Keistai pažįstama, Deja vu. UFO Page. Lithuanian

Tas dežavū filme paaiškinamas kažkaip miglotai, tačiau realiame gyvenime šį pojūtį žmonės junta nuolat – tačiau jie jo priežastimi neįvardina kažkokių laiko kilpų. Palaimintasis Augustinas 400-aisiais tą jausmą pavadino falsae memoriae. Žmonės jį laikė paprastu smalsumu iki pat Viktorijos laikmečio, kol neimta jo sieti su tikėjimais paranormaliais reiškiniais ir psichopatija (tai tendencija, kuri klinikiniuose sluoksniuose tęsėsi ir 20 a.).

Atvykote į nedidelį žavų nedidelį miestelį, kuriame iki tol niekada nebuvote, sankryžoje prie bažnyčios užsidegė žalia spalva, einate per gatvę, o priešais jus ateina senutė... ir staiga pajuntate, kad jau buvote čia – ta pati bažnyčia, sankryža ir Deja-vu in Matrix

per gatvę einanti senutė, lygiai taip pat einanti pasiramsčiuodama lazdele. Tik prasilenkiant su ja aptinkate, kad reali scena ne visiškai atitinka kilusią mintyse. Ir prisimenate, kad čia niekad nebuvote. Sugrįžtame į tikrovę, tačiau neįprastumo jausmas lieka.

Tyrimai rodo, kad iki 90% žmonių bent kartą gyvenime yra turėję déja vu (dežavu) potyrį. Paprastai jis tetrunka vos kelias sekundes. Žinoma, kad déja vu dažniau patiria tam tikros žmonių grupės: epileptikai, šizofrenikai, sergantys Alzheimerio liga ir ADHD. Visi jie turi disfunkcijas, veikiančias įvairias smegenų sistemas, apimant atmintį ir objektų bei situacijų atpažinimą. Paaugliai ir jauni žmonės sapnus „atmerktomis akimis“ regi dažniau nei pagyvenę, kas gali būti susiję su tuo, kad jie mažiau linkę manyti, kad pamiršo praeitą patirtį. Ir jei gerai prisimenate savo sapnus, taip pat su didesne tikimybe galite patirti tą keistą pojūtį. Vis tik déja vu patiria visos amžiaus grupės, ypač esant pavargus ar stresui. O kai kurie žmonės patiria ir atvirkštinį pojūtį, vadinamą jamais vu (žemėvu), t.y., patekę į anksčiau lankytą vietą ar sutikę anksčiau pažinotus žmones, jaučia, tarsi to niekada nebūtų buvę.

Nors daugeliui žmonių dežavū yra kaip įdomus nutikimas, yra kenčiančių nuo sunkių jo formų – iki tokio lygio, kad praranda ryšį su tikrove: jie negali atpažinti daiktų, vietų ir žmonių, su kuriais buvo susidūrę anksčiau ir su kuriai nebuvo susidūrę. F. Arno⁴⁾ 1896-ais aprašė „pacientą Lui“, kuris gyveno taip, tarsi jau būtų gyvenęs iki tol. Lui išgalvodavo detales, kad pateisintų savo jutimą su žmonėmis, kurių niekad nebuvo sutikęs. Ryšio praradimas su tikrove buvo sekinantis.

Terminą „deja vu“ (prancūzų kalba – „jau matyta“) berods pirmąkart 1876 m. panaudojo prancūzų gydytojas Emile Boirac¹⁾ (1851-1917; filosofas, parapsichologas, esperanto kalbos propaguotojas) knygoje „L'Avenir des sciences psychiques“. Didesnę 20 a. dalį psichiatrai laikėsi Froido teorija paremto deja vu aiškinimo, kad tai nuslopintų prisiminimų apraiškos. Toji „paramnezijos“ teorija laikė, kad pirminis įvykis kažkaip nuslopintas iš sąmoningos atminties. Todėl panaši situacija sukelia netikėto sutapimo pojūtį.

