Nuo amžių pradžių iki šių dienų: Ateiviai Žemėje. UFO Page. Lithuanian

Įdomu, kad po šio NATO dokumento išsiuntinėjimo, netrukus buvo išleistos von Denikeno knygos „Prisiminimai apie ateitį“ (1968 m.) ir „Atgal, į žvaigždes“ (1969 m.), kuriuose dėstoma ta pati istorija, kad ateiviai sukūrė žmones (daugiau apie šią tema žr. >>>>> ).

Verta paminėti ir italų kontaktuotoją Eudženio Sirakuzo^***), 1962-1978 m. turėjusio 37 fizinius kontaktus su ateiviais iš Kentauro Alfos, Plejadžių ir kt. Savo knygoje „Sudie, žmonija!“ (1959) jis apibendrino gautą informaciją. Plejadiečiai jam perdavė tokią informaciją:
- jie kilę visai iš kito, mums nežinomo matavimo;
- jie daugelį amžių stebi žemiečius ir visada pasirengę įsikišti;
- tarp mūsų yra daug plejediečių ir kai prireiks, žmonės galės juos pajusti savo jutimų organais;
- pagalbinės bazės yra visose Saulės sistemos planetose ir kai kurių jūrų gelmėse;
- žemiečių žinios dar labai ribotos, o mokslo atradimai daugiausia tarnauja karo reikmėms;
- žemiečių ginklai praktiškai negali padaryti žalos plejadiečiams.

Paminėjimų apie lytinius ateivių santykius su Žemės moterimis, kaip žinoma, yra jau Biblijoje. Pradžios knygos 6 skyriuje rašoma: „Kai žemėje žmonės pradėjo daugėti ir jiems gimė dukterys, Dievų sūnūs, žiūrėdami į jas matė, kokios jos gražios, ir ėmė iš jų sau žmonomis tas, kurios jiems patiko...“ Love and aliens

O E. Sirakuzo tvirtina, kad tas procesas buvo ilgas ir tokie kontaktai vyko įvairiuose žemynuose. Jo teigimu, atseit, kiekvienos žmonių rasės atsiradimas yra susijęs su tam tikrų ateivių lytiniais santykiais su žemiečiais, kurių metu buvo perduodama ir genetinė informacija. Taip baltosios rasės kūrėjais buvo ateiviai iš Kentauro Alfos. Pradžioje ji išplito Grenlandijos, Islandijos ir Šiaurės Kanados teritorijose, kur senaisiais laikais buvo šilta. Tačiau po visuotinės katastrofos, sukėlusius visuotinius klimato pokyčius, baltoji rasė persikėlė į Europą. Tamsiai raudonos rasės kūrėjais tapo ateiviai iš Plejadžių ir pradžioje ši rasė išplito pirminiame Mu žemyne, pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje, o po katastrofos šios rasės žmonės persikėlė į Centrinę ir Pietų Ameriką. Geltonosios rasės kūrėjais buvo ateiviai iš Mažojo šuns Prociono žvaigždės. Ši rasė pradžioje paplito Indonezijos, Japonijos ir Rytinės Kinijos teritorijose, o po katastrofos pasitraukė į Tibetą. Ir pagaliau, juodosios-bronzinės rasės kūrėjais buvo Oriono ateiviai. Pradžioje ši rasė pasirodė Pietryčių Afrikoje, o po katastrofos persikėlė į Centrinę Afriką ir Australiją.

Beje, varžytuvės tarp nežemiškų civilizacijų tebevyksta. Trys tokios nežemiečių laivų kautynės vyko Viduramžiais (daugiau atvejų žr. >>>>>).

1437 m. Paryžiaus gyventojai stebėjo, kaip trys objektai, panašūs į sidabriškus debesis, vijosi dar vieną į debesį panašų objektą, ėmė jį supti ir apšaudyti ugninėmis strėlėmis, o tas, savo ruožtu, jiems atsakė „baltomis juostomis“. Trims persekiojantiems NSO išleidus apie 300 „strėlių“, taikinys virto liepsnojančiu rutuliu ir sprogo, o persekioję objektai dideliu greičiu dingo.

