|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Kur buvo karaliaus Artūro dvaras?
Taip pat skaitykite: Senojo pasaulio ženklai Amerikoje 1994 m. lapkričio mėn. mažatiražis mėnraštis Y Drych (Veidrodis), Šiaurės Amerikos velsiečių bendruomenės leidinys, išspausdino keistą Don John'o straipsnį:
Pasak [Alan] Wilson ir [Baram] Blackett ... Kamelotas ieškotinas Kentukyje! Jie tvirtina, kad
[karalių] Artūrą nužudė indėnai šiam emigravus apie 579 m.
Telegrafiškai trumpai Don John'as paliečia pagrindinius punktus:
buvo du Artūrai, gyvenę skirtingais šimtmečiais. Karalius Artūras II mirė Amerikoje, buvo balzamuotas ir parvežtas į
Velsą, kur buvo palaidotas Mynydd-y-Gaer, netoli Bridgend. Gaila, kad John'as nepaminėjo prieš kelis metus atrasto dviašmenio kardo, kurio stilius buvo
skandinaviškas spatha. Tą radinė aptarė kitas mažatiražis žurnalas The
Ancient American, citavęs tą patį Alan Wilson. Ant kardo išraižyta 7 raidės iš užrašo, kurį
Wilson'as nustatė buvus Coelbren y Beird, kas leidžia spėti jį buvus naudotą burtams
('coelbren' - burtai, raganavimas; 'y beird' - dainiaus). Wilson'as pasiūlė tokį vertimą:
Mylimiausias Viešpaties karalius, kariuomenės pareiga būti kartu su tavimi. Jis spėjo buvus
ryšį tarp to kardo ir Artūro imigrantų, atvykusių į Šiaurės Ameriką apie 570 m.
Bet tai nepatraukė visuomenės dėmesio, - net ir po Adrian Gilbert knygos Šventoji
karalystė, pateikusios išsamią tekstinę, fotografinę ir genealoginę medžiagą, pasirodymo 1998 m.
Invencionistai, kaip atrodo, atmeta bet kokią galimybę apie galimą kultūrų sąveiką iki
1492 m. Niuflanderio salos mikmakų genties tautosakinis palikimas neištyrinėtas, o blyškiaodžių beotukų gentis joje išnyko iki 1829 m.
Tuo tarpu difuzionistai kelia klausimus, į kuriuos sunku atsakyti. Kas išraižė akmenyje
finikiečių laikų iberietišką užrašą Vakarų Virdžinijos Grave užutekyje? Kaip ant didelio riedulio Kensingtone, Minesotoje, atsirado skandinavų runos?
Los Lunas dekalogas? O dar Bat užutekio akmuo su, kaip atrodo, 2 a. semitų rašmenimis? Kaip bulvės po
400 m. tapo mėgstamu maistu Polinezijoje? Kodėl keliolika 11-13 a. Indijos skulptūrų turi amerikietiškų
bruožų? Šiaurės Amerikos Motinos Žemės simboliai primena priešistorinių laikų Europos ir Azijos ikonografiją.
Mike Xu iškėlė idėją apie kinų įtaką olmekų kultūrai. Jis spėja,
kad Gvatemaloje 1100 m. pr.m.e. raižytose akmens plokštėse yra piktogramų neabejotinai primenančių Šang dinastijos,
valdžiusios iš Šiaurės Kinijos Geltonosios upės slėnio, rašmenis.
Gloria Farley knygoje Plačiu žvilgsniu (1994) apibendrino samprotavimus apie rašmenų
Oklahomo vadinamuosiuose Anubio urvuose kilmę ir iššifravimą. Savimokslė epigrafė, vis dar drąsi aštuoniasdešimtmetė, prieš 50 m.
pirmoji pareiškė, kad daugybė olose esančių ženklų turi panašumo prokeltiškus, iberietiškus ir finikietiškus ženklus.
Tuo tarpu akademiniai mokslininkai difuzionistus pravardžiuoja skilusiais puodais ir
lunatikais (Brian Fagan. "Didžioji kelionė: Amerikos apgyvendinimas senaisiais laikais", 1987).
Jie keistuoliai (crank), kaip pirmasis įvardijo Stephen Williams Fantastinė archeologija: Šiaurės Amerikos priešistorijos tamsioji pusė (1991).
Akademiniu požiūriu, mažos medžioklių grupės prasidedant ledynmečiui paskui gyvūnus patraukė į pietus prieš 14 tūkst. metų.
Jų palikuonys buvo garsiosios atstovai Kloviso (Clovis, kur rasta pirmąkart) kultūros, kurios akmeninių iečių antgalių rasta visoje šiaurės ir centrinėje Amerikoje.
