Global Lithuanian Net: san-taka station: |
Kosmosas - begalinis žvaigždžių sodas, daugelio gyvybės formų vieta. Kur mums ieškoti nežemiečių? Jau per 50 m. standartiniu atsakymu buvo tarp žvaigždžių ir tam buvo sutelktos SETI pastangos. Tačiau dabar atsiranda norinčių jų artefaktų ieškoti mūsų Saulės sistemoje (kaip kad juodasis monolitas iš 2001 odisėjos, kurį taip primena Oumuamua). Tad jei nežemiečiai yra atsiuntę zondus į mūsų apylinkes, jie norės gauti iš jų ataskaitas (kaip kad E.T. filme ateivis nori išsiųsti pranešimą į savo gimtąją planetą, kad išgelbėtų jį), tačiau tai nėra labai lengva, nes kukliam zondui reikia santykinai daug energijos pranešimo išsiuntimui į kitą žvaigždę. Tačiau jei zondas randasi maždaug už 500 a.v. už Saulės vienoje linijoje su zondo gimtąja žvaigžde, tai jis gali išsiųsti ataskaitą su siųstuvu, nedaug galingesniu, nei kad yra mūsų kosminiuose aparatuose pasinaudodamas mūsų Saule kaip gravitacine linze. Tad mes galime ieškoti tokių parazitinių radijo signalų, kai Žemė atsiranda jų kelyje, ir pasiklausyti jų. Tik, kaip ir bendrai, problema yra, kaip atskirti dirbtinį perdavimą nuo bendro triukšmo. Minėtu atveju būtų tikimasi, kad signalo šaltinis yra iš Saulės pusės. Jau abiejuose diapazonuose, į kuriuos nusitaikė astronomai, buvo atrasta galimų kandidatų, tačiau kruopštesnė analizė parodė, kad aliarmas buvo klaidingas. Vis tik metodas gana viltingas. Taip pat skaitykite Dėl Fermi paradokso
NSO kilmė (iš nežinomų šaltinių)
Nežemiška civilizacija gali būti tokia svetima ir nesuprantama, kad jai netaikytinas net biblinis apibūdinimas
pagal jų darbus pažinsi juos (Mt 7:20). Gali būti, kad jų veiksmai mums bus visiškai neaiškūs. Pvz., susidūrus su labai
išsivysčiusia technologine civilizacija, mums visai nėra ko tikėtis, kad ji vadovausis kokiais nors žmogiškais arba
biologiniais motyvais. Nežemiška civilizacija bus tiek svetima mums, kad su ja išvis nebus įmanoma prasmingai
bendrauti. Net jei toji civilizacija jau turi tokių kontaktų patirtį, tai ji jiems yra susikūrusi tam tikras technikas, apie kurias
mes neturim nė mažiausio supratimo. O tai mus padarys visiškai nuo jų priklausomais nes kas nustato komunikavimo
būdą, tas ir diktuoja komunikavimo taisykles. Tai bus aukščiausiu lygiu asimetriškas kultūrinis kontaktas. Dar, anot Taisono*), gali būti, kad nežemiečiai iki šiol neįsiveržė į Žemę vien todėl, kad ją laiko ... negyvenama. Juk mes tik todėl esam protingos būtybės, kad save taip pavadinome. Juk genetiškai mes beveik sutampame su šimpanzėmis. O labai išsivystę nežemiečiai gali tiesiog nepastebėti to skirtumo ir mes jiems būsime tos pačios beždžionės, dar tik pradėję žygį į proto aukštumas. Įvairių saulės sistemų planetos vystosi taip, kad stadija, kurioje įmanomas gyvybės formavimasis ir egzistavimas yra palyginti trumpa. Todėl tam, kad pratęstų savo gyvenimą įprastine forma, protingosios būtybės turi sukurti pakankamai aukštą technologiją, kuri suteiktų galimybę laiku palikti planetą. Kai šis žingsnis priartėja, gyventojai persikelia į motininius laivus (mothership) - savo pačių sukurtus pasaulius, puikiai pritaikytus visoms reikmėms ir pastoviai tobulinamus.
Minėta prasme planetą galima sulyginti su inkubatoriumi - lizdu, kuriame žmonija gimsta ir vystosi, kurį galiausiai palieka, kad niekada ten daugiau negrįžti. Sugrįžimas reikštų žingsnį atgal, jis taip pat neįmanomas, kaip kad suaugusio paukščio parskridimas į ten, kur jis buvo išperėtas. Kas norės pakartoti tuos pačius žingsnius iš naujo? Tokios subrendę civilizacijos suteikia didelį dėmesį jaunesnioms, besivystančioms visuomenėms, stebi ir tiria jas, dar gyvenančias savo pasauliuose. Tada, padeda joms atlikti žingsnį į priekį, kai planeta būna tam pasiruošusi. Planeta proto lopšys; tačiau negalima visą laiką gyventi lopšyje, K. Ciolkovskis Skaitykite Laivai kelioms kartoms bei Bėgimas į kosmosą; Aukščiau pateikta hipotezė gal būt labiau atitinka fizinio arba trimačio gyvenimo supratimą. Daugelis kosminės informacijos šaltinių vaizduoja gyvybės evoliuciją kiek kitaip (skaitykite Kuo taps Homo sapiens?). Planetos fizinės sąlygos iš tiesų kinta ir po ilgo, labai ilgo laiko ji tampa neįtin tinkama, sakykim, ir įprastiniam žmonių gyvenimui. Akivaizdu, kad dažnai protingosios būtybės yra gerokai prisidėję prie negailestingos planetos eksploatacijos, - tai ir užterštumas, branduolinių ginklų įsigalėjimas, - visuotinė ekologinė krizė.
Būtybės, egzistuojančios aukštesniuose matavimuose, kaip žinia, yra nematomos fizine akimi, tad Žemė tolimoje ateityje galėtų atrodyti negyvenama planeta trimačių būtybių, dabartinių žmonių, akimis. Norit tikėkit, norit ne, - bet kaip tik tokia planeta dabartiniu metu yra mūsų sesuo - Venera. Jos gyventojų skaičius, kaip teigia kai kurie šaltiniai, gerokai viršija Žemės, bet jokie trimačiai prietaisai neįstengs užfiksuoti Veneros miestų, nebent tik vandens lašelius, sustingusius uolienose, bylojančius čia kažkada buvusią, mokslininkams tikėtiną, gyvybės formą. *) Nilas Taisonas (Neil deGrasse Tyson, g. 1958 m.)
astrofizikas, rašytojas, mokslo populiarintojas. Nuo 1996 m. Heideno planetarium Manhetene direktorius. 2006-11 m.
vedė PBS pažintinę laidą NOVA ScienceNow. Dažnas svečias įvairiose TV laidose. 1995-2005 m. rengė
Natural History žurnalo Visatos rubriką, kurioje skelbtos esė vėliau išleistos knygomis Mirtis juodojoje skylėje
(2007) ir Astrofizika skubantiems žmonėms (2017). Tuo pat metu rengė rubriką ir Star Date žurnalui taip pat
parengdamas dvi knygas: Merlino turas po Visatą (1998) ir Šios planetos aplankymas (1998). Parašė nemažai
populiarių knygų apie astronomiją. Save laiko agnostiku. Yra vynų žinovas. Paruošė Cpt.Astera, san-taka@lithuanian.net Papildomai skaitykite:
|