|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Lunatizmas ir pilnatis
Tai didžioji mėnulio klaida. Jis labiau priartėja prie žemės nei turėtų. Ir verčia žmones išprotėti.
V. Šekspyras. Otelas Nuomonė: Per jauną Mėnulį geriau gyja žaizdos ir sėkmingesnės operacijos, sudygsta sėklos. Hipokratas aiškino: Kvailas tas, kuris užsiimdamas medicina, nekreipia dėmesio į žvaigždes". Neverta operuoti tą kūno dalį, kurią tuo metu valdo ženklas, kuriame yra Mėnulis". 
Aš pavargau nuo šio mėnulio!, - pareiškia amazonė Ipolita V. Šekspyro Vasarvidžio nakties sapne. Ar negalėtų jis pasikeisti? Niujorko baleto Vandens malūne (1972; J. Robbins) su E. Villella1) mėnulis keičiasi kelis kartus, kaip ir veikėjai bei įvykiai. Jis milžiniškas, aukso spalvos, - taip ir liudija nepaprastą pagrindinio šokėjo talentą. Tai avangardistinis pasakojimas apie gyvenimo pradžią ir pabaigą, jo lygtį, į kurią įeina metų laikai ir mėnulio ciklai. Tai palydi dizainerės Dž. Tipton2) sukurtas scenos apšvietimas ir mėnulio fazių kaita, japoniško stiliaus Teidži Ito3) muzika. Ar tikrai pilnatis sukelia keistą elgseną? Ištisus šimtmečius, norėdami paaiškinti keistus dalykus nakties metu, žmonės sakydavo dabar pilnatis.
Ir romėnų mėnulio deivės vardas buvo Luna, ir iš čia žodis lunatizmas (nakvišumas). Graikas Aristotelis
ir romėnas Plinijus Vyresnysis aiškino, kad smegenys yra drėgniausi kūno organai, ir todėl
jautriausi mėnulio, sukeliančio potvynius, poveikiui. Tikėjimas mėnulio pilnaties efektu buvo išplitęs Viduramžių Europoje, kai žmonės visuotinai tikėjo pasivertimu
per pilnatį vilkolakiais ar vampyrais (dėl to netgi kai kurie, kaip Dž. Šapiro4), siūlo jį vadinti Transilvanijos efektu). Ir nors Mėnulio poveikiui priskiriama daugelis dalykų, tik keli jų patvirtinti tyrimais. Bet net šiais laikais žmonės tebetiki, kad mistinės pilnaties jėgos sukelia keistą žmonių elgesį, muštynes, savižudybių ir nusikaltimų pagausėjimą, skambinimą pagalbos tarnyboms, eismo avarijas, šunų agresyvumą ir kt. Viena apklausa rodo, kad tuo tiki 45% studentų. 2007 m. keli Anglijos policijos departamentai per pilnatį netgi padidindavo budinčių policininkų gatvėse skaičių. Ir netgi dabar kai kurie autoriai (pvz., Majamio psichiatras A. Lieberis5) ) laiko, kad mėnulio įtakos priežastis
yra vanduo. Kaip bebūtų, žmogaus kūne vandens yra apie 80%, tad, galbūt, mėnulis kažkaip magiškai paveikia vandens molekules nervų sistemoje. Tačiau tikintiesiems pilnatimis yra netgi rimtesnė problema: nėra patikimų įrodymų, kad toks poveikis egzistuoja. 1985 m. straipsnyje James Rottonas (psichologijos prof. iš Floridos tarptautinio un-to) ir I.W. Kelly7) apžvelgė 37-ias studijas ir padarė išvadą, kad reikia sakyti sudie tokiems įsitikinimams. Aišku, kiti nesutinka su tokiomis išvadomis, nurodydami kai kuriuos atradimus įvairiose studijose. Tačiau jų argumentai nėra įtikinami, atidžiau įsižiūrėjus. Bet jei tai tik mitas, kodėl jis toks paplitęs? Tam gali būti kelios priežastys. Pirmiausia, neabejotinai įtaką daro žiniasklaida ir populiarioji kultūra. Siaubo filmai nuolat rodo siaubingus nutikimus per pilnatį. O matyt dauguma žmonių tampa iliuzorinės koreliacijos (kaip tai pavadino L. ir J. Chapmanai8) ), nesamų asociacijų pripažinimo, aukomis. Pvz., daugelis žmonių, jaučiantys sąnarių skausmus, tvirtina, kad lietingu laiku jų skausmai sustiprėja, nors tyrimai nepatvirtina to. Iliuzorinės koreliacijos kyla iš mūsų psichikos tendencijos labiau prisiminti tai, kas buvo, nei tai, ko nebuvo. Jei per pilnatį kas nors nutiko, paprastai tai pastebime, pasakojame apie tai kitiems ir prisimename tai. Vienas tyrimas parodė, kad psichiatrinės ligoninės seselės, tikinčios mėnulio poveikiu, per pilnatį prirašo