant atmosferos tų pačių jėgų veikimas yra gerokai veiksmingesnis.

Daugelis mokslininkų šilumą Mėnulyje sieja su radioaktyvių elementų skilimu. Mėnulyje buvo aptikti savotiški kupolai – nedideli apvalūs iškilimai, kurių diametras 6-20 km ir aukštis keli šimtai metrų (kai šlaito nuokrypis apie į^o. Paprastu teleskopu jie sunkiai įžvelgiami, nes nemeta šešėlių, tačiau jų gausu iš arti fotografuoto paviršiaus nuotraukose, kuriose pastebimi ir nelygumai „jūrose", primenantys bangas, susidarančias sustingusioje lavoje. Jie nemažai primena kupolus Havajuose, kur lava gerokai skystesnė nei Italijoje ar Kamčiatkoje ir yra arčiau Žemės paviršiaus. Tą laba sudaro daugiausia bazaltas ir joje gana nedaug dujų. Todėl išsiveržimai vyksta be sprogimų, be nuolaužų ir sustingusios lavos luitų išmėtymo. Išsiveržimo metu lava užpila visą kraterį. Stingdama ji primena horizontaliai gulintį iškilų apvalų skydą.

Su vulkanų veikla, galbūt, susiję ir sieros telkiniai. Amerikietis Dž. Grinas spėja, kad ji gali būti išskirta iš gilių plyšių, kur nepraninka Saulės spinduliai. Jis mini atvejį, kai Kalifornijoje, Paisgo krateryje, siera sucementavo plyšius bazalte. Sumaišyta su vulkaniniais pelenais ji gali pakeisti cementą – briketai iš 15% sieros ir 85% pelenų Mėnulyje atlaikytų 2100 kg / cm² slėgį.

Į paviršių išsiveržusi gausiai dujų turinti magma sustingsta kaip porėta pemza. Maža trauka ir oro nebuvimas Mėnulyje sudaro palankias sąlygas pemzai – tad galima jos ten rasti daug ir panaudoti statybai.

1965 m. buvo patvirtinta, kad Mėnulis, be atspindėtų Saulės spindulių, ir pats spinduliuoja. Priežastimi gali būti kalnų uolienų liuminescencija veikiant stipriam Saulės korpuskuliniam spinduliavimui. Aišku, kad užtemimo metu Mėnulis negauna Saulės energijos. Tačiau amerikiečiai, fotografuodami infroraudonųjų spindulių spektre užtemimą. Nustatė, kad Ticho krateryje temperatūra buvo -47^o, t.y. beveik 100 laipsnių aukštesnė nei aplinkinėse vietovėse. Tokiais krateriais yra tie, kurie turi plačias spindulines sistemas: Ticho, Aristarchas, Kepleris, Kopernikas, Proklas ir kiti... 1970 m. amerikiečiai pranešė, kad jiems Mėnulyje teko stebėti netgi „geizerį".

Manyta, kad Mėnulis yra mažiau seismiškai aktyvus nei Žemė ir drebėjimai jame gali kilti tik dėl vidinių įtampų jam vėstant bei retų stambių meteoritų smūgių. 1969 m. Armstrongas ir Oldrinas pirmąkart Mėnulyje pastatė seismografą. Ir jau pirmosiomis jo darbo dienomis buvo užregistruoti keli juntami paviršiaus suvirpėjimai, kuriuos sukėlė griūtys, o vienas jų, mokslininkų nuomone, buvo 5 min. trukęs drebėjimas. Tad galima spėti, kad Mėnulis irgi turi išlydytą branduolį. Vėlesni seismografai Mėnulyje nustatė naujas Mėnulio uolienų savybes – štai, numesta „Apollo-12" kabina privertė Mėnulį virpėti visas 55 min. Tai aiškinama tuo, kad Mėnulio gelmės yra kietos, jose nėra nei tuštumų, nei skysčiais užpildytų ertmių.

