Kur įsikurs siela? UFO Page. Lithuanian

Gal sąmonė iš aukštesniųjų matavimų?

Michael Pravica^**) iš Nevados un-to pasiūlė koncepciją, susijusia su hiperdimensionizmo teorija, pagal kurią Visata yra daugiau nei trijų matavimų. Anot jo, sąmonė ateina iš mums nesuvokiamų papildomų matavimų, taigi, ji gali rastis ir už fizikinio pasaulio ribų.

Būdamas stačiatikiu, M. Pravica aptiko, kad hiperdimensionizmas leidžia jam sujungti religiją su moksliniu pasiruošimu. Pvz., jis teigia, kad Jėzus galėjo būti hiperdimensine būtybe – ir ne vienintele: „Anot Biblijos, jis pakilo į dangų po 40 dienų po buvmo Žemėje. Kaip jūs pakilsite į dangų būdamas keturmate būtybe?“ Tačiau būnant hiperdimensiniu, galima lengvai persikelti iš mums įprasto pasaulių į dangų, galinčiu būti aukštesnių ar begalinių matavimų.

Pagal jį, visi mes turime galimybę sąveikauti su aukštesniais matavimais, kai smegenis panaudojame specifiniu būdu, pvz., kurdami meną, užsiimdami mokslu, ar apmąstydami filosofinius klausimus. Tomis akimirkomis sąmonę „praplėšia“ fizikinio pasaulio uždangą ir sinchronizuojasi su aukštesniais matavimais, iš kurių prisipildo kūrybinių srautų. „Tai, kad matematikoje galime protu suvokti daugiau 4 matavimus, yra dovana… - tai yra tai, kas išeina iš biologijos ribų“, - sako jis.

Ši sąmonės sąveikos su aukštesniais matavimais idėja siejasi su naujausiomis fizikos teorijomis, tokiomis, kaip stygų teorija, pagal kurią Visata sudaryta iš smulkučių, vibruojančių stygelių, kurių vibracijos aukštesniuose matavimuose sukuria įvairias el. daleles ir jėgas. Be to, hiperdimensionizmas gali paaiškinti ir erdvėlaikio išsikreivinimą šalia masyvių objektų: „Jei erdvėlaikis ne plokščias, o iškreiptas, tai galima teigti, kad jis kažkaip kyla iš aukštesnio matavimo“.

Vis tik ne visi mokslo visuomenėje linkę priimti M. Pravicos išvedžiojimus. Jo požiūris leidžia spėti esant „spragų Dievo“ teologinę perspektyvą, kai spragos moksle priskiriamos dieviškam įsikišimui, o ne kaip galimybės tolimesniems tyrimams. Juk nežinojimo pripažinimas – galimybė, o ne tikslas. Todėl hiperdimensionizmas tokiame kontekste jau ribojasi su moksline fantastika...

^*) Sergejus Sudakovas (g. 1955 m.) – Maskvos Medicinos akademijos profesorius, P. Anochino vardo Normaliosios fiziologijos MII direktorius (nuo 2008 m.). Pagrindinė veiklos sritis: eksperimentinė narkologija. Buvo vienu iš trijų autorių (kiti – G. Nazarova, J. Aleksejeva) straipsnio „Bekontaktis įgytos mirstančio subjekto informacijos perdavimas gimstančiam: Eksperimentinis tyrimas su žiurkėmis“ (2012), kurį mokslo visuomenė priėmė nevienareikšmiškai, nors jokių paneigimų nepateikta.

^**) Maiklas Pravica (Michael Pravica) - amerikiečių fizikas, mokslo populiarintojas, Nevados un-to profesorius ir HiPSEC narys. Jo tyrimai sutelkti medžiagoms ekstremaliomis sąlygomis esant aukštam slėgiui, temperatūrai ir radiacijai. Pasiūlė kelias inovatyvias koncepcijas: „naudingą kietojo rentgeno spinduliavimo chemiją“, jonų pluošto branduolių transmutacijos legiravimą, t.y. naują plačiajuosčių puslaidininkių legiravimo metodą naudojant skvarbius aukštų energijų protonus, sukuriant legiruojančių priemaišų sluoksnius, ir kt. Daugelį dešimtmečių naudoja skystą helį branduoliniam magnetiniam rezonansui (susijusiam su MRI technologija). Iš dalies pereidinėja į biofizikos sritį. Yra susirūpinęs JAV mokslo būkle.

