|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Žydų masebotai
Papildomai skaitykite: Dolmenai Sinajaus ir Negevo dykumose sutinkami įvairių konfigūracijų stovintys akmenys, pavieniui ar grupėmis (daugiausia po du-tris, bet yra ir po daugiau: 5, 7, 9). Biblijoje jie vadinami masebotais (massebah), o paprastai verčiami stulpais ar stovinčiais akmenimis. Joje yra 34 kartus pavartotas šis žodis, neskaitant sinonimų, tokių, kaip akmuo (even) ar stulpas (`amud). Biblija leidžia suprasti, kad jie buvo svarbūs kulto objektai senovės izraelitams. Dažniausiai jie pristatomi smerkiančiame kontekste, tačiau 13 nuorodų yra neutralios ar net teigiamos. Jų suskaičiuota per 140. Kai kurie jų vos kelių colių aukščio, o kai kurie per 6 pėdas. Dauguma jų nukreipti į rytus ir daugelis ties pagrindu turi apvalią įdubą. Kartais juose sutinkama ir kitokių elementų: išsikišimų, įvairių altorių tipų ir kt. Be to, panašių masebotų randama šimtuose tumuli (akmenų krūvose, žyminčiose kapus) ir šventose vietose. Seniausi jų datuojami 11-10 tūkst. m. pr.m.e. Jų gana daug iš 6-3 tūkst. m. pr.m.e. laikotarpio. Derlingose žemėse jų
gerokai mažiau, ypač iš senųjų laikų; jų ten pagausėja tik 2 tūkstm. m. pr.m.e. Biblija ir kiti tekstai mini du masebotų tipus:
a) perteikiančius dievus ir jų buveines; b) perteikiančius protėvių dvasias.
Žinomiausias jų paminėjimas yra Akhito pasakoje1) iš 15 a. pr.m.e. molinės lentelės dantiraščiu iš Ugarito2) (Sirijos pakrantėse). Joje Aqhato tėvas Dan-elis pnuolat skundžiasi dievams, kad jis neturi sūnaus, kuris pastatytų jo vardo masebotą šventykloje. Aišku, kad tai susiję su protėvio dvasios pagerbimu. Pirmo tipo masebotas sutinkamas Pr.28 Jokūbo iš Beth-Elo istorijoje. Pabudęs iš sapno apie kopėčias, jis paima akmenį ir jį pastato, tardamas: Šis akmuo, kurį aš pastačiau kaip stulpą [massebah], bus Viešpaties namai (Pr. 28:22). Labai tikėtina, kad jis tikėjo, kad akmuo turi Dievo galią ir dvasią. Trys bazalto stelos su įrašais rastos netoli Sefire Sirijoje; jų užrašai pirmąkart paskelbti 1931 m. 100 eilučių tekstas senąja aramėjų kalba aprašo 8 a. pr.m.e. susitarimą tarp Arpado3) karaliaus ir jo valdovo. Įvadinėje dalyje minimi keli Sirijos ir Mesopotamijos dievai kaip sutarties liudininkai. Tada stelos, ant kurių surašyta sutartis, apibūdinama kaip dievo namai. Tokį apibūdinimą stovintiems akmenims taiko ir vėlyvesni arabų šaltiniai. Senovės žmonės visur matė simbolius. Masebotai turėjo du požymius. Pirma, visuose grupavimuose akmenų skaičius atitiko dievų skaičių Artimųjų rytų užrašuose, pavaizdavimuose ir mituose. Antra, nemažai jų grupių sudarė skirtingų formų ir dydžių akmenys ir tie buvo atitinkamai išdėstyti dydžio atžvilgiu. Pvz., 7-ių akmenų grupė Uvda slėnio rytinėje dalyje esančios Maaleh Jethro viršūnėje yra iš siaurų ir plačių akmenų. Akmenys