Įdomu, kad pirmieji Mėnulio paviršiaus svyravimai yra silpni, tada 5-10 min. jie stiprėja, o tada lėtai, per valandą (kartais iki 5 val.) slopsta. 1971 m. amerikiečių mokslininkai pranešė, kad jiems pavyko nustatyti ir kitokio pobūdžio drebėjimus. Jie kai kuriomis detalėmis skyrėsi nuo smūginių ir pasikartojo to metu, kai Mėnulis buvo arčiausia Žemės, perigėjuje. Tuo metu jis tarytum virpčiojo, „patraškėdavo". Matyt juos sukėlė Žemės trauka.

Mokslininkai spėja, kad Mėnulyje per mėnesį gali įvykti 10-100 drebėjimų. Juos gali sukelti ir vulkaninė veikla, ir meteoritų kritimai (per mėnesį jų nukrenta 1-6). Seisminiai tyrinėjimai leis nustatyti Mėnulio „seisminį pjūvį", nustatyti, ar jis turi plutą, branduolio buvimą ir temperatūrą centre. Pvz., B. J. Levimas mano, kad tikėtina, kad Mėnulis turi kelis sluoksnius ir geležinį branduolį, Tuo tarpu kai kurie mano, kad Mėnulis sudarytas iš pagrindinių (kaip bazaltas) ir akmeningų uolienų. B. Neimanas mano, kad vidutiniam Mėnulio tankiui esant 3,33 g/cm³, paviršiaus sluoksnių tankis visur vienodas. Tada einant gilyn tankis negali smarkiai didėti, uolienos visur labai panašios – tad vargu, ar Mėnulis gali turėti branduolį (o tuo labiau geležinį).

Dauguma geologų laiko, kad nafta yra organinės kilmės, susidariusi iš gyvūnų ir augalų palaikų. Jie remiasi daugumos telkinių buvimu nuosėdinėse uolienose, bei tiek dėl jose, tiek naftoje esančių tų pačių angliavandenių. Be to paleobiogeochemikai naftoje atrado gana savitų biogeninių molekulinių struktūrų.

Tačiau D. Mendelejevas yra išsakęs hipotezę apie neorganinę naftos kilmę, kuri, atseit susidarė reaguojant anglingai geležiai su vandeniu. Tos reakcijos vyko dideliame gylyje ir aukštoje temperatūroje. Tačiau ta idėja nėra sulaukusi plataus geologų pritarimo. Vienok, didėjant gręžinių gyliui, buvo aptikta, kad naftos yra ne tik nuosėdinėse uolienose, bet ir kristaliniame pagrinde, kuris anaiptol neturi organinių medžiagų. Taip Venesueloje ir granitų plyšių kasdien išsiurbiama per 10 tūkst. t naftos!

Ir vis dažniau naftą randa seniausiose kalnų uolienose, kurios formavosi dar tada, kai organinė gyvybė tebuvo savo užuomazgoje ir iš jos negalėjo susidaryti pakankamai nuosėdų, iš kurių galėjo susidaryti nafta. Skystos naftos požymių surasta išsiveržus Etnos (Sicilijoje) ir Krakatau (Malaizijoje) ugnikalniams Dar ryškesni naftos pėdsakai Tolimo (Andai) ir Egmonto (Naujoji Zelandija) ugnikalniuose. Yra patikimų žinių apie gamtinių dujų ir net bitumų buvimą magmoje, kad ir Chibinų masyve (Kolos pusiasalyje). Giluminę naftos kilmę patvirtina jos apraiškos daugelyje Sibiro rajonų, o taip pat kieti bitumai vulkaninėse gyslose. 1968 m. nafta atrasta plyšiuose po mantija Indijos vandenyno dugne, 1969 m. naftos rasta karštuose Uzono vulkano šaltiniuose (Kamčiatka). 1970 m. įvairios kokybės naftos rasta Jeilio parko karštuosiuose šaltiniuose. Tad kai kurie geologai mano, kad šitie atvejai niekaip negali būti susiję su organine naftos kilme. Dar įdomiau, kad tų pačių angliavandenių rasta ir meteorituose, kuriuose, beje, izotopinė anglies sudėtis tokia pat, kaip ir žemiškoje naftoje. Tokia naftos susidarymo galimybė patvirtinta ir eksperimentiškai.

