|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Megalitai ir dolmenai
Papildomai skaitykite: Dolmenai; Dolmenai, paslaptingi Anglijos, Airijos, Viduržemio srities, Europos šiaurės ir Tolimųjų rytų megalitai... Jokių raštiškų paliudijimų, tik keisti lakoniški ženklai ant kai kurių iš jų... Yra sakančių... Štai Karlas Kastaneda sakė, kad daugelis toltekų atstovų išeidavo į akmeninius statinius, kad gyvenimą pratęstų kitame būvyje. Juos vadino senaisiais reginčiaisiais... Yra keistų legendų... Ir net Anastazijos versija savo šaknimis siekia kadaise graikams priklausiusį Pšada kaimelį šiaurės-vakarų Kaukaze... Švedijos Geteborgo un-to archeologai surašė Europos ir Viduržemio jūros rajono megalitinius statinius. Jų nuomone, jie pasirodė maždaug prieš 6800 m. dabartinės Prancūzijos šiaurės vakaruose, o vėliau trimis bangomis jie išplito Europoje, prigriebę ir Afrikos šiaurę: iki 6000 m., iki 5500 ir iki 4400 m. Datuota pagal laužų ar atskirų anglies gabaliukų, rastų prie šių statinių, amžių. Megalitai sutinkami Portugalijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Airijoje, Škotijoje Matyt jie plito vystantis plaukiojimui jūromis, nes daugiausia sutinkami netoli pakrančių. Viso suskaičiuota apie 35 tūkst. megalitinių statinių: kapų, religinės paskirties namukų, akmeninių ratų kaip Stounhendžas, atskirų statmenų akmenų... Teorijos apie dolmenus
Rusijoje dolmenai dominuoja šiaurės Kaukaze.
Pirmąją teoriją 1988 m. pateikė ukrainiečiai R. Furdujus*) ir J. Švaidakas remdamiesi tuo, kad dauguma
dolmenų yra iš uolienų, kuriose gausu kvarco ir todėl yra ultragarso šaltiniai, kurių savybes
galima moduliuoti infragarsu. O tų dažnių darinys gali stipriai paveikti žmogaus psichiką.
Poveikio jėgą reguliuodavo akmeniniu kaiščiu. Tad dolmenus galėjo naudoti priešų
atbaidymui, ryšiui, įėjimo į transo būseną palengvinimui ir pan.
Impulsą šiai hipotezei davė britų tyrinėtojai, besiaiškinantys Rollright Stones akmenų rato,
esančio 30 kn nuo Oksforto, akustiniai tyrinėjimai, į kuriuos pastūmėjo vienas biologas, tyrinėjęs greta
skraidžiusius šikšnosparnius ir atkreipęs dėmesį, kad prieš saulėlydį akmenys ima skleisti ultragarso bangas, kurios išnyksta prieš
saulėtekį. Paaiškėjo, kad didžiausias jo intensyvumas yra kovą ir rugsėjo (t.y. per lygiadienius), o minimaliausias per saulėgrįžas.
Kijevo mokslininkai nurodė, kad tokie dolmenai gali būti Helmholco rezonatoriais ir generuoti žemo
dažnio virpesius, persidengiančius su ultragarsiniais ir moduliuojančiais šiuos. Jie spėjo, gal tos bangos
netgi buvo skleidžiamos kryptingai tarsi spindulys dėl dolmenų specifinės konstrukcijos. Tačiau kadangi
tikslius dolmenų kamerų santykius išlaikyti sunku, o ir jie gaminti iš skirtingų uolienų, besiskiriančių
savybėmis, tad jų statytojai turėjo juos suderinti ir ta ant dolmenų išgraviruodavo tam tikrus
ornamentus, kurių dėka buvo paderinami atitinkami parametrai.
Tiapsų kraštotyrininkas V. Černovolas pateigia daug ir įtikinamų dolmenų slegiančio ir skausmą keliančio poveikio
pavyzdžių. Tačiau skirtingų žmonių pojūčiai prie tų pačių dolmenų skiriasi o
spinduliuotojas-sargybinis negali veikti išsirinktinai. Tad tas spinduliavimas gali būti
šalutinis ir silpnas, lyginant su pagrindine dolmeno paskirtimi. Tuo labiau, kad vietiniai,
kaukaziečiai, net ir paminėdami pavojingų poveikių atvejus, bendrai laiko, kad dolmenai
pastatyti gerose vietose, kur galima pailsėti, atsipalaiduoti, pamąstyti, rasti vandens.s
V. Piatibrato iš Gelendžiko teorijoje dolmenai yra tik dalis joje veikia skirtingos ateivių
rasės, aplankiusios Žemę iki Tvano, dievų ir didvyrių santykiai, titanai, atlantai ir pan. Atseit,
šiaurės Kaukazui buvo lemta tapti milžinų kovos su dievais arena. Pagrindine gynybos
dalimi buvo Juodoji jūra, tais laikais dar nesusijungusi su vandenynu. Tačiau dievai pramušė
Bosforo sąsiaurį ir jūros lygis pakilo 150 m. Gynybinės jos savybės sumažėjo ir milžinai statė
dolmenus, kad atbaidytų priešininkus. Patys statytojai pasislėpė po žemėmis ir, galbūt, ten
tebegyvena. Ir štai neseniai prie Neksis kalno atkasė kažkokį įėjimą. O olos toms vietoms nėra būdingos.
