Apie jas yra iš Skalikų (8 pranešimai), Svarstyklių (4), Gulbės (39), Kentauro Alfos (28) ir Andromedos (4).

Detaliai apie civilizaciją iš Skalikų buvo papasakota Volgogrado gyventojui atsargos papulkininkiui V. Krasnovui dviejų kontaktų metu 1990 m. Anot jo, abu ateiviai (vyras ir moteris) buvo 190-200 cm ūgį ir visiškai panašūs į žmones, balta oda, auksinio atspalvio plaukais ir žydromis akimis. Jie bendravo telepatiškai ir buvo labai draugiški. Jie papasakojo, kad yra iš Taco planetos prie dvinarės Skalikų žvaigždės ir, atseit, jie sugeba pereiti iš vieno matavimo į kitą. Kiekviename matavime yra intelektualiųjų, agresyviųjų ir atsilikusių, kaip mūsiškė, civilizacijų. Jie į Žemę atskrenda kas 100 m ir jų vizitas trunka 10 m. Atstumą iki Žemės jie įveikia per vienerius metus, ekspedicija įsikūrusi pastovioje bazėje Mėnulyje. Taco planetoje gyvena apie 20 mlrd. gyventojų, karų ir konfliktų joje nebūna, ginklų jie neturi.

Jų civilizacija priklauso Pasaulinio proto Žiedui, kuris nesiruošia sunaikinti Žemės, o tik ją izoliavo ir leidžia savarankiškai vystytis ir taisyti savo klaidas. Jie negrobia žmonių ir neatlikinėja su jais bandymų, nes tai griežtai draudžia jų įstatymai. Apie Žemės civilizaciją žino senai, tačiau jos pripažinimas, keitimasis informacija ir kita draudžiami dėl žemiečių agresyvumo.

Dar vieną susitikimą su Skalikų atstovais turėjo Chabarovsko krašto kriminalinės paieškos inspektorė Galina Kozyriova. Naktį jos kambaryje atsirado aukšto ūgio ateivis ir ji neteko sąmonės. Atsipeikėjusi pamatė, kad vienos rankos pirštai perrėžti tarsi šakute 0,5 cm gylio ir žaizda užsitraukusi plėvele. Vėliau regresyvios hipnozės metu ji prisiminė, kad atsidūrė laive ir tasai ateivis jai pasakė, kad jie atskrido iš 4-osios pagal dydį Skalikų žvaigždės.

Anot kontaktuotojo iš Minsko V. Trusovo, Svarstyklių civilizacija įsikūrusi prie raudonosios milžinės. Civilizacija labai išsivysčiusi, jos atstovai 60-70 cm aukštesni už žmones, dvilyčiai, turi vaikus ir gyvena po paviršiumi įrengtuose miestuose.

Kontaktuotają Mariną Lukoniną iš Obninsko ateiviai 1985 m. pakvietė į savo laivą ir ji pabuvojo Sachro planetoje prie vienos iš Svarstyklių žvaigždžių. To laiko ekipažas buvo iki 270 cm ūgio, o gimtojoje planetoje buvo ir 350-400 cm ūgio milžinų. Jie gyvena, atseit, po 400 m. Ten Marinai atliko „energetinę“ operaciją gydant širdies ydą ir ateiviai išmokė ją daryti bekraujes operacijas. Grįžusi ji užsiėmė gydymu.

1991 m. Jaroslavio srities Ramenkojės gyvenvietės gyventoja Tatjana Batrakova pareiškė, kad ji atseit skrido laivu į Svarstyklių žvaigždyno planetą, vadintą „Raudonąja žvaigžde“. Ekipažas buvo labai panašus į 250-300 cm ūgio žmones. Jie klausinėjo, tačiau į jos klausimus neatsakinėjo. Po kelionės jai paliko kažkokį trikampį prietaisą su trimis rausvomis lemputėmis ir liepė jį paslėpti, ką ji ir padarė, tačiau po poros mėnesių jis kažkur dingo. Įdomu tai, kad 6 mėn. po šio nutikimo išsuktos elektros lemputės Tatjanos rankose užsidegdavo, o ji rašė labai sklandžius eilėraščius, sakydama, kad kažkas juos jai diktuoja.