Bet tada yra tikimybė, kad naftos gali būti ir Mėnulyje! Jos pirmiausia reikėtų ieškoti ten, kur stebimas dujų išsiveržimas iš Mėnulio gelmių. Gana neseniai iškelta hipotezė, kad ankstyvoje Mėnulio susidarymo stadijoje galėjo įvykti abiogeninė (t.y. nesusijusi su gyvais organizmais) įvairaus sudėtingumo organinių junginių sintezė. Tada dideliuose gyliuose jų gali būti išlikę.

Mėnulio pietų pusrutulyje netoli Debesų jūros yra Ticho krateris, kurio diametras apie 80 km. Neįprastą reginį sudaro jo vadinamieji šviesūs spinduliai, kurie primena meridianų tinklelį. Išsiskleidžiantys vėduokle, jie nutįsta šimtus ir tūkstančius kilometrų. Kirsdami kraterius, kalnagūbrius ir įtrūkimus, jie nekeičia savo krypties it tuo pačiu nedarko Mėnulio reljefo. Bet kokiame Saulės aukštyje virš horizonto jie nemeta jokių šešėlių. Craters Rays at Davy crater

Kai kurie Mėnulio krateriai supami šviesių dėmių. Taip aplink Koperniko kraterį matosi daug netaisyklingos formos šviesių spindulių, persikertančių ir sudarančių tankų tinklą. Keplerio kraterį supa vientisa šviesi sritis, iš kurios visomis kryptimis išeina spinduliai, taipogi nusitęsiantys labai toli. Iš Žemės matomų „spindulinių" Mėnulio kraterių yra apie 300.

Pagal vieną hipotezių, tai plyšiai Mėnulio plutoje, užpildyti išsiveržusia lava. Spėjama, kad galingi išsiveržimai sukėlė Mėnulio paviršiaus sutrūkinėjimus, o vėliau išsiliejusi šviesi lava tuos įtrūkimus užpildė. Kadangi ji labiau porėta nei gretimos uolienos, todėl geriau atspindi Saulės šviesą ir todėl atrodo esą šviesesnėmis. Ir tikrai, jauniausių kraterių (Ticho, Keplerio, Koperniko) šviesių spindulių vėduoklės plačiausios.

Pagal kitą hipotezę, tuos spindulius sudaro kraterių išsiveržimo metu išmesta masė, išsibarsčiusi ant ankstesnio reljefo. Kadangi Mėnulyje nėra jei vėjo, nei vandens, nei kitų eroziją sukeliančių veiksnių, ta medžiaga guli ten, kur nusėdo.

Meteoritinės kraterių kilmės šalininkai aiškina, kad spinduliai atsirado ant paviršius nusėdus dulkėms, iškeltoms smūgio bangos.

Iki galo neaišku, kas sukelia Žemės magnetinį lauką. Kosminiai aparatai nustatė, kad Mėnulis neturi stipraus magnetinio lauko ir šalia jo nėra radiacijos juostų, kurias sudaro įelektrintos dalelės. Mėnulio magnetinis laukas silpnas, vientisas ir pastovus. Jo stiprumas 17-35 gamos (Žemės – 0,5 erstedai). Todėl mokslininkai daro išvadą, kad Mėnulis neturi skysto branduolio, kuriame tekėtų elektros srovės.

Žmogaus kraujas gana jautrus elektrinių ir magnetinių laukų pokyčiams. Magnetinio lauko įtakoje vanduo keičia savo fizines-chemines savybes (paviršinį tempimą, takumą, elektrinį laidumą). Tad Mėnulyje gyvi organizmai gali jaustis kitaip, nei Žemėje.

