| Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
At our site: English page about time:
Laiko ratas
Skaitykite Vieningo lauko teorijos konspiracija... Kas tas laikas?
Laikas yra Visatos sėkla, Mahabharata
Vieniems laikas gamtos savybė. Kitiems žmogaus proto kūrinys. Mechanikui tai judėjimas, biologui gyvenimas, istorikui mirtis, psichologui sąmonė. Laikas kaip substancija: egzistuoja kažkoks jo nešėjas, gamtos reiškinys, kuriantis visus pakeitimus ir dėl jo pasaulis nėra pastovus. Laikas yra materialus. Tokia nuostata populiari tarp fantastų. Laikas kaip santykis: tai materialių objektų tarpusavio sąveika. Laikas nėra materialus, tik sąmonės tvarinys kažką turėjau, turiu ar turėsiu. Dar galime įsivaizduoti, kad visi dalykai pasaulyje egzistuoja amžinai, tik mūsų sąmonės spindulys iš jų išpjauna savo pasaulio liniją tai , ką galime fiksuoti mintimi pavadiname "dabar". Ir atvirkščiai, nėra nieko be "dabar". Kas buvo, išlieka tik materialūs paminklai. Neturime organų suvokiančių laiką. Tai, kad turime laiko matą, nereiškia, kad tą reiškinį suvokiame. Tai tik vienas bandymų suprasti laiko prigimtį, skaičiuoti įvykius. Ir čia vaikams laikas lėtesnis per dieną jie patiria daugiau nauja. Taip pat dabar yra jutimas, kad "laikas bėga greičiau". Tai pasireiškė 19 a. Komunikacijos ir transporto priemonės paspartino gyvenimo ritmą. Laikas spinduliams palieka plyšius
Kai kurie mokslininkai mano, kad erdvė nėra vientisa, o yra tarsi kokia šachmatų lenta, kurioje dalelytės išnyksta viename laukelyje ir išnyra kitame. Kaip ir laikas, Maždaug 5 x 10 -44 sek. trukmės laiko intervalais įvykiai ir minties eiga vyksta kaip sustabdytų kadrų seka. Tie erdvėlaikio intervalai vadinami Planko atstumu ir Planko laikotarpiu (garbei vokiečių mokslininko sukūrusio kvantinę mechaniką, kurioje atomų energijos yra kvantuojamos, o ne tolygios). Kvantavimas nurodo, kad, esant labai mažiems dydžiais, erdvėlaikis yra kaip fotonuotrauka. Iš pirmo žvilgsnio atrodantis tolydus vaizdas iš tikro sudarytas iš grūdelių. Pagal Einšteino bendrąją reliatyvumo teoriją, labai greitai vykstantys reiškiniai atrodo skirtingai stebėtojui, judančiam tokiu pat greičiu kaip objektas, ir su objekto atžvilgiu nejudančiam stebėtojui. Norint susieti tuos du stebėjimus reikia atlikti vadinamąją Lorenco transformaciją. Jei erdvėlaikis yra grūdėtas, dalelyčių padėties negalima nusakyti tiksliau nei grūdelio dydis - susidaro neišvengiamas neišmatuojamumas lygus Planko atstumui. Taip ir sulaiku. Lieu parodo, kad aukštų energijų srityje Lorenco transformacijos išdidina tuos neišmatuojamumus. Tai reiškia, jei jie atrodo nežymūs judančiajam stebėtojui, "stovinčiajam" pasidaro reikšmingi. Tad net jei atrodo, kad dalelytės turi pakankamai energijos savyje, kad galėtų suskilti sąveikaudamos su žemos energijos fotonais sukurdamos pluoštus naujų dalelyčių, taip nenutinka. Mat fotono požiūriu dauguma jų neturi pakankamos energijos sukelti tokį reiškinį. Ir taip nutinka dėl erdvėlaikio grūdėtumo. Ir tik to dėka aptinkame labai aukštų energijų gama spindulius iš labai nutolusių objektų vadinamų blazarais.