Daugelis patyrusių dežavu patiki, kad tą reiškinį galėjo sukelti kai kurios mistinės galios arba kad tai ženklas iš ankstesnių gyvenimų. Tuo tarpu mokslininkai ieško fizikinių reiškinio priežasčių, tačiau jiems gana sunku, nes tasai reiškinys niekada iš anksto nepraneša apie savo apsireiškimą. Paaiškinimai svyruoja nuo dvigubo suvokimo (kad pirmo žvilgtelėjimo į ką nors suvokiama tik dalinai, kas sukelia dežavū antro, įdėmesnio įsižiūrėjimo metu) iki suvokimo ribų išskydimo (tarp savęs ir aplinkos) ar pamirštų prisiminimų. O gal tai net adaptyvus išgyvenimo mechanizmas, susiformavęs evoliucijos metu?!

Neuromokslininkų nuomonės išsiskiria dėl déja vu priežasčių, tačiau paveikdami smegenis silpnais elektros stimulais, jie sugebėjo parodyti, kad tai suvokimo klaida, kurią smegenys pataiso. Tad vietoje to kad būtų pulta į okultizmo ar keistų teorijų glėbį, dežavū yra pavyzdys to, kaip mūsų smegenys palaiko ryšį su tikrove.

Vienas ankstyvųjų dežavū tyrinėtojų, J. Hughlings Jackson’as⁵⁾ 1888-ais tokius pacientų su priepuoliais išgyvenimus aprašė kaip „sapno būseną“. Pacientai išgyvendavo pakartotiną praeities išgyvenimą „tarsi tai, kas vyksta, jau vyko“. Dž. Džeksonas spėjo, kad priepuoliai deaktyvuoja smegenų sritis, atsakingas už iš viršaus žemyn vykstančią kontrolę, tačiau negalėjo įvardinti tų sričių.
Tai pradėjo keistis 20 a. 4-me dešimtm., kai Wilder Penfield’as atliko eksperimentus, tiesiogiai stimuliuodamas pacientų, patyrusių kraniotomiją, į budrumo būseną. Panaudodamas ECS stimuliaciją jis galėjo atgaminti tiek atpažįstamumo, tiek neatpažįstamumo jutimus, o taip pat sužadinti prisiminimų patirtį garso ir vaizdo komponentais.

Visai neseniai gilioji smegenų stimuliacija fiksavo dežavū keliose smegenų srityse: entorinalinėje žievėje smilkinių skiautėje, esančia atminties, navigacijos, objektų panašumo nustatymo bei laiko suvokimo centru; hipokampe (Amono rage), atsakingame už prisiminimų saugojimą ir ištraukimą; migdoliniame kūne, atsakančiam už emocijų, tame tarpe ir atsakingų už prisiminimus, apdorojimą (žr. Smegenų struktūra).

Pirmiausia reiktų imti skirti deja vu nuo kitų neįprastų patirčių. Ir, visų pirma, tai nėra haliucinacija, kuria sukelia arba vidinis smegenų disbalansas arba psichinė liga, arba narkotikai (kaip LSD). Fausse reconnaissance - „netikri prisiminimai“ (atmintis) irgi ne tai, nes susiję su šizofrenija ir gali trukti kelias valandas. Dežavū susideda iš dviejų dalių: a) patirties pasikartojimo pajutimo (suklydimo) ir b) supratimo, kad to negalėjome patirti anksčiau (ištaisymo).

Ligoniai, kenčiantys nuo smilkininės skiautės epilepsijos, gali turėti į deja vu panašių apraiškų. Pvz, vienas japonas buvo įsitikinęs, kad jis nuolat kaskart išgyvena kelis savo gyvenimo ir santuokos metus. Desperatiškai bandydamas išvengti pasikartojimų, jis kaskart bando nusižudyti. Tačiau tai skiriasi nuo deja vu tuo, kad toks ligonis nuolat ir tikrai tiki, kad patirtys visada identiškos, o deja vu atveju asmuo netrukus įsitikina tokio pojūčio iliuziniu poveikiu ir nepagrįstumu.