Mėnuliui būdingi reljefo ypatumai yra krateriai ir cirkai. Cirkas – tai plokščią lygumą supanti kalnų grandinė. Jei apvalios įdubos centre smailas pakilimas – tai krateris. Krateriukas – nedidelė įduba įgaubtu dugnu. Nuotraukose aiškiai matomos kraterių ir cirkų grandinės, nusitęsiančios šimtus kilometrų. Matomoje pusėje šie dariniai gerokai stambesni. Būdinga, Moon Surface

kad kraterių dydis mažėja į grandinės galą. Reikia manyti, kad tai vulkaninės veiklos padarinys, nes sunku patikėti, kad meteoritai kristų taip tiksliai tiesia linija arba apskritimo lanku (Žemėje – Kurilai).

Jūros – tai žemesnės paviršiaus sritys. Jos užima apie trečdalį matomo Mėnulio paviršiaus. Nematomoje pusėje nustatytos tik du panašūs dariniai – Maskvos ir Svajų jūros.

Žiediniai kalnai - jie turi uždaro žiedo formą, nuolaidūs į išorę ir statūs į vidų. Žiedo vidus žemiau, o jo centre [paprastai yra kalnelis, žemesnis už patį žiedą. Didžiausias iš cirkų – Klavijaus (diametras – 230 km).

Kalnų grandinės daugiausia randasi šiaurinėje matomos pusės dalyje palei „jūrų" krantus. Viršūnės gana aukštos ir siekia iki 9 km.

Spindulių sistemos - šviesių siaurų juostų vėduoklės, nusitęsiančios šimtus kilometrų nuo kai kurių kraterių.

Kai kuriose vietose pastebimi reljefo pokyčiai. Eratosfeno krateris yra uolėtame pietiniame Lietų jūros krante, Mėnulio Apeninų prieigose. Jo skersmuo – 60 km. Vos tik Saulės spinduliai pasiekia kraterio dugną, jame prasideda stebėtini pakitimai. Centre atsiranda tamsi dėmė, kuri nuolat plečiasi. Iki Mėnulio dienos visurio ji pasiekia maksimalų dydį, o tada pradeda trauktis. Įspūdis toks, tarsi koks vabzdžių, kaip skruzdėlių, būrys išlenda iš po žemių ir nuseka saulės spindulius. Būtent taip tai bandė aiškinti amerikiečių astronomas V. Pikeringas. O dar kiti sako, kad tai gali būti skurdžios, tačiau labai atsparios augmenijos (samanų ar kerpių) apraiška.

Tarybiniai astronomai aiškino, kad tai gali būti kažkokių nematomų objektų metami šešėliai; N. Barabaševas sakė, kad tai gali būti tirpstantis šerkšnas. Dar spėjama, kad krateris sudarytas iš kažkokių medžiagų, jautrių temperatūros pokyčiams.

Per paskutinius šimtmečius pokyčiai palietė Linėjaus kraterį, esantį Aiškumo jūros viduryje. 1866 m. jis visiškai išnyko ir dabar jo vietoje tėra vos 2 km skersmens skylė. Beje, Mėnulyje įvyko ir kitų gana keistų ir neaiškių pasikeitimų, kuriuos nelengva paaiškinti.

Dar 1961-62 m. lenkų astronomas K. Kordylevskis pranešė aptikęs tris Žemės palydovus, sudarytus iš dulkių. Tas atradimas nėra stulbinantis, nes dar Lagranžas, spręsdamas vadinamąjį trijų kūnų uždavinį, padarė išvadą, kad egzistuoja tokie taškai, kuriuose trečiasis kūnas išlaikys stabilią padėtį. Juose ir gali kauptis greta kūnų esančios dulkės. Tokie dulkių palydovai jau buvo aptikti prie Jupiterio.

Tačiau dulkių palydovų prie Mėnulio ilgai nepavyko aptikti, nes jie iš Žemės gali būti stebimi tik tada, kai jie yra priešingoje Saulei pusėje esančiame taške, kuris nėra Paukščių take. Ir juos stebėti galima tik naktimis, kai nėra Mėnulio. Tokios palankios sąlygos susidaro gana retai.

Kiekvieno palydovo skersmuo kaip Žemės, tačiau jie labai išretėję – kubiniame kilometre tėra tik viena dulkelė. K. Kordylevskio stebėjimai neleido debesyse aptikti objektų, ryškesnių nei 12 ryškumo, t.y. jame nėra objektų, didesnių nei 20 m. Bendra debesies masė – apie 20 tūkst. t.

