Tarp pietų Prancūzijos paslapčių yra ir gausūs megalitų ratai bei kiti monumentai.

Prancūzijos pietvakariuose sausringuose Languedoc‘o ir Roussillon‘o kraštuose, slypi Rennes-le-Chateau paslaptys. Stebina, kad šioje dulkėtoje vietovėje išsidėstę šimtai, o gal ir tūkstančiai, neolito laikų dolmenų bei stovinčių akmenų (menhyrių). Tiesa, pasukus nuo autostrados, ne visada juos pasieksi, nes sustabdys spygliuota viela – dauguma jų yra privačiose valdose (ir net vietiniai vieną savininkų prie Blandas kaimelio vadina mechant [bjaurybė] – tad tikrinti, ar tai teisybė, nelabai protinga). Ir dar ši vieta slepia kažką, ko net neturi pagarsėjusi Bretanė – masyvius akmenų ratus, kuriuos riedulių stambumu viršija galbūt tik Anglijos Avebury ratai. Jie tik apaugę, nelankomi, nežinomi.

Tie kromlechai (kaip vadinami Prancūzijoje) randami Causse de Blandas, esančiame Gardo departamente, į šiaurės vakarus nuo Montpellier‘o. Causse, plati kalkakmenio plynaukštė, iškyla iškart į pietus nuo Cevennes. Važiuojant šalutiniu keliu iš Le Vigano miestelio, peizažas pasikeičia iškart po Montdardiero. Iš ąžuolų ir kaštainių žalumos patenkame į sausą, akmenuotą, dygią vietą. Čia retai lyja, o temperatūra gali būti aukšta. 1000 m aukštyje virš jūros ir gali būti labai vėjuota.

Prie Blandas esančio Peyrarines kromlecho (120 m skersmens) stambūs piramidės formos akmenys eina pakaitomis su aukštesniais, laibesniais stulpais (iki 1,8 m). Viso apie 40 akmenų. Jis gerai matomas tarp krūmų. Ir tarytum iš akmenų jus stebi veidai. Ar tai tik panašumas ar išskaptuoti, sąmoningai ar paprasčiausias šviesos žaismas, - neįmanoma tiksliai pasakyti. Ir čia tvyro tarsi kokia bloga lemianti atmosfera. Tai tikrai nėra vietos, kuriose norėtųsi ilgam užsibūti.

Netoli Blandas yra ir kitas, Rigalderie, ratas, esantis žemos kalvos šlaite. Jis mažesnis už Peyrarines (106 m), tad ir jo 22 rombo formos akmenys mažesni, kurių aukščiausias yra apie 1,55 m. Ir kažkaip čia nėra nejaukios atmosferos, nors elektros stulpas pastatytas kalvos viršūnėje netoli už rato. Tačiau svarbiausia, kad šis ratas prieinamas visiems.

Taip pat pora šimtų metrų nuo Peyrarines yra Planas dolmenas, greeta kurio yra ir Serere de la Gleisa menhyras, kelis metrus išsišokęs virš lauko. O netoli Rigalderie yra dvyniai, Combes ir Avernat menhyriai, kurių apskurę susipynę dolomito blokai kontrastuoja su kitais monumentais iš kalkakmenio.

Odo departamente įspūdingi Counozouls (8,90 m aukščio) ir Morrel das Fadas (5 m aukščio) menhirai, o kiti du įsidėmėtini yra Saint-Eugene dolmenai, kurie yra didžiausi pietų Prancūzijoje (15- 20 m ilgio). O Herault'o departamente verta pamatyti Ginestous ir Coste Roude menhirus.

Bet laikas atsitraukti nuo didžiųjų struktūrų – palei Minervois kalkakmenio karstiniuose darinius yra daugybė priešistorinių kapų – tarp beveik la Matte nekropolio ir tikrojo Bois-Bas nekropolio, o taip pat les Lacs pusiau nekropolio. Ir čia sutinkamas labai mažas ir keistas Coffre du Combe Marie kapas. Jis nėra labai įspūdingas, viršutinis akmuo suskilęs ir nukritęs. Pilkapis yra apie 5 m skersmens. Tačiau tokiam mažam kapui akmenų išdėstymas pernelyg sutvarkytas. Paul Ambert rasti 880 dantų ir sudegusių kaulų rodo buvus visai kitokį laidojimo būdą. Ypač stebina dantų kiekis – jie priskiriami maždaug 280 žmonių. Čia laidota gana trumpai – kokius 3-4 amžius. Spėjama, kad tai buvo nusikaltėlių ir kitų asmenų, nevertų dolmenų, laidojimo vieta. Gal todėl ir naudotas kitos, deginimo, laidojimo būdas. [Paul Ambert. Bulletin de la Société préhistorique francaise, 1975, vol. 72].

Priedai

Plačiąja prasme menhirai yra vieniši stovintys akmenys. Žodis kilęs iš keltų „men“ (akmuo) ir „hir“ (ilgas). Dolmenai yra sudėtingės struktūros, neretai su „stogu“. Jų pavadinimas iš keltų „dol“ (stalas) ir „men“ (akmuo). O megalitas yra apibendrinantis pavadinimas, kilęs iš graikų „mega“ (didelis) ir „lithos“ (akmuo).

