|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Airių pretenzijos į Ameriką
Visuotinai priimta, kad 1492 m. Ameriką atrado Kolumbas (žr. Kur išlipo Kolumbas?).
Tačiau tai dažnai užginčijama nurodant tikruosius atradėjus: portugalus, nuvykusius į Naująją pasaulį karta anksčiau; anglų
karmelitų tėvą Nicholas iš Lino*), keliavusį į poliarines sritis 14 a.; vikingus, kurių Marklandas
manoma buvus Kanados Labradoru (vikingų gyvenvietė rasta Niufoundlande netoli L'Ansee aux
Meadows). Taip pat minimi kiti: kartaginiečiai, egiptiečiai, arabai, Venecijos atstovai, baskai ir piktai.
Naujosios Anglijos Naujojo Hempšyro ir Vermonto valstijose rasti senoviniai akmeniniai pastatai,
kapai ir būrimo vietos priskiriami 800 m. pr.m.e. keltų kultūrai. Nustatyta, kad įrašai juose yra
Ogamo raštas. Juos išvertė Barry Fell'as, Harvardo profesorius ir Epigrafijos draugijos prezidentas.
Akmenys, išdėstyti apie vieną iš centrų, žymi vasaros ir žiemos lygiadienius, metų laikų žvaigždes
ir Mėnulio fazes. Tai primena Newgrange ir kitas panašias struktūras Airijoje.
Airiai remiasi ir viduramžių veikalu Šv. Brendano kelionė (Navigatio Brendani, pirmas vertimas į
prancūzų kalbą 1125 m.; olandų, vokiečių ir anglų literatūroje legenda paplinta 13 a.), aprašančiu
6 a. airių vienuolio iš Munsterio keliones Atlanto vandenynu. Kai kurios jo atrastos žemės gali būti
identifikuojamos. Po daugelio metų Brendanas pagaliau pasiekia Šventųjų žemę (Terra
Repromissionis), esančią kažkur vakaruose...
Išlipę iš laivo jie rado plačią žemę su obelimis nokinančiomis vaisius. Ten būnant niekada
nebuvo nakties. Jie ėmė tiek obuolių, kiek norėjo ir gėrė iš šaltinių. 40 dienų jie klajojo po kraštą,
bet niekur nerado jo pabaigos. Kažkurią dieną jie užtiko plačią upę, tekančią per salos vidurį.
Tada šv.Brendanas tarė: Mes negalim persikelti per šią upę, tad niekad nežinosime, kokio dydžioši sala. Kai kurie teiginiai tarsi tiesiogiai paimti iš keltų legendos: nuolatinė šviesa, obelys. Vienas iš
velsiečių kitų pasaulių, Avalonas, verčiamas kaip obuolių kraštas. Tačiau lieka įtarimas, kad toji
plati žemė gali būti Amerika, airių atrasta 1000 m. prieš Kolumbą.
1963 m. Groffrey Ashe, žinomas knyga apie Artūro legendą, knygoje Šalis vakaruose
išnagrinėjo kelionę. Ir nors nepatvirtino Amerikos atradimo, bet padarė keletą svarbių pastebėjimų.
Kelionę istorikai dažnai ignoruoja laikydami folkloro sakme. Tačiau joje gerokai mažiau
fantastinių elementų nei įprastinėje airių legendoje ir daug to, kas gali būti perskaityta kaip tikri
įvykiai: milžiniški krištolo bokštai (aisbergai), pragaro vartai, iš kur sala su aukso ugnies upe,
kur demonai svaido ugnies gabalus (Islandijos vulkanas), vandenynas, kur gali pažvelgti į
gelmes (koralų jūra), klampus vanduo (Sargaso jūra).
Galima spėti šventąjį atlikus keletą kelionių Atlanto vandenynu; pirmąją - šv. Kilda, Faeroe,
Madeira, Azorai, Faeroe; antrąją - Faeroe, Grenlandija; trečiąją - Karibai, Madeira; ketvirtąją -
Islandija, Jan Mayden, Islandija, Rockall, Faeroe; penktąją - Faeroe, Amerika. Atstumai nurodomi dienomis tenkina tokius spėjimus.
Airiai kirsti vandenyną galėjo vardan krikščionybės, kuri į Airiją atėjo 5 a. Ypač pasižymėjo
šv. Patrikas. 563 m. šv.Kolumba įsteigė vienuolyną Iona saloje prie Škotijos. Iš čia ir kitų vietų
airiai skleidė krikščionybę tarp piktų.