Tyrimų metu psichologai atkreipė dėmesį į kitą pasąmonės procesą, vadinamus numanomus ar nedeklaratyvius prisiminimus. Tai senai užmiršti faktai, kurie sąmonės nebuvo prisimenami, tačiau nėra ištrinti ir žmogaus neuroninių tinklų. Blusų turguje pamatome seną virtuvės spintelę, kuri staiga pasirodo iki skausmo pažįstama, nes panašią, kai dar buvote vaikas, turėjo tėvai ar seneliai.

Teorija aiškina, kad asmenį, vietą ar nutikimą galime priimti kaip pažįstamą, jei kažkada anksčiau buvome susidūrę kad ir daliniu jo aspektu, galbūt, net kitame kontekste. Gal tiesiog pajutote nuo tos spintelės sklindantį kvapą, kuris sukėlė vaikystės prisiminimus. Net vienas elementas gali sukelti pasikartojimo pojūtį, kai klaidingai įsiterpia į dabartį.

Tokios prielaidos atsakomybę už deja vu priskiria mūsų dėmesio valdymo sistemos spragoms. Užsimanę apžiūrėti bažnyčią, priėjote sankryžą ir dėmesį sutelkėte į šviesoforą, ir tik periferiniu matymu pastebėdami kitoje pusėje stovinčią senutę. Ir tik užsidegus žaliai šviesai, dėmesį perkėlėte į perėją, ir tada lazdele pasiramsčiuojanti senutė staiga pasirodė pažįstama, nors ir nepatikėjote, kad ją galėjote matyti anksčiau. Pirmasis stovinčios senutės vaizdas nebuvo sąmoningai užfiksuotas, tačiau išliko atmintyje, ir kai sąmoningai įsižiūrėjote į senutę, pasąmonė atgamino tą neseną ankstesnį prisiminimą, tačiau klaidingai jį įvertino kaip įvykusį kažkada seniai. Tokią teoriją patvirtina empiriniai tyrinėjimai.

Pvz., 1989 m. L.L. Jacoby²⁾ vadovaujama komanda į kambarį sukvietė bandomuosius, kuriems ekrane taip trumpai šmėkštelėdavo žodį, kad testuojamieji nespėdavo jo sąmoningai suvokti, tačiau jo vaizdas įsispausdavo vizualinėje atmintyje. Ir kai vėliau tą žodį ekrane parodydavo ilgesniam laikui, visi testuojamieji tikino, kad tą žodį yra matę anksčiau. Pasąmonėje esantys stimulai leidžia vėlesnius panašius stimulus suvokti gerokai sparčiau – tai vadinama „gruntavimu“ ir jau gerokai ištyrinėta. Brain

20 a. pradžioje Nyderlandų psichologijos pradininkas G. Heymans'as³⁾ šešis mėnesius sekė studentus. Šie turėjo užpildyti trumpą klausimyną iškart po deja vu pasireiškimo. G. Heimansas padarė išvadą, kad į iliuzijas labiau linkę tie, kurie išgyvena nuotaikų kaitą ar apatijos periodą, o taip pat turintys nereguliarų darbą. Dar kiti tyrinėtojai skelbė, kad tam labiau linkę labai pavargę ar stresą patiriantys asmenys. Tad atrodo, kad deja vu gali iššokti įtampai pasiekus maksimumą, tačiau dar labiau tikėtina jo sulaukti labai pavargus, kai dėmesys gerokai atbukęs. O neseni tyrimai rodo ir tai, kad žmonės paskendę fantazijose ir svajose irgi turėtų dažniau patirti deja vu.

