Nuodai, skalsės ir kanapės. UFO Page. Lithuanian

Senovės Romoje tam tikslui naudojo rupūžes. Fungus (fungi - grybai) pavadinimas kilo iš įsitikinimo, kad rupūžės nuodus gamina, ėsdamos nuodingus grybus - iš čia angliškas šungrybių pavadinimas „toadstool“ (rupūžės krėslas). Verdama aliejuje rupūžė lengvai išskiria nuodus, išplaukiančius į paviršių. 16 a. italai išmoko rupūžės nuodus išgauti druska, kuriuos po to įberdavo į maistą. 18 a. rupūžių nuodų dėdavę į patrankų sviedinius. Viduramžių kariai į varžovų odą slapta įtrindavo Bufo vulgaris, paprastosios rupūžės, išskyrų.

Haliucinogeniniai ar psichodeliniai preparatai yra pagaminti iš augalų ar gyvūnų, arba susintetinti. Jų sukelti poveikiai dažnai pavadinami „kelione“. Vienas stipresnių yra LSD (lysergic acid diethylamide), dažnai pavadinamas tiesiog „rūgštele“ (kyslota). Kitas - psilocibinas. Marihuana ir iš jos išgaunamas hašišas yra silpni haliucinogenai.

Primityvios tautos, ypač Amerikos žemynuose, naudojo daug haliucinogeninį poveikį sukeliančių augalų. Vienas garsesnių yra dykumų kaktusas „Lophophora williamsii“, ispaniškai pavadintas peyote. Jo naudojimą vaizdžiai aprašė K. Kastaneda. Iš jo išgaunamas meskalinas. Kaktuso pumpurus, viršūnėles tebenaudoja Yaqui, Tarahumara ir Huichol indėnai. Meksikos aukštikalnių gentys naudojo kelias psilocibino turinčias grybų rūšis, - laikytais šventais ir Nahuatlių indėnų^*) vadintais teonanacatl (Dievo mėsa).

Amazonijoje būdavo įkvepiama „leguminous epena“ (Piptadenia peregrina ir Virola calophylla) ruošinio, kurio sudėtyje yra dimethyltryptamino. O bufeteninas išgaunamas džiovinant Buvo alvarius, Sonorano dykumų rupūžės išskyras. LSD gaminamas sumaišant diethylamidą su lisergine rūgštimi, išgaunama iš parazitinio rugių grybelio - skalsių; bet gali būti ir sintetinamas. Visi šie haliucinogenai struktūriškai artimi serotoninui, atsakingam už impulsų perdavimą neuronuose.

Skalsės yra grybas augantis rugių ir kitų javų varpose. Jos per 50 m. plačiai naudojamos gydymui ir farmacijoje. Kartu jos yra stiprus nuodas ir jos alkaloidai stipriai veikia nervų sistemą paveikiant neuro-transmitinę funkciją. Jų tyrimai leido šveicarų chemikui Albertui Hofmann'ui atrasti LSD, iš skalsių išskirtą medžiagą, sąveikaujantį su serotoninu (vieną iš neuro-transmiterių). Tuo tarpu tradicinėje medicinoje jų ekstraktai veikia kitą neuro-transmiterį, dopamininą, kurio trūkumas yra pagrindinė Parkinsono ligos priežastis. Žinomiausias vaistas iš skalsių yra „Sandoz' Parlodel“ (bromokriptinas). Šio tipo vaistai laikyti „nešvariais“ dėl daugybės šalutinių poveikių. Mat dauguma (bet ne visi) skalsių pagrindu pagamintų vaistų turi šalutinį seksualumą skatinantį poveikį. Tuo tarpu dauguma serotonino gausinančių vaistų (naudojamų klinikinės depresijos gydymuose) mažina seksualumą. Toks poveikio skirtumas susijęs su dopamino ir serotonino receptorių vietomis. Vienose jų yra poveikis, kitose ne (ar net priešingas).