Ankstyvoji airių kultūra yra krikščionybės idėjų absorbavimas. Ypač juos traukė Dykumų tėvų
raštai. Tai ankstyvieji krikščionys Šiaurės Afrikoje ieškoję ramios vietos, kur galėtų gyventi ir
melstis. Neturėdami savų dykumų airiai nuėjo dviem keliais - rinkosi pelkėtas vietas (daug
vietovardžių yra su 'disert' dalimi); keliauti į Atlanto vandenyną. Įsėdę į kuragas, pinto karklo valtis
aptrauktas oda (labai panašias naudoja Mandaka indėnai), vienuoliai patraukė ieškoti "dykumų
vandenyne". Tai tesėsi nuo 6 a. vidurio iki pat 9 a. Šimtai, o gal ir tūkstančiai airių vienuolių raižė
Atlanto vandenyną. Jie ieškojo tinkamos salo su maistu ir vandeniu, kur niekas nedrumstų jų
religinių maldų. Bet iki 9 a. navigacijos įgūdžių airiai neturėjo. Jie tiesiog pakeldavo bures ir
leisdavo Dievui (t.y. vėjui) spręsti, kur plaukti. Taip įrodymas yra faktas, kad 891 m. tris vyrus
atplukdė į Kornvalį, kurie paliko Airiją leidę plaukti, kur Dievas nori.
Nereikia spėlioti apie daugelio tų vienuolių likimą, kai laivelius braškė už juos keliskart didesnės
Atlanto bangos. Bet kai kurie pasiekdavo išsvajotąją žemę - yra archeologinių radinių leidžiančių
spėti airius buvus Orkney ir Šetlandijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Faeroe, Islandijoje ir Grenlandijoje.
Būtent airiai, o ne vikingai pirmieji atrado Islandiją. 1977 m. Timotėjus Severinas**), įkvėptas
"Brendano kelionių", pakartojo jo kelionę oda traukta valtimi (apie tai >>>>>). Tokią galimybę sustiprina ir
paslaptingi 10 pėdų ilgio Ogamo įrašai, rasti įbrėžti Vakarų Virdžinijoje Wyoming rajone esančioje
uoloje. 1964 m. juos atrado du mėgėjai archeologai, 1970 m. juos ištyrė geologų komanda,
spėjusi, kad įrašai yra ankstyvieji indėnų įrašai. Tik po dešimtmečio Robert Pyle sužinojo apie
juos iš padėjėjo Tony Shields, anksčiau gyvenusio tose apylinkėse. Jis juos nufotografavo. 1982
m. jiedu atliko 18 apsilankymų ir užfiksavo kiekvieną įrašų detalę. R.Pyle, suvokęs jų svarbą,
parašė į vietinį laikraštį. Tą straipsnį su nuotrauka Ida Jane Gallagher pasiuntė B.Fell, kuris juos iškart atpažino ir išvertė.
Datuojamuose 6-8 a. yra krikščioniškų sakinių ir simbolių. Tai savotiška Kalėdų atvirutė, kurioje skaitome: Patikrinus pasirodė, kad taip nutinka tik per žiemos solsticiją. 1985 m. žinomas keltų tyrinėtojas
Robert T. Meyer'is aplankė tą vietą ir radinį apibūdino taip:
"Niekas negalėjo suklastoti tokio dalyko, nes perteikiama gilus keltų mąstysenos supratimas, jis
labai archaiškas - tikėtina 6-7 a. Keltų tyrinėtojams tai tiek pat svarbu, kaip Negyvosios jūros
rankraščių suradimas,... nes parodo, kad airių vienuoliai, kaip spėju, apsilankė čia prieš kokius 1500 m."
Senasis airiškas žemių vakaruose pavadinimas buvo "Hy Brasil", "Geležies sala" ("geležis" yra
"brzl" ugaritų kalboje, akadų - "parzillu". Brazilijos pavadinimo kilmė neaiški, bet joje yra 25% pasaulio geležies atsargų).
