Mima kalvos. Lithuanian

Mima kalvos - taip vadinamos žemos, plokščios, apvalios ar ovalo formos, kupolo formos kalvos JAV šiaurės vakaruose: Map of USA with Mima Mounds

Idaho, Oregono, Vašingtono valstijose. Jos sudarytas iš purios, nesluoksniuotos, dažnai su žvirgždu žemės, dažnai turintis storą A sluoksnį. Jų skersmuo kinta nuo 3 m iki per 50 m, o aukštis yra 0,3-2 m. Viename hektare kartais būna per 50 tokių kalvų. Pagrindo sluoksnį sudaro pamatinė uoliena, kieta žemė su kalkakmeniu, molis ar tankus žvirgždas. Kalvos pavadinimą gavo iš Mima prerijų Vašingtono valstijos Thurstono apygardoje.

Kitur Mima kalvos sutinkamos trijuose rajonuose į vakarus nuo Misisipės. Pirma, rėžyje šiaurės vakarų Baja Kalifornijoje, vakarų ir šiaurės Kalifornijoje ir pietiniame Oregone, kur vadinamos „kiaulių valkų kalvomis“ (dog-wallow). Tame rėžyje ir San Diego rajone jos neretai yra vietinių pavasarinio polaidžių balų dalimi. Antra, jų yra šiaurinės Naujosios Meksikos dalies Didžiųjų lygumų rajone bei Kolorado ir Vajomingų valstijos centrinėse dalyse, kur paprastai vadinamos „prerijų kalvomis“. Trečia, jos sutinkamos vakarų Teksase, vakarų Luizanoje, pietryčių Oklahomoje ir pietų Misūryje, kur dažnai vadinamos „gūbriais“ (spuogais, pimple). Be to, atskiri Mima kalvų lopai pasitaiko Jovoje, rytų Šiaurės Dakotoje ir šiaurės vakarų Minesotoje. Panašių darinių randama ir Kanadoje, Kinijoje, Kenijoje, Meksikoje bei Australijoje.

Kasinėjimai Vašingtono valstijoje parodė, kad po prerijų žole yra biraus smėlio, smulkaus žvyro ir augalų liekanų mišinys. Tačiau ne visos Mima kalvos taip sudarytos, - ir kai kurios turi sudėtingesnę struktūrą. Ir kai paprastai dirvos viršutinį sluoksnį iki 0,5 m sudaro organinė medžiaga, tai Mima kalvose organinis sluoksnis siekia ir 2 m.

Viena populiaresnių (George Cox^*)) teorijų aiškina, kad jos susidarė dėl sterblinių žiurkių – smulkių graužikų su kailinėmis „kišenėmis“ ar kapšais ant skruostų. Atseit, jos rausėsi Mima kalvose iki Mima Mounds

žvyro sluoksnio. Negalėdamos toliau raustis, jos statė savo urvus aukštyn ir į šonus. Šie graužikai per metus gali iškelti iki 5 t žemės. Anglijos Porton Down‘e ištisus hektarus sudaro skruzdėlynai. Tačiau Mima prerijose stebėtos sterblinės žiurkės rausė urvus tarp kalvų, o ne jose.

Kita populiari teorija (C.L. Seifert'as^***) ir kt.) aiškina, kad kalvos yra miškų kopos (nebkhas, kurias supūtė vėjas kažkur holoceno laikotarpio sausrų metu aplink krūmus ar kitas augalijos susitelkimo vietas). Teoriją labai palaiko tai, kad dalis kalvų turi lašo formą. C.L. Seifert‘as laiko, kad šiaurės vakarų ir pietų Mima kalvos, nors iš pažiūros ir panašios, yra visiškai skirtingos kilmės, ypač, kai naujesni tyrimai rodo, kad vėju pagrįstas kalvų formavimo modelis Puget‘o žemumoje yra mažai tikėtinas dėl didelių akmenų ir riedulių tarp kalvų (I.E. Pope ir kt. straipsnis 2020 m.).

Andrew Berg’as, geologas iš JAV Kalnakasybos biuro, pasiūlė hipotezę, kad jos susidarė kaip stiprių žemės drebėjimų pasekmė. Jam idėja kilo statant šuns būdą. Kai jis, pasidėjęs ant žemės, kalė fanerą, ant kurios buvo užbirę vulkaninių pelenų, pastebėjo, kad vulkaniniai pelenai susimeta į nedideles krūveles, atrodančias tarsi mažytės Mima kalvos. Vašingtono rajone stiprūs drebėjimai vyko maždaug prieš 1000 m.