Dolmenai buvo kapais priešistoriniais laikais. Menhiriai paprastai laikomi buvus religinės paskirties kaip vaisingumo simboliai. Kai kuriais atvejais jie galėjo žymėti genčių ribas. Visoje Europoje megalitus niokojo krikščionys.

Languedokas

Languedokas – istorinė pietų Prancūzijos provincija, kurios gyventojai tradiciškai kalbėjo oksitanų kalba (langue d‘oc). Pagrindinis miestas joje – Tulūza. Plotas apie 42,7 tūkst. km², čia gyvena apie 2,5 mln. gyventojų. Vienas seniausių Prancūzijos vyndarystės rajonų – ir dabar jame auginama apie trečdalis Prancūzijos vynuogių.

Jis yra tarp Ronos (prie Provanso) ir Garonos (prie Gaskonijos) upių. Istoriškai rajonas buvo vadintas Tulūzos grafyste, kuri buvo nepriklausoma nuo Prancūzijos karaliaus valdžios. Languedoko pavadinimas įsigalėjo nuo 13 a., kai Tulūzos grafystė buvo prijungta prie Prancūzijos. Langue d‘oc reiškia „ok kalba“, nes joje „taip“ yra „ok“, skirtingai nuo gretimų kitų romanų kalbų. Čia buvo katarų religinio judėjimo (12 a.) centras. Juos katalikų bažnyčia paskelbė eretikais ir juos išnaikino Albigeiso kryžiaus žygio metu. Tai ir buvo priežastis, kodėl Tulūzos grafystė pateko į Prancūzijos karaliaus pavaldumą.

Čionai egzistuoja trys turizmo tipai: 1) vasaros meto į pajūrį, 2) istorinis turizmas (nedideli Languedoko miesteliai garsėja savo puikiai išlikusiais galų-romėnų kultūros paminklais - šventyklos, amfiteatrai, triumfo arkos, akvedukai), 3) neseniai paplitęs „žaliasis“ ir sportinis turizmas (pvz., po Tarno ir Ardeche tarpeklius).

Opidos

Vietiniai rajono gyventojai buvo peuples elisyques, - tai gentis, bazavusi aplink Montlaures kalvas. Tūkstančius metų šis kraštas buvo prekybiniu koridoriumi: iš pietų atvykdavo Pirėnų avių bandos, iš šiaurės – Kornvalio alavas ir Airijos sidabras, jūra atplukdomas Kipro varis ir Graikijos vynas. Visa tai praeidavo per pelkėtą Odo upės slėnį. O vietoje buvo išgaunamas auksas ir manganas.

Ir čia buvo buvo keletas opidų, iš kurių buvo prižiūrima teritorija ir prekybos keliai. Vien Odo departamente yra kelios stambios opidos (Cros, Pic St-Martin, Roc Gris, Mourrel-Ferrat ir kt.).

„Opiddum“ kilęs iš ankstyvosios lotynų kalbos žodžio „obpedum“ („uždara erdvė“) ir, tikėtina, iš proto-indoeuropiečių „pedom-“ („užimta vieta“ arba „pėdos atspaudas“). Julijus Cezaris didesnes keltų gyvenvietes Galijoje vadino „oppida“, o dabar tokiu terminu įvardijami stambūs iki romėniško laikotarpio egzistavę miestai. Daugelis oppida išaugo nuo tvirtovių ant kalvų, tačiau ne visi jie turėjo gynybines funkcijas. Išskirtiniu jų požymiu buvo architektūriniai sienų ir vartų sprendimai, erdvus išdėstymas ir aiškus apylinkių matymas. Cezaris nurodė, kad kiekviena galų gentis turėjo po kelis oppida, tačiau jie buvo skirtingos svarbos.

Parengė Cpt.Astera's Advisor

Papildomai skaitykite:
Dolmenai
Megalitai
Geodinamika
Festo diskas
10 keistų radinių
Šventieji akmenys
Žydų masebotai
Paslaptingosios zonos
Paslaptingi Dropa diskai
Orknėjų Brodgaro valdovas
Stounhendžas: mistinis statinys
Tektitai ir kitos akmenų anomalijos
Ateiviai iš planetos vardu Žemė
Viduramžių prabudimai: Katarai
Neįminta Kalifornijos mįslė
Išmatuotoji žemė (lėjos)
Gralio taurė – Kaukaze?
Paleovizitai: idėjos istorija
J.P. Blavatskaja apie akmenis
Požeminė egiptiečių buveinė
Nauja dėl Stounhendžo
"Sutvėrėjo" žemėlapis
Galios vietos: Optina
Gal tai jau buvo?
Akvilonijos sfinksas
Sliedovikų magija
Šiaurės Atlantida
Piramidžių mistika
Vašingtono kurmis
Chimera tebegyva
Akmenų gyvenimas
Kijevo paslaptys
Glozelio požemis
Mima kalvos

Atsiliepimus ir pastabas galite palikti pagrindinio san-taka station puslapio gale.

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.lt skiltis
Vartiklis