Bet ... Tom Dillehay aptiko žmonių buvimo įrodymų Monte Verde, pietinėje Čilėje, kurie
datuotini 12500 metų amžiumi. 1999 m. brazilų mokslininkai spėjo, kad 1975 m. Lapa
Vermelha rastos jaunos moters, pavadintos Luzia, kaukolės amžius yra 11500 metų. Dar įdomiau, kad ji, atrodo, priklauso negroidų rasei.
Kaip galėjo čia būti gyventojų iki Kloviso žmonių pasirodymo? Atplaukti mažais laiveliais, kaip prieš
30 m. spėjo Knut Fladmark. Dennis Stanford, Carole Mandryk, Daryl Fedje laiko, kad
kanojomis ar oda trauktomis valtimis, inuitų kajakų prototipais, jie galėjo atplaukti prieš 14
tūkst. metų. Jon Erlandson'as nurodė, kad Japonijos gyventojai valtimis naudojosi jau prieš 20 tūkst. m.
Daugiau apie tai žr. >>>>> Pirmųjų amerikiečių paieškos Taip pat skaitykite: Sibiras ir pirmieji amerikiečiai Kaip jie atrodė?
Meksikoje po vandeniu esančiame urve 2007 m. rasta jaunos moters kaukolė. Narai ją pavadino Naja.
Pagal atkurtus bruožus ji skiriasi nuo vėlesnių vietinių gyventojų, nors genetiniai duomenys rodo juos turėjus bendrą protėvį.
2007 m. Alberto Nava vadovaujami narai atrado didžiulį apsemtą Hoyo Negro (Juodosios
bedugnės) urvą. Jo dugne buvo daugybė priešistorinių kaulų (per 26-ių rūšių, tarp jų ir į dramblį panašaus
gomfoterijo), tarp kurių ir beveik nesuirę žmogaus griaučiai. Pranešus Nacionaliniam antropologijos ir
istorijos institutui, buvo sudaryta tarptautinė tyrinėtojų grupė, kuri nustatė, kad tai vieni seniausių Amerikoje
rastų griaučių (prieš 12-13 tūkst. m.). Moteris buvo pavadinta vienos graikų vandens nimfos, Najos, vardu.
Pirmieji amerikiečiai nebuvo miela draugija. Daugiau nei pusė vyrų turėjo smurtinius sužalojimus tai rodo,
kad jie dažnai ir įnirtingai kovėsi. Tuo tarpu moterys tokių sužalojimų neturi, tačiau jos gerokai smulkesnės už
vyrus ir aptinkami prastos mitybos bei smurto prieš jas požymiai. Tai buvo agresyvūs ir nevengę pavojų -
Seniausias Amerikos artefaktas
Archeologai mano, kad 2009 m. oloje netoli Paisley miesto (Oregonos valstijoje) rado seniausią
artefaktą kaulinį gremžtuko tipo įrankį, datuojamą 14 230 m. amžiumi. Tai rodytų, kad čia žmonės gyveno
gerokai anksčiau nei žinoma Kloviso kultūra (maždaug prieš 12.900-12.400 m.). Tai būtų antroji vieta (po
Monte Verde, Čilėje, - 13.900 m. senumo), senesnė už Kloviso.
Bet gal žmonės atvyko ir jūra?
1959 m. Sąsiaurio salų (prie pietų Kalifornijos) Santa Rozos saloje Phil Orras rado kelis žmogaus,
pavadinto Arlington Springs, 13 tūkst. m. senumo kaulus. Tada salas nuo žemyno skyrė 8 km pločio
sąsiauris. Tad į salas žmonės galėjo patekti tik laivais. Vėlesni tyrinėjimai parodė, kad čia gyvenusių žmonių
kultūra buvo gana pažangi. Jie galėjo atvykti vadinamuoju rudadumblių keliu palei pakrantę gausia žuvų ir
jūrų žinduolių rudųjų dumblių ekosistema (žinoma, kad prieš 25-30 tūkst. m. Japonijos gyventojai turėjo laivų, o Aziją su Aliaska jungė sausumos ruožas -
Beringija). Tiesa, trūksta įrodymų, nes vanduo dabar nuo to laiko pakilęs 90-120 m, tad senosios pakrantės jau po vandeniu.
Tačiau yra požymių žemyne lyg atplaukėliai būtų plaukę ir į pakeliui pasitaikančias upes. 2008 m.
Dennis Jenkinsas paskelbė, kad daugelyje prie Paisley esančių negilių virš seno ežero dugno esančių urvų
rado 14-15 tūkst. m. senumo žmogaus koprolitų (suakmenėjusių, t.y. fosilinių, išmatų -- liepą kita grupė, kuriai vadovavo H. Poinar, tai neigė, sakydama, kad jos mažesnio amžiaus). Jis mano, kad šie žmonės į čia nuo
Ramiojo vandenyno atkeliavo Kolumbijos ir Klamato upėmis. Be to, koprolituose rasta lomenio augalo sėklų.