daugiau pastabų, nei tuo netikinčios. Ir vis tik visa tai nepaaiškina, kaip atsirado tasai įsitikinimas. Įdomią idėją iškėlė Ch. Raisonas9) su kolegomis. Atseit, lunatizmas gali būti kadaise tikrai buvusiu mažu tiesos kampeliu. Lauke miegojusiems žmonėms (ypač psichiškai nestabiliems) mėnesiena galėjo trukdyti užmigti. O kadangi miego trūkumas atsiliepia žmonių elgesiui (ypač su kai kuriais psichikos sutrikimais, pvz., maniakiška depresija), keistas elgesys galėjo būti imtas sieti su pilnatimi. Taigi, tikėjimas pilnatimi yra kultūrinė fosilija. Aišku, niekada nesužinosime, ar šis įdomus paaiškinimas yra teisingas. Bet ir iš tikro, JAV Nacionalinio sveikatos centro tyrimas parodė, kad žmonės miegodavo ilgiau arba trumpiau prieš pilnatį. Kiti tyrimai rodo, kad pilnaties metu gali sutrumpėti gilaus miego ir pailgėti REM (greito akių judėjimo) uždelsimo, t.y. REM fazė pasiekiama vėliau, fazės (apie miego fazes žr. >>>>>). Be to, 2013 m. studija parodė, kad per jaunatį ir pilnatį nukrenta kraujo spaudimas bei sumažėja širdies plakimo dažnis. Ir vis tik, įrodymai apie pilnaties poveikį žmogui dažnai nėra labiau pagrįsti, nei tikinimas, kad mėnulis sudarytas iš sūrio (apie tai daugiau >>>>>) - matyt todėl, kad atrodo kaip sausainiukas, ant kurio taip ir norisi uždėti sūrio. Ir vis tik jei tikrai Mėnulio fazės veikia mus (pvz., miegą ir menstruacijas ar sutrikdo cirkadinius ritmus), tai nebūtume vieninteliai gyvūnai, kurie reaguoja į Mėnulio ciklą pvz., daugelis koralų, jūrų ežių, moliuskų, žuvų ir krabų neršia per Mėnulio pilnatį. Mat esant pilnačiai naktis yra šviesi ir pirmykščiams žmonėms galėjo kilti daugiau pavojų būti pastebėtiems plėšrūnų. Tad reakcija į pilnatį galėjo išsivystyti kaip savisauga (ir 2021 m. studija rodo, kad žmonės istorijos bėgyje per pilnatis buvo aktyvesni). Tačiau ir pats plėšrūnas geriau matomas, tad lengviau nuo jo slėptis. Tikėjimas, jog Mėnulio fazės turi įtaką augalų augimui, yra būdingas visame pasaulyje ir siekia priešistorinius laikus. Todėl iki šiol pilna patarimų ir kalendorių, kada ką sodinti atsižvelgiant į Mėnulio fazes. Tai susiję ir su austrų filosofo Rudolfo Šteinerio biodinaminės žemdirbystės idėjomis, kurių populiarintoja mūsų dienomis buvo vokietė Maria Thun (1922-2012), sudariusi sodinimo kalendorių. Vis tik britų biologas Peter W. Barlowas (1942 -2017) parodė, kad potvynių ir atoslūgių ritmas turi įtaką augalų augimui, mat yra ryšys su jų šaknų tįsimu.
Papildomai skaitykite:
1) Edvardas Vilela (Edward Villella, g.1 936 m.) - amerikiečių baleto šokėjas ir choreografas, gavęs daugybę apdovanojimų. Buvo Niujorko baleto šokėjas (1957-79). Tarp jo žymiausių vaidmenų buvo G. Balanchine baletuose Vasarvidžio nakties sapne (F. Mendelssohno muzika) Oberonas, Taranteloje ir Sūnuje palaidūne (S. Prokofjevo muzika). Pabaigęs karjerą, buvo įvairių JAV teatrų konsultantu ir direktoriumu. 2) Dženiferė Tipton (Jennifer Tipton, g. 1937 m.) - amerikiečių teatro apšvietimo dizainerė, kūrusi apšvietimus šokiams, baletui ir operoms, tame tarpe ir Niujorko baleto teatre (pradedant Kareivio pasaka, 1971). Taip pat yra suprojektavusi apšvietimą M. Barišnikovo Spragtuko pastatymui tiek teatro, tiek TV versijoms. Už savo darbus gavo daug apdovanojimų. Buvo Jeilo dramos mokyklos profesore (nuo 1981 m.). Ji laikė, kad didžiausias skirtumas tarp apšvietimo teatrui ir šokiui yra tas, kad šokiui tamsa negalima (teatre tamsoje galima ir klausyti). 