Global Lithuanian Net: san-taka station: |
Tarp sapno ir tikrovės
Specialistų, psichoneurologų ir psichoterapeutų, praktikoje neretai pasitaiko,
kai žmones naktį, tarsi sapne, tarsi tikrovėje aplanko kažkokios sunkios plaukuotos būtybės. Viena moteris aiškino:
Mokslininkai tebesiginčija, kokios būtybės, mūsų vaizduotės padariniai ar kitų, mūsų pasaulyje neregėtų ir nejuntamų tarperdvinių plotmių gyventojai, naktimis lanko kai kuriuos žmones. Kai kurių specialistų teigimu, spėjami naktiniai vaizdiniai ir pojūčiai tėra vegetatyvinių ar endokrininių audrų, kylančių dėl kartais labai padidėjusio hormonų kiekio kraujyje, ir vegetatyvinės nervų sistemos veiklos sutrikimų rezultatas. Dauguma prieštaraujančių mokslininkų šį klausimą formuluoja kitaip: kas draudžia manyti, kad būtent šios hormonų audros ir yra natūrali fiziologinė organizmo reakcija į antgamtinių jėgų ar kitų pasaulių būtybių veiksmus? Ir naktiniai svečiai tai ne snaudžiančios smegenų kūrinys, o visiškai realus reiškinys? Tad negalima ignoruoti ir kiekvieno psichologo bei psichoterapeuto praktikoje dažnai pasikartojančių vadinamojo seksualinio lunatizmo ar pasąmoninės seksualinės agresijos atvejų. Daugelio specialistų tvirtinimu, jų darbo praktikoje dažnai pasitaikė, kai pacientės pasakojo apie naktimis ateinančius ir jas glamonėjančius mirusius sutuoktinius. Kai kurios moterys įsitikinusios, kad jos ir toliau palaiko intymius santykius su savo vyrais. Tradiciškai tokie pasakojimai galėtų būti aiškinami labai paprastai į isteriją linkusių asmenybių seksualinės fantazijos.
Tik kitas pateikiamas atvejis paneigia tokį perdėm mokslišką požiūrį į šiuos dalykus. Dar viena moteris pasakojo: Tokie ir panašūs susitikimai ir pasimatymai nėra tokie reti. Dažniausiai jie įvyksta tamsoje arba prieblandoje, paprastai tuo metu, kai žmogus būna apimtas snaudulio. Paranormalių reiškinių specialistai teigia, kad tokių intymių susitikimų ir seksualinės agresijos, kurią kartais patiria užsnūdusios moterys, pagrindinė priežastis yra ta, kad žmogui pusiau miegant, pusiau būdraujant astralinio pasaulio svečiams paprasčiau užmegzti fizinį kontaktą. Parapsichologų naudojamas terminas Siela tai nematerialus subtiliųjų energijų tęsinys, po žmogaus mirties paliekantis jo fizinį kūną. Paprasčiau tariant, žmonės, baigę savo žemiškąją egzistenciją, perkeliami į kitą būties lygmenį.Ir jeigu jie po to stengiasi susitikti su gyvaisiais, tai tik todėl, kad astraliniame lygmenyje jiems neužtenka energijos, reikalingos mums, norint patirti šiame pasaulyje tokias įprastas emocijas. O juk pati galingiausia ir intensyviausia energija, kurios mirusieji gali pasiskolinti iš gyvųjų, yra psichinė ir lytinė (seksualinė) energija. Kodėl vaiduokliai su drabužiais, o ne nuogi? Koks vaizdas pirmiausia ateina į galvą išgirdus apie vaiduoklius? George Cruikshankas1), karikatūristas ir Dikenso romanų iliustratorius, 1863-ais paskelbė atradimą apie vaiduoklių išvaizdos įvairovę: Ar kas kada nors pagalvojo apie didelį absurdą ir tokių dalykų negalimamumą, kaip drabužius vilkintys vaiduokliai Jie negali, neprivalo, nedrįsta (dėl padorumo) rodytis be drabužių ir kadangi nėra tokio dalyko kaip drabužių vaiduokliai ar dvasios, tai kodėl tada, kaip atrodo, vaiduokliai niekada nepasirodo ir niekada negali pasirodyti. ![]() Tasai filosofinis klausimas, kodėl vaiduokliai nebūna nuogi, buvo kertinis daugeliui Viktorijos laikų britų. Ir tikrai, pasakojimai apie nuogus arba be drabužių (ypač už folkloro ribų) vaiduoklius ypatingai reti. Vaiduoklių šalininkai ir skeptikai smaginosi aptarinėdami, kaip jie gali įgauti ir keisti formą, iš kokios materijos sudaryti ir pan. Ir jau šimtus metų viešpatauja vaiduoklio balta paklode ar laidojimo drobule vaizdinys, nes perteikia nepertraukiamą ryšį tarp kūno ir dvasios, Iki šių laikų pagrindiniu vaiduoklio tikslu buvo atnešti gyviesiems pranešimą iš kapo, - o tada turi prasmę ir laidojimo drobulė, primenanti mirtį. Tačiau 19 a., kai įsigalėjo spiritualizmas ir pradėti ankstyvieji psichikos tyrinėjimai, žmonės pradėjo pranešinėti apie vaiduoklius kasdieniniais drabužiais. Tai sukėlė problemas besidomintiems vaiduoklių realumu juk jei jis realus, tai kodėl privalo dėvėti drabužį?! Jei spiritualizmo principai teisingi, tai ar neturėtų dvasia būti iš šviesos ar kitos eterinės substancijos?! Ar dvasių drabužiai irgi dvasingi, tai ar jie buvo tų dvasių prigimtimi ar atskiromis drabužių dvasiomis?! Viena aiškinančia idėja buvo ta, kad regintys vaiduoklius juo automatiškai (pasąmonėje) aprengia mintyse; ir drabužio parinkimas įkvepia vaiduoklio atpažinimui. Kritikas ir antropologas Andrew Langas2) 1897-ais palygino sapnus su vaiduoklių matymais: Kaip taisyklė, sapnuose nematome žmonių nuogų; tad ir haliucinacijos, būdamos sapnais budrumo būsenoje, tenkina tą pačią taisyklę. Jei mūsų akyse vaiduoklis atidaro duris ar pakelia uždangą, tai irgi tik dalis iliuzijos. Durys neatsidarė; uždanga nebuvo pakelta... Tai sukeliama taip pat, kaip kai užhipnotizuotam pacientui sakoma, kad jo ranka apdeginta, jo fantazija tada priverčia atsirasti tikras pūsles. Taigi A. Langui vaiduoklių drabužiai buvo iš to paties, kaip ir sapnai. O tai, kad vaiduokliai apsirengia, o ne nusirengia, atspindi visuotinę vaiduoklių moralę 19 a. dauguma dvasių buvo laikomos išvalytos ir skaisčios (kas dera su A. Lango prielaida, kad sapnuose nebūna nuogumo). Viktorijos laikotarpyje drabužiai buvo pagrindinis dalykas nurodant klasę, lytį ir profesiją. Tarnų vaiduokliai, atrodo, buvo ypač prisirišę prie savo drabužių, o ne veidų ar balso kaip matosi iš 1908 m. apžvalgos žurnale The Strand. Joje aiškiaregys pranešė, kad matė figūrą, kurioje nebuvo nieko antgamtiško, tiesiog tarnaitės figūrą lengva medvilnine suknele ir balta kepuraite Visa figūra atrodė kaip namų tarnaitė, tad ji buvo ta, apie kurią pagalvojau. Ji nė trupučio nebuvo panaši į virėją, kuri dėvėjo tamsesnius medvilninius drabužius. Taigi pagal drabužius galima atpažinti žmones o nuogumas sugriautų tą momentinį ko nors atpažinimą. Klausimas apie vaiduoklių drabužius yra svarbus antgamtiškų dalykų tyrinėtojams, nes leidžia išpainioti kai kurias spiritualizmo nuostatas apie materiją. Pvz., ar vaiduokliai išlaiko randus ir invalidumą, kuriuos turėjo gyvendami? O kaip dėl erotinio dvasių kūno mirusiųjų ir gyvų prisilietimų ir bučinių ir ektoplazmos (marlę primenančios substancijos), nufotografuotos išeinančios iš mediumo angų? Ir ar gali gyvieji turėti lytinių santykių su vaiduokliais? okie sukti klausimai neišnyko ir iki šiol. Iš tikrųjų, spektrofilija (meilė vaiduokliams) yra fetišas, dabar gyvai aptariamas Internete. Dar vienas posūkis ilgoje istorijoje apie dvasių svarbą gyvųjų pasaulyje... Miego paralyžius ir pabaisos jūsų galvoje Pabundate naktį ir matote nežemišką esybę su krauju tekančiu nuo jos ilčių. Bandote šaukti, tačiau negalite. Negalite net pajudinti piršto! Jei taip nutiko, tai patyrėte miego