Global Lithuanian Net: san-taka station: |
Soma, gėrimas iš musmirės?
Taip pat skaitykite:
Manos beieškant Indo-iraniečiai maždaug prieš 4000 m. pasidalino į dvi grupes, kurių viena, arijai, patraukė
į Indo slėnį, o kita apsistojo Irano (žodis "Iranas" giminiuojasi su "arijus") teritorijoje. Jų
žodinės religinės tradicijos buvo užrašytos vėliau - tai Rigveda ir Avesta. Abiejuose
minimi ritualai susiję su gėrimo iš haliucinogeninio augalo naudojimu. Rigvedoje jis
vadintas soma, o Avestoje haoma.
Ir nors tie ritualai tebeatliekami, kas buvo soma
augalas pamiršta ir vietoje jo naudojamas pakaitalas be haliucinogeninio poveikio [ tas
pakaitalas buvo raudonos spalvos, žr.O'Flaherty "Post-Vedic History of Soma Plant".
Tradiciškai pakaitalai būdavo maži, belapiai, mėsingais kotais - daugiausia Ephedra,
Periploca ir Sarcostemma]. "Vijoklis, kurį žmonės spaudžia; [ ir ] įsivaizduoja geriantys
soma. Tos somos, kurią brahmanai žino, niekas niekad neragavo" (RV 10.85.3).
Tai kas galėjo būti soma? Rigvedoje niekur neminima, kad dievų augalas soma turėtų
šaknis, lapus, žiedus ar sėklas. Tėra poetiniai apibūdinimai. Jis buvo maišomas su
vandeniu, daužomas akmenimis apeigų metu, skystis išfiltruojamas ir, atskiedus (arba
su medumi ar miežių misa), apeigų pabaigoje šventiko išgeriama. Jis svaigindavo. Pirmąkart mintį, kad soma yra grybas, o konkrečiai raudonoji musmirė
(lot. Amanita muscaria, vok. Fliegenpilz,
pranc. fausee oronge arba crapaudin, rusų muchomor), iškėlė
etnomikologas R.Gordon Wasson ir jo žmona Valentina 1969 m. knygoje "Soma:
Dieviškasis nemirtingumo grybas". Daug kitokių spėjimų jau buvo iki tol išsakyta - kad tai
opiumas, laukinė cikorija, Bhang (Cannabis), Rhubarb, ginseng, Periploca aphylla,
Sarcostemma brevistigma ir Ephedra vulgaris - tik keli jų. Naujausias spėjimas - Sirijos
rūta (Peganum harmala), kurios poveikis žinomas ir šiandien. Ją 9-me dešimtmetyje,
remdamiesi iranėnų šaltiniais, pasiūlė David Flattery ir Martin Schartz.
Musmirės pavadinimas daugelyje Europos kalbų susijęs su "muse". Bet Viduramžiais
musė kai kuriose vietose buvo "apsėdimo", protinės ligos priežastis. Kitur pavadinimas
sietas su rupūže. Prancūzijos provincijoje musmirė vadinama crapaudin (crapaud -
rupūžė), baskų amoroto ("rupūžė"), Kinijoje hama-čun (rupužgrybis).
Anglų kalboje 'toadstool' (rupūžės sostas) vadinami nerenkami grybai (šungrybiai). Šungrybių vardas
rupūžės šaknį turi Slovakijoje ir Ukrainoje. Ir net senojoje prancūzų kalboje le bot reiškė
rupūžę, grybą ir Šėtoną. Lietuvoje rupūžė buvo draugiška chroniška dievybė.
Pažiūrėkime, kur auga raudonoji musmirė? Jos sudaro simbiozę su daugeliu medžių
rūšių - ypač pušimis, eglėmis ir beržais. Tai vėsesnių sričių medžiai. Šiaurės Indijoje
joms vieta būtų aukštesnėse srityse Kušo kalnų grandinėje ir Himalajuose. Ir Rigveda
nuolat pabrėžia, kad soma auga kalnuose ir niekur kitur. Tai atmeta kitus anksčiau
paminėtus augalus, augančius derlinguose slėniuose ar sausose lygumose.
Soma kartais apibūdinama kaip Saulė. "Jis [Soma] apsirengęs kaip Saulės liežuviai"
(9:17). Kitur (9:86) nurodoma, kad soma apsigaubus Saulės spinduliais. Soma
palyginama su žaibu (9:22), priverčianti įsiliepsnoti kaip ugnis iš kibirkšties (8:48).
Nesunku įsivaizduoti ryškiai raudoną musmirę kaip Saulę miške. Ir net hindų vedybos
remiasi Soma vedybomis su Surija. "Žemę pakėlė Surija. Dangų pakėlė Surija. Adičiai
stovi ant Rita. Soma palaikomas dangaus" (RV 10.85.1). "Soma Adičiai stiprūs. Soma
žemė garsi. Ir soma arti žvaigždžių" (RV 10.85.2). "Kai Surija tampa jos vyru. Dangus ir
žemė tampa vežimu; [ jos ] supratimas tampa paklotu nugarai, [ jos ] regėjimas tampa
akių makiažu" (RV 10.85.7).
W.L.Reese "Filosofijos ir religijos žodyne" mini, kad Agni (Soma) išreiškia žemiškosios
ugnies, žaibo ir Saulės trejybę. Ta išplėsta prasme, ji tarpininkas tarp dievų ir žmonių.