O koks šio reiškinio fizikinis pagrindas? Ilgokai tikėta, kad priežastimi yra vėjuojančios tranzakcijos neuronuose. Mūsų jutimų signalai skirtingais keliais pasiekia jų apdorojimo centrus ir turėtų, iš principo, ten susijungti, sudarydami pilną suvokimą. Aišku, kad bet koks dalies informacijos vėlavimas gali sukeli įvairius reiškinius, taigi ir deja vu. Šį požiūrį 1968 m. patikrino R. Efron'as iš Bostono Veteranų ligoninės. Jis padarė išvadą, kad kairiojo smegenų pusrutulio smilkininės skiautė yra atsakinga už ateinančios informacijos rūšiavimą. Jis taip pat nustatė, kad ši skiautė informaciją vizualiniais kanalais gauna dukart, su kelių milisekundžių skirtumu: pirmąkart tiesiogiai, o antrąkart – aplankius dešinįjį smegenų pusrutulį. Jei antroji vizualinės informacijos porcija dėl kai kurių priežasčių vėluoja, fiksuojama laiko „duobė“ gavus antrąją informacijos dalį ir toji gali būti suprasta kaip jau seniau įvykusio vaizdo prisiminimas.

R. Efron‘o hipotezė dar nėra pakankamai nei patvirtinta, nei paneigta. Tačiau tikrai atrodo, kad smilkininės skiautės vaidmuo šiuo atžvilgiu labai svarbus - ką liudija ir minėtos epilepsijos apraiškos, o taip pat pastebėjimai neurochirurginių operacijų metu. Pvz., W. Penfield'as, atvirų smegenų operacijų metu, sugebėjo elektros signalais stimuliuodamas smilkininę skiautę kai kuriems pacientams sukelti į sapnus ir deja vu panašias būsenas bei Tačiau kai kurie tyrinėtojai mano, kad tai paprasčiausias nežymus grandinės smegenyse sutrikimas.

Smilkininėje skiautėje yra Amono ragas, padedantis registruoti jutimų signalus kaip atskirus kadrus, kuriuos vėliau galime peržiūrėti tarsi kiną. Amono ragą supa pilkosios medžiagos sritis (Parahippocampal gyrus, kuri beje nustato, ar informacija jau pažįstama), entorialinė žievė ir gretimos sritys, o taip pat migdolas, kurie visi susiję su atmintimi.

Turime kelias teorijas, kodėl patiriame dežavū. Pagal vieną jų tai vyksta kai rinalinė žievė ir hipokampas, giliai smilkininėje skiautėje, praranda sinchronizaciją. Hipokampas nemaža dalimi atsakingas už atmintį, o tuo tarpu rinalinė žievė – už atpažįstamumo jutimą. Iš tikro, tai du skirtingi procesai, kurie veikia kartu, nes prisiminimus išgauname tuo pat metu, kai atpažįstame žinomumą. Jei patiriame žinomumą be prisiminimo ištraukimo – patiriam dežavū. Ir atvirkščiai, turime jamais vu, t.y. „niekada nemačiau“.

Kiti tyrinėtojai mano, kad priežastis neurologinė. Pavyzdžiu gali būti informacijos perdavimo į vieną smegenų pusrutulį lyginant su kitu uždelsimas. Šiuo atveju tai vyksta, nes kiekvienas pusrutulis turi savąją kūno pusę – dešinysis kairiąją, o kairysis dešiniąją. Jei kažką matote abiem akimis vienu metu, tačiau informaciją į reikiamą smegenų dalį patenka skirtingu laiku, tai gali priversti jus pajusti, kad jau patyrėte tai, ką matote.

Trečiasis paaiškinimas susijęs su tuo, kad mūsų prisiminimai supainioti. Pvz., tarkim, kad pirmąkart aplankėte Niujorką. Kai vaikščiojate ir jaučiate miestą, kartais atsiranda dežavū jausmas, kuris kyla todėl, kad matėte tai filmuose, TV ar knygose.

Ketvirtoji galimybė susijusi su dėmesiu. Tarkim, pirmąkart einate į krepšinio rungtynes. Kai įeinate į areną, jus blaško jūsų draugai. Kai atsisėdate į savo vietą, netikėtai pajuntate, kad ten jau buvote. Tačiau nutiko, kad nesąmoningai žvalgėtės po areną, tačiau, kadangi buvote išsiblaškę, to nesuvokėte. O tik kai dėmesys susifokusavo, patyrėte dežavū, nes nesugebate nustatyti, iš kur kilęs ankstesnis prisiminimas apie ją. Nors atrodo, kad tai įvyko labai senai, tai buvo vos prieš kelias akimirkas.