Ši problema amžių amžius neramino filosofus ir mokslininkus ir skatino mokslinį vystymąsi. Klausimas: Kaip Mėnulis sukelia potvynius? Per trauką. Bet kaip ta trauka perduodama 239 mylias? Tarp Mėnulio ir Žemės nėra jokios lengvai atpažįstamos terpės... Panašiai magnetas pritraukia metalo drožles Senovės graikai turėjo tris pagrindinius atsakymus. Platonas laikė, kad daiktai juda vienas kito atžvilgiu dėl savo prigimties, tam tikros jėgos (ją dabar vadintume energija) ar abipusės traukos. Tad, poveikis per atstumą yra todėl, kad daiktai turi natūralią tendenciją taip elgtis arba dėl to, kad panašus traukia panašų. Vėliau šį požiūrį perėmė ir romėnai, pvz., Poseidonius, pagrindinis stoikų filosofas, laikė, kad simpatija vienija visus dalykus . Toliau šis požiūris paveikė Aleksandrijos mokyklą, ypač neoplatoniką Plotinus ir Ciceroną. Atomistai Leucippus ir Democritus sakė, kad yra atomai arba tuštuma. Poveikis per atstumą galima tik per atomų sąveikų grandinėlę. Net Aristotelis su kitokiu ožiūriu į gamtą substanciją padarė visų daiktų pagrindu ir iš kurios negalima atskirti jėgos. Okultinis požiūris ieškojo antgamtiškų galių. Poveikis per atstumą vyksta dėl tam tikro Pirmojo judintojo, kažkokio dieviškojo proto arba gamtos dievų. Šis požiūris ėmė dominuoti Viduramžiais, kai poveikis tarp dangaus kūnų aiškintas angelais arba Dievo ranka. Reikia paminėti du originalius viduramžių mąstytojus. Roger Bacon (11 a.) sakė, kad poveikis per atstumą perduodamas sužadinant fizinę terpę. Vyksta tam tikra grandininė reakcija, objekto savybės dauginimasis panašiai į bangą, perduodadant jėgą atstumu. Magnetizmas fiziškai perduodamas nuolatinių kontaktų banga. William Occam (13 a.) nepriėmė nei Aristotelio stumk-trauk požiūrio nei Bekono aiškinimo. Pagal jį nereikėjo abipusio kontakto jis tikėjo, kad pakanka "simultas virtualis". 17 a. rimtai susirūpinta šia problema. Susidomėjimas atomizmu išsivystė į korpuskalinį požiūrį. Viena įtakingiausių teorijų buvo Dekarto sūkuriai (žr. R.Descartes. Cogito ergo sum). Pagal Dekartą poveikis per atstumą galėjo būti paaiškinta arba dieviškomis galiomis arba tam tikromis materialiomis perdavimo priemonėmis. Antruoju atveju jis gravitaciją aiškino kaip sūkurį, žemiškosios materijosa judesį link žemės centro, spaudžiant daiktus žemyn. Veikimas nebuvo perduodamas per atstuumą, o buvo judančios materijos rezultatas subtiliųjų dalelių terpėje. Korpuskulinio požiūrio laikėsi Leibnicas. Niutonas manė, kad poveikis per atstumą be terpės yra absurdas, bet tikėjo, kad nepakanka duomenų nė vienai teorijai. Moksliniuose veikaluose neišsakė poveikio perdavimo būdo, nors privačiuose laiškuose palaikė terpės, panašios į eterį, požiūrį. George Berkeley, vienas iškiliausių 18 a. protų, laikė, kad jėgaa yra kontruktas sujungiantis du įvykius. Taip pat pažymėjo, kad poveikio perdavimas kontakto ar mechaninio perdavimo būdu yra tiek pat problematiškas kaip ir per terpę. 19 a. filosofas ir fizikas Mach, norėdamas išvalyti mokslą nuo metafizinių koncepcijų ar prielaidų, norėjo jėgos koncepciją panaikinti iki šaknų. PRIEDAS. Kvantinės sąvokos
"Galiu saugiai tarti, kad Niekas nesupranta Kvantinės mechanikos!"