atgabenti iš kitur ir aiškiai specialiai parinkti. Atrodo, kad siauri ar aukšti akmenys išreiškia dievus, o žemi ar platūs deives. Wadi Zalaqa triada tyrų Sinajaus tumule, priskiriama 4 tūkst. m. pr.m.e. yra iš didelio plataus centrinio akmens su mažesniais akmenimis šonuose. Skirtingų laikų dauguma triadų turi tokį išdėstymą. Tokį išdėstymą pateikia ir ikonografiniai atvaizdai, pvz., dėžės iš Ugarito dramblio kaulo dangtyje plačių klubų deivė maitina du kalnų ožius, perteikiančius jaunesnius dievus, o Egipto Naujosios karalystės laikų stela vaizduoja kanaanitų deivę Kadeš liūtės pavidalu su Minu ir Rešefu šonuose. Masebotų poros yra dažnos ir paprastai perteikia aiškią tendenciją. Vienas ankstyvesniųjų (5-4 tūkst. m. pr.m.e.) yra netoli Givat Shehoreto, į šiaurę nuo Eilato. Esantis kairėje yra aukštas ir plonas, o dešinėje žemas ir apvalainas. Iš 24 porų taip yra su 22-iem. Tai aiškiai nurodo į vyro-moters porą. Taip stovinčių sutinkama 72% Artimųjų rytų senovės atvaizdų. , Taip yra ir Biblijoje, kur vyro vardas vardas eina prieš moters (Adomas ir Ieva; Baalas ir Ašera4) ir t.t.), pvz. ir Giesmių giesmėje jis dešine ranka apkabina mane (Gs 2:6; 8:3). Pačioje Biblijoje masebotų vertinimas dviprasmiškas ir net prieštaringas. Daugelyje vietų jie smarkiai smerkiami, nes susiję su pagoniškais kultais ir politeizmu. 13-oje vietų juos reikalaujama nugriauti, kad Izraelis būtų atribotas nuo kanaaniečių kultų. Štai Įst. 12:2-3: Sugriaukite nugalėtų tautų visas dievų garbinimo vietas Išardykite jų aukurus, sutrupinkite stabus [masseboth ], sudeginkite šventąsias giraites [Ašerim]. Dar trijose vietose draudžiama statyti masebotus (Įst. 16:22, Kun. 26:1, Met. 31:1). Kita vertus, kitose vietose masebotai visai nesmerkiami. Jau minėjome Pr 28:22, kai Jokūbas, pastatęs masebotą, jį pavadina Dievų namais (Beth Elohim), padarydamas įžadą Jahvei. Kai jis vėl grįžta į Beth-Elį, Dievas vėl pasirodo jam, sakydamas, kad dabar jo vardas bus Izraelis. Toje vietoje, kur buvo su juo kalbėjęs, Jokūbas pastatė paminklinį akmenį [massebah], atnašavo ant jo geriamąją auką ir apliejo jį aliejumi (Pr. 35:14). Mozė Sinajaus papėdėje pastatė 12-a masebotų ir atliko auką Jahvei (Iš 24:4-8). Kai filistinai buvo priversti gražinti pagrobtą Sandoros skrynią, levitai pasiūlė atnašauti Jahvei ant didžiojo akmens (1 Sam 6:1415), o dėkodami Viešpačiui už pagalbą prieš filistinus, Samuelis paėmė akmenį ir, pastatęs jį tarp Mizpos ir Šeno, pavadino jį Eben-Ezeriu [t.y. pagalbos akmeniu] (1 Sam 7:12). Prie akmens aukojo ir Saliamonas (1 Kar 3:4), tiesa, ten masebotas tiesiogiai neminimas, tačiau iš kitur žinome, kad Gibeone buvo didelis akmuo. Net ir pranašų knygose, kur galėtume to labiausiai tikėtis, beveik nėra akmenų/stulpų pasmerkimo, o pora vietų jie atrodo netgi pateisinami (Iz 19:19, Jer 2:27).