Beje, 1966 m. K. Kordylevskis pranešė apie naują atradimą, kurį Afrikoje padarė lenkų ekspedicija. Buvo nustatyta, kad nemaža Zodiako švytėjimo dalis tenka Mėnulio orbitos plokštumai. Taigi, Žemę supa žiedas, panašus į Saturno.

Neabejotinai Žemės paviršiuje randasi milijonai tonų medžiagos, kadaise priklausiusios Mėnuliui. Tai į stiklą panašūs „tektitai" (gr. tektos - „apsilydę"), gana gryni, skaidrūs ir turintys tamsiai žalią atspalvį. Jie primena gerai nušlifuotas butelių stiklo skeveldras. Jie daugiausia sudaryti iš silicio dioksido (70-80%). Tai stiklas, tačiau pasižymintis nepaprastu vientisumu. Dauguma tektitų neviršija Tektite

graikiško riešuto dydžio, o forma primena kiaušinį, kriaušę ir pan. Jų randa įvairiose vietose ir kaip taisyklė, jie išmėtyti elipsės formos srityse, kurių ašys nuo kelių šimtų iki tūkstančių kilometrų. Ir jie guli arba dirvos paviršiuje arba nedideliame gylyje. Ir kur jie beb8t7 rasti, jie niekada neturi nieko bendra su aplinkos mineralogine sudėtimi.

Du šimtmečius keliamos įvairios prielaidos apie tektitų kilmę (daugiau žr. >>>>). Yra siejančių juos ir su kosmosu, nors ir čia nuomonės išsiskiria. Vieni juos laiko ypatinga „stikline" meteoritų atmaina, kiti – Mėnulio ugnikalnių išsiveržimų produktu, treti – kad tai stambių meteoritų iš Mėnulio atskeltos uolienos skeveldros. Paskutinė versija ir atrodo esanti įtikimiausia.

Mat vidutinis meteoritų, besitrenkiančių į Mėnulį, greitis yra apie 20 km/sek. Smūgio metu visa kinetinė energija virsta šiluma ir įvyksta sprogimas, kurio metu ne tik pats meteoritas, bet ir gruntas virsta garais. Uolienos verda ir sudaro į šlaką panašią masę. Išdaužtos uolienos gali įgyti 5 km/.sek greitį ir jos nuolaužos gali nesunkiai palikti Mėnulį. Kai kurios jų gali pasiekti Žemę, vėl lydytis atmosferoje ir sustingti Žemės paviršiuje. Taigi, jos dukart smarkiai įkaistų ir dukart atvėstų. Ir kas įdomu, kad tektitai skleidžia tokį pat radioaktyvų spinduliavimą kaip ir Mėnulio uolienos.

Terminas „maskonai" atsirado gana neseniai. Jis atsirado tik aplink Mėnulį pradėjus suktis dirbtiniams palydovams.

Dirbtiniai Žemės palydovai neskrieja idealiai apvaliomis arba elipsinėmis orbitomis. Jie nukrypsta nuo jų tai aukštyn, tai žemyn – dėk netolygaus masės pasiskirstymo Žemės plutoje. Mėnulio palydovų stebėjimai parodė, kad ties didelėmis apvaliomis „jūromis" jie kiek pažemėja. Po šiomis jūromis esančios sunkesnių uolienų sankaupos ir buvo pavadintos maskonais, sutrumpinimu iš „masės koncentracija". Jų kilmės aiškinimui iškeltos kelios hipotezės.

Kai kurie spėja, kad tos anomalios susijusios su geležies-nikelio planetozimalijomis – į Mėnulį nukritusių kosminių kūnų liekanomis. Tačiau tenka priimti, kad planetozimajijos judėjo gana lėtai, nes kitaip jos būtų sutrūkinėję ir išsibarstę. Be to, neretai greta jų pastebimos ir priešingo poveikio gravitacinės anomalijos (negi greta sunkių kūnų krito ir lengvi, pvz., iš ledo?).

