Borneo salos kelabito gentis dar prisimena, kaip buvo statomi megalitai protėviams, kad įsigalinti krikščionybė ir brutali medkirtystė sunaikino didelę jų kultūros dalį. Kebalitai gyveno Borneo aukštikalnėse netoli Malaizijos Saravako ir Indonezijos Kalimantano sričių sienos. Jų nuošalus rajonas buvo pasiekiamas tik kelias dienas keliaujant kalnų perėjomis. Pirmąkart apie juos sužinota 1944 m., kai virš jų plynaukštės praskrido JAV bombonešis ir patrakęs anglų antropologas Tom Harrisson'as^*) nusileido parašiutu į kylančio rūko ir pelkėto viksvyno pasaulį. Jisai turėjo slaptą misiją – patraukti Borneo plynaukščių gentis kovai su japonais, užėmusiais Saravako pakrantę. Tačiau kartu jis pakliuvo ir į antropologų rojų, nepaveiktą kultūrą, kurioje pynėsi mitai, ritualai ir tikėjimai.

Kaip ir žemiau prie upių gyvenančios gentys, kelabitai gyveno bendrai ilguose namuose, pastatytuose ant polių; savo protėvių kaulus saugojo keramikiniuose induose, apibūdinančiuose šeimos statusą; jaunuoliai nuolat "medžiojo" kaimyninių genčių galvas, kaip trofėjus, padedančius pasiekti merginų palankumą. Tačiau vienas jų kultūros aspektų buvo neįprastas – jie statė megalitus. Jų plynaukštėje kyšojo meniškai sustatyti stovintys akmenys, milžiniški rieduliai su išraižytais paslaptingais ženklais ir apeigų grioviai, išrausti upių slėniuose, skirti jų protėvių paminėjimui. Kelabitai neturėjo rašto, tačiau, kaip ir tatuiruotės ant jų kūno, tie kraštovaizdžio pakeitimai pasakojo istorijas. Tai buvo tradicija nuo neatmenamų laikų, tačiau ji išliko tik Harisono vizito, trukusio pora metų, dėka. Po karo pasaulis užplūdo juos su prekybiniais ryšiais ir misionieriais ir jų animalistinį tikėjimo netruko išstumti anglikonų krikščionybė.

60-čiai metų apie megalitus buvo užmiršta, juos prarijo džiunglės. Tačiau dar buvo gyvi senesnieji gentainiai, prisimenantys apeigas ir megalitų prasmę. Tama Pasang tėvas mirė 1945 m. ir jam pastatytas megalitas yra vienas paskutiniųjų. Laidojimo apeigos buvo atliktos per irau, laidotuvių šventę.

Irau buvo viena pagrindinių ikikrikščioniško kelabitų gyvenimo ypatybių. Jų metu šeimos ir artimieji buvo sukviečiami iš visos plynaukštės. Tai buvo viena retų galimybių pabendrauti, o jaunuoliams rasti porą iš tolimų kaimų. Irau buvo ruošiamasi kruopščiai ir ji trukdavo kelias dienas. Ir kartais jos metu buvo pasiūloma pastatyti megalitą.

Akmuo kebalitams buvo ir liko magiška medžiaga. Jų plynaukštė buvo sudaryta iš dumblo ir sąnašų, rieduliai buvo randami retai, dažniausiai upių vagose, kur jie buvo atnešti iš kalnų. Riedulių vietos buvo gerai žinomos ir apgyvendintos dvasių. Daugelis jų išraižyti simboliais, kurių prasmė jau nežinoma. Kai kuriuose išraižyti stilizuoti veidai, o po jomis linijos galėjo žymėti jų "sumedžiotų" galvų skaičių. Kiti vaizdavo toteminius gyvūnus. Nors tie rieduliai buvo reti ir neabejotinai "užimti", svarbūs asmenys bei vadai, dar gyvi būdami, galėjo tvirtinti esant savais. Taip pat galėjo būti prisimintas ir nepažymėtas akmuo.

Tama Pasang tėvui mirus, šeima susirinko, kad nustatyto jo irau datą. Jie iš tolimo kaimo pasikvietė dvasių iššaukėją, bendraujantį su mirusiuoju. Kad nuspręstų, ar data tinkama, tasai savo ruoštu pasikvietė erelį, nuskridusį aukštai ir teisinga kryptimi. Tada prasidėjo ilgas pasiruošimas – buvo ruošiamas maistas 200 žmonių 6 dienoms. Pasiruošimo metu šeimai kilo mintis pastatyti megalitą, nes prisiminė prieš daug metų tolimoje vietovėje matytą akmenį. Idėja buvo pasiūlyta atvykusiems svečiams, kurie palaikė pasiūlymą. Grupė vyrų, tame tarpe ir Tama Pasang, išvyko į tolimą mišką akmens paieškai. Jo atgabenimas buvo sunkus reikalas. Atgabenę pastatė numatytoje vietoje – tarp seno, jau užleisto, namo ir naujo – ten, kur mirusysis praėjo tūkstančius kartų ir kur pro akmenį galėjo praeiti ir jį vėl prisiminti. Vyrai prisingė prie irau ir šventė tęsėsi papildomai dar kelias dienas. Svečiams išvykstant, jiems buvo duota po ryžių krepšį, išraižytą bambuko lazdą, pripiltą druskos ir specialiai pagamintą parangos peilį.