Kostromos gyventojo I. Majancevo kontaktai su ateiviais iš Gulbės prasidėjo dar 1980 m., kai jam prisisapnavo keli sapnai, kurių metu jis, atseit, pabuvojo įvairiuose nežinomos planetos miestuose su žalsvku dangumi, kuriame nebuvo šviesulio. Jos gyventojai buvo visai panašūs į žmones, baltos odos ir šviesių plaukų, tačiau 250-300 cm ūgio. Telepatiškai buvo perduota, kad jis Pikrano planetoje, kuri yra 4-a Liuko žvaigždės planeta Gulbėje. Jam nuvo pavesta nubraižyti pagrindinio Pikrano žemyno, vadinamo Gesachtu, žemėlapį. Iš kažkur gautos informacijos dėka jis nubraižė tą žemėlapį ir jame atvaizdavo 105 miestus turinčius per 100 tūkst. gyventojų. Klausydamas nurodymų, jis žemėlapį paslėpė ir niekam nesakė apie savo „keliones“ į Pikraną, o jo sapnai liovėsi 10-čiai metų. Tačiau 1990 m. jo draugas pensininkas Michailas Ivanovičius irgi susapnavo du tokius sapnus, kuriuose jis pabuvojo dvejuose kituose tos planetos miestuose, kurių pavadinimai buvo Majancevo nubraižytame žemėlapyje. Planetos ir gyventojų apibūdinimai sutapo. Abu keliautojai nejautė jokio skrydžio – tiesiog akimirksniu atsidurdavo Pikrane.

Šiuos pasakojimas tyrė buvęs Organizuoto nusikalstamumo skyriaus viršininkas V. Djačkovas, tapęs ufologu, kuris pradžioje nežinojo, kaip traktuoti tuos pasakojimus, tačiau I. Prijma jam atsiuntė 12-os kontaktuotojų iš Maskvos, Pamaskvės, Serpuchovo, Nižnevartovsko, Kemerovo srities ir kitur pasakojimus, kuriuose minimas Kupli miestas, irgi esantis Majancevo žemėlapyje. Jie tvirtino, kad pabuvojo Kupli, ir lygiai taip pat apibūdino planetą ir gyventojus.

Vėliau Majancevas gavo slaptą kodą, susidedantį iš atitinkamų frazių, skaitinių pažymėjimų ir tam tikrų kūno padėčių. Jį buvo galima taikyti esant vienam, uždaroje patalpoje su silpnu apšvietimu. Tačiau tas kodas veikdavo ne visada.

Majancevas pasakojo, kad bendrauja su Gechachto valdytoja – gražia moterimi vardu Tiina, kurios ūgis 250 cm, - bei Veru ir Ašvišu, kurie 1991-98 m. atsakė į eilę Djačkovo parengtų klausimų.

Atsakymai apie Pikraną:

• jų protėviai kadaise persikėlė iš Gyvatnešio žvaigždyno;
• Iš 7 Liuko planetų 4 gyvenamos;
• Pikrane gyvena apie 20 mlrd. gyventojų;
• jų gyvenimo trukmė apie 300-400 m, beje nukaršę seniai susilikviduoja;
• jie dauginasi kaip ir žmonės;
• Pikrane nėra metų laikų kaitos, ten „amžina“ vasara, šviesulio nesimato, nes jo spinduliai išsisklaido po visą dangų;
• tėra viena valstybė ir viena kalba;
• dykumoje 2-3 m aukščio įrengimų, primenančių šachmatų pėstininkus, eilės. Iš jų viršūnių sklinda ryškūs spinduliai – tai gravitacinės-magnetinės gaudyklės energijos išgavimui;
• Pikrane nebuvo karų, o kitų pasaulių įsiveržimas negresia, nes dėl skleidžiamo spinduliavimo dematerializuojasi visi priartėję daiktai;
• skraidoma dideliais rutuliais į dešimtis kitų žvaigždynų kelis kartus šviesą viršijančiu greičiu.