Pagaliau rastos LSD ištakos

1963 m. šveicarų chemikas Albertas Hofmanas atrado tai, kas suteikė vijoklinėms žolėms psichoaktyviųjų savybių – lizergo rūgšties amidus, kurie vėliau paskatino jį (atsitiktinai) sukurti LSD. Jis jau žinojo apie haliuciogeną vijokliuose, nuo seno Mezoamerikoje naudotus religinėse apeigose, bet jų aptikimas augale buvo netikėtas, nes jos paprastai sietos su grybais. Vijoklio grybelis liko jo nepastebėtas.

Vijokliai (Convolvulaceae, angliškai dar vadinami morning glories – „ryto pašlovinimai“) gerai žinomi savo simbioze su grybeliais, gaminančiais skalsių alkaloidus - tai mikotoksinai, iš kurių gaunami kai kurie Ipomoea tricolor haliucinogenai ir stiprūs vaistai tokioms ligoms kaip demencija ir migrena. Daugelis grybų, gaminančių šias medžiagas, priklauso Clavicipitaceae šeimai. Nors daugelyje vijoklinių augalų rūšių buvo aptikta skalsių alkaloidų, jų grybelinius simbionus ne visada lengva pastebėti. „Clavicipitaceae“ šeimos augalai dažnai aptinkami pagal DNR arba jų išnykimą augalas apdorojus fungicidu.

Vijoklis Ipomoea tricolor^**) būtent ir gyvena simbiozėje su per sėklas plintančiu grybeliu iš minėtos šeimos Periglandula^***) genties – kuris niekad iki tol nebuvo išsamiai aprašytas. Tuo užsiėmė Corinne Hazel ir Daniel Panaccione iš Vakarų Virdžinijos un-to, paskelbdami „Mycologia“ žurnale 2025 m. gegužę. Jie siekė izoliuoti grybelį ir sekvenuoti jo genomą, kad galiausiai galėtų jį aprašyti. Kadangi „Clavicipitaceae“ gyvena sėklose, iš sėklų apvalkalų buvo išskirta jų DNR. Iš genomo paaiškėjo, kad tai anksčiau neaprašyta „Periglandula clandestina“ rūšis, jų pavadinta taip todėl, kad slepiasi vijoklio viduje, kai kiti „Periglandula“ genties grybeliai auga jo išorėje.

Labiausiai paplitusiu alkaloidu buvo LAH, t.y. vienas lizergo rūgšties amidų, kuriuos identifikavo A. Hofmanas. Kadangi „Periglandula clandestina“ gamina gana didelį kiekį skalsių alkaloidų, jis gali būti svarbiu šaltiniu farmakologijoje, Pacituotas net pats A. Hofmanas: „Aš nesirinkau LCD. Tai LCD surado ir pašaukė mane“.

^*) Nahuatliai (arba Nahua) – centrinėje Meksikoje gyvenanti indėnų tauta, kalbanti jutų-actekų kalbų šeimai priklausančiais nahuatlių kalbos dialektais. Jų yra apie 2,7 mln. gyv. Naua verčiamas „aiškus, suprantamas, regimas“, o „nauat“ – „aiškiai, suprantamai kalbantis“. Manoma, kad anksčiau ji gyveno pietvakarių JAV ir šiaurės vakarų Meksikoje (Aridoamerikos), tačiau apie 500 m. atsiskyrė nuo kitų jutų ir patraukė į pietus, kur sudarė įtakingas actekų ir toltekų kultūras, taip pat kitas mažesnės kultūras. Laikui bėgant jie asimiliavosi su vietinėmis tautomis bei atvykėliais iš Europos. O Salvadore išliko nahua grupė, vadinama pipilais. Dauguma nahua žmonių verčiasi žemės ūkiu.