Airių rašytojas Dikuilis (apie 825 m.) aprašo, kaip 8 a. pabaigoje airių kunigų grupė beveik metus
praleido saloje ir galėjo naktį nuo drabužių nurinkti utėles dėka "vidurnakčio saulės". Vasarą
"nesutemsta net trumpam laikui". Taip pat ir viduramžių norvegų raštai nurodo, kad "prieš
apgyvendinant norvegams Islandiją, joje buvo žmonių iš Norvegijos vadinamų Papae - jie buvo
krikščionys... Po savęs jie paliko airiškas knygas, varpelius ir kryželius..." Dikuilis sakė, kad tai laikyta "paskutine sala".
Apie 700 m. Adomnanas (iš škotų Iona salos) parašė "Šv.Kolumbos gyvenimą", kurioje aprašoma
vienuolio Kormako kelionė "ieškant dykumos" per "vandenyną, kurio neįmanoma perplaukti". 14
d. pietų vėjas jį nešė į šiaurę. Tada jūrą padengė ypač pavojingi, iki tol neregėti, smulkūs gyviai,
su įniršiu graužę laivo apačią ir šonus, galą ir priekį - jie galėjo perdurti valties odas. Jie buvo
maždaug varlės dydžio, bet neskraidė tik plaukė. Kas jie, neaišku... Svarbiau, kad Kormakas
sakėsi pasiekęs "toliau, nei ištyrinėta žmogaus" (kelionėje, kuri tik pusiaukelė iki Amerikos), kad perplaukti visi žinomi vandenys.
Kada parašyta "Šv.Brendano kelionė"? Anksčiau mokslininkai spėjo, kad maždaug 9-10 a., t.y.
jau po Dikuilio kūrinio ir jau galėjo įtraukti naujesnių žinių (pvz., iš vikingų, kurie Airijoje išlipo 9 a.).
Bet 1988 m. straipsnis italų moksliniame žurnale įrodinėjo, "Keliones" esant parašytas 7-8 a.
Įdomus prieštaravimas - anksčiau parašytas kūrinys kalba apie užjūrio žemes, o vėlesni Dikuilis ir
Adomnanas tvirtina pasiekė tolimiausią tašką.
Bet pažiūrėkim, kaip viduramžiais airiai suvokė pasaulį. Jie manė Žemę esant rutulio formos,
kurios kitoje pusėje irgi yra žemynai. Pvz., 8 a. airių kunigas Virgilis netgi sakė, kad tose tolimose
žemėse gyvena žmonės (tiesa sakant, kaip ir Mėnulyje bei Saulėje). Jie tuos žemynus sutapatino
su pasakų kraštu ar anapusiniu pasauliu, Atrodo, kad minėtasis Virgilis sakė ten gyvenant
protėvių dvasias. Airių tradicija kalba apie 150 tolimų salų vakaruose, du ar tris kartus didesnes už Airiją.
Tad Brendanui sugrįžus iš tolimų kraštų, jo rastos žemės nebuvo laikytos realiomis,
geografinėmis, o magiškąja karalyste. Juk ir Brendanas ją aprašo kaip "Šventųjų žemę", kuriose
viskas kaip keltų legendoje - nuolatinė šviesa, obuoliai... Gal todėl ją panašiai traktavo ir Dikuiliui su Adomnanu.
