|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Tektitai ir kitos akmenų anomalijos
Taip pat skaitykite: Atradimas Suslovo duobėje Jau pirmos L. Kuliko ekspedicijos metu (1927) pavyko nustatyti Tunguskos sprogimo epicentrą. L. Kuliko dėmesį patraukė pora dešimčių šviežių duobių, kurių skersmuo buvo 10-20 m., kurios galėjo būti meteoritinės kilmės. Suslovo duobę jis nusprendė kruopščiau patyrinėti. Tačiau nei jam, nei kitiems jokių meteorito pėdsakų nepavyko rasti, išskyrius smulkučius silikatinius ir magnetitinius rutuliukus. Tad meteoritinė duobių kilmė tarsi atkrito... Tačiau L. Kulikas buvo užsispyręs! 1929 m. prie šiaurinės Suslovo duobės krašto rado puskilograminį apsilydžiusio melsvoko stiklo gabalą. Palaikęs jį silikaglasu, dažnai randamu meteoritiniuose krateriuose, tyrinėtojas galutinai įsitikino meteoritine duobių kilme. Tačiau su laiku kažkaip įsivyravo nuomonė, kad tai paprasto butelių stiklo, apsilydžiusio Kuliko trobelės gaisro metu, gabalas. Tik liko neatsakytas klausimas kodėl ir kam prireikė glūdžiame užkampyje 200 m. nešti šiukšles iš gaisravietės iki duobės?! | |||
|
Kaip susidarė tektitai vis dar neaišku. Prieš keletą metų laikyta kad jie žaibo iškrovos rezultatas. Dabar labiau linkstama prie meteoritų atsitrenkimo varianto, kuris irgi ne be priekaištų. Paimkite nedidelių sričių Muang Nong tipo tektitus ar Libijos dykumos stiklo tipo darinius. Pirmasis būtų 3,5 x 5,5 m lydyto smėlio plynė Kizilkumo (Vid. Azija) dykumoje. Ją supo 14,5 x 8,5 m išdegintos (išsvilintos) augmenijos plotas. Surasta 1990 m. spalio mėn. Plynė buvo padengta kieto nesutrūkinėjusio pilkos spalvos stiklo sluoksniu su sustingusiais stiklo lašais. Maždaug 2 km atstumu rastas kažkuo panaši dar vienas neįprastas darinys. Abi vietos yra netoli tektoninio lūžio. 1991 m. rugsėjį geologas V.Sanikov'as rado, kad 1-2 stiklo sluoksnis yra sulūžęs ir po juo yra paprastas smėlis. Stiklo cheminė sudėtis yra: SiO2 (62%), Al2O3 (12,5%), CaO (7,2%), Fe2O3 (4,6%), MgO (2,6%), Au (0,3%), TiO2 (0,3%), MnO (0,07%), WO3 (0,013%). Yra ir sieros junginių (0,2%). Lydytas stiklas 100-1000 kartų daugiau nei aplinka turėjo šių elementų: Sb, Ba, Ni, W, Fe, Zn, Cu, Pb, Mo, Cr, V, Nb, Cd, Hg, Au, Bi, Zr. Laikotarpis sutapo su SSSR byrėjimu ir tam reiškiniui dėmesio mažai kreipta. Bet buvo dar vienas įvykis, kuris gali paaiškinti tokių anomalijų kilmę. Naktį prieš Lungling 5 balų drebėjimą Kinijoje 1976 m. gegužės 27 d. du kinų seismologai už 200 m. beveik pusvalandį stebėjo maždaug 50 m. skersmens ugninį rutulį. Rytą rutulio vietoje jie rado smėlio kaitinimo požymius. Įdomu prisiminti, kad į tektitus panašūs objektai rasti 1908-ais įvykusio Tunguskos sprogimo epicentre. Prisiminkime ir evenkų liudijimus apie sudegusiį (lydytą) dirvą ir smėlį epicentre. Rusų tyrėja G. Salnikova rašė, kad po nuvirtusiais medžiais rasti juodi stiklo gabalėliai. Jų skersmuo buvo apie 1 cm. Štai vieno jų cheminė sudėtis: SiO2 (73,9%), Al2O3 (12,7%), FeO (4,2%), Fe2O3 (0,5%), MgO (2,2%), CaO (2,25%), Na2O (1,4%), K2O (2,3%), TiO2 (0,75%), MnO (0,1%). Kiti elementų mažiau nei 0,1% (mažėjančia svarba): Ni, Co, Ba, Cu, Be, P, Mo, ga, Ge, Zn. Gana patikimai žinoma, kad į Žemę (Mongolijoje, Turkmėnijoje, Lenkijoje, Estijoje ir kitur) krenta pseudometeoritai iš šlakų pemzos ir sudėtimi stipriai skiriasi nuo kitų meteoritų. Rusijoje ir Kazachstane rastų pavyzdžių cheminė analizė leidžia spėti artimą ryšį su tik su toli vienas nuo kito esančių radinių, bet ir su Sterlitamako meteoritiniu krateriu Rusijoje (Ba6kirijoje), Žamanšino astroblema Kazachstane, o taip pat ir tektitais. Nelauktą išvadą pateikė petrologinė analizę: pavyzdžiai turi stipraus elektros pramušimo požymius (sudėtingų formų stiklines gijas, vadinamas strymerglasais); panašius turi fulguritai (žemiškos kilmės gamtiniai stiklai), tektitai ir kai kurie impaktitai, - o tai leidžia spėti apie vieningą jų kilmę. Lyginant su tektitais, minėti pavyzdžiai labiau apsilydę, turi pradinių mineralų nuolaužų, įvairesni chemine sudėtimi. Tad E. Dmitrijevas pasiūlė naują tektitų kilmės teoriją kad jie buvo išmesti iš kometų branduolio po stiprios elektros iškrovos. Kometos medžiagos gavimo strymerglasų pagalba metodika buvo išbandyta Tunguskos įvykio vietoje; mat jau senai spėta, kad ten nukrito eruptyvios kometos nuolauža, o nukritusi medžiaga turėjo diferencijuotą sudėtį, mažai besiskiriančią nuo žemiškų nuosėdinių ir išsiveržimų uolienų. Teigiama, kad katastrofos vietoje rasta daug strymerglasų ir subtektitų. Apie dar vieną paslaptingą meteoritą skaitykite puslapyje Keistas sprogimas virš Jukono 
Uzbekijos dykuma Libijos ir kiti tektitai
1932-ais Libijos dykumoje [130 x 53 km plote, netoli Gilf Kebir'o plynaukštės] atrasti didžiuliai plotai, kuriuose išbarstyti lydyto stiklo gabalai.
Gruodžio mėn. Egyptian Desert Surveys darbuotojas anglas Patrikas Kleitonas (Patrick A. Clayton, 1896-1962) važiuodamas per Didžiosios
Smėlio jūros kopas po ratais išgirdo neįprastą gurgždesį. Išlipęs pamatė ant kelio didelius gelsvai žalio stiklo gabalus.
Iki 1971-ųjų į tą vietą surengtos tik dvi ekspedicijos abi 4-me dešimtmetyje. Pastarojoje
ekspedicijoje trys mokslininkai sustojo tik [porai valandų surinkdami 24-is pavyzdžius.
Tai, kad ji atsitiktinai rado nukritusį Egipto lėktuvą su 9 žmonių palaikais, rodo, kokia
nuošali ta vietovė, kad net Egipto valdžia neįstengė atrasti dingusio lėktuvo.
Stiklas buvo nepaprastai švarus: beveik be priemaišų iš 98% silicio. Stiklo klodai
tęsiasi keletą kilometrų jie panašūs į milžiniško žalio butelio šukes. Kai kurie gabalai sveria iki 26 kg.
Dar priešistoriniais laikais stiklą naudojo peilių ir kitų daiktų gamybai. Minima net, kad
Tutanhamono kapavietėje aptiktas skarabėjas iš stiklo. Iš jų padarytų įrankių yra iš 4-6
tūkst. m. pr.m.e. Geležies amžiuje (po 500 m. pr.m.e.) naudoti kaip amuletai.
Kromanjoniečių Venera iš Vilendorfo (Austrija) datuojama esanti 31 tūkst. metų amžiaus.