^**) Trispalvis sukutis (lot. Ipomoea tricolor), dar vadinamas „Meksikietišku vijokliu”, - Amerikos tropikuose paplitusi vienmečių vijoklinių (Convolvulaceae) šeimos rūšis. Mokslinis genties pavadinimas Ipomoea kilęs iš graikų kalbos (ips - „kirminas“ ir homoios - „panašus“). Užauga iki 2–4 m aukščio. Lapai ant stiebo išsidėstę spirališkai, 3-7 cm ilgio. Žiedai tūbiški, 4-9 cm skersmens, dažniausiai žydri su baltu viduriuku. Augalo sėklose yra alkaloido LSA (ergino), sukeliančio haliucinacijas, tuo tarpu glikozidai sukelia šalutinius poveikius – galvos svaigimą ir skausmą, raumenų mėšlungį. Actekų vadintas tlitliltzin. Meksikos tautos tradiciškai jį naudoja kaip haliucinogeną; pvz., sapotekai jo sėklas (vadina badoh negro) maišydavo su kvaitulinio gyvatenio sėklomis. Kitur auginamas kai dekoratyvinis augalas, tačiau jis sparčiai platinasi sėklomis, todėl kai kur paskelbtas invaziniu.

^***) Periglandula - Clavicipitaceae šeimos grybų gentis, gyvenantys kaip epibiontai simbiozėje su kai kuriomis sukučių (Ipomoea) rūšimis. Jie gamina skalsių alkaloidus, artimus erginui (LA-111), ir LSH.

Archeologai, panaudoję DNR ir cheminės analizės metodus, kad nustatytų Beso puodeliuose likusių ingredientų sudėtį, nustatė, kad jie buvo apeigų, skirtų geriančiajam suteikti dieviškus nurodymus ir fizinę sveikatą, dalimi.

Jų dalyvėmis greičiausiai buvo moterys, besitikinčios iš Beso stebuklo. Tikriausiai jos norėjo pastoti arba paskubinti pavojingą nėštumą. Moterys rinko ir gėrė psichotropinė gėrimą iš puodelių, vaizduojančių dievą Besą, o tada eidavo miegoti, tikėdamos sulaukti apreiškimo per sapnus. Vaizduotas kaip linksmas, panašus į nykštuką su liūto galvos apdangalu, Besas nuveja piktas dvasias ir padeda moterims ir vaikams, kaip manė tikintieji. Senovės egiptiečiai siejo Besą su džiaugsmu ir vaisingumu, o taip pat mistinė transformacija. Psichotropinės formulės kūrėjai kruopščiai ją kalibravo. Kadangi psichotropinės medžiagos veikia protą, apeigų dalyviai, tikėtina, regėjo vizijas arba haliucinacijas, kurias priskirdavo Besui kaip pranašiškas ir dvasines.

Ploni sluoksniai, nugramdyti nuo vidinės puodelio dalies, buvo sudaryti iš kūno skysčio ir alkoholio, sumaišyto su tam tikromis psichoaktyviomis medžiagomis iš siriškos rūtos (Peganum harmala) ir amorfinu iš mėlynosios egiptietiškos vandens lelijos (Nymphaea nouchali var. Caerulea), o taip pat buvo medaus, sezamo sėklų, kedro riešutų, saldynmedžio ir vynuogių pėdsakų (šie tikriausiai buvo skonio pagerinimui).

Harmalinas iš siriškos rūtos galėjo sukelti stiprias vizijas, o kartu mėlynoji vandens sustiprinti atsipalaidavimą, sukeliant euforiją (kažką panašaus į transą), - t.y. būseną, palankią savianalizei ir dieviškųjų ar pranašiškų žinučių „gavimui“. Beje, tokias pat psichotropines savybes turi ir svaigusis kvaitulys (Banisteriopsis caapi), įeinantis į ayahuasca, naudojamą Amazonijos šamaniškose apeigose. Analogiškai graikų Asklepijaus kulte buvo vartojama „farmaka“ (šventieji narkotikai), kad būtų gaunami dieviški paliudijimai apie išgijimą. Actekai ir majai naudojo psilocibininius grybus ir pejotą. Taigi visur žmonės siekė transcendentinės būsenos.