|
  Kelionėje Brandanas patyrė daug nuotykių, pvz., ant banginio nugaros dalijo Komuniją.  Prie Islandijos  Krištolo bokštai   Taip pat skaitykite: | |||
|
Šv. Brendanas Šv. Brendanas (ar Brandanas) gimė apie 484 m. Airijoje (Erie), Ciarraighe Luachra (netoli šių dienų Kerry grafystės Tralee miesto), prie Killarney ežerų. Labai anksti pradėjo mokytis dvasininku su Šv.Ita ("the Brigid of Munster", rašyta ir Ite ar Oda), o baigė pas šv.Arką, įšventinusį 512 metais Tubrid miestelyje, netoli Ardfert. Po to apie 20 m. plaukiojo po Velsą, Iona ir aplinkines salas, skleisdamas Dievo žodį ir steigdamas vienuolyną po vienuolyno: Aldfert, Shanakeel arba Baalynevinoorach, Tomond saloje Inis-da-druim (dabar Coney sala Clare grafystėje Killadysert parapijoje). Žymiausias yra 557 m. įsteigtas Galway esantis Clonfert vienuolynas, kuriame šv.Moinenn paskyrė prioru ir vyresniuoju. Čia jis ir kanonizuotas ir jo garbinimo diena yra Gegužės 16 d. Jo veiklos žymių liko Kilbrandon (prie Oban), Kilbrennan Sound, Dysart (Kilkenny gr.), Killiney (Tubberboe). Pastatė bažnyčias Ichiquin (Galway) ir Inishglora (Mayo gr.) Apie 523 m. jis iš vieno vienuolio išgirdo pasakojimą apie toli vakaruose esančią gausos salą.. Legendose 7 m. trukusioje kelionėse (tikėtina kartu su šv.Machutus) jis patyrė daug nuotykių, pvz., ant banginio nugaros dalijo Komuniją. Aplankytos vietovės: 1. Plaukdamas į šiaurę nuo Airijos rado uolėtą salą be vietos įsikurti. Ją apiplaukę rado mažą įlanką, kur išlipo (Šv. Kildas) 2. Nuplaukė į salą, kur daug avių ir yra religinė bendruomenė (Faeroe); 3. pasuko atgal ir salų archipelage praleido nemažai laiko (Šetlandija); 4. Pasuko į šiaurę, kur sala skendinti dūmuose ir liepsnose (Islandija); 5. Grįžę atgal ir paklausę patarimų į vakarus plaukė 40 d.; 6. Juos supo tamsa (rūkas prie Ntuskiufoundlando salos); 7. Jūroje rado milžinišką kristalo bokštą (ledkalnis); 8. Rado nesvetingą pakrantę, kur gyvena būtybės su iltimis ir margais pilvais (jūrų vėpliai Niufoundlande); 9. Įplaukė į šiltą lagūną (Bahamų salos); 10. Išlipo į salą, kur juos užpuolė žemi tamsiaodžiai vietiniai (Karibai); 11. Plaukė per skaidrius vandenis (Karibų jūra); 12. Rado Pažadėtąją žemę. Senieji airių kalendoriai įtraukdavo kovo 22 d. specialią šventę. "Eggressio familiae S.Brendani", o šv.Aengus Kuldietis savo Litanijoje 8 a. pabaigoje minėjo 'tuos 60, kurie lydėjo šv. Brendaną kelionėje į pažadėtąją žemę". Grįžęs namo jis netrukus apie 578 m. mirė Enach duin mieste (dabar Annaghdown), tačiau jo atrasta paslaptingą salą buvo įprasta vaizduoti vėlesniuose žemėlapiuose (Katalonijos, 1375; Herford, 14 a. pradžia; Pizzigani, 1367; Wimar, 1424; Beccario, 1435; Martin Behaim goblyje) 16 a. neradus salos Apianus ir Ortelius ją vaizdavo toli į vakarus. Abejonių kilo labai anksti. Honorius iš Augsburgo paskelbė, kad sala išnyko; Vincent iš Beauvais neigė kelionę, Bolandistai jos nepripažino. Geografai Alexander von Humboldt'as, Peschel'is, Ruge, Krestschmer laikė ją legenda. Taip pat Šv. Brendano vardas buvo prisimintas daugelio Elizabetos laikmečio rašytojų, ypač kapitono Džono Smito, kaip bandymas pateisinti Anglijos pretenzijas į Naująjį pasaulį. Smitas mini kitą panašią legendą, atkeliavusią iš 15 a. Atseit, Velso princas Madokas atrado Ameriką 1170 m., kai spruko į vakarus bėgdamas nuo pilietinio karo. Laikoma, kad jis įkūrė koloniją Alabamoje netoli šių dienų Mobile Bay. Vikingų plaukiojimai Vikingai 8 a. antroje pusėje pradėjo puldinėti Angliją. Kelis amžius jie buvo svarbi Europos politinė jėga. Bet be karo žygių, siekusių net Italiją, jie buvo ir