Buvo rastos mažos geležtės iš moldavitų (dabar prarastos). Seniausi rašytiniai šaltiniai
yra apie 950 m. vidurio Kinijos, kai Liu Sun mini apie juodus žvilgančius daiktus rastus
po audros vadinant juos lei-gong-mo, griaustinio akmenys. Australijos aborigenai
australitus vadino ooga, spoksančios akys. Pirmas paminėjimas mokslinėje
literatūroje 1788 m., kai juos Mayer'is aprašė kaip vulkaninio stiklo rūšį.
Juos tyrė L.J. Spencer'is, dalyvavęs 1934-ų ekspedicijoje. Stiklo gabalai buvo rasti koridoriuose ant
Nubijos smėlio ir tik maži fragmentai smėlyje ne daugiau 1 m gylyje.
Bohemijos ir Moravijos tektitai, vadinami moldavitais, yra skaidrūs tamsiai žalios spalvos. A. Lucas ieškojo daugiau dirbinių iš šio stiklo.
Libijos stiklo pavyzdžiai priskiriami įdomiai gamtinių stiklų rūšiai vadinamai tektitais. Šį terminą 1900-ais įvedė Franz E. Suess iš Vienos -
išvesdamas iš graikų tektos reiškiančio lydytas. Jis juos laikė esant nežemiškos kilmės - ir meteoritų kiltis buvo populiari daugelį dešimtmečių.
Tektitai yra paprastos cheminės sudėties - beveik vien iš silicio - tuo besiskirdami nuo kitų, vulkaninės kilmės, stiklų. Tektitų dydis svyruoja nuo
mikroskopinių (iki 1 mm) iki stambių (kelių kg). Jų spalvos svyruoja nuo vandens skaidrumo, lyg brangakmenių, tamsios miško žalumos moldavitų iki blyškių
gelsvų ir gelsvų, gelsvai žalsvų Libijos tektitų bei nepermatomai juodų austrolitų.
Izotropiniai tyrimai rodo, kad Žemėje yra bent 6-ios nustatytos išsibarstymo tektitų vietos. Be jų yra dar kelios natūralaus stiklo koncentracijos.
Kitos tektitų išsibarstymo vietos Čekoslovakijoje, Dramblio kaule, Šiaurės Amerikoje.
Tektitai dažnai painiojami su obsidianais, panašiais išvaizda ir chemine sudėtimi. Tektitai nuo obsidianų skiriasi mažu vandens kiekiu, žemu šarmų lygiu,
ir visada turi lechatelierito (gryno silicio stiklo) bei koesito (labai tankaus silicio atmaina), geležies-nikelio "įskiepių" ir badelejito (cirkonio
oksido susidarančio aukštoje temperatūroje smūgio metu).
Abi rūšys yra natūralūs stiklai, bet obsidianų vulkaninė kilmė neginčijama. Tuo tarpu tektitų prigimtis vis dar nėra aiški. Pirmieji aiškinimai buvo apie
dirbtinę jų kilmę (padaryti žmogaus). Čarlis Darvinas atliko pirmąją australitų mokslinę analizę
garsiosios 5 m. trukmės "HMS Beagle" kelionės metu. Jis padarė išvadą apie vulkaninę jų kilmę. Ši išvada buvo priimtina iki 20 a. pradžios, kai pasipylė
daugybė kitų hipotezių (įtraukiant irt nežemišką jų kiltį). Visos jos nepaaiškina visų aspektų.
1973 m. "Meteorites and their origin" Gerhard Muehle rašo: "Jie lieka sui generis, viena nepaaiškintų gamtos mokslo paslapčių".
Libijos stiklo priskiriamo Muong Nong tektitų rūšiai (t.y stambios masės didelės nuolaužos) stambūs gabalai dar labiau glumina.. Jų ypatingi duomenys:
Kitos trys tektitų rūšys: mikrotektitai (jūrų gelmėse); išsitaškę (varpeliai, lašai, suploti rutuliukai); plokščios sagos, kurios yra brangiausios.