A. Dronovas aiškindamas remiasi torsioniniais laukais
ir būtent domenų forma skatina mintis apie fokusavimą, nukreipimą...
Adygai turi legendą apie milžinus, pastačiusius akmeninius namelius kiškiams. Ši
legenda pateikiama daugelyje turistinių vadovų ir V. Markovino darbuose. Pietvakariuose
(prie Sočio), megalitus siejo su karinga ubichų gentimi, pasitraukusia į Turkiją iki Rusijos karų Kaukaze.
Dolmenai buvo naudojami kaip orakulai. Dolmene uždarydavo vaiką, jį maitindavo,
pagirdydavo, tačiau neišleisdavo. Išsivystydavo tai, kas jau negalėdavo išeiti iš dolmeno, turėjo savitą psichiką ir sugebėjimus.
V. Megre knygose apie Anastaziją pasakojama apie kažkada gyvavusią pirmažmogių
rasę, pasižymėjusią ypatingais sugebėjimais. Tačiau žmonija nuėjo ne tuo keliu,
sugebėjimai ėmė nykti, o žinios pasimiršti. Labiausiai pasižymėjusius jų pageidavimu
uždarydavo į dolmenus, kur jie pasilikdavo nemirdami, o meditacijų pagalba pereidami į kitą
būvį. Tad dolmenuose gyvena dvasios, atsakančios į klausimus, jei klausiantysis neturi piktų
kėslų. Tai sukėlė ažiotažą ir prie Gelendžiko dolmenų dabar miniomis veržiasi žmonės.
Įsižiūrėkime į dolmenus. Jie išstovėjo tūkstančius metų. Jokių papuošimų, piešinių.
Tarytum pagrindinis jų tikslas būtų išbūti kuo ilgiau, kad ir kokie aplinkos poveikiai veiktų.
Prisiminkime K. Kastanedą. Kas būtina, kad mokytojui kelionėse įsisąmonintuose
sapnuose? Vieta, į kurią sugrįžtama, vieta, žinoma iki smulkmenų ir nepakitusi. Ir akmeniniai megalitai galėjo būti tokių kelionių bazėmis. Epas apie nartus
Tai pasakojimai apie tautą, kadaise gyvenusią Šiaurės Kaukaze. Nartus supo
stebuklinga aplinka pasakų veikėjai, drakonai, milžinai ir povandeninės būtybės. Tuose
pasakojimuose galima rasti paralelių su graikų mitais (ypač Prometėją ir jį išvadavusį
Heraklį) ir rusų bylinomis bei gruzinų legendomis. Kai kas sieja su skitais ar indo-arijais ar
senovės iranėnais. Mat dabartines Kaukazo tautas kildina iš skirtingų šaknų: osetinus iš alanų-sarmatų,
abchazus ir adygus iš hetitų ir randa bendrumų net su baskais. Kadangi
legendas apie nartus perteikia skirtingos tautos, tai tie pasakojimai turi daug variantų.
Adigėjos (Čerkasijos) tautos dolmenų statybą tiesiogiai sieja su tam tikrais nykštukais, ispais (ispunais, spu): O slėniuose gyveno milžinai inižiai. Jie buvo kvailoki ir piktoki, o jų kūnus dengė kailis.
Ir gyveno ne tai olose, ne tai namuose. Ir nutiko, kas ispiai pavergė inižius ir privertė sau statytis namus kas dabar yra dolmenai.
Tačiau įvyko kažkokia visuotinė nelaimė ir ispiai bei inižiai žuvo. Išlikę tebegyvena giliai
po žeme. Tik nartai kartais yra matę jų vadą mažaūgį senį ilga žila barzda. Naktimis jis kartais prajoja raitas ant gaidžio.