Tikriausiai masebotai buvo giliai įsišakniję izraelitų kultuose ir kultūroje Pirmosios šventyklos laikotarpiu (apie 960-586 m. pr.m.e.). Ir tai nėra dėl kanaanitų įtakos, o labiau, nes tai buvo bendra dykumų, kur dažniausiai sutinkami (ši jų paplitimo teritorija sudaro tik apie 1% visų Artimųjų rytų), gyventojų praktika. Izraelitų kultūra ir religija irgi glaudžiai susijusi su dykuma. Net monarchijos laikais vyravo dykumų idealas. Įdomus epizodas įvyko, kai babiloniečiai sunaikino judahitų karalystę: rechabiečiai iš Negevo dykumos laikomi pavyzdžiu, kaip reikia laikytis Įstatymo (Jer 35:13-19). Izraelio dievas Jahvė aiškiai buvo iš dykumų kilęs dievas (Įst 33:2, Teis. 5:4-6, Hab. 3:3 Ps. 68:8-9); jis siejamas su dykuma net 14-13 a. pr.m.e. Egipto įrašuose, pvz. Šasu [genties] kraštas [vadinamas] YHW Seiro krašte (t.y. Sinajaus krašte iki įvykių, aprašytų Išėjimo knygoje). Izraelyje šventa kryptis buvo rytai: į juos orientuota Susitikimų palapinė, Arado šventykla, Pirmoji ir Antroji šventyklos Jeruzalėje... Tokia ir dominuojanti masebotų orientacija (98% atvejų). Dykumoje dauguma masebotų yra grubūs, neapdoroti akmenys. Tai dera su Biblijos nurodymu: O jei statysi man aukurą iš akmens, nedaryk jo iš tašytų akmenų, nes, panaudodamas kaltą, juos suterši (Iš. 20:25, taip pat Įst. 27:6, Još. 8:31, 1 Kar. 6:7). Gamtos (ar Dievo), o ne žmogaus apdoroti akmenys tiko priešistoriniams kultams. Taigi masebotai yra abstraktūs dievų pavaizdavimai, tiesiogiai susiję su anikonikine teologija, draudžiančia vaizduoti dievus žmonių ar gyvūnų pavidalu. Vėliau šis dykuminis anikonikizmas išryškėjo nabatėjų ir musulmonų tikėjimuose, kurių abiejų ištakos dykumose. Aiškiai materialiai vargingesnės dykumų grupės stipriai įtakojo izraelitų religinę ideologiją. Masebotai ėmė nykti tik žydams grįžus iš Babilono nelaisvės ir susiformavus judaizmo religijai. Paaiškinimai 1) Akhito pasaka arba epas kanaanitų mitas iš Ugarito, datuojamas maždaug 1350 m. pr.m.e. Jo išlikę apie 650 eilučių. 1930 ir 1931 m. rastos dvi molinės lentelės su dantiraščiu, su epo pradžia ir pabaiga. Epą užrašę aukščiausiasis žynys Ilmilku esantis ir Kereto legendos bei Baalo ciklo autoriumi. Šios pasakos pagrindinis veikėjas yra Akhitas, medžiotojas ir dievų varžovas, teisingo karaliaus sūnus. Jis atsisakė deivės jam pasiūlyto nemirtingumo; toji supykusi užleido ant jo erelių būrį, kurie jį sudraskė. Žemė gedi apimta sausros. Tėvo prašymu Baalas laužo ereliams sparnus, tėvas prapjauna jų pilvus, tačiau tik erelių motinoje Camalu randa Akhito mėsas ir kaulus, kuriuos palaidoja. Pasaka turi sąsajų su Gilgamešo epu. 2) Ugaritas - 23-12 a. pr.m.e. istorinis miestas-valstybė Sirijoje, 12 km į šiaurę nuo Latakijos, 1,2 km nuo Viduržemio jūros pakrantės. Dabar tai Ras Šamra. Jo griuvėsiai atsitiktinai surasti 1928 m. Jis buvo buvo pastatytas ant 20 m aukščio kalvos; bendras plotas sudarė 22 ha. Kasinėjant rasti asmeniniai, juridiniai ir literatūriniais tekstų archyvai. 3) Arpadas - aramėjiškas senovės Sirijos miestas, buvęs į šiaurę nuo Alepo, buvęs sirų-hetitų valstybės Bit Agusi sostine. Dabar čia Tell Rifa'atas, kasinėtas 1961 ir 1964 m. 2 tūkstantm. pr.m.e. priklausė Jamchado karalystei, tačiau 16 a. pr.m.e. tapo prijungtas prie hetitų imperijos. 740 m. pr.m.e. jį užėmė ir sugriovė asirai. Kelis kartus minimas Biblijoje. 4) Ašera - semitų deivė, dievų ir žmonių motina, jūros viešpatė. Nuo 2 tūkstantm. pr.m.e. vidurio jos kultas išplito Artimuosiuose Rytuose; ji galėjo būti garbinama ir Egipte. Minima ir Ugarito tekstuose. Sirijoje ir Palestinoje Ašeros sutuoktiniu neretai buvo laikomas dievas Baalas, o pati deivė vadinama Baalat. Manoma, kad buvo garbinama ir kaip Jahvės sutuoktinė. Dažnokai minima ir Biblijoje. Papildomai skaitykite:
|