paralyžių, kuris, beje, dažnai lydimas haliucinacijų. Apie penktadalis visų žmonių yra jį patyręs bent kartą, tačiau, nepaisant jo dažnumo, jis vis tik lieka mįsle. Per amžius tas haliucinacijas bandė priskirti juodajai magijai, mitinėms pabaisoms, netgi paranormaliai veiklai. Miego paralyžių sukelia greičiausiai pasimetimas smegenyse tarp prabudimo ir miego greito akių judėjimo (REM) fazės, kurios metu intensyviai sapnuojate tikroviškus sapnus. Kad užkirstų kelią šių sapnų įgyvendinimui, smegenys turi išmintingą sprendimą: jie laikinai paralyžiuoja visą kūną. Smegenyse yra jungiklis (neurocheminių medžiagų rinkinys), perjungiantis jus tarp miego ir budrumo būsenų. Tačiau kartais tas jungiklis nesuveikia ir smegenys jus pažadina kol kūnas vis dar yra REM paralyžiuje. Tada sapnai patenka budraujančią sąmonę ir tarsi išvystate nesančias esybes. Tos haliucinacijos, kuriose neretai pasirodo vaiduokliški įsibrovėliai, pasaulyje suprantamos skirtingai. Egipte dažnai manoma, kad jas sukėlė džinai, bauginantys ir kartais nužudantys savo aukas. Italijoje kai kurie laiko tai Pandafešos, apibūdinamos kaip pikta ragana ar baisus milžiniškas katinas, užpuolimu. Pietų Afrikoje vietiniai tiki, kad ją sukelia segatelelo (juodoji magija), dalyvaujant tokološe nykštukams. Turkijoje tai karabasanai, paslaptingos į dvasias panašios esybės. Rusai tai dažnai sieja su damavyku (naminuku), kikimora, naktibalda, kurie, atseit, užšoka žmogui ant krūtinės siekdami pranešti apie kažką svarbaus (kaip ir pas japonus, kur krųtinę spaudžia milžiniškas demonas). Čiuvašai tam turi Vubarą, kurio veikimas sutampa su miego paralyžiaus simptomais, o kalmukai piktą dvasią, smaugiančią miegant ir neleidžiančią prabusti (kaip ir baskų Inguma). O štai danų vaizduotė ne tokia vaizdinga jie dažnai miego paralyžių laiko sukeltą fiziologiniais veiksniais, pvz., streso. Tokie aiškinimai gali turėti stiprų poveikį. Lyginant egiptiečius ir danus, aišku, kad egiptiečiai to reiškinio bijo labiau - apie 50% jų įsitikinę, kad jis gali būti mirtinas, o jiems truko ilgiau (ir nenuostabu, kad jie jį patiria triskart dažniau). Atrodo, tai susiję su antgamtiška jo priežastimi. Štai ir trečdalis Italijos Abruzzo regiono tiki Pandafeša ir jie šio reiškinio bijo labiau, jis nutinka dažniau ir trunka ilgiau. Tai rodo pasąmonės-kūno sąryšį: stipri vaizduotė gali sukelti fiziologinius poveikius ir jei ji žmogų maitina nuolat, reiškinys gali tapti psichopataloginiu ir net traumuoti (kelti depresiją) žmogų. 1) Džordžas Krukšankas (George Cruikshank, 1792-1878) anglų knygų iliustratorius ir karakatūristas, iliustravęs per 850 knygų. 1835-53 m. leido Komiškąjį almanachą. Išleido Atradimą apie vaiduoklius (1863), kuria siekė išsklaidyti tikėjimą vaiduokliais ir kitais antgamtiškais reiškiniais. Anot jo, vaiduokliai nėra realūs, nes Dievas neleistų jiems tokiais būti tad jie tėra tik apgaulė. Didesnė brošiūros dalis tai klausimai tikintiems jais, į kuriuos jie patys turi atsakyti. 2) Endriu Lengas (Andrew Lang, 1844-1912) škotų rašytojas, portas, kritikas ir etnografas. Dabar žinomas publikacijomis apie folklorą, mitologiją ir religiją. Populiariausiais buvo 25-i gausiai iliustruoti pasakų rinkiniai. Buvo ir parapsichologijos tyrinėtojas, išleidęs Sapnų ir vaiduoklių knygą (1897), kurioje nagrinėjo pranašiškus sapnus ir pasakojimus apie vaiduoklius, bando juos paaiškinti ir kuria teorijas. Jį gerai vertino ir citavo Ch. Borchesas. Papildomai skaitykite:
|