Atsakymai apie Žemę:

• pasaulio pabaigos artimiausiu metu nebus;
• žemiečiai dviem laipsniais labiau atsilikę;
• pikrancų ekspedicija 1908 m. išgelbėjo Žemę nuo katastrofos;
• pikrancai moka skaityti žemiečių mintis;
• tik nedaugelis žemiečių pabuvojo Pikrane, o prikrancų – Žemėje;
• žemiečiams išradus radiją ir televiziją, pikrancai apie gyvenimą Žemėje žino praktiškai viską;
• prieš 13 tūkst. m. Žemė patyrė baisią katastrofą, iki kurios šiaurės polius buvo Saudo Arabijos rajone, o pietų polius – Ramiajame vandenyne. Pietų Amerika, Antarktida ir Afrika buvo Šiaurės pusrutulyje, o Šiaurės Amerika, Australija ir Azija – Pietų. Maždaug 1500 km skersmens asteroidas rėžėsi į Azijos centrą ir toje vietoje iškilo Himalajai, Pamyras ir Tibetas. O Žemės ašis pakrypo į dabartinę padėtį;
• lygiagretūs pasauliai egzistuoja, tačiau Žemės gyventojams tai dar nesuvokiama.

Dar 1991 m. Majancevui į rankas pateko daiktinai jo kelionių įrodymai. Kaip jam atrod, esant Pikrane, jis į rankas paėmė į molį panašios medžiagos ir ėmė ją minkyti... ir prabudo. Jis pamatė, kad jo delne guli trys vienodi daiktai, panašūs į susiraukšlėjusius abrikosus. Du jų vėliau Majancevas perdavė Djačkovui, o vieną pasiliko sau. Jų išsamus tyrimas Geochemijos ir analitinės chemijos institute parodė, kad tai kažkokia nežinoma organinė medžiaga panaši į algaritą.

1992 m. Tiina paaiškino Majancevui, kad tai vadinamieji diorai, kuriuos pikrancai jau 20 m siunčia į Žemę hermetiškais laiko kanalais, kurių žemiečiai nemato, kaip ekologinės Žemės būklės daviklius.

1993 m. Majancevo pasiliktame diore atsirado 10 vienodų angų, kurių diametras ir gylis buvo 1,5 mm, o pas Djačkovą likęs dioras liko be pakitimų.

1994 m. Majancevui buvo parodyti du Pikrano pusrutuliai su trimis žemynais ir keliomis jūromis ir duota užduotis padaryti jų žemėlapius. Maancevas atliko tą užduotį. „Skraidymai“ vyko ir 1995, 1996, 1998 m., o viso Pikrane jis pabuvojo 25 kartus.

Į Majancevo Ašvišui užduotą klausimą apie tai, kaip jis patenka į Pikraną, tasai atsakė, kad žemiškoji Majancevo esybė akimirksniu pernešama „anihiliacinio skersvėjo vakuuminiu tuneliu iš supresuoto nulinio laiko“.

2003 m. Majancevas mirė.

O keletą kontaktų su Gulbės pasiuntiniais turėjo iš Kostromos kilęs Petropavlovske-Kamčiatske gyvenantis žurnalistas L. Lebedevas. Viskas prasidėjo 1994 m., kai jo bute netikėtai suveikė seniai sugedęs ir neįjungtas į tinklą televizorius ir ekrane pasirodė virš Avačinsko įlankos pakibusios skaidančios lėkštės atvaizdas. Tada ekrane pasimatė, kad lėkštėje randasi 5 žemiečiai (3 vyrai ir 2 moterys). Tačiau paprašius ekrane pasirodžiusio ateivio parodyti tos lėkštės variklį, prietaisus ir žemėlapį, atsakymo nesulaukė. Kitą naktį ekranas vėl nušvito, ir tada Lebedevas paprašė parodyti ką nors nežemiška. Pasirodė milžiniško, sėdinčio stabo atvaizdas, prie kurio kojų kažką triūsė mažas žmogelis. Tada buvo parodyta kažkokia planeta, kurioje ganėsi kažkokie į dinozaurus panašūs gyvūnai. Ir galiausiai – Žemės vaikinas, ant kurio kelių buvo trys mažos mergaitės.

Kai Lebedevas paklausė ekrane pasirodžiusio ateivio: „Iš kur atskridote ir ar dar kartą susitiksime?“ jo sąmonėje atsirado informacija: „“Mes iš Gulbės žvaigždyno, tu mus dar pamatysi“. Kiti kontaktai įvyko 1996 ir 1997 m, kai to paties juodai-balto televizoriaus ekrane pasirodė spalvotas ateivio atvaizdas. Tąkart jo paklausė, kaip susidaro planetų sistemos. Ekrane pasirodė taškas, į kurį trenkė spindulys, pasigirdo sprogimas – ir susiformavo tarsi dulkių debesis. Tada trys spinduliai ėmė rinkti daleles formuodami kitus taškus, ir patalpino prie žvaigždės, apie kurią tie taškai ėmė suktis.