Aukštųjų technologijų injekcija mirusiajam

Salamandros gali atauginti prarastas galūnes ir organus. Jos įkvėpė Ira Pastorą įrodyti, kad ir žmonės gali atauginti galūnes ar net … smegenis. Jis yra Filadelfijos „Bioquark Inc“ kompanijos direktorius. Kompanija šioje kryptyje vykdo keletą klinikinių tyrimų, tačiau prieštaringiausiai iš jų sutinkamas „ReAnima“ projektas, kurio tikslas „prikelti mirusįjį“. Atliktos pirmosios fazės kelios iteracijos, tačiau rezultatai nepaskelbti, nes reikia gauti reguliuojančių institucijų aprobavimą.

Amerikiečių biotechnologijų kompanija „Bioquark Inc“ paskelbė perkelianti savo eksperimentą į Lotynų Ameriką – nenurodant nei konkrečios šalies, nei laiko. Tas eksperimentas pritraukė žiniasklaidos Giltinė su dalgiu dėmesį dar net neprasidėjęs - mat kalbama apie mirusiojo atgaivinimą. Tiksliau – žmogaus, kurio smegenys mirė, o kūno gyvybė dar palaikoma įvairių aparatų pagalba. Kompanija projektą vadina „Reanima“, o žurnalistai jį pakrikštijo „zombio atgaivinimu“.

Dar reikia patikslinti – kalbama ne apie „daržoves“ (esančius „vegetatyvioje būsenoje“, kurių smegenų žievė žuvo, bet tebegyvuoja smegenų pagrindo struktūros, palaikančios organų veiklą), o apie visiškai mirusius smegenis. O tikslas pradžioje tėra atstatyti savarankiškas kvėpavimo ir širdies plakimo funkcijas. Taigi, siekiama mirusįjį paversti „daržove“.

Pagrindine priemone tam pasirinktos kamieninių ląstelių, paimtų iš kitų asmenų (kraujo ar kitų audinių), injekcijos. Manoma, kad jos, stimuliavus lazerio spinduliu, ypatingais „firminiais“ peptidais (amino rūgštimis), įšvirkštais į nugaros smegenis, ir pan., virs neuronais, sudarysiančiais būtinus ryšius ir pradėsiančius valdyti kūną. Kaip atspirties tašką, firma nurodo kai kurių žuvų ir amfibijų sugebėjimą „sutaisyti“ nervų sistemos pažeidimus.

Bandymas turėjo būti atliekamas Indijos Rudrapuro mieste dalyvaujant vietiniams „Revita Life Sciences“ mokslininkams. Visi leidimai buvo gauti, tačiau diskusijos paaštrėjo ir 2016 m. lapkritį Indija anuliavo leidimus. Matyt todėl dabar „Bioquark“ „nekromantai“ nelinkę atskleisti bandymo vietos - ir paprasčiausiai visuomenę „pastatyti prieš faktą“.

Bet gerai pamąsčius, net jei pavyks visiškai atgaivinti žmogų (įskaitant jo smegenų žievę), tai jau nebus tas žmogus, kurio kūne jis randasi. Jis tebus genetiškai jam tapatus. Tačiau atmintis, žinios, įpročiai ir pan. dalykai nėra perduodami genų ir nesaugomi kamieninėse ląstelėse. Tad „prikeltasis iš numirusių“ bus „tuščias lapas“, tarsi naujagimis suaugusiojo kūne. Jam teks viską mokytis iš nauja – netgi valdyti galūnes ir akių judesius.

Jeilo un-to mokslininkai atliko eksperimentą su negyvomis kiaulėmis. Jie paėmė negyvas kiaules iš mėsinės, 4 val. laikė jas specialiame tirpale, o tada jų smegenis prijungė prie „BrainEx“ sistemos, imituojančios normalią kraujo cirkuliaciją, aprūpinančią smegenis deguonimi ir maistinėmis medžiagomis. Taip jie parodė, kad kai kurios smegenų funkcijos gali būti atstatomos. Apie tai paskelbta „Nature“ žurnale (2019, vol. 568). Vis tik pabrėžta, kad tai nebuvo „gyvos“ smegenys, nes tyrimo metu jose neaptikta elektrinių signalų, siejamų su jutimais, mąstymu ir pan. Tai tiesiog tik aktyvi biologinė ląstelių veikla. Ir kol kas tyrinėtojai nemato jokio pritaikymo klinikinėje praktikoje.