A. Braunas⁶⁾ savo straipsnyje (2003 m., žr. [2]) aprašė klinikinius atvejus, apklausas ir iš publikacijų surinktas teorines idėjas. Dauguma to meto informacijos buvo ne oficialioje spaudoje, o neretai ir su paranormaliu „kvapeliu“. Vis tik jam iš jos pavyko „išsunkti“ naudingas užuominas, apklausos buvo tam tikru empiriniu pagrindu, o senos teorijos leido suformuluoti siauros specifikos hipotezes, kurias buvo galima patikrinti laboratorijose. Iš apklausų aiškėjo, kad apie 2/3 žmonių kada nors gyvenime patiria dežavū, kad su amžiumi jo tikimybė mažėja ir svarbiausiu akstinu yra fizinės sąlygos (arba vietos). Ypač naudinga buvo tai, kad dežavū dažniausiai sukeliamas scenų (o ne kalbos ar objektų): naujas teorinis požiūris apie prisiminimus pabrėžia scenų svarbą (smegenų sritys, atsakingos už navigaciją vietovėje irgi yra prisiminimų pagrindas). Pvz., prisiminkite, kada paskutinį kartą valgėte restorane – ką prisimenate? Ar galite prisiminti, kur sėdėjo kiti jūsų atžvilgiu?! Dar A. Brauno apžvalgoje užsimenama ir apie „Geštalto familiarumo hipotezę“ – kad dežavū kyla iš pažįstamo geštalto (t.y. daiktų išsidėstymo erdvėje), pvz., kai naujai įsigytas butas planavimu primena anksčiau aplankytą. Šią hipotezę A. Braunas susiejo su „šaltinio monitoringo sistema“, kai žmogus gali atpažinti situaciją kaip patirtą anksčiau tiksliai neidentifikuodamas šaltinio.

O kas dėl ankstesnių gyvenimų, aiškiaregystės, lygiagrečių visatų ir retro-priežastingumo (kad vėlesnis įvykis gali paveikti ankstesnįjį) – visi faktai nurodo tik į tai, kad déja vu tėra mūsų galvose – bet tai nereiškia, kad neverta ieškoti ir kitų paaiškinimų. Juk kaip galime būti tikri, kas išgyventi dalykai nėra nutikę anksčiau ar nepasikartos vėl ateityje?! Ar neužstriksime ties tuo pačiu tarsi kokia muzikos plokštelė?! Ir visa bėda tame, kad to mes niekad negalėsime sužinoti!?

Viena įdomi žmonių savybė yra „atpažinti neprisimenant“, pvz., kai atpažįstamas žmogaus veidas, tačiau negalima prisiminti, iš kur jį žinote. Panašumas į A. Brauno išsakytą geštalto hipotezę 2006 m. sudomino sichologę Anne Cleary⁷⁾, kuri pradėjo su tuo susijusius savo eksperimentus (kuriuose pasinaudojo ir virtualios tikrovės (VR) galimybėmis, nes VR leidžia modeliuoti įvairias veiksmo vietas). Jos tyrimas 2011-ais nustatė įdomių dalykų, tačiau žurnalai atsisakė priimti jį spausdinimui, kol 2012 m. rado kelią į „Consciousness and Cognition“. Tačiau po publikacijos pasipylė žmonių atsiliepimai, kurių didelė dalis sakė, kad dežavū negali remtis vien atmintimi, nes jie „žinojo, kas įvyks“. Ir čia buvo įstrigta porai metų... Virtualios tikrovės įranga