Lebedevas paklausė, kaip atsirado žmogus. Ekrane atsirado moteriška būtybė, panaši į australopiteką. Ji sėdėjo plačiai išskėstomis kojomis, o dvi būtybės, visai panašūs į žmones, darė jai dirbtinį apvaisinimą. Tuo tarpu balsas aiškino, kad žmogaus įdiegimas įvyko atrankos būdu su nuolatine moteriškųjų būtybių korekcija įdiegiant naujus protinius sugebėjimus (t.p. kaitykime – Kaip buvo daromas žmogus).

Paskutinės transliacijos metu balsas ekrane tvirtino:

Ieva tikrai buvo sukurta iš Adomo šonkaulio, kurio materiją Dievas panaudojo kaip informacinį lauką vaisiaus palaikymui;

Žemės gyventojams reiktų amžinai garbinti pranašą Mozę, Olegą ir Ivaną Susaniną.

Galiausiai balsas pranešė, kad žino „šaunųjį senąjį Kostromos miestą“.

Atrodo, kad šios „transliacijos“ atpasakojimas yra Lebedevo fantazijos vaisius.

Neutralioji civilizacija yra ir prie Kentauro Alfos. Pirmąkart apie ją pranešė Dikas Mileris, atseit, 1954 m. pabuvojęs jų laive. Jo vadas papasakojo, kad kentaurai Žemę aplankė prieš 14 tūkst. m. ir nuo tada periodiškai stebi žmonijos progresą. O 1962 m. italas E. Sirakuzo susitiko su Metarijos planetos atstovais.

Kentaurai atrodo kaip normandiško tipo atstovai – aukšti blondinai, šviesia oda ir žydromis akimis.

Dar viena neutrali civilizacija randasi Andromedos žvaigždyno Enstrijos planetoje (skaitykite daugiau apie Andromedos civilizacijas). Pirmasis apie ją pranešė inžinierius-atomininkas iš Meksikos, prof. Hernandesas, turėjęs kontaktą 1974 m. Jam sakė, kad, atseit, žmonija eina klaidingu keliu, tačiau negalima nieko daryti prieš jos valią. Tad tik tiriama padėtis Žemėje.

1980-88 m. Džeimsas Forbis iš Pietų Afrikos irgi turėjo keletą kontaktų su enstriečiais ir vieno jų metu buvo pristatytas į didelę orbitinę stotį prie Žemės, kurios skersmuo apie 700 km. Ji sukasi 30 tūkst. km aukštyje. Joje parkavosi įvairių dydžių laivai, kurių dauguma iš Enstrijos, o maždaug ketvirtis – iš Oriono žvaigždyno Mentakos ir Auriegos planetų.

Atskirai paminėtina civilizacija prie Mergelės žvaigždyno Volfo-424 žvaigždės Ummo planetos. Pranešimai apie ją ypač dažni buvo 1960-70 m. Apie ją Internete vis dar atsiranda Ummo skirtos svetainės, o ji figūruoja leidžiamose knygose (daugiau žr. >>>>>>

Apie Ummo buvo rašoma laiškuose, kuriuos umitų vardu kažkas siuntė įvairiems adresatams Ispanijoje, Prancūzijoje, Kanadoje, JAV ir Australijoje. Bendra apimtis adresatui buvo 700-1000 puslapių. Laiškuose rašyta, kad umitai įsitikino žemiečių mokslinėmis, filosofinėmis ir pasaulėžiūros nuostatomis ir nusprendė šiais laiškais jas pakoreguoti. Tačiau tie laiškai daugiausia buvo filosofiniai samprotavimai apie Visatos sandarą, biogenetinius gyvenimo pagrindus ir pan. Dėstytos ir naujos idėjos – gravitacinių bangų panaudojimas informacijos perdavimui, skraidančių aparatų garso barjerą įveikiančių be sprogimo efekto kūrimas ir kt. Pasitaikė ir neįtikėtinų teiginių, kad Ummo planetoje sutikti ir B. Raselas, M. Gandi, A. Šveiceris, Če Nevara, L. Tolstojus ir kt.