1561 m. virš Niurnbergo pasirodė daugybė „plytų“ ir „kryžių“ pavidalo skraidančių objektų bei du milžiniški cilindrai, iš kurių išlėkdavo rutulių grupės. Vienu metu daugybė įvairiaspalvių rutulių ir diskų surengė tikras kautynes, naikindami vienas kitą ir keldami siaubą visam miestui.

1665 m. Londono gyventojai stebėjo du skrendančius objektus, panašius į stačias statines, prie kurių prisiartino 4 aukso spalvos trikampio formos objektai. Apie pusvalandį visi šeši objektai kabojo nejudėdami, o tada „statinės“ ėmė link „trikampių“ siųsti baltus rutulius, kuriuos trikampiai numušinėjo violetinės spalvos žaibais. Tada vienas trikampių paleido žaibų seriją į vieną iš statinių – ji plykstelėjo žalia liepsna. Antroji "statinė" baisiu greičiu nulėkė šalin, o trys „trikampiai“ ją nusivijo. O likęs vienas „trikampis“ į liepsnojančią „statinę“ išleido žaibų seriją, kuri subyrėjo į daugybę žvaigždučių. Flying Saucer

Jau mūsų laikais, 1996 m. Kenijoje virš valandos buvo stebimas trijų apverstų dubenėlių formos apie 50 m skersmens NSO mūšis su keturiais juodais disko formos NSO, kurių skersmuo nebuvo didesnis nei 30 m. Visi šie objektai lekiojo dangumi, vienas kitą apšaudydami raudonais spinduliais; keturi buvo numušti ir, nukritę į žemę, akimirksniu sudegė.

1999 m. Tanzanijoje tūkstančiai Kigamo miesto gyventojų 40 min. stebėjo, kaip trys milžiniški juodi trikampiai NSO aršiai medžiojo penkias gerokai manevringesnes ir mažesnes „lėkštutes“. „Trikampiai“ apšaudydavo „lėkštutes“ mėlynais spinduliais, o tos atsakydavo raudonais impulsais. Numušti objektai plykstelėdavo kaip fakelai ir krito į džiungles. Galiausiai trys išlikę „lėkštutės“ nuvijo „trikampius“ į šiaurę.

Tais pačiais 1999 m. šeši apvalūs NSO pasirodė virš Zaostrovkos uosto prie Permės, o jų skrydžio kryptimi esantis auksinės spalvos „cigaras“ ėmė į juos siųsti ryškius šviesos spindulius, kurie numušdavo NSO iš jų trajektorijos. Tada šešetas išsidėstė nupjautos piramidės forma ir į „Cigaro“ pusę vienu metu pasiuntė galingą šviesos spindulį, nuo kurio „cigaras“ nukrito į karinio poligono teritoriją. O 2001 m. Šiaurės Urale karinio aerodromo netoli Serovo miesto radarai užfiksavo dvi dideles NSO grupes: viena pasirodė iš šiaurės rytų, o kita iš vakarų. Karininkų ir žurnalistų akyse šios grupės susidūrė virš Serovo ir dešimtys NSO 12 min. lakstė dangumi vieni kitus apšaudydami spindulių blyksniais. Vienas objektų užsidegė ir nukrito į kalnus. Tada viena grupė atsitraukė ir nuskrido į pietus, o kita ėmė ją persekioti.

^*) Georgijus Borejevas (G. Biazyrevas, 1953-2010) – rusų poetas, dainų autorius, rašytojas iš Irkutsko. Dirbo krovėsu, suvirintoju ir kitus nekvalifikuotus darbus. Po to ilgą laiką dėstė rusų kalbą profesinėje mokykloje, buvo vietinių laikraščių korespondentu. Mokėsi 5-iuose institutuose, tačiau 1986 m. baigė tik M. Gorkio vardo Literatūros inst-tą. Nuo 1992 m. užsiima radža joga. Ko nerado ezoterinėse knygose, ryžosi rašyti pats, - ir pirmąja knyga tapo „13 Zodiako ženklų“ (1998), o tada pasirodė ir „Nežemiškos Atlantidos civilizacijos“ (1999) ir kitos (pvz., „Šeštoji rasė ir Nibiru“, 2010), o vėliau pradėjo leisti knygas ir apie jogą. 2004 m. Pamaskvėje pradėjo įrenginėti 5-aukštį namą iš medžio ir stiklo su viduje esančia piramide – viską darydamas savo rankomis pagal „slaptą“ Pitagoro matematiką ir atlantų technologijas, kurį užbaigė per 3 m. „Pilį“ puošė geležinis Pegasas, kuro sparnų mostas 2 m, sklendžiantis 4-o aukšto lygyje. Teigta, kad iš piramidės skindančios energijos saugo žmones ir šiaurines sritis nuo vitalinių ir tektoninių kataklizmų, dvasinių lūžių dabartiniais sunkiais laikais.