3) Teidži Ito (Teiji Ito, 1935-1982) japonų kilmės amerikiečių kompozitorius ir atlikėjas. Geriausiai žinomas muzika savo žmonos, ukrainiečių kilmės Majos Deren (1917-1961) avangardistiniams filmams. Sukūrė muziką Brodvėjuje statytai Skrydžiui virš gegutės lizdo (1963), Niujorko baleto Vandens malūnui (1971) ir kt. 4) Džeroldas Šapiro (Jerrold Lee Shapiro) - amerikiečių psichologas, Santa Klara un-to profesorius. Buvo PsyJourn, į psichoterapiją orientuotos programinės įrangos firmos, prezidentu (1994-2001). Jo tyrinėjimai apima spektrą nuo grupinės terapijos efektyvumo empirinių tyrimų iki su tėvyste susijusių bei gyvenimo vidurio amžiaus ir kitų perėjimų tyrimų. Dažnas TV ir radijo programų dalyvis. Išleido (kartai su bendraautoriais) keliolika knygų. Straipsnyje Mėnulis ir mentaliniai susirgimai: Transilvanijos efekto patvirtinimo nesėkmė (Perceptual and Motor Skills, 1969, no.30) neigia Mėnulio įtaką psichikai. 5) Arnoldas Liberis (Arnold L. Lieber) - amerikiečių psichiatras, per 30 m. iki 2005 m. dirbęs Majamyje. Ypatingai domėjosi biologiniais ritmais. Paskelbė nemažai klinikinių tyrimų rezultatų, o taip pat knygas Mėnulio poveikis (1978) ir Kaip jus veikia Mėnulis? (1996), kuriose įrodinėja, kad Mėnulis veikia ne tik žmogaus geofizinę aplinką, bet ir jo kasdieninį elgesį (nors daugelis jo tvirtinimų buvo paneigti). Taip pat rašė ir eilėraščius. 6) Džordžas Eibelis (George Ogden Abell, 1927-1983) amerikiečių astronomas, pedagogas ir mokslo populiarintojas. 17 m. dėstė Kalifornijos un-te (UCLA). Žinomiausiu jo darbu yra galaktikų spiečių katalogas (1958). Buvo skeptiškų pažiūrų ir buvo vienas Skeptinių tyrimų komiteto (CSI), užsiimančio paranormalių ir antgamtinių reiškinių kritiniais tyrimais, steigėjų. Daugelio knygų autorius. Jo garbei pavadintas asteroidas 3449, galaktika, ilgą laiką laikyta didžiausiu kosminiu objektu, 52P/Harrington-Abell kometa (1955) ir observatorija. 7) Ivanas Kelis (Ivan William Kelly) - britų kilmės kanadiečių psichologas ir filosofas, Sakačevano un-to Kanadoje edukacinės psichologijos profesorius. Domėjimosi sritys: mokslo filosofija, pasaulio istorija, epistemologija, technologija ir visuomenė,mokslinė fantastika ir pasaulinė literatūra. Paskelbė straipsnių, susijusių su filosofija, matematika ir psichologija. Laikosi skeptiškų pažiūrų. 8) Lorenas Čapmenas (Loren James Chapman, 1927-2017) amerikiečių psichologas, Viskonsino-Madisono un-to profesorius (1966-1993).
Kartu su žmona Džina svariai prisidėjo prie šizofrenijos tyrinėjimų. 9) Čarlzas Reisonas (Charles L. Raison, g. 1957 m.) - amerikiečių psichiatras, Viskonsino-Medisono un-to profesorius. Tiria naujus mechanizmus depresijos ir kitų emocinių negalavimų, susijusių su stresu gydymui. Paskutiniu metu užsiėmė psichodelinių vaistų depresijos gydymui kūrimu. Taip pat tiria fizinius ir elgesio efektus mokant užuojautos. Taip pat yra iškėlęs hipotezę, kad Mėnulio valdžia protui gali būtu kultūrine iškasena (prisiminimu apie realų poveikį, kurio daugiau nėra). Papildomai skaitykite:
|
Tačiau yra bent trys priežastys, kodėl šis aiškinimas nelaiko vandens savo rėtyje. Pirma, nors iš tikro Mėnulis sukelia vandenyno potvynius ir atoslūgius,
tačiau vis tik pilnatis neturi nieko bendro su pakilusiu vandens lygiu. Mėnulio fazės tam neturi jokios įtakos - esant jaunam mėnulio gravitacinis mėnulio poveikis toks pat kaip per pilnatį.
Antra, gravitacinis mėnulio poveikis yra pernelyg nežymus, kad sukeltų įžvelgiamą smegenų veiklos pokytį, o tuo labiau elgesio
pasikeitimą. Kaip pastebėjo astronomas G. Abellis6), ant rankos nutūpęs mašalas sukelia didesnį gravitacinį
postūmį nei mėnulis. Ir vis tik nėra pranešimų apie mašalų efektą!? Trečia, mėnulio gravitacinė trauka labiausiai veikia atvirus vandens telkinius.
Be to, žmogaus masė gerokai mažesnė nei vandens vandenyne juk ir mažesnėse jūrose, pvz., Baltijos jūroje, mes nematome žymesnio atoslūgio ir potvynio.
Turime įdomų su nakvišumu susijusį aiškinimą apie aitvarus.