Tada jai kilo mintis, kad dežavū gali būti susijęs su iliuzoriniu numatymo jausmu. Senoje literatūroje ji rado kai kurias užuominas apie tai. Pvz., Sean Mullan‘as ir Wilder Penfield‘as 1959-ais minėjo pacientę, kuriai elektros stimuliacija operacijos metu sukeldavo dežavū. Ji sakė, kad viskas, kad jautė, kad viskas, ką sakė gydytojas, buvo kažkuo, ką ji girdėjo prieš tai. Kadangi šiuo atveju dežavū buvo sukeliamas dirbtinai, jis negalėjo būti pagrįstas atmintimi. Ir tada nauji A. Cleary testai parodė ne tik, kad dežavū yra ne tik nuspėjamasis, bet ir „postdiktyvus“ šališkumas (jausmas, kad visą laiką žinojome, kaip klostysis situacija). Tad gali būti, kad dežavū sukelia jausmą, kad esate ties ankstesnės patirties prisiminimo riba, kas nulemia tikėjimą, kad galite nustatyti, kas bus toliau (nes atrodo, kad kurią akimirką prisiminimas ateis į galvą); o tada, kai situacija vystosi panašiu būdu, pradedama manyti, kad tai žinota visą laiką.

A. Cleary 2019 m. susipažino su neurologu Nigel Pedersen‘u, besispecializuojančiu epilepsijos srityje, kuris papasakojo apie dežavū priepuolių metu, apie kurį neurologai yra rašę jau daugiau nei šimtmetį – ir jie nusprendė bendradarbiauti. Tokie pacientai, ilgą laiką esantys stebėjime, gali dalyvauti kompiuteriniuose kognityvinių užduočių sprendime, kurių metu jų smegenų veikla stebima prijungtais elektrodais. Ir vieną kartą 2022 m., VR praeidama scenas, ji atidžiai jas apžiūrinėjo. O tada vienu momentu pati patyrė stiprų dežavū - ir ji pajuto, kad jau neįsižiūri į vaizdo detales, o sutelkė dėmesį į bandymą suprasti, kodėl ji atrodo žinoma. Ji jautė, kad protas liepia liautis tyrinėti naują aplinką ir įsigilinti į save, paieškant kažko atmintyje.

Tai leido A. Cleary spėti, kad yra dar vienas iki tol nepastebėtas dežavū aspektas, verčiantis dėmesį nukreipti iš išorės į vidų, atmintyje paieškant svarbios informacijos. Iki tol tyrinėjimai nebuvo nukreipti į tai, kaip atminties patirtis vystosi laikui bėgant. Dabar su studentais ji ėmėsi analizuoti kai kuriuos turimus duomenų rinkinius ir kai ką rado – atrodo, kad dalyviai geriau atspėja anksčiau išgyventus scenarijus tada, kai patyrė dežavū (nei kad tada, kai jo nepatyrė). Taigi dežavū metu jie buvo linkę netikslią informaciją pateikti kaip pasufleravimą prisiminimui. Taip pat jie „sufleravimui“ skirdavo daugiau laiko prieš eidami toliau scenarijumi. Kad dežavū susijęs su dėmesiu, sufleravo ir tai, kad epilepsinio mėšlungio metu kai kurie pacientai išsigalvodavo nebūtus prisiminimus, galinčius paaiškinti pasikartojimo pojūtį.

Taigi, dežavū gali būti proto veiklos šešėlis ir langas į sąmonės evoliucinę praeitį. Paprastai pažintinis procesas vyksta sklandžiai ir be pastangų – nesigilindami kaip tai vyksta. Dežavū kyla, kai sistemoje atsiranda sutrikimas ir tada mes pajuntame dėmesio pritraukimą: taip leidžiant akimirksniui žvilgtelėti į atminties darbą. Ir galimas dalykas, kad tasai kognityvinis mechanizmas verčia mus atgaminti prisiminimus, būtinus išgyvenimui, ir būti evoliucijos būdu nukreipti mąstymą į vidų, kai jam to labiausiai reikia.

¹⁾ Emilis Buarakas (Emile Boirac, 1851-1917) – prancūzų filosofas, parapsichologas, esperanto kalbos propaguotojas, rašytojas. Pirmasis panaudojo terminą „deja vu“ (dežavū) – 1976 m. laiške „Revue philosophique“ redaktoriui, o vėliau knygoje „L'Avenir des Sciences Psychiques“; kaip ir „metagnomiją“ („žinojimą dalykų esančių už galimybės žinoti“), vėliau imtą vadinti aiškiaregyste. Taip pat užsiėmė gyvūnų magnetizmo eksperimentais bei įvairių hipnozės reiškinio tyrinėjimais.

