|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Keistai pažįstama
Šis tekstas skelbiamas pirmąkart, - bet ar nejaučiate, kad esate jį skaitę anksčiau?
Atvykote į nedidelį žavų nedidelį miestelį, kuriame iki tol niekada nebuvote, sankryžoje prie bažnyčios
užsidegė žalia spalva, einate per gatvę, o priešais jus ateina senutė... ir staiga pajuntate, kad jau buvote čia
ta pati bažnyčia, sankryžą ir per gatvę einanti senutė, lygiai taip pat einanti pasiramsčiuodama lazdele. Tik
prasilenkiant su ja aptinkate, kad reali scena ne visiškai atitinka kilusią mintyse. Ir prisimenate, kad čia niekad
nebuvote. Sugrįžtame į tikrovę, tačiau neįprastumo jausmas lieka.
Tyrimai rodo, kad iki 90% žmonių bent kartą gyvenime yra turėję deja vu (dežavu) potyrį. Paprastai jis
tetrunka vos kelias sekundes. Paaugliai ir jauni žmonės sapnus atmerktomis akimis regi dažniau nei
pagyvenę, tačiau deja vu patiria visos amžiaus grupės, ypač esant pavargus ar stresui. O kai kurie
žmonės patiria ir atvirkštinį pojūtį, vadinamą jamais vu (žemėvu), t.y., patekę į anksčiau lankytą vietą
ar sutikę anksčiau pažinotus žmones, jaučia, tarsi to niekada nebūtų buvę.
Terminą deja vu (prancūzų kalba jau matyta) berods pirmąkart 1876 m. panaudojo prancūzų gydytojas
Emile Boirac*) (1851-1917; filosofas, parapsichologas, esperanto kalbos propaguotojas) knygoje L'Avenir
des sciences psychiques. Didesnę 20 a. dalį psichiatrai laikėsi Froido
teorija paremto deja vu aiškinimo, kad tai nuslopintų prisiminimų apraiškos. Toji paramnezijos teorija laikė, kad pirminis įvykis
kažkaip nuslopintas iš sąmoningos atminties. Todėl panaši situacija sukelia netikėto sutapimo pojūtį.
Daugelis patyrusių dežavu patiki, kad tą reiškinį galėjo sukelti kai kurios mistinės galios arba kad
tai ženklas iš ankstesnių gyvenimų. Tuo tarpu mokslininkai ieško fizikinių reiškinio priežasčių, tačiau jiems
gana sunku, nes tasai reiškinys niekada iš anksto nepraneša apie savo apsireiškimą.
Pirmiausia reiktų imti skirti deja vu nuo kitų neįprastų patirčių. Ir, visų pirma, tai nėra haliucinacija,
kuria sukelia arba vidinis smegenų disbalansas arba psichinė liga, arba narkotikai (kaip LSD). Fausse
reconnaissance - netikri prisiminimai (atmintis) irgi ne tai, nes susiję su šizofrenija ir
gali trukti kelias valandas.
Ligoniai, kenčiantys nuo smilkininės skiautės epilepsijos, gali turėti į deja vu panašių apraiškų.
Pvz, vienas japonas buvo įsitikinęs, kad jis nuolat kaskart išgyvena kelis savo gyvenimo ir santuokos metus.
Desperatiškai bandydamas išvengti pasikartojimų, jis kaskart bando nusižudyti. Tačiau tai skiriasi nuo
deja vu tuo, kad toks ligonis nuolat ir tikrai tiki, kad patirtys visada identiškos, o deja vu atveju
asmuo netrukus įsitikina tokio pojūčio iliuziniu poveikiu ir nepagrįstumu.
Tyrimų metu psichologai atkreipė dėmesį į kitą pasąmonės procesą, vadinamą numanomus ar
nedeklaratyvius prisiminimus. Tai senai užmiršti faktai, kurie sąmonėsi nebuvo prisimenami, tačiau nėra
ištrinti ir žmogaus neuroninių tinklų. Blusų turguje pamatome seną virtuvės spintelę, kuri staiga pasirodo iki
skausmo pažįstama, nes panašią, kai dar buvote vaikas, turėjo tėvai ar seneliai.
Teorija aiškina, kad asmenį, vietą ar nutikimą galime priimti kaip pažįstamą, jei kažkada anksčiau buvome
susidūrę kad ir daliniu jo aspektu, galbūt, net kitame kontekste. Gal tiesiog pajutote nuo tos spintelės
sklindantį kvapą, kuris sukėlė vaikystės prisiminimus. Net vienas elementas gali sukelti pasikartojimo pojūtį,
kai klaidingai įsiterpia į dabartį.
Tokios prielaidos atsakomybę už deja vu priskiria mūsų dėmesio valdymo sistemos spragoms.
