Įvykių prisiminimas laike. UFO Page. Lithuanian

Pabundame prižadinti žadintuvo ir praleidžiame dieną, suskirstytą laiko periodais: susirinkimai, susitikimai, lankytojai, pietų metas – visi prasideda nustatytą valandą. Tuos laikus galime derintis su kitų žmonių užimtumu, nes naudojamės bendra laiko sistema. Tuo tarpu mumyse išsivystė biologinis laikrodis. Jis randasi žmogaus smegenyse, pogumburyje (apie tai žr. Laikrodžiai mūsų kūne).

Tačiau žmogus turi dar ir kitą laiko skalę, nusakančią, kaip mes juntame laiko tėkmę ir nustatome chronologiškumą. Laiko trukmė gali atrodyti sparti arba lėta. Taip pat įvykius išdėliojame laike, nuspręsdami, kada jie įvyko, kokia eilės tvarka ir kiek jie truko. Kaip tai susiję su biologiniu laikrodžiu yra nežinoma. Taip pat neaišku, ar tai priklauso nuo vieno laiką įsimenančio mechanizmo, ar remiasi informacijos apdorojimu.

Nustatyta, kad pogumburio pažeidimas sutrikdo įsiminimo procesą. Dalykai įsimenami ne ilgiau nei minutei (anterogradinė amnezija). Tačiau įsiminti dalykai nesaugomi hipokampe. Jie išsibarstę neuroniniame tinkle smegenų žievėje (įskaitant smilkininės srities): atskiros sritys skirtos vaizdams, garsams, lietimams ir t.t. Kai tos sritys pažeidžiamos, žmogus neįstengia prisiminti, kas buvo seniau (retrogradinė amnezija). Šie prisiminimai būtent tokie, kurie turi laiko įspaudą (kada vyko) [daugiau apie smegenų struktūrą žr. >>>>>].

Žmonėms, kuriems pažeista pogumburį gaubiančios smilkininės srities (lobus temporalis) žievė, iš atminties gali negrįžtamai dingti metai ar net dešimtmečiai. Encefalitas, traumos ir Alzheimerio liga yra pagrindiniai tokio sutrikimo sukėlėjai. Yra pacientų, turinčių iškart anterogradinę ir retrogradinę amnezijas – jie nuolat gyvena tik dabartyje, negalėdami prisiminti nei kas buvo prieš 20 m., nei kas įvyko prieš minutę.

Kaipgi smegenys kokius nors įvykius susieja su tam tikrais laikais ir vėliau juos išdėlioja chronologine tvarka? Tai irgi vis dar nėra aišku. Žinome tik tiek, kas į tą procesą įtrauktos tiek faktų įsiminimo atmintis, tiek erdvinių ir laikinių sąryšių tarp tų faktų atmintis. Tyrimai su smegenų pažeidimus turinčiais asmenimis, leidžia spėti, kad laiko štampų įsiminimas ir įvykių atgaminimas yra skirtingi procesai. Ir atrodo, kad smilkininės sritis gali būti labai svarbus sudėliojant įvykius chronologine tvarka. Turintys kaktos srities pažeidimų, skirtingai nuo pacientų, turinčių smilkininės srities pažeidimus, gali įsiminti naujus faktus, tačiau neatstato jų teisinga tvarka.

Laiko paieškos smegenyse Brain Lobes

Smegenų pažeidimus turinčių pacientų tyrimas leidžia spėti, kad smilkininės sritis ir kaktos sritis yra svarbios įsiminant ir atstatant įvykių tvarką.

Kaktos srities pažeidimai nesutrikdo sugebėjimo įsiminti kai kuriuos įvykius, tačiau neleidžia prisiminti, kada jie įvyko – matyt, ši sritis yra atsakinga už įvykių chronologiją.

Pogumburio (struktūros, esančios vidinėje smilkininės srities žievės pusėje) pažeidimai trukdo įsiminti naujus įvykius.

Smilkininės srities, gaubiančios pogumburį, pažeidimai sutrikdo sugebėjimą prisiminti kai kuriuos įvykius, ypač nutikusius tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje.

Daugumai mūsų nebūna didelių laiko trūkių ar įvykių eilės tvarkos susimaišymo. Tačiau vis tik visiems mums laikas „atsilieka“, - to reiškinio buvimą 8 dešimtm. nustatė neurofiziologas Benjamin Libet'as^*). Jis nustatė laiko pauzę tarp sąmoningo sprendimo užlenkti pirštą ir momento, kai pasirodė smegenų bangos, nusakančios kad piršto užlenkimas neišvengiamas. Smegenų veikla aktyvuodavosi maždaug po trečdalio sekundės. Žinoma, B. Libet'o tyrimų rezultatai vertinami prieštaringai, tačiau neabejotinai jie atskleidė vieną faktą: egzistuoja laiko tarpas tarp sąmoningų neuroninių įvykių pradžios ir momento, kai iš tikrųjų patiriama tų įvykių pasekmės.