pirkliai. Švedijos vikingai Rusijos upėmis pasiekdavo net Konstantinopolį ir Persiją. Jų dėka įkurti rusų viduramžių miestai Novgorodas ir Kijevas. Ir vienas vikingų pirklys vardu Ottar (dar vadintas Ohthere) papasakojo Vesekso karaliui Alfredui, kaip nuplaukę apie Skandinavijos pusiasalį iki Baltosios jūros. Vakarų pusėje vikingai kolonizavo daugelį salų: Hebrides, Orkney, Faeroer. Islandiją apie 860 m. atrado Gardar Svarsson, kurį vėjas nunešė į šalį plaukiant į hebrides. Maždaug tuo pačiu metu taip nutiko ir Naddod. Vėliau čia žiemą praleido Floki Vilgerdasson. Apie 930-uosius vikingų kolonijų buvo visoje Islandijoje. Tuo metu į Grenlandiją vėjas nupūtė vikingą Gunnbkorn. O pirmasis ten įsikūrė Erikas Raudonasis, 982-ais išvarytas iš Islandijos už žmogžudystę. Po 3 m. jis grįžo karštai girdamas šalį, jo vadintą "Žaliąja" ir 986 m. nuplaukė ten su keliais kolonialistų laivais, kur įsteigė dvi kolonijas. Dėl nežinomų priežasčių 15 a. vikingų kolonijos Grenlandijoje išnyko. 986 m. Bjarni Herjulfson sugrįžo namo į Islandiją ir sužinojo, kad jo tėvas išvyko į Grenlandiją. Jis nusprendė ten plaukti, bet "prašovęs" pasiekė Ameriką, bet ten neįsikūrė. Apie 1000-tuosius Eriko sūnus Leif kelis kartus bandė įsteigti koloniją Amerikoje, kurią vadino Vinlandu. Į pietus nuo Vinland sakoma buvus Hvitramamaland (Baltųjų kraštą, vėliau "Albanija", baltųjų šalimi" - Škotija irgi vadinta Albanija, nuo Alba, ankstesnio gališko šalies pavadinimo) arba "Irland ed mikla" (Didesniąją Airiją). Šavano genties legendose Floridoje senaisiais laikais gyveno baltoji gentis, turėjusi geležinius įrankius. Šv. Brendano farvateriu 1976 m. gegužės 16 d., šv. Brendano dieną, išvyko ekspedicija į Ameriką impregnuotomis odomis dengtu laivu. Tą iniciatyvą palaikė Airijos vyriausybė, Nacionalinis jūrų muziejus ir Odų institutas. Timas Severinas**) pastatė 11 m. ilgio dvistiebę Brendano kuracho***) kopiją iš airiško uosio ir ąžuolo naudodamas tradicines medžiagas ir tradiciniais įrankiais. Iki 1977 m. birželio ja nuplaukė 7200 km iki Niufoundlando Pekfordo salos, pakeliui stabtelėdamas Hebriduose ir Islandijoje. Severinas mano, kad jo kelionė padėjo identifikuoti daugelį mistinių pasakojimo elementų: Avių sala, Paukščių rojus, krištolo statulos, Pažadėtoji žemė ir kt. Knyga Brendano kelionė apie šią kelionę tapo pasauliniu bestseleriu. Valtis dabar saugoma Islandijos Craggaunoweno muziejuje atvirame lauke. *) Nikola iš Lino (Nicolas de Linna) 14 a. anglų astronomas, karmelitų vienuolis. Jis persikė į Oksfordą, kur išgarsėjo moksliniais darbais. 1386 m. paskelbė Kalendarium su astronominėms lentelėms 13871462 metams. Taip pat laikytas puikiu muzikantu. Vėliau persikėlė į kembridžą, kur 1411 m. tapo diakonu. Jam priskiriamas Inventio Fortunata galimai aprašo kelionę į Grenlandiją ir toliau. Joje Šiaurės polius aprašomas kaip magnetinė sala (Rupes Nigra), supama milžiniškų sūkurių ir 4-ių žemynų. Pats šis kūrinys yra dingęs. **) Timas Severinas (g. 1940 m.) britų tyrinėtojas, istorikas ir rašytojas, garsus senovės kelionių atkartojimais. Pastatė keletą dokumentinių filmų apie savo keliones. Apdovanotas už knygą Singdado kelionė (1982). 2005 m. išleido pirmą meninę knygą (Vikingas Odino vaikis). ***) Galų kalboje kurachas (Curraghs) naudojamas ir pelkėtos vietovės įvardijimui. Šį pavadinimą airių kalboje valtys gavo dėl savito elgesio atviroje jūroje. Jos buvo iš medinio karkaso aptraukto oda (dažniausiai jaučių). įvairiuose Airijos ir Škotijos rajonuose kurachų apvadai ir pastatymas skiriasi. Literatūra:
Parengė Cpt.Astera's Advisor Taip pat skaitykite:
| ||||