Tad įtikinamesnė versija, kad Lietų, Drėgmės, Aiškumo, Krizių ir kt. jūrų anomalijos yra vidinės priežasties. Žemėje tokios anomalijos yra ten, kur pluta yra plonesnė ir sunkiosios uolienos priartėja arčiau Žemės paviršiaus (Indonezijoje Banda jūra bei įduboje šiauriau Kretos). Gal ir Mėnulyje jų panaši kilmė? Juk Mėnulis nepaprastai senas kosminis kūnas ir ankstyvu laikotarpiu jame galėjo vykti audringi procesai.

Dar kiti aiškina, kad maskonai galėjo susidaryti stingstant lavai, išsiliejusiai į paviršių atsitrenkus stambiems kūnams. Kaip bebūtų, planuojant nusileidimus į Mėnulį, reikia atsižvelgti ir į šią ypatybę.

2009 m. NASA į Mėnulį numetė 2,2 t sveriančią „Centaur“ raketos pakopą, kuri 9 tūkst. km/ val. greičiu trenkėsi į 100 km skersmens “Cabeus” kraterį, esantį netoli Pietų ašigalio. Ta vieta parinkta neatsitiktinai – ieškota ledo. Mat kai kurių kraterio vietų niekada neapšviečia Saulė, tad ten temperatūra tėra -230^o. Moon Surface

Pakopa trenkėsi į paviršių vos už 200 m nuo numatytos vietos ir pati išmušė per 20 m skersmens kraterį.

Buvo laukiama įspūdingo debesies pakilimo, tačiau jis buvo gerokai mažesnis, nei manyta. Jį aiškiai užfiksavo tik LCROSS palydovas, kurio vienintelė paskirtis buvo stebėti šį kritimą ir ištirti pakilusį debesį. Ir nors po kelių minučių LCROSS pats rėžėsi į Mėnulį, jis ne tik nufotografavo, kaip tai vyko, bet ir ištyrė pakilusias daleles. Infraraudonųjų spindulių spektrometras aptiko vandens pėdsakų, o ultravioletinių – hidroksilo (OH), susidarančio Saulės spinduliams skaidant vandenį.

Nustatyta, kad debesyje buvo apie 100 l vandens iš kelių tūkstančių tonų išsviestos medžiagos. Taigi, Mėnulyje labai sausa, nors Žemėje dar sausiau Čilės Atakamos dykumoje. Vis tik tai džiugina, nes, planuojant Mėnulyje statyti bazę, vanduo labai svarbus – ne tik dėl gėrimo, bet ir dėl suskaidymo į deguonį ir vandenilį, kurie būtų panaudoti kaip raketinis kuras. Ir vietoje būtų galima pasipildyti resursais.

Tačiau net radus ledo, jį išgauti būtų nelengva. Pirma – reiks įrenginių, galinčių veikti -230^o šaltyje, kuriam esant visos lanksčios medžiagos tampa trapios ir nepatvarios (taigi, net tinkamus skafandrus būtų sunku pagaminti). Kita vertus, iš futbolo aikštės dydžio lauko būtų išgauta tik stiklinė vandens. Jį galima išskirti mikrobangomis pašildžius paviršių iki -50^o temperatūros – ir ledas imtų garuoti ir kondensuotųsi ant šaltos metalo plokštės. Bangų energijos šaltiniu būtų Saulės energijos įrenginys (virš kraterio) arba branduolinis reaktorius (kraterio dugne).