Libijos stiklas gali būti meteorito susidūrimo (kažkur prieš 28,5 mln. metų) su žeme pasekmė. Prancūzų tyrinėjimai nustatę meteoritų elementų pėdsakus stikle gali apie tai liudyti. Dideli liekis lydyto kvarco liudija buvus nepaprastai aukštą temperatūrą - iki 1700 C. Tokią temperatūrą gali pasiekti stambūs kūnai judantys dideliu greičiu. Tačiau nepaaiškinama, kaip sutrupėjus uoliena gali virsti homogeniniu ir beveik be burbuliukų skysčiu kuris staigiai atvėsta į stiklą. Net komercinėje stiklo gamyboje užima valandas šalinant priemaišas. Libijos stikle beveik nėra dalinai susilydžiusios uolienos ir jos intarpų.
Kiti taktikai (kaip ir tirti Davino) yra su burbuliukais, tuštumomis ir turi dalinai išsilydžiusios medžiagos intarpų.
Meteoritų hipotezei trukdo tai, kad nebuvo rasta meteoritų su panašia sandara ir nėra požymių apie kosmoso spinduliavimo poveikį (taigi, jie turėtų būti kilę Saulės sistemoje), kas liudytų, kad erdvėje jie prabuvo mažiau nei 900-90 tūkst. metų. 1917 m. F.Berwerth nustatė, kad tektitai chemiškai labai artimi tam tikroms nuosėdinėms uolienoms
John O'Keefe The Tektite Problem (Scientific American, August 1978)
apibendrina aptarimus apie tektitus: Jei tektitai žemiškos kilmės, tai žemėje turi vykti kažkoks procesas, kurio poveikyje dirva ar uolienos virsta
vienalyčiu be burbuliukų ir vandens stiklu, kuris pernešamas tūkstančius kilometrų oru. Jei jie iš Mėnulio, tai ten turėjo veikti bent vienas galingas
ugnikalnis - prieš kokius 750 tūkst. metų... Tai viena fizikos požiūriu įmanomų galimybių... Ji paremia idėją, kad Mėnulis susiformavo iš tos pačios masės
kaip Žemė, nes tektitai artimi Žemės uolienoms...
Giles Wright'as "The riddle of the sands" (new Scientist, 10 July, 1999) mini, kad Libijos tektitai turi mažų burbuliukų, balzganų kuokštelių ir juodų "sūkuriukų". Balzgani intarpai yra kristobalito mineralas, o rašalą primenančiose dėmelėse gausu iridžio, kas liudytų nežemiškos kilmės objekto susidūrimą. Bet tada iš kur jie atkeliavo? Kodėl nėra kraterio, kurio neparodė ir palydovų mikrobangų tyrimai smėlio gelmėje. Be to susidūrimų vietose, kaip Wabar Saudo Arabijoje ar Henbury centrinėje Australijoje lieka meteorito nuolaužų.
Be to yra dvi sritys - viena ovalo formos, o kita apskrita. Žiedo centre nerandama stiklo gabalų...
Viena yra minkšto susidūrimo teorija, kai maždaug 30 m skersmens meteoritas sprogo apie 10 km aukštyje ir stiklą sulydė karšto oro banga
[kažkas panašaus į Tunguskos 1908 m. įvykį, kuris irgi neišaiškintas].