Vašingtono Gamtos resursų tyrimo departamento tyrimai rodo, kad Mima kalvas galėjo suformuoti besitraukiantis ledynas. Tirpstantis vanduo sunešė žvyrą į ledo įdubas, kur jis nusėdo, o ledynui ištirpus, ten susidarė kalvos. Mat Vašingtono valstijos kalvos datuojamos 7-9 tūkstm. pr.m.e., kai čia tirpo ledynas. Kai kurių įdubų priešinguose šlaituose kalvos turi asimetrišką išsidėstymą.

Kitos teorijos, tokios kaip kad tai indėnų laidojimo vietos, kurią iškėlė 19 a. vidurio JAV tiriamosios ekspedicijos vadovas kap. Charles Wilkes, buvo atmestos.

Mima kalvos dažnai minimos Laird Barron'o^**) kūriniuose, kur jos yra įvairių antgamtiškų ir nepaaiškinamų reiškinių šaltiniu. Jo apsakymo „Straubliukas“ (2005) kulminacijos vieta yra Vašingtono Mima kalvose.

Nevykęs aktorius Rėjus su keliais pažįstamais išvyksta gaudyti pavojingą nusikaltėlį. Jiems pasiseka – nusikaltėlis su bendrininke pakliūna į Kanados policijos rankas, o būrelis drasuolių grįžta į Los Andželą. Tačiau pakeliui Rėjui ima aiškėti to nutikimo detalės, kurias ne taip paprasta suprasti. Pamažu jis suvokia, su kuo jis ir jo draugai susidūrė ir kas jų laukia. ... Pasirodo, kad tai visai ne žmonės - o tarsi vabzdžiai straubliukai, užsimaskuojantys, o vėliau suleidžiantys nuodų ir išsiurbiantys auką. Ir tai paaiškėja Mima kalvose prie Vašingtono:
„... mokslininkai iki šiol ginčijasi dėl jų, kelia hipotezes – ir daugiausia baksnoja pirštu į dangų ... Tegu mokslininkai tebesiginčija apie šių gūbrių geologinį pagrindą nors iki Paskutiniojo teismo. Aš tai žinojau, kad šioje ir visose panašiose vietose ne daugiau gamtiškumo nei monolituose, iškirstuose iš akmens pirmykščių žmonių rankų ir išsklaidytuose po negyvenamus Žemės kampelius tarsi domino kauliukai. Kas tai? Lizdai, maitinimosi vietos, šventovės? Ar kažkas visai svetimo, visiškai nesuvokiamo – tarsi liguistas apžavėjimas, kuris traukė mane vis gilyn, slopindamas valią ir mintį apie pabėgimą“.

Ir tikrai, pasivaikščiojus po jas, netikėtai pajunti, kaip jų panašume glūdi kažkokia anapusinė jėga. Kupstai, apaugę kerpėmis ir baltomis samanomis. Vietovė keičiasi su metų laikais. Pavasarį akį džiugina elegantiškos mėlynos kamasijos, vasaros karštį virpina drugeliai ir bičių dūzgimas. Rudenį paragausite salalių (gaulterijų), mėlynių, indėnų slyvų (oemlerijų). Tikintiems lėjomis, javų ratais, vaiduokliais, Mima kalvos irgi kažkas nepaprasta.

^*) Džordžas Koksas (George W. Cox) – ekologijos profesorius emeritas San Diego un-te, dirbęs ir rašęs ekologijos, gamtos apsaugos ir ornitologios srityse.
Rašė ir apie Mima kalvas: G.W. Cox, J.B. Zedler. The Influence of Mima Mounds on Vegetation Patterns in the Tijuana Estuary Salt Marsh, San Diego County, California// Bulletin of the Southern California Academy of Sciences: Vol. 85: Iss. 3, 1986

^**) Lairdas Baronas (Laird Samuel Barron, g. 1970 m.) – amerikiečių rašytojas ir poetas, daugiausia kuriantis siaubo, „nuar“ detektyvų ir „juodosios“ fantastikos srityse, palydint antgamtiškais elementais. Anot jo, Biblija yra pats baisiausias visų laikų „siaubiakas“. Kilęs iš Aliaskos; į Vašingtoną persikėlė 1994 m. Buvo internetinio žurnalo „Melic Review“ redaktoriumi. Dažnai įtraukiamas į antologijas ir gavęs nemažai apdovanojimų. Romanai: „Senatvės iniciacija“ (2012, The croning), „Juodasis kalnas“ (2019) ir kt., rinkiniai „Okultacijos“ (2010), „Imago fazė ir kita“ (2007) ir kt.

^***) Kristoferis Seifertas (Christopher L. Seifert) – amerikiečių geologas ir aplinkosaugininkas, Tenesio aplinkosaugos departamento mokslininkas. Jo darbai apima požeminių vandenų ir dirvos mėginius, gręžinių ištyrimus, užsiėmė daugeliu aplinkosauginių projektų. Geotechninėje srityje užsiima kelių, dambų, vietovių su gręžimo įrenginiais analize.
Mima Mounds