Žmonės vandens Mėnulyje pradėjo ieškoti prieš 40 m. – kai ten leidosi „Apollo“. Jų mėginiuose vandens nerado, bet tai ir suprantama, juk jie tūpė prie pusiaujo, kur per Mėnulio para, trunkančią dvi savaites, temperatūra šokteli iki +120^o. Tačiau vėliau vandens pėdsakų aptiko “Clementine” (1994 m., kai radijo bangomis tyrė tamsius ir šaltus kraterius, ir apie ledą sprendė iš atspindžių) ir „Lunar Prospector“ (1998 m., kai registravo atsispindinčius kosminių spindulių neutronus ir tarp jų aptiko labai lėtų neutronų, kuriuos galėjo pristabdyti vandens molekulėse esantys vandenilio atomai). Apskaičiuota, kad Mėnulyje gali būti 1-10 mlrd. t vandens. Vis tik 2003 m. “Arecibo” radijo teleskopas nepatvirtino „Clementine“ duomenų. Bet sūpuoklės sūpavosi toliau – indų „Chandrayaan-1“ spektroskopas Mėnulyje aptiko vandens. O dar kartą ištyrus „Apollo“ atgabentus mėginius vis tik rasta vandens pėdsakų. O vandens pastebėjo ir pro Mėnulį skridę „Cassini“ ir „Deep Impact“ zondai.

Egzistuoja 3 vandens atsiradimo Mėnulyje teorijos. Pagal pirmą, dalis ledo susidaro pučiant Saulės vėjui, kuriame daug vandenilio, kuris reaguoja su Mėnulio grunte esančiu deguonimi. Pagal kitą, remiantis „Apollo“ mėginių tyrimais, vanduo Mėnulyje nuo pat jo atsiradimo, tačiau čia kyla prieštaravimas su dominuojančia Mėnulio atsiradimo teorija, kad Mėnulį iš Žemės atskėlė kita planeta – mat medžiaga, iš kurios šiuo atveju susiformavo Menulis būtų buvus per karšta, kad joje išliktų vandens. O Mėnulyje rasta ir kitų lengvų medžiagų – sieros, chloro, fluoro ir anglies. LCROSS aptiko ir angliavandenilių – etanolio ir metano. O kadangi jų būna kometose, tai vanduo galėjo patekti iš kometų. Ši trečia teorija yra populiariausia.

1780 m. birželio 12 d. astranomas Viljamas Geršelis parašė karališkajam astronomui N. Maskelainui: „Kas dėl manęs, tai jei galėčiau rinktis, gyventi Žemėje ar Mėnulyje, nesvyruodamas nė minutės pasirinkčiau Mėnulį...". Tuo tarpu šių dienų mokslininkas Z. Kopalas pareiškė: „kitu atveju, mums žinoma, kad Mėnulyje nesusidursime su gyvybe jokia forma".

Tačiau sąlygos visur kinta ir kadaise jos galėjo būti kitokios. Mėnulyje galėjo būti vandens ir netgi šiokia tokia atmosfera. Tada galėjo susidaryti ir organiniai junginiai ir netgi primityvi gyvybės forma. O gyvi organizmai pasižymi stebėtinu prisitaikymu, tad neatmetama galimybė, kad kažkur Mėnulyje ji išliko. Į tai reikia atsižvelgti, rengiant skrydžius į Mėnulį.

^*) Nikolajus Kozyrevas (1908-1983) – rusų astronomas ir astrofizikas. Išgarsėjo dujų išsiveržimo pastebėjimu Mėnulio Alfonso krateryje (1958 m. lapkričio 3 d.). Nuspėjo magnetinio lauko nebuvimą Mėnulyje, bet klydo, manydamas, kad balti Marso ašigaliai yra dėl debesų.
Savo priežastinės mechanikos ir laiko teorijomis (apie tai plačiau žr. >>>>>) buvo prieštaringa figūra Rusijos moksle. Tačiau kūrybingiausiu laikotarpiu buvo suimtas ir, o 1941 m vėl įkalintas 10-čiai metų, taip atsilikdamas nuo mokslo pasiekimų. Kai kurie „kaltinimai“ jam: a) yra Visatos plėtimosi teorijos šalininku; b) muštynių metu pareiškė, kad „būtis ne visada apsprendžia sąmonę“; c) nesutinka su F. Engelso pasakymu, kad „Niutonas – induktyvus kvailys“.
Grįžęs bandė „vytis“, tačiau jo teorijos jau kirtosi su nauja teorijos būkle.
Jo garbei pavadintas asteroidas 2536 ir krateris Mėnulyje.