^**) Vladimiras Ščerbakovas (1938-2004) – tarybinis inžinierius, fantastas, žurnalistas, keliautojas. Nuo 9-o dešimt. vykdė neakademinius senovės istorijos tyrinėjimus (folk-istorija). Oficialus darbas MTI susijęs su elektroninėmis sistemomis ir matematine lingvistika. Fantastikos srityje debiutavo 1964 m. dviem apsakymais: „Krateris“ ir „Sucharevo sugrįžimas“. Jau no 8-o dešimtm. kūrė fantastiką, besiremiančią „senovės slavų“ istorija, kurią palaikė TSRS komjaunimo vadovybė, laikiusi, kad tai padės sudominti jaunimą. Nuo 1976 m. buvo „Technikos jaunimui“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas, o vėliau tapo „Jaunosios gvardijos“ leidyklos fantastikos skyriaus vadovu. „Perestroikos“ metu kritikuotas kaltinant, kad sugriovė tarybinę fantastiką. Amžiaus pabaigoje nutolo nuo Spindulys Katanija fantastikos ir leido knygas apie išnykusias civilizacijas (Atlantidą, etruskus), anomalių reiškinių aiškinimus... Jis užsiėmė ir indoeuropietiškų mitų lokalizacijos klausimais. Išleido „Kur gyveno Edos mitų veikėjai?“ (1989) ir„Asgardas – dievų miestas“ (1991). Jose aprašė Idavelio lauką (asų žaidimų lauką), nustatė Valhalos ir Odino pilies vietą ir vidinę struktūrą ir pan. Jo nuomone, senovės slavų šaknys buvo Kaukaze.

^***) Eudženijus Siraguza (Eugenio Siragusa, 1919-2006) – italų kontaktuotojas. Pradžioje gyveno įprastą niekuo neišsiskiriantį gyvenimą Katanijoje (Sicilijoje). Tada netikėtai 1951 m. ėmė rašyti ilgus tekstus apie kosminę filosofiją. 1952 m. kovo 25 d., kai jam sukako 33 m., jis Kankinių aikšte ėjo į autobuso stotelę, kad vyktų į darbą, ir pamatė sparčiai artėjantė skrybėlės formos švytintį objektą, iš jo link jo šovė spindulys ir tada objektas greitai nutolo. Tasai spindulys iš švytinčio rutulio pakeitė jo gyvenimą; jis pradėjo kontaktuotojo misiją. Po 11 m. vidinio pasiruošimo jis fiziškai sutiko Šviesos esybes iš kito žvaigždyno, kurios įspėjo apie branduolinių ginklų bandymus. Tai nutiko 1962 m. balandžio 30 d., kai vakare jis pajuto poreikį pakilti į Etną. Pakeliui nuo Manfre kalno link kraterio, jis sutiko dvi būtybes su skafandrais. Vėliau jis turėjo daugiau susitikimų (viso – 36-is), ėmė su paskaitomis keliauti po pasaulį, prisidėjo prie ufologijos vystymo Italijoje, 1971 m. Šveicarijoje įsteigė „Tarptautinį centrą“. 1978 m. lapkritį jis buvo įkalintas Katanijos kalėjime už jam primestus nusikaltimus (iki 1979 m. vasario).
Iš jo rašinių įdomiausios pranašystės, kurių dauguma išsipildė (AIDS, Žemės magnetinio lauko svyravimai, vandens atradimas Mėnulyje ...). Bauginančios jo pranašystės apie pasaulio pabaigą, kai „niekas to nesitiki“ (kelis kartus jis skelbė apie kometas) ir antrąjį Kristaus atėjimą, kai „jis teis gyvus ir mirusius“.