Užsimanę apžiūrėti bažnyčią, priėjote sankryžą ir dėmesį sutelkėte į šviesoforą, ir tik periferiniu matymu
pastebėdami kitoje pusėje stovinčią senutę. Ir tik užsidegus žaliai šviesai, dėmesį perkėlėte į perėją, ir tada
lazdele pasiramsčiuojanti senutė staiga pasirodė pažįstama, nors ir nepatikėjote, kad ją galėjote matyti
anksčiau. Pirmasis stovinčios senutės vaizdas nebuvo sąmoningai užfiksuotas, tačiau išliko atmintyje, ir kai
sąmoningai įsižiūrėjote į senutę, pasąmonė atgamino tą neseną ankstesnį prisiminimą, tačiau klaidingai jį
įvertino kaip įvykusį kažkada seniai. Tokią teoriją patvirtina empiriniai tyrinėjimai.
Pavyzdžiui, 1989 m. L. Jacoby vadovaujama komanda ekrane taip trumpai šmėkštelėdavo žodė, kad
testuojamieji nespėdavo jo sąmoningai suvokti, tačiau jo vaizdas įsispaudavo vizualinėje atmintyje. Ir kai
vėliau tą žodį ekrane parodydavo ilgesniam laikui, visi testuojamieji tikino, kad tą žodį yra matę anksčiau.
20 a. pradžioje Nyderlandų psichologijos pradininkas G. Heymans šešis mėnesius sekė studentus. Šie turėjo
užpildyti trumpą klausimyną iškart po deja vu pasireiškimo. G. Heymans padarė išvadą, kad į iliuzijas
labiau linkę tie, kurie išgyvena nuotaikų kaitą ar apatijos periodą, o taip pat turintys nereguliarų darbą. Dar kiti
tyrinėtojai skelbė, kad tam labiau linkę labai pavargę ar stresą patiriantys asmenys. Tad atrodo, kad deja
vu gali iššokti įtampai pasiekus maksimumą, tačiau dar labiau tikėtina jo sulaukti labai pavargus, kai
dėmesys gerokai atbukęs. O neseni tyrimai rodo ir tai, kad žmonės paskendę fantazijose ir svajose irgi turėtų
dažniau patirti deja vu.
O koks šio reiškinio fizikinis pagrindas? Ilgokai tikėta, kad priežastimi yra vėjuojančios tranzakcijos
neuronuose. Mūsų jutimų signalai skirtingais keliais pasiekia jų apdorojimo centrus ir turėtų, iš principo, ten
susijungti, sudarydami pilną suvokimą. Aišku, kad bet koks dalies informacijos vėlavimas gali sukeli įvairius
reiškinius, taigi ir deja vu. Šį požiūrį 1968 m. patikrino R. Efron. Jis padarė išvadą, kad kairiojo
smegenų pusrutulio smilkininės skiautė yra atsakinga už ateinančios informacijos rūšiavimą. Jis taip pat
nustatė, kad ši skiautė informaciją vizualiniais kanalais gauna dukart, su kelių milisekundžių skirtumu:
pirmąkart tiesiogiai, o antrąkart aplankius dešinįjį smegenų pusrutulį. Jei antroji vizualinės informacijos
porcija dėl kai kurių priežasčių vėluoja, fiksuojama laiko duobė gavus antrąją informacijos dalį ir toji gali
būti suprasta kaip jau seniau įvykusio vaizdo prisiminimas.
R. Efrono hipotezė dar nėra pakankamai nei patvirtinta, nei paneigta. Tačiau tikrai atrodo, kad
smilkininės skiautės vaidmuo šiuo atžvilgiu labai svarbus - ką liudija ir minėtos epilepsijos apraiškos, o taip
pat pastebėjimai neurochirurginių operacijų metu. Pvz., W. Penfield, atvirų smegenų operacijų metu,
sugebėjo elektros signalais stimuliuodamas smilkininę skiautę kai kuriems pacientams sukelti į sapnus ir
deja vu panašias būsenas bei Tačiau kai kurie tyrinėtojai mano, kad tai paprasčiausias nežymus
grandinės smegenyse sutrikimas.
Smilkininėje skiautėje yra Amono ragas, padedantis registruoti jutimų signalus kaip atskirus kadrus, kuriuos
vėliau galime peržiūrėti tarsi kiną. Amono ragą supa pilkosios medžiagos sritis (Parahippocampal
gyrus, kuri beje nustato, ar informacija jau pažįstama), entorialinė žievė ir gretimos sritys, o taip pat
migdolas, kurie visi susiję su atmintimi. *) Emilis Buarakas (Emile Boirac, 1851-1917) prancūzų filosofas, parapsichologas,
esperanto kalbos propaguotojas, rašytojas. Pirmasis panaudojo terminą deja vu (dežavū )
1976 m. laiške Revue philosophique redaktoriui, o vėliau knygoje L'Avenir des Sciences Psychiques;
kaip ir metagnomiją (žinojimą dalykų esančių už galimybės žinoti), vėliau imtą vadinti
aiškiaregyste. Taip pat užsiėmė gyvūnų magnetizmo eksperimentais bei įvairių hipnozės reiškinio tyrinėjimais. Nuorodos:
Papildomai skaitykite:
|
Pasąmonėje esantys stimulai leidžia vėlesnius panašius stimulus suvokti gerokai sparčiau
tai vadinama gruntavimu ir jau gerokai ištyrinėta.