Tokio vėlavimo priežastys yra akivaizdžios: reikia laiko fiziniai pokyčiams, tokiems kaip fiksuoti atsitrenkimą į kūną ar pasikeisti sensorinių daviklių būsenai akies tinklainėje. Reikia laiko tai sekantiems elektrocheminiams pokyčiams perduodant signalus į centrinę nervų sistemą. Reikia laiko sukurti neuroninį atvaizdą smegenų sensoriniuose sluoksniuose. Ir galiausiai, reikia laiko susiejant įvykio neuroninį atvaizdą su mentaliniu atvaizdu, kylančiu iš jo, ir su mumis pačiais – be paskutinio žingsnio mes niekada neįsisąmonintume įvykio.

Kodėl mes nejaučiame tokių „užlaikymų“? Matyt smegenys turi kažkokį mechanizmą, leidžiantį „pagreitinti“ kai kuriuos įvykius taip, kad užlaikymas tampa tarsi mažesnis. Tai gali paaiškinti, kodėl mes turime laiko ir erdvės nenutrūkstamumo suvokimą akių žvilgsnį greitai perkeliant nuo vieno daikto prie kito. Tuo metu mes nepastebime nei „miglos“, nei laiko, kurį užima žvilgsnio perkėlimas.

Kaip Hičkoko „Virvė“ ištempia laiką

Laiko elastingumas geriausiai suvokiamas stebint kokį nors vyksmą: spektaklį, filmą, koncertą ar paskaitą. Tikroji veiksmo ir jo mentalinė trukmė yra skirtingi dalykai. Vienas geriausių pavyzdžių galėtų būti Hičkoko „Virvė“ (1948), kuris sudarytas iš nepertraukiamų, iki 10 min. trukmės, neredaguotų vientisai filmuotų scenų. Tai panaudojo ir Orson Welles „Blogio prisilietime“, Robert Altman „Žaidėjuje“ ir Martin Scorsese „Geruose drauguose“, tačiau ne taip nuosekliai, kaip „Virvėje“. Hičkokas stengėsi pateikti pasakojimą, kuris buvo pasakojamas nepertraukiamai, tačiau buvo ribojamas juostos ilgio kameroje, kurios užteko tik 10-čiai minučių.

Hitchcock. Rope Interviu Francois Truffaut (1966) Hičkokas pasakė, kad pasakojimas prasidėjo 19:30 ir baigėsi po 105 min., 21:15. Filmas susideda iš 8 juostų po 10 min. – viso 81 min. trukmės, pridedant titrus pradžioje ir gale. Tad kur dingo likusios 25 min.? Ar pajuntame, kad filmas trumpesnis 25 min.? Visai ne – žiūrovas visai nejaučia, kad filmas trumpesnis, nei turėtų būti ir neturi supratimo, kad buvo trūkiai. Netgi atvirkščiai, daugeliui filmas atrodo ilgesnis, nei jame pateikiamas intervalas.

Matyt čia veikia keli veiksniai. Pirmiausia, dauguma veiksmo vyksta namo pastogėje ir pro plačius langus matosi Niujorko panorama. Veiksmas prasideda pavakarėje, o baigiasi sutemus. Mūsų kasdienė patirtis mums kužda, kad sutemos ateina per kelias valandas, tačiau iš tikro Hičkokas dirbtinai paspartino šviesos kaitą.

Panašiai ir pateikiamų veiksmų prigimtis bei kontekstas painioja laiko tėkmės tikslų suvokimą. Po pirmoje juostų ritėje pristatytos žmogžudystės, pasakojimo dėmesys sutelkiamas į prabangius pietus, kuriuos surengė du nepatrauklūs žudikai ir kuriuose dalyvauja aukos giminaičiai bei draugai. Realus laikas, kurį trunka pietūs, užima dvi rites. Tačiau žiūrovai laiko, kad jie trunka ilgiau, nes žino, kad nei šeimininkai, nei svečiai, kurie atrodo ramūs, mandagūs ir neskubantys, negali suryti valgio tokiu pašėlusiu tempu. Kai vėliau veiksmas skyla – kai kurie svečiai kalbasi svetainėje, o kiti valgomajame apžiūri retas knygas – mes nejučiomis tam epizodui skiriame daugiau laiko nei tos kelios minutės.

Dar vienas veiksnys, galintis sulėtinti laiko trukmės suvokimą – nėra peršokimų jokiame 10 min. trukmės fragmente – kamera lėtai slenka artyn kurio nors veikėjo ir vėl lėtai nutolsta. Ir net sujungdamas vieną fragmentą su kitu, Hičkokas panaudoja priartinimą. Daugeliu atvejų, kamera pritraukia tamsiu kostiumu vilkinčio veikėjo nugarą ir ekranas kelioms sekundėms būna juodas. Kitas fragmentas prasideda kamerai „atitolstant“ nuo tos nugaros. Ir net tai gali pasitarnauti laiko „ištempimui“, nes nors perėjimas tarp fragmentų užtrunka tik sekundžių dalis, žiūrovai gali įsivaizduoti, kad praėjo daugiau laiko.