Ričardas Feinmanas.
"Tasai, kuris nėra sukrėstas Kvantinės mechanikos, jos nesupranta."
N. Boras.
Ji tokia pritrenkianti, kad nepriimtina net Einšteinui ir Šriodingeriui. Einšteinas ją atmetė garsiąja
fraze: "Dievas nežaidžia kauliukais!"
2000-ųjų rugpjūtį Humphrey Maris iš Brown universiteto tvirtino, kad suskaldė elektroną eksperimentais, pagaunančiais elektronus skysčiu tekančiuose burbuliukuose. Šriodingerio bangų lygtis Niutoniškame pasaulyje tokios pat priežastys sukelia tokias pat pasekmes. Kvantiniame pasaulyje yra kitaip Niutono judesio lygtis pakeičiama Šriodingerio lygtimi. Kvantinis pasaulis nėra stebimasis. Juk negalime satebėti bangos funkcijos. Galime stebėti tik netiesiogiai ir matavimo rezultatus tegalime nusakyti tikimybiškai. Šriodingerio teorija sukurta mikroreiškinių aprašymui. Tačiau lygtis pritaikant makro objektams, ji duoda rezultatus tapačius Niutono lygtims. Tą lygtį galime pritaikyti Saulęs-Žemęs sistemai. Šriodingerio lygtis gali pateikti daug Žemės orbitos diskrečiųjų rinkinių. Praktikoje naudojame Niutono teoriją, kad visos orbitos yra leistinos. Šriodingerio bangų lygtis aprašo elektrono tikimybinę bangą erdvėje. Pradžioje ji užima mažą erdvės sritį su didele masės koncentracija, bet tada išplinta po visur prieš išmatuojant. Teoriškai, tas pasklidęs elektronas gali rastis bet kur. Paslaptingasis momentas, kad bangos funkcija "sprogsta", kai tik matavimas atliktas ir elektronas staiga iššoka iš niekur į konkrečią vietą fotografijoje. Jei elektrono kelias prasideda taške A ir tada jis pamatomas taške B, tai natūralu laikyti, kad jis perėjo kažkuriuo keliu iš A į B. Kvantinėje teorijoje taip nėra įvardijant, kad kelias nėra stebimasis. Visi keliai yra galimi, tik su skirtingomis tikimybėmis. Tai tikimybinė banga. Elektronas elgiasi kaip dalelytė kai ji aptinkama, bet jos kelias tarp stebėjimų yra kaip tikimybinė banga. Kvantinis pasaulis yra nerealizuoto Potencialo pasaulis. Tos tendencijos nuolat judesyje, didėja, jungiasi ir dingsta pagal tikslius kvantinius judėjimo dėsnius. Tik stebėjimo momentu, viena iš tendencijų magiškai transformuojama į Tikroviškumo pasaulį kaip realiai stebimas įvykis. Tunelio efektas Kai objektas susiduria su energijos barjeru, analogija būtų kaip stumiant rutulį į kalną. Jei rutuliui nesuteiksite pakankamai energijos, niekad nepasieksite kalvos viršūnės. Kvantinėje teorijoje tokia būsena vadinama ribine būsena. Tarp dviejų energetinių barjerų įkalintas elektronas paklūsta Šriodingerio lygčiai. Dalis bangos gali "persiristi" per barjerą ir todėl yra baigtinė tikimybė, kad elektronas atsidurs išorėje tarsi pakeliui per barjerą turėtų neigiamą kinetinę energiją, kas yra absurdas. Niekas nežino, kaip tai vyksta, jei tai negalima stebėti. Tėra pastebima, kad jis išsiveržia. Šir reiškinys vadinamas Tunelio efektu ir naudotas alfa-radioaktyvumui paaiškinti. Tai ir svarbaus kietos būsenos prietaiso vadinamo tunelio diodu, esančio pagrindiniu kompiuterio elementu, pagrindas. Dvigubo plyšio eksperimentas Elektronas nėra vien dalelytė. Jis gali elgtis ir kaip banga. Ta dalelių-bangos dualumas trikdo fizikus. 