²⁾ Larry L. Jacoby (g. 1944 m.) – amerikiečių psichologas, kurio specializacija yra žmogaus atminties tyrinėjimai. Plačiausiai iš jų žinomas darbas apie atminties sąmoningai valdomos ir automatinės įtakos santykį. Jo įvesta metodologinė naujovė buvo „opozicijos logika“. Ja į bandymus įvedama žinojimo elementas. Pvz., prieš trumpam šmėkštelint ekrane vardams, bandomiesiems pranešama, kad visi jie nėra garsių žmonių. Paskutiniai jo darbai buvo susiję su įvairiais kognityvaus valdymo aspektais.

³⁾ Gerardas Heimansas (Gerardus Heymans, 1857-1930) – olandų filosofas ir psichologas, Grioningeno un-to profesorius (1890-1927) ir jo rektorius (1908-09); laikomas olandų psichologijos pradininku, savo laboratorijoje pradėjęs eksperimentinės psichologijos tyrimus. Jo filosofinė sistema rėmėsi empririniu metodu; anot jo, faktai privalo būti pradiniu filosofinių nagrinėjimų pagrindu. Buvo susidomėjęs mąstymo filosofija ir jo knyga „Einfuhrung in die Metaphysik“ (1905) aptaria kūno-mąstymo problemas. Jis pasiūlė savą psichinio monizmo formą (tikrovę sudaro mąstymas), kad viskas yra Pasaulinės sąmonės dalis. 20 a. pradžioje dėmesį skyrė ir parapsichologijai, 1920-23 m. atlikdamas nemažai eksperimentų, skirtų telepatijos tyrimui. Parašė kelias knygas, rašė esė ir pastoviai skelbėsi „De Gids“ literatūriniame žurnale.

⁴⁾ Fransua Arno (Francois-Leon Arnaud, 1858-1927) – prancūzų gydytojas psichiatras. Nuo 1903 m. buvo Vanvo „Maison de Santé“ prezidentu. Jam priskiriamas termino déja vu panaudojimas mokslinėje literatūroje, kai 1896 m. aprašė „paciento Lui“ diagnozę, patologinį déja vu atvejį.

⁵⁾ Džonas Hjulingsas (John Hughlings Jackson, 1835-1911) – anglų neurologas. Rašė apie projektuojančių judėjimo centrų smegenų žievėje nustatymą, afaziją ir t.t. Jo vardu pavadinta jo aprašyta epilepsijos forma. Taip pat jo vardas siejamas ir su vadinamąja psichomotorinių priepuolių, kilusių smilkininėje smegenų skiautėje, „sapno būsena“. Didesnę įtaką padarė žemyniniams psichiatrams nei tėvynainiams.

⁶⁾ Alanas Braunas (Alan S. Brown) - amerikiečių psichologas, nuo 1974 m. profesoriavęs Pietų metodistų un-te Teksaso valstijoje. Jo tyrimai skirti atminties ypatybėms, tokioms kaip déja vu, „liežuvio galiuko“ reiškinys,kriptomnezija (nesąmoningas plagiatas) ir pan. Išleido 8-ias knygas, parašė nemažai straipsnių ir knygų skyrių apie žmogaus atminties ir suvokimo klausimus, tarp jų ir „Déja vu patirtis“ (2004, kartu su A. Cleary; 2-as leidimas 2021 m.).

⁷⁾ Anė Kleri (Anne M. Cleary) - amerikiečių psichologė, Kolorado valstijos un-to profesorė. Užsiima žmogaus atminties tyrimais, daugiausia apie likutinius prisiminus nepavykus prisiminti, o taip pat subjektyvias patirtis tuo metu (pvz., „liežuvio galiuko“ reiškinį, t. y. kai jaučiama, kad žinomas reikiamas žodis, jis „ant liežuvio“, tačiau nepavyksta jo prisiminti). Kartu su A. Braunu išleido knygą „Déja vu patirtis“ (2004).