Emocinis turinys irgi „tempia“ laiką. Kai nesijaučiame patogiai ar esame sunerimę, mums dažnai laikas „teka“ lėčiau. Tyrimai rodo, kad smegenys greičiau generuoja vaizdus, kai patiriamos teigiamos emocijos. Matyt, „Virvės“ vaizduojamos situacijos nemalonumas irgi „sulėtina“ laiką.

Taigi, „Virvė“ akivaizdžiai parodo neatitikimą tarp realios laiko trukmės ir tos, kurią suvokia auditorija. O taip pat, kaip tokį suvokimą galima valdyti – panaudojant turinį, emocines reakcijas į vaizduojamus įvykius bei veiksmo pateikimo būdus.

Stresas darbe, šeimyniniai konfliktai ir net mineralinių medžiagų trūkumas yra didesnis blogis nei Alzheimerio liga.

Jei prabudote skaudama galva, galite įtarti, kad vakar išgėrėte vieną taurę vyno perdaug, ar kad kambaryje buvo per šilta, arba kad persišaldėte. Gerokai rečiau ateis mintis, kad galvoje yra auglys. Bet jei pajuntate, kad pradedate užmiršti įvairius dalykus, tada imate įtarinėti Alzheimerio ligos požymius. Vidutinio amžiaus ir vyresni žmonės linkę įtarti artėjančią beprotybę. Tačiau jei užmiršote, pavyzdžiui, pažįstamo gimtadienį ar pan., dar nėra priežasties panikuoti. Bet koks stresas gali sukelti tam tikras atminties problemas. Kubas

Atminties stiprinimo pratimai, vaikščiojimas pas psichiatrus, papildomas darbas – netinkami sprendimai. Reikia surasti streso šaltinius ir juos mažinti. Protinę ir fizinę įtampą gali sumažinti joga ir tai či. Gali būti, kad nepakankamai geriate vandens ir trūksta mineralinių medžiagų – protingai vartokite maisto papildus arba tiesiog valgykite kuo įvairesnį maistą.

O pirmiausia pabandykite šį pratimą: Įsiminkite šį kubą, nupieškite jį iš atminties, o tada sulyginkite piešinius. Ir jei nepavyks jo tiksliai atkartoti, nesijaudinkite, viskas gerai.

Ats.: 264 val. (11 d.) – tokį rekordą 1965 m. pasiekė 17-metis studentas Randy Gardner'is. Jis nemiegojo nuo 1963 m. gruodžio 28 d., o užmigo 1964 m. sausio 8 d. Per šį laikotarpį jo rega suprastėjo, jam tapo sunku reikšti savo mintis ir sukaupti dėmesį, pasidarė irzlus ir piktas. Vėliau pradėjo prastėti atmintis, jis pradėjo regėti keistas ir baisias haliucinacijas. Laimė, jis nesukėlė didelės žalos savo organizmui, tačiau tyrinėtojai nerekomenduoja kartoti jo bandymo, nes nustatyta, kad miego trūkumas didina įvairių ligų riziką: imuninės sistemos sutrikimai, diabetas, aterosklerozė, Alzheimerio liga, nutukimas, kai kurios vėžio rūšys ir kt.

Tačiau egzistuoja kai kurie sutrikimai, sutrikdantys miegą. Pvz., Morvano sindromas apibūdinamas raumenų trūkčiojimais, skausmu, gausiu prakaitavimu, svorio netekimu, haliucinacijomis ir miego nebuvimu. 1974 m. neurobiologas Michel Jouvet'as^**) iš Liono (Prancūzija) pranešė apie 27 m. amžiaus šį sutrikimą turintį pacientą. Jis praktiškai nemiegojo kelis mėnesius, tačiau nesijautė mieguistas ir pavargęs, neturėjo nuotaikos ir atminties sutrikimų, tačiau beveik kiekvieną dieną, tarp 9 ir 11 val., patirdavo 20-60 min. trunkančias haliucinacijas, lydimas skausmo ir kraujo indų susitraukimais rankų ir kojų pirštuose.
Taip pat skaitykite apie miegą ir sapnus

^*) Bendžaminas Libetas (Benjamin Libet , 1916-2007) – amerikiečių fiziologas, tyrinėjimų žmogaus sąmonės srityje pradininkas. Jo tyrimus kai kuriems teigė mintį, kad pasąmonės procesai nusprendžia valingus veiksmus ir jiems tariama laisva valia neturi jokios įtakos.

^**) Mišelis Žuvė (Michel Valentin Marcel Jouvet, 1925-2017) – prancūzų neurologas ir fiziologas. Pagrindiniai darbai skirti centrinės nervų sistemos fiziologijai. Nagrinėjo elektroencefalogramas miego ir budrumo būsenose ir išsiaiškino kai kurių ciklų kilmę. 1959 m. nustatė smegenų mirties požymius elektroencefalogramoje. 1961 m. miegą suskaidė dvi būsenas: telencefalinį (lėtos bangos) ir rombencefalinį (arba REM, greitų akių judesių fazė). „Miego paradokse“ (1999) pasiūlė idėją, kad sapnų tikslas yra iteratyvus neurologinis programavimas, išsaugantis asmeniškumą. Parašė ir romaną „Sapnų pilis“ (1992).