Jo valgoma šaknis randasi 30 cm gylyje. Tad žmonės turėjo žinoti apie ją ir su lazda išsikasti tai rodo, kad
jie čia apsigyveno neatsitiktinai ir šią vietovę gerai pažinojo. Tai patvirtinančių požymių aptikta ir kitose radimvietėse
(Monte Verdės, D.L. Friedkin).
Taip pat skaitykite Australietiškas pėdsakas Seniausi amerikiečių įrankiai
Šiaurės Minesotoje prie Walker miestelio (48 km į šiaurės rytus Rapids parku) rastiems
grubiems akmeniniams įrankiams gali būti 13-15 tūkst. metų. Seniausi iki tol rasti žmonių
palaikai Minesotoje (Browns slėnyje) buvo 9 tūkst. amžiaus. Jei bus patvirtintos naujų radinių datos, tai rodys, kad
žmonės į Minesotą atsikėlė vėlyvojo pleistoceno laikotarpiu. Tada visą
Minesotą dengė ledynai, nors manoma, kad joje galėjo būti ledų nedengiama oazė.
Walker valdžia pasamdė Ojibwe indėnų valdomo Leech ežero paveldo archeologus, kad
patikrintų būsimo bendruomenės centro sklypą. Vadovaujama Thorn Olmanson, komanda
aptiko 50 radinių, galinčių būti akmens amžiaus įrankiais. Jie primena kūjį, gremžtukus, primityvius įrankius kapojimui,
peilį ir daugybė nuoskilų, kurios galėjo būti naudojamos pjaustymui. Juos rado ant kalvos po akmenų ir žvyro sluoksniu. Monte Verde
Monte Verde - archeologinių tyrinėjimų vieta pietų Čilėje. Spėjama, kad ten jau prieš 12500
m. gyveno žmonės - seniausiai iš žinomų vietų (abiejose) Amerikose. Vadinamoji Clovis kultūros vieta prie New Mexico yra 1000 m. vėlesnė.
Archeologai dėmesį į Monte Verde atkreipė dėl ten kartais randamų mastodonto kaulų.
Žemės savininkai, Juan Barria ir jo sūnus Sergio, 1976 m. palydėjo geologą Mario Pino iš
Čilės pietų universiteto Valdivijoje per klampią pelkę iki naujausio radinio. Tai buvo ilties
gabalas, maždaug 6-10 pėdų ilgio ir 6 colių storo. Tas gyvūnas turėjo sverti apie dvi tonas.
Tais metais kartu su T. D. Dillehay i6 kentukio universiteto pradėjo kasinėjimus ir stovyklos
liekanas ir net medžio ir kitų irstančių medžiagų liekanų, kurios, šiaip, yra retas radinys. Ypač savitas radinys yra vaiko pėdos atspaudas.
Monte Verde yra prie Činčihuapi upelio, įtekančio į Maullin upę. Vietovė yra 58 km nuo
Ramiojo vandenyno. Ten kasinėjimus 1977 m. pradėjo geologas Mario Pino ir Tom Dillehay.
Radiniai išsilaikė, nes upelio vandenys buvo pakilę ir susidaręs durpingas sluoksnis trukdė bakterijoms sunaikinti organines dalis.
Anot T. Dillehay komandos, maždaug prieš 12 tūkst. metų čia gyveno apie 20-30 žmonių.
Čia buvo pastatyta 5 m. pločio palapinių pavidalo medinės struktūra dengta kailiais, pririštų
virvėmis iš nendrių plaušų. Viduje kailiais atskirtos atskiros patalpos. Kiekvienoje patalpoje
buvo kieta moliu išklota įduba. Greta palapinės buvo dvi didelės krosnys, tikriausiai skirtos
įrankiams gaminti. Prie jų rasta daug akmeninių įrankių, išbarstyta sėklų, riešutų ir uogų.
Sklype rasta 45 valgomų augalų rūšių liekanos, kurio penktadalis auga 240 km atstumu. Tai rodo juos turėjus prekybinius ryšius.
Tarp kitų radinių yra žmonių dulenų, pėdos (greičiausiai vaiko) įspaudas, akmeniniai
įrankiai ir virvių liekanos. Datavimas atliktas naudojant radioaktyviosios anglies metodą (tiriant kaulus ir anglis).
Stuard Fiedel 1999 m. kelia abejones dėl Monte Verde - dviprasmybės, nepilna informacija
neleidžia daryti galutinių išvadų. Bet Tom Dillehay tvirtina, kad daugelis S. Fiedel iškeltų
klausimų jau atsakyti. Pavyzdžiui, virvės nebuvo tirta radioaktyvios anglies metodu, nes
buvo labai pažeidžiamos ir buvo patalpintos chemikalų voniose, kad būtų išsaugotos. Tad
jos nebuvo tiriamos, o tyrimui pasirinktos ne tokios pažeidžiamos dalys, mediniai artefaktai ir anglies gabaliukai.