Abchazas kraštotyrininkas Š.D. Inal-Ipojus rekonstravo mitą apie nykštukus-acanus: Legendos analogiškos mitui apie Prometėją labai paplitusios Kaukaze. Adigėjoje tai
nartų senolis Nasren-žačė (pas abchazus Abrskilas), kurį už įžūlumą dievas prikaustė
grandinėmis prie uolos. O jį išlaisvino, nartams atnešęs ugnį, kitas didvyris Peterezas
(Batrazas). Kai kuriuose pasakojimo variantuose jis yra nykštukų sūnus. Gruzinų epe
kovotojas prieš dievus yra Amirani o jį jau galima bandyti datuoti 3 tūkst. pr.m.e. (Mchetos diržas ir kr. radiniai).
Nartų tauta išnyko. Vieni sako, kad jie kažkur išėjo, kiti kad dievas juos nubaudė.
Pagal vieną adygų pasakojimą, kartą vienas nartų pamatė mažą žmogeliuką. Mums čia
nėra kas veikti!, nusprendė nartai ir išėjo, o kraštas atiteko adygams. O prieš išeidami nartai
paprašė dievą Tha kažkaip įamžinti jų vardą. Ir dievas davė kukurūzą (natyf).
Įdomu, kad pasakojimai apie nykštukus-statytojus būdingi kraštams, kur stovi megalitai, tačiau apie pačius
dolmenus legendos nekalba. Todėl galima spėti, kad spėti, kad dolmenai imti statyti vėliau, t.y. ne anksčiau kaip 3 tūkst. pr.m.e.
Pabaigai pamąstykime, kokia nelaimė galėjo sunaikinti tautą. Kadaise Juodoji jūra buvo
gėlo vandens ežeras (pagal rusų geofizikų 1976 m. darbus ir W. Ryan bei W. Pitman 1998 m.
išleistą knygą). Jo vandens lygis buvo 150-200 m. žemesnis. Pagal gėlavandenių moliuskų
liekanas pasikeitimas datuojamas 5600 m.pr.m.e. O Azovo jūros išvis nebuvo ir Donas bei
Kubanė įtekėjo (ko gero kaip viena upė) į ežerą. O tai leistų dolmenų statybų kiek paankstinti.
Egzistuoja abchazų legenda, kad kadaise visa pakrantė buvo po vandeniu. Tad žmonės
galėjo gyventi tik aukščiau kalnuose. Ir tik jūrai traukiantis, nusileido nuo kalnų. Ir pirmieji
gyventojai buvo būtent acanai. Jų beveik nesimatė, todėl jie galėjo saugiau prieiti prie elnių ir
juos melžti. Ir jų buvo tiek daug, kaip skruzdėlių. Ir jiems ėmė trūkti žemės. *) Rostislavas Furdujus (1933-2012) ukrainiečių geologas,
paleovizitologas, anomalijų tyrinėtojas, fantastas. 1956-69 dirbo geologu šiaurėje, nuo 1978 m. dėsto Kijevo
un-te. Mokslinių interesų sritis: paleontologija, kosminių metodų taikymas geologijoje, gamtos apsauga. Parašė
10 monografijų, vadovėlio Ekologinių žinių pagrindai (1995) bendraautorius; daugelio publikacijų apie
anomalistiką autorius, iš kurių populiariausios knygos Paslapties žavesys (su J. Švaidaku, 1992; 2-as leidimas
2001) apie paleovizitus ir Civilizacijos istorijos baltosios dėmės (1988). Parengė Cpt.Astera's Advisor Papildomai skaitykite:
|
Didžioji vakarų Kaukazo dolmenų yra vadinamieji plytiniai, sudėlioti iš didelių akmens plokščių, kurias
iš viršaus dengia penkta plokštė. Priekinė plokštė visad aukštesnė už kitas, tad dolmeno stogas gale
palinkęs žemyn. Šioje priekinėje plokštėje yra apvalios, ovalinės ar sudėtingesnės formos skylė
(archeologai ją vadina landa). Kartais buvo panaudojama ir 6-a plokštė, sudaranti dolmeno grindis.
Adigėjoje dolmenus statė ispai, Abchazijoje acanguarus ir kažkokius namukus (o
kokius, neaišku). Acanguarai tai iki šiol išlikę užtvaros iš akmenų kalnagūbrių šlaituose.
Jos yra įvairių formų: kartais vienas acanguaras turi keletą sekcijų arba kelios užtvaros
prisišlieja viena prie kitos. Pagal legendas, acanguarai (acanai, caniai tai tie patys nykštukai)
yra liekanos užtvarų, kuriose acanai laikė gyvulius; o taip pat jų namų ir tvirtovių liekanos. Datuoja tas užtvaras iki 1500 m. pr.m.e.
