Global Lithuanian Net: san-taka station: |
Mima kalvos
Mima kalvos - taip vadinamos žemos, plokščios, apvalios ar ovalo formos, kupolo
formos kalvos JAV šiaurės vakaruose:
Kitur Mima kalvos sutinkamos trijuose rajonuose į vakarus nuo Misisipės. Pirma, rėžyje šiaurės vakarų Baja Kalifornijoje, vakarų ir šiaurės Kalifornijoje ir pietiniame Oregone, kur vadinamos kiaulių valkų kalvomis (dog-wallow). Tame rėžyje ir San Diego rajone jos neretai yra vietinių pavasarinio polaidžių balų dalimi. Antra, jų yra šiaurinės Naujosios Meksikos dalies Didžiųjų lygumų rajone bei Kolorado ir Vajomingų valstijos centrinėse dalyse, kur paprastai vadinamos prerijų kalvomis. Trečia, jos sutinkamos vakarų Teksase, vakarų Luizanoje, pietryčių Oklahomoje ir pietų Misūryje, kur dažnai vadinamos gūbriais (spuogais, pimple). Be to, atskiri Mima kalvų lopai pasitaiko Jovoje, rytų Šiaurės Dakotoje ir šiaurės vakarų Minesotoje. Panašių darinių randama ir Kanadoje, Kinijoje, Kenijoje, Meksikoje bei Australijoje. Kasinėjimai Vašingtono valstijoje parodė, kad po prerijų žole yra biraus smėlio, smulkaus žvyro ir augalų liekanų mišinys. Tačiau ne visos Mima kalvos taip sudarytos, - ir kai kurios turi sudėtingesnę struktūrą. Ir kai paprastai dirvos viršutinį sluoksnį iki 0,5 m sudaro organinė medžiaga, tai Mima kalvose organinis sluoksnis siekia ir 2 m. Viena populiaresnių (George Cox*) ) teorijų aiškina, kad jos susidarė dėl sterblinių
žiurkių smulkių graužikų su kailinėmis kišenėmis ar kapšais ant skruostų. Atseit, jos rausėsi Mima kalvose iki
Kita populiari teorija (C.L. Seifert ir kt.) aiškina, kad kalvos yra arba miškų kopos (nebkhas, kurias supūtė vėjas kažkur holoceno laikotarpio sausrų metu. Teoriją labai palaiko tai, kad dalis kalvų turi lašo formą. C.L. Seifertas laiko, kad šiaurės vakarų ir pietų Mima kalvos, nors iš pažiūros ir panašios, yra visiškai skirtingos kilmės. Geologas Andrew Bergas pasiūlė hipotezę, kad jos susidarė kaip stiprių žemės drebėjimų pasekmė. Jam idėja kilo statant šuns būdą. Kai jis kalė fanerą, padengtą vulkaniniais pelenais, pastebėjo, kad vulkaniniai pelenai susimeta į nedideles krūveles, atrodančias tarsi mažytės Mima kalvos. Vašingtono rajone stiprūs drebėjimai vyko maždaug prieš 1000 m. Vašingtono Gamtos resursų tyrimo departamento tyrimai rodo, kad Mima kalvas galėjo suformuoti besitraukiantis ledynas. Tirpstantis vanduo sunešė žvyrą į ledo įdubas, kur jis nusėdo, o ledynui ištirpus, ten susidarė kalvos. Mat Vašingtono valstijos kalvos datuojamos 7-9 tūkstm. pr.m.e., kai čia tirpo ledynas. Kai kurių įdubų priešinguose šlaituose kalvos turi asimetrišką išsidėstymą. Kitos teorijos, tokios kaip kad tai indėnų laidojimo vietos, kurią iškėlė 19 a. vidurio JAV tiriamosios ekspedicijos vadovas kap. Charles Wilkes, buvo atmestos. Mima kalvos dažnai minimos Laird Barron'o**) kūriniuose, kur jos yra įvairių antgamtiškų ir nepaaiškinamų reiškinių šaltiniu. Jo apsakymo Straubliukas (2005) kulminacijos vieta yra Vašingtono Mima kalvose. Nevykęs aktorius Rėjus su keliais pažįstamais išvyksta gaudyti pavojingą nusikaltėlį. Jiems pasiseka
nusikaltėlis su bendrininke pakliūna į Kanados policijos rankas, o būrelis drasuolių grįžta į Los Andželą. Tačiau pakeliui
Rėjui ima aiškėti to nutikimo detalės, kurias ne taip paprasta suprasti. Pamažu jis suvokia, su kuo jis ir jo draugai
susidūrė ir kas jų laukia.
Pasirodo, kad tai visai ne žmonės - o tarsi vabzdžiai straubliukai, užsimaskuojantys, o
vėliau suleidžiantys nuodų ir išsiurbiantys auką. Ir tai paaiškėja Mima kalvose prie Vašingtono: Ir tikrai, pasivaikščiojus po jas, netikėtai pajunti, kaip jų panašume glūdi kažkokia anapusinė jėga. Kupstai, apaugę kerpėmis ir baltomis samanomis. Vietovė keičiasi su metų laikais. Pavasarį akį džiugina elegantiškos mėlynos kamasijos, vasaros karštį virpina drugeliai ir bičių dūzgimas. Rudenį paragausite salalių (gaulterijų), mėlynių, indėnų slyvų (oemlerijų). Tikintiems lėjomis, javų ratais, vaiduokliais, Mima kalvos irgi kažkas nepaprasta. *) Džordžas Koksas (George W. Cox) ekologijos profesorius
emeritas San Diego un-te, dirbęs ir rašęs ekologijos, gamtos apsaugos ir ornitologios srityse. **) Lairdas Baronas (Laird Samuel Barron, g. 1970 m.)
amerikiečių rašytojas ir poetas, daugiausia kuriantis siaubo, nuar detektyvų ir juodosios fantastikos srityse, palydint
antgamtiškais elementais. Anot jo, Biblija yra pats baisiausias visų laikų siaubiakas. Kilęs iš Aliaskos; į Vašingtoną
persikėlė 1994 m. Buvo internetinio žurnalo Melic Review redaktoriumi. Dažnai įtraukiamas į antologijas ir gavęs
nemažai apdovanojimų. Romanai: Senatvės iniciacija (2012, The croning), Juodasis kalnas (2019) ir kt.,
rinkiniai Okultacijos (2010), Imago fazė ir kita (2007) ir kt. Papildomai skaitykite:
|