Bibliografija:
Pirmieji žmonės Floridoje
9 mylios nuo Apalačio įlankos šiaurės Floridoje prie uolingos Aucilia upės atodangos
Michael K. Faught iš Floridos universiteto ekspedicija (Cheryl Ward) rado 12 tūkst. m.
senumo (Suwannee eros) ieties antgalį iš silicio skalūno (titnago atmainos). Tuo metu Meksikos įlanka
buvo apsėmusi kraštą. Tai, kad antgalis nėra atneštas upės, liudija, kad jis nėra apdaužytas ir nugludintas.
Nuo 1997 m. M. Faught'as tyrinėja įlankos dugną ieškodamas ten protėvių pėdsakų. Prieš 17 tūkst. m. Florida
buvo nusitęsusi apie 85 mylias toliau į įlankos pusę, tačiau vėliau, atšilus klimatui, vandens lygis pakilo ir apsėmė tas sritis.
Pirmieji Amerikos žmonės nustatomi pagal antgalius su įdubomis pirmąkart rastomis netoli
Kloviso (Niu Meksike) 1932 m. Pagal šią vietovę ir kilo jų kultūros pavadinimas. Tačiau Kloviso
kultūros pėdsakų nerandama šiaurės vakaruose ir Aliaskoje - o tai kertasi su paplitusia
Amerikos apgyvendinimo hipoteze. Ir kodėl tada Kloviso kultūros požymių (antgalių su grioveliais) nerandama šiaurės rytų Azijoje?
Taipogi kanadietė Alejandra Duk-Rodkin ištyrė upių sistemą ledyno tirpimo metu ir padarė
išvadą, kad kelias iš Aliaskos į pietus nebuvo praeinamas. Emory universitete Šiaurės
Amerikos etninių grupių DNR tyrimai rodo jų protėvius kilus iš Azijos. Tačiau kai kurie Algonquin'ai turi DNR, kurių savybės būdingos tik europiečiams.
Amerikoje - jau 50 tūkstančių metų?
Archeologas Al Goodyear'as*) iš Pietų Karolinos universiteto mano, kad prie Savannah'o upės žmonės gyvena jau 50 tūkst. metų.
Topper'io kasinėjimų vietoje rasti akmenys yra labai panašūs į akmeninius įrankius (nors skeptikai juos laiko natūraliais).
Ar galėjo žmonės atvykti į Naująjį pasaulį tuo pat metu, kaip pajudėjo į Europą? Pagrindinė
hipotezė teigia, kad pirmieji žmonės Amerikoje atsirado maždaug prieš 14 tūkst. metų perėję į
Aliaską iš Sibiro (juos tada jungė žemė) ir tada pasklidę į pietus neužšalusiu koridoriumi. Sukurta ir daug alternatyvių teorijų.
Vis tik nauji archeologiniai atradimai rodo, kad Amerikos apgyvendinimas buvo sudėtingesnis procesas nei manyta. 2015 m. vasario mėnesį peržiūrėjo ir papildė *) Albertas Gudjiras (Albert C. Goodyear III, g. 1946 m.) amerikiečių archeologas, surengęs
ekspediciją į Šiaurės Karoliną, kur Topperio kasinėjimo vietoje aptiko kontraversiškus požymius, kad Amerikos žemynas
galėjo būti apgyvendintas prieš 50 tūkst. m. Jo tyrimai apima ir Kloviso kultūrą,
laikomą esant 13 tūkst. m. senumo. Jis parašęs per 100 straipsnių ir dažnai skaito paskaitas apie paleo-indėnišką archeologiją. Papildomai skaitykite:
|
Beveik visą 20 a. manyta, kad pirmųjų amerikiečių apsigyvenimo žemyne klausimas pilnai išsiaiškintas.
1908 m. Naujosios Meksikos Folsome piemuo rado prieš 10 tūkst. m. gyvenusio išnykusio bizonų porūšio
palaikus, tarp kurio kaulų rasta iečių antgalius. Tada netoli Kloviso (Clovis) rasti 13 tūkst. m. senumo antgaliai (žr.
stipriausi vyrai pasigrobdavo grobį ir rinkosi moteris. Todėl jie ir skyrėsi nuo civilizuotesnių ir švelnesnių
bruožų vėlesnių gyventojų. Tačiau DNR tyrimai liudija, kad jie evoliucionavo, o ne buvo išstumti naujos atvykėlių bangos iš Azijos.
Mat tie patys genų žymenys rasti ir 12 tūkst. m. senumo Montanos Anzicke rastuose vaiko palaikuose (2014 m. tyrimai).