Tokiu daugelyje senųjų kultūrų buvo haliucinogenas. Kitas apibūdinimas susijęs su
buvimu viena akimi (9:9), o 9:97 soma tarsi Saulės akis. Musmirė neauga kuokštais, o po
vieną.
Įprastas soma apibūdinimas kaip jaučio, kuris Rigvedoje yra jėgos simbolis. "Jis [soma]
bliauna, tas grėsmingas bulius ... kailis buliaus, suknelė avies" (9:70). O 9:97 sutinkama
nuoroda į raudoną jautį. Tais laikais jaučiau galėjo būti rausvi, o musmirės taškeliai kaip
avies vilnos kuokštai. Taip pat daug nuorodų į karvės tešmenį. Kartais soma išmelžiama.
"Pamelžiau išminties vaiką" (9:10). Jei pažiūrėsime į dygstančią musmirę, rasime
panašumų su tešmeniu, o ir kotas (ar amsu) yra tarsi spenys, iš kurio teka sultys.
"Jis perplėšia apvalkalą ir išeina susitikti su tėvu, Su tais lopais [ apvalkalo liekanomis ] jo
nuolatinė apranga didelės progos" - ar ne panašu į jaunos musmirės išsiskleidimą?
Taipogi įdomu, kad somos pienas nurodomas esant rusvai gelsvos spalvos - panašesnis
į musmirės, nei kitų augalų sultis (kurios būtų žalsvos). "Išgėriau bambą (somą) į bambą (skrandį) dėl savęs".
Rigveda nurodo buvus dvi somos rūšis. Daugelyje kitų kultūrų musmirės sultys irgi dviejų
rūšių - viena iš šviežių musmirių, o kita - iš šlapimo. Išskirtinas liudijimas Filip Johann von
Strahlenberg studijoje apie Sibiro koryakų gentį. 18 a. pradžioje koryakai, ruošdamiesi
šventei, užlieja vandeniu kažkiek grybų ir užvirina. Tada geria tą skystį. Vargingieji laukia
progos, kada kas eis šlapintis ir pakiša medinį kaušą, kurį po to išgeria ir taip irgi įkaušta.
Musmirės haliucinogenai (muscimol) virškinimo ir šalinimo cikle beveik nepraranda savo
savybių. Beje, arijai į Indiją atėjo iš šiaurės. O girtą rusą kartais pavadina "prisigrybavusiu".
"Soma, audros debesis pritvinęs gyvenimo, išmelžiamas (ghi). Kelio bamba,
nemirtingumo principas, iš tolo išsiveržia į gyvenimą. Veikdami kartu, labai apdovanoti,
pilnai pagerbia somą. Apsunkę vyrai šlapinasi ištekančia soma".
Nuoroda į svaiginančio šlapimo gėrimą yra ir Avestoje, kur Zaratustra kritikuoja žynius,
svaiginančius žmones šlapimu. Parsejai, zoroastrų pasekėjai, iki šių dienų geria jaučių
šlapimą. Manichėjai išliko Kinijoje iki 12 a., ir kinų valdininkas skundėsi, kad jie vartoja per
daug "raudono grybo" ir apsiplauna šlapimu.
Dar įspūdingesnis epizodas "Mahabharatoje". Šv. Uttanka paprašė, kad jam ištroškus
būtų duota atsigerti - ir Krišna jam pažadėjo. Kartą dykumoje jis troško vandens. Iš niekur
atsirado Krišna kaip nuogas medžiotojas su skalikų palyda - ir pasiūlė atsigerti jo
šlapimo. Uttanka įsižeidęs atsisakė, tik vėliau buvo Krišna patikintas, kad jam siūlė
šlapimą su soma. Būtų išgėręs, būtų prisijungęs prie Nemirtingųjų.
Yra paprotys išlikęs Indijoje. Sadhu, arba šventasis, sėdi tarp mokinių, chelas, ir leidžia
mylimiausiam mokiniui atsigerti savo šlapimo ir taip dvasiškai pakylėja. Sibire yra sakmė apie beržo dvasią, vidutinio amžiaus moterį, iškeliančią savo liemenį iš
po šaknų. Ji išdidi, palaidais plaukais, jos krūtys pilnos. Kai vyras paprašo atsigerti, ji
duoda krūtis. Jis atsigauna ir jo jėgos išauga šimtą kartų. Kita sakmė apie stebuklingą
gyvybės vandenį po šaknimis, kuris gelsvas.
Musmirės mėgsta augti prie beržų. Nuo Palestinos iki Mesopotamijos beržai neauga ir
musmirės sutinkamos retai. Bet tuos kraštus apgyveno ateiviai iš šiaurės: šumerai,
hititai, mitaniečiai ir pagaliau indo-iranėnai. Šalia gyvenę semitai perėmė anų mitologiją.
Kas Sibire buvo beržas su musmire, tas čia tapo Gyvybės nedžiu su vaisiumi, saugomu žalčio. Jo ieškojo Gilgamešas.
Pastaba: Beje, A.Huxley savo "Puikiajame naujajame pasaulyje" soma pavadino
piliulę, kurią žmonės naudoja savo rūpesčių ir nerimo pašalinimui.
Papildomai skaitykite: Parengė Cpt.Astera's Advisor Atsiliepimus ir pastabas galite palikti pagrindinio san-taka station puslapio gale.
|
![]() ![]() ![]() Amanita muscaria ![]() ![]() Papildomai skaitykite: |