Tad daugelio neurologų požiūris į šį eksperimentą labai skeptiškas. Išlieka atviri klausimai – „kodėl pradžioje nėra bandoma su gyvūnais?“ (aiškinama, kad nėra gero gyvūnų modelio negyviems žmogaus smegenims) arba „Kas bus žmonėms, jei pavyks atstatyti vegetatyvines funkcijas?“ (atseit, draudimas padengs visas rūpininosi jais išlaidas).

Tačiau jei kamieninių ląstelių injekcijos pasirodytų neefektyvios, egzistuoja idėja perkelti smegenis į dirbtinį kūną – būtent tai, ką siūlo „Humai“ startuolis. Jis ketina panaudoti dirbtinio intelekto ir nanotechnologijas, įsimenant milžiniškus kiekius informacijos apie žmogaus patirtį, elgesį ir t.t. Jis planuoja tai realizuoti per 30 m. Apie tai taip pat skaitykite Siurbkite tiesiai į smegenis

19 a. Džiovanis Aldinis (1762-1834) išgarsėjo savo skandalingomis „reanimuotų“ gyvūnų ir žmonių lavonų demonstracijomis, stimuliuojant juos stipriais elektros šokais, kurie sukeldavo konvulsijas. Stebėtojai būdavo sukrėsti, nors gyvūnai niekada iš tikro neatgydavo. Aldinis suprato, kad jis neatgaivina negyvėlių, tačiau tai netrukdė jam (nei kitiems jo pasekėjams) patraukti dėmesį.

Kai holografinį filmą suskaidome į mažus fragmentus, kiekvienas jų gali projektuoti pilną trimatį holografinį vaizdą. Kai Karl Lashlei pašalino įvairias žiurkės smegenų dalis, toji vis dar prisiminė, kaip atlikti sudėtingas užduotis. Tai leidžia spėti, kad atmintis glūdi ne smegenų neuronuose, o impulsų, keliaujančių smegenyse, brėžiamuose tinkluose.

20 a. 4-me dešimtm. bandymai atgaivinti mirusiosius elektros pagalba patyrė nesėkmę, tačiau idėjos dėl to toli gražu nemirė. Vienu garsiausių mokslininkų šioje srityje buvo JAV biologas Robert E. Cornish’as (1903-1963), vis „atgaivindamas šunis”, priversdamas judėti kraują, jiems įšvirkškiant antikuaguliantų ir steroidų mišinį. Tada jis pareiškė galįs atlikti bandymą su žmonėmis, su savanoriu Thomas McMonigle, sutikusiu atiduoti kūną bandymams po mirties, tačiau Kalifornijos valdžia tai uždraudė.

Ir po šimtų metų nesėkmių vis dar atsiranda mokslininkų, bandančių atgaivinti negyvėlius, kaip tai parodyti prieš tais Jeilo un-to ir „Bioquark“ atveju.

Žmogaus sąmonė tebėra didžiausia mįslė mokslui, nors prikurta daugybė teorijų. Ir kol tebekunkuliuoja filosofiniai ir moksliniai ginčai, specialistai labiau įgunda aptikdami pačią sąmonę – net kai nėra išorinių jos požymių. Tokios technologijos kaip fMRI ir elektroencefalograma (EEG) padeda suprasti, kaip į išorinius dirgiklius reaguoja tasai neuronų kamuoliukas, esantis tarp mūsų ausų. Ir galiausiai 15 m. trukęs tyrimas JAV, JK ir Europos institutuose, tiriant 241 „daržovės“ būklėje (vegetatyvinėje) esančius pacientus, parodė, kad beveik 25% jų (60), tiriant su fMRI ir EEG, parodė sąmonės požymius. Tai paskelbta „The New England Journal of Medicine“ 2024 m. rugpjūtį.

Nors tokios „nuslėptos sąmonės“ buvimo faktas ir ne naujas (aptikta dar 2006-ais), jo paplitimo mastas buvo praktiškai nežinomas. Ir tai kelia svarbius etinius, klinikinius ir mokslinius klausimus, pvz., kaip galima būtų tą kognityvų sugebėjimą panaudoti bendravimo sistemos sukūrimui ir pastangoms išgyti.