1993-iais IBM tyrinėtojai naudojo STM (Scanning Tunneling Microscope), kad išmatuotų elektrono tankį 48-ių geležies atomų žiede ir matavimo rezultatus atvaizdavo elektronu, kaip stovinčia banga. Jei mes sviestume elektronus link dviejų plyšių ir už jų patalpintume fotoplokštelę, joje pastebėtume bangos interferencijos požymius - net jei elektronus sviestume lėtai vieną po kito. Tarsi vyktų elektrono interferencija su juo pačiu. Dar paslaptingiau, kad bet koks bandymas nustatyti, per kurį plyšį praėjo elektronas, panaikina interferencijos požymius. Atrodo, kad elektronas staiga ėmė elgtis kaip dalelė. Kai tik nebandome nustatyti, ar ji elgiasi kaip dalelė, elektronas pasireiškia kaip banga. Taigi stebėtojas renkasi, kaip apsireikš elektronas. Objekto bangos ilgis yra h/mv ir vadinamas De Broglie bangos ilgiu ir ši savybė taikoma be išimčių visiems objektams. Dideliems objektams bangos ilgis yra neįtikėtinai mažas, kad leistų pastebėti kokias nors bangų savybes. Tas universalumas verčia manyti, kad yra koreliacija tarp stebėjimo rezultatų ir matavimų prigimties. Stebimas reiškinys ir stebėtojas kartu sudaro sudėtingą sistemą. Joje, iš esmės, nėra objektyvumo ir ji iš esmės keičia priežasties ir pasekmės supratimą. Pasak Boro, neegzistuoja jokia realybė ir nėra nuo stebėtojo nepriklausomų dėsnių. Stebėtojo negalima izoliuoti nuo to, kas stebima. Jis yra reiškinio dalis. Neapibrėžtumo principas Jei norite nustatyti elektrono padėtį, reikia, kad šviesa ar fotonai nuo jo atšoktų kad galėtume jį išvysti. Tačiau fotonas neišvengiamai pakeičia elektrono judėjimą. Tai įvardinta Heisenbergo neapibrėžtumo principu. Jis sako, kad iš principo neįmanoma vienu metu išmatuoti dalelės padėtį ir jo momentą nesvarbu kokiu tikslumu. Abiejų atributų kombinacija visada viršija Planko konstantą. Kuo daugiau galime sužinoti apie vieną, tuo mažiau apie kitą. Tai mums duoda mažiausią dydį, kuriuo pasaulį galime padalinti į stebėtoją ir stebimąjį. Šis principas išreiškia Papildymo apraišką. Viena kitą papildančios dalys negali vienu metu egzistuoti. Boras sakė, kad nėra prasminga kalbėti apie tikslias susijusių porų reikšmes jų tiesiog nėra. Tai aiškindamas Boras netgi panaudojo kinų In-Yan simbolį. EPR paradoksas Tuo metu Einšteinas kartu su kitais dviem mokslininkais sukūrė garsųjį EPR eksperimentą, publikuotą 1935-ųjų gegužę ir pavadintą "Ar kvantinės mechanikos realybės aprašas gali būti pilnas?" jis tapo labiausiai cituojamu straipsniu mokslo ir filosofijos literatūroje. Galima sukurti dalelių poras skriejančias viena nuo kitos ir besisukančių į priešingas puses. Jei jas išskirsime į priešingas visatos puses, jos tebesisuks. Tad pamatavę vienos dalelės sukinį sužinosime ir kitos dalelės jos neišmatavę. Tad EPR tvirtina, kad visata turėtų būti nepriklausoma nuo stebėtojo.<'P> Skaitykite Vieningo lauko teorijos konspiracija... Parengė Cpt.Astera's Advisor Taip pat skaitykite:
|