Literatūra:
Tunguskos krateris Tektitai branduolinių karų palikimas? Taip pat skaitykite: 1932-ais Libijos dykumoje atrasti didžiuliai plotai, kuriuose išbarstyti lydyto stiklo gabalai. Plačiau apie tą istoriją skaitykite ankstesniame skyrelyje. Spėjama, kad smėlis pavirto stiklu nukritus kosminiam kūnui sukėlusiam didelį karštį. Tačiau Didžiosios smėlio jūros paviršiuje nėra jokių kraterio žymių. Tad kiti sako, kad kūnas sprogo ore. Tačiau stiklo sankaupa yra ne vienoje, o dviejose vietose. Senovinio stiklo pėdsakų randama visuose Žemės kampeliuose. Pvz., sustiklėję Škotijos fortai iš kurių žinomiausia Tap o'Noth tvirtovė, pastatyta ant kalno viršūnės 560 m. aukštyje. Atidžiau pažiūrėjęs į forto sienas pamatai, kad jos sudarytos iš išsilydžiusios uolienos. Ten, kur buvo atskiri akmenys, dabar vientisa sustingusi masė. Visi aiškinimai nėra be priekaištų. Sakoma, kad statytojai tyčia padegė tvirtovę, kad jai suteiktų tvirtumo. Tačiau ugnis tik suardė sienas. Be to, akmenų lydymasis prasideda tik nuo 1100 C, o tokios temperatūros negalima pasiekti deginant rąstus. Kiti sako, kad padegė užkariautojai. Bet tai jie galėjo padaryti tik turėdami kažkokį galingą ginklą. Senovės raštuose minima "graikiškoji ugnis" savotiškas napalmo bombos atitikmuo. Ji buvo tokia degi, kad nepavykdavo užgesinti. Kai kurios jos rūšys galėjo degti net po vandeniu. Jos sudėties nepavyko atskleisti. Negi apie 1000 m. pr.m.e. Škotijoje, Anglijoje ir Velse gyveno labai išsivysčiusi civilizacija, kariavusi karą su kita valstybe naudojančia didelės galios (gal net branduolinį) ginklą? Bet jos būtų palikę daugiau savo buvimo įrodymų. Tad kiti sako, kad stiklu sienas pavertė ateiviai. 1922 m. indų archeologas R. Banardžis vienoje Indo upės salų aptiko senovinius griuvėsius juos pavadinęs Mochendžo-Daru ("Mirusiųjų kalva"). Kaip buvo sugriautas tas didelis miestas ir kur dingo jo gyventojai šis klausimas neramino jau nuo tada. Tarp griuvėsių rasta išsilydę molio ir kitų mineralų gabaliukai virtę juodu stiklu. Tyrimai parodė, tai nutiko 1400-1500o C temperatūroje. Tais laikais tokia temperatūra tegalėjo būti išgaunama tik metalurgijos dirbtuvėje, bet ne atviroje vietovėje. Ten nėra jokių ugnikalnio išsiveržimo požymių. Apžiūrėjus griuvėsius, susidaro įspūdis, kad buvo aiškus sprogimo epicentras, kur nušluoti visi statiniai. Link krašto sugriovimai silpnėja. O ir indų epe minimas "sprogimas", kuris sukėlė "akinančią šviesą", "ugnį be dūmų", o "vanduo ėmė virti, o žuvys suanglėjo". Istorikas Kisari Mohan Ganguli mini, kad indų šventraščiai pilni tokių užuominų, kuriosgali būti kaip užuominos apie branduolinius sprogimus (daugiau apie tai puslapyje Senosios Pietų Azijos technologijos). Archeologas Francis Tylor'as mini, kad kai kurių šventyklų užrašai laidžia spėti, kad meldžiama apsaugoti nuo ryškios šviesos. 400 km į šiaurės rytus nuo Bombėjaus yra milžiniškas 2154 m. skersmens Lonar'o krateris, datuojamas 50 tūkst. m. amžiumi. Jame nerasta jokių meteoritų liekanų Ir tai yra vienintelis žinomas krateris bazalte - jam išmušti reiktų 600 tūkst. atmosferų spaudimo. Manhattan'o projekto vadovas J. Robert Oppenheimer'is buvo susipažinęs su sanskrito literatūra ir citavo Bhagavat Gitą: Tampu Mirtimi, Pasaulių griovėju. Praėjus 7 m. po Alamorgordo bandymo Rochester'io universitete į klausimą, ar tai pirmoji susprogdinta atominė bomba, jis replikavo - Taip, bent šiuolaikinėje istorijoje. JAV atominių bandymų Meksikos valstijoje metu smėlis virto į išsilydžiusį žalią stiklą. Gal Egipto dykumoje kadaise vyko branduolinis karas Šiaurės Afriką ir Arabiją pavertęs dykuma? Kas galėjo senovėje naudoti atominius ginklus? Gal taip ateiviai tramdė nepaklusnius miestus ir tautas? Daugiau apie tai skaitykite: Parengė Cpt.Astera's Advisor Kiti puslapiai:
|
Libijos tektitai      Substancija po atominio bandymo Trinity, Meksikos valst., 1945 m.  | ||