Dėmesį umitams padidino prancūzas prof. Žanas Pjeras Petitas^**), teigęs, kad dauguma jo fizikos rezultatų buvo pasufleruota umitų perdavimuose. Jis trikampių NSO pasirodymus Belgijoje 1990 m. bandė paaiškinti umitų vizitais.

1970 m. prancūzų GEPAN buvęs vadovas Klodas Poeris^*) surinko daugumą umitų laiškų ir jų analizei pritraukė mokslininkus. Paaiškėjo, kad 50% jų sudaro atviras melas, o kita pusė pateikta labai žemame lygyje. Tiriant nuotraukas, nustatyta, kad laivai tėra ant siūlų pakabinti maketai. Be to, niekada nepranešta apie žmonių susitikimus su umitais.

---

^*) Klodas Poeris (Claude Poher, g. 1936 m.) – prancūzų elektronikos inžinierius, CNES (Kosminių tyrimų centras) padalinių vadovas, ufologas, prisidėjęs prie vyriausybės finansuojamos GEPAN (Groupe d'étude des phénomenes aérospatiaux non-identifiés; nuo 2005 m. pervadinta į GEIPAN) įsteigimo prie CNES 1977-ais. Prisidėjo prie mokslinių tyrimų NASA ir TSRS vykdytose misijose. Nuo 2003 m. populiarina savo „universonų teoriją“, anot jo, naująją gravitacijos teoriją, leidžiančią tarpžvaigždinius skrydžius (knygoje „Gravitacija: universonai, ateities energija“). Apie savo eksperimentus 2011-ais paskelbė straipsnį žurnale „Applied Physics Research“. Šios teorijos rėmuose sukūrė keletą patentuotų prietaisų, galimai pritaikomų įvairiose srityse.

^**) Žanas Pieras Petitas (Jean-Pierre Petit, g. 1937 m.) – prancūzų mokslininkas, kurio specializacija yra skysčių mechanika, plazmos, magnetinės hidrodonamikos fizika, kosmologija (joje nuo 1977 m. dirba ties bendrosios reliatyvumo teorijos išplėtimu – Janus modėliu). Yra įvairių mokslo sričių (nuo fizikos iki informatikos) populiarintojas, kuriantis mokslinius komiksus ir išleidęs komiksų seriją „Anselmo Lantiurlio nuotykiai“ (nuo 1980 m.). Ufologas, nuo 1990 m. skleidžiantis ateivių buvimo Žemėje idėją; sakosi pats 2018 m. kontaktavęs su ateiviais (gal iš Ummo planetos?) ir savo svetainėje pateikęs umitų laiškus. Tvirtina, kad daugelį jo mokslinių idėjų įkvėpė būtent umitų laiškų analizė. Yra antimilitaristinių pažiūrų; įkūrė (2005) ir yra Marselio asociacijos „Savoir sans Frontieres“ (Mokslas be ribų) prezidentas. Dėmesį skyrė viršgarsiniams ginklams (kaip „Aurora“, „Ayaks“, „Avangard“) ir rugsėjo 11-os konspiracijos teorijoms. Anksčiau dirbo CNRS.

Papildomai skaitykite:
Svetimųjų rūšys
Ateivių civilizacijos
Kreipimasis į ateivius
Lojaliosios civilizacijos
Agresyviosios civilizacijos
Žmonių rasės tyrinėjimas
Kosmoso širdis: Gyvatnešis
Dzetai - ateiviai iš Tinklelio
Ateivių rasės: driežažmogiai
NSO „apsėdimas“ Puerto Rike
Pilkieji: spekuliatyviosios mintys
Nežemiškos Žemės istorijos šaknys
Svetimas vienuolynas pavadinimu „Kosmosas"
Plutono pavaizdavimas pas šumerus
Nuo amžių pradžių iki šių dienų
Valdomas nuotolinis matymas
Slaptieji planetos valdytojai>
Ar tai buvo pusiau ateivė?
Kur dūmai, ten ir ugnis
Čilės čupakabros
Kogi telepatija
Milžinai iš erdvės
Slibino žvaigždynas
Juodasis riteris
NSO per amžius
Marsiečio kapas
Angelai
NSO kilmė

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.LT skyrius
Vartiklis