Alenas Chainekas - iš skeptiko į ufologą. UFO Page. Lithuanian

Tokia pagrindinė JAV Gynybos departamento 2024 m. vasarį paskelbtos 63 psl. apimties ataskaitos mintis – padarant išvadą, kad 2022 m. įsteigta AARO „nerado įrodymo, kad koks nors [vyriausybės], akademinių sluoksnių finansuotas tyrimas ar oficiali komisijos ataskaita būtų patvirtinusi, kad koks nors stebėtas NOR būtų nežemiškos technologijos“. Toji ataskaita pasirodė ir prieštarauja 2023 m. rugpjūčio mėn. „pranešėjo“ Dave Grusch’o, buvusio Pentagono grupės, skirtos UAP, nariu, parodymams JAV kongrese (apie tai žr. >>>>>).

„Nuolatine pop kultūros tema yra ypač atkaklus teigimas, kad JAV vyriausybė (arba joje esanti slapta organizacija) aptiko keletą nežemiškos kilmės erdvėlaivių ir biologinių likučių ir kad ji turi programą ar kelias programas, skirtas atkurti rastas technologijas – ir kad tai slepiama nuo pat 1940-ųjų tiek nuo JAV Kongreso, tiek nuo Amerikos visuomenės“.

AARO pripažįsta, kad daugelis žmonių nuoširdžiai laikosi šių įsitikinimų, kurie pagrįsti jų praeities patirties suvokimu, kitų asmenų, kuriais jie pasitiki, patirtimi arba žiniasklaida ir internetiniais resursais, kurie, jų nuomone, yra patikimi ir patikrinami šaltiniai. Televizijos programų, knygų, filmų ir daugybės interneto bei socialinės žiniasklaidos turinio, skirto UAP temoms, gausa greičiausiai paveikė viešą nuomonę šia tema ir sustiprino tuos įsitikinimus kai kuriose gyventojų grupėse.

Tad verta panagrinėti asmens, paskirto skelbti toms „oficialioms“ aiškinimo versijoms, virsmą iš skeptiko į pirmaujantį NSO reiškinio gynėją. Tai Džozefas Alenas Chainekas (1910-1986).

Kosmosu jis susidomėjo vaikystėje, kai susirgo – susirgimas skarlatina atitraukė jo dėmesį nuo sekimo tėvo ir motinos, cigarų gamintojo ir mokytojos, pėdomis. Kai pasibaigė vaikiškos knygelės, motina jam padavė mokyklinius vadovėlius – ir jį dėmesį patraukė vadovėlis apie astronomiją. Nuo ankstyvo amžiaus jo potraukis mokslo maišėsi su polinkiu į paslaptis ir filosofiją. Jis ypač domėjosi ezoteriniais dalykais, ypač rozenkreiceriais ir Rudolfu Šteineriu.

1934 m. būdamas aspirantu Perkinso observatorijoje¹⁾ stebėjo Nova Herculis supernovą. Jo tolimesnių 14 m. tyrinėjimai baigėsi paskyrimu į Ohajo universiteto McMillin’o observatorijos²⁾ direktoriaus pareigas. Ir tada iš JAV vyriausybės gavo neįprastą paklausimą. Paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis naikintuvų lakūnai pranešė lėktuvus, nepanašius į jokius anksčiau matytus – kai kurie minėjo „oranžines plaukiančias ugnis“, o vienas pilotas matė „rausvoką cigaro formos objektą be sparnų“. Tai pasiekė žiniasklaidą ir išvarginta karo visuomenė pajuto nerimą. Galiausiai apsiribota paaiškinimu apie „elektrostatinius ar elektromagnetinius reiškinius“. Tačiau K. Arnoldo atvejo 1947 m. (plačiau skaitykite >>>>>) nebuvo taip lengva paaiškinti ir, kas dar svarbiau, jį buvo sunkiau ignoruoti. K. Arnoldui matant, kad kariškiai gana lengvabūdiškai reaguoja į jo pareiškimus, kreipėsi į spaudą. Jo pokalbis su „East Oregonian“ laikraščio korespondentu Bill Bequette leido šiam sukurti „skraidančių lėkščių“ terminą (apie šį terminą daugiausia skaitykite >>>>>).

Tuo metu JAV dar nebuvo žvalgybos aparato (CŽV įsteigta tik po 3 mėn.) - tad iš kur JAV padangėje tie paslaptingi objektai?! - iš TSRS?! ar iš kitų pasaulių?! Tad JAV Oro pajėgos įtraukė A. Chaineką į „Sign projektą“ kaip „astronomijos konsultantą“. A. Chainekas kruopščiai tyrė kiekvieną pranešimą apie neįprastą reiškinį ore ir juos klasifikavo. Iš jų apie 20% neturėjo aiškaus paaiškinimo.

Iš A. Chaineko vėlesnių užrašų matosi, kad jis ketino detaliau ištirti ir tuos 20%, tačiau JAV vyriausybė, baimindamasi visuomenės baimių dėl šaltojo karo, nusprendė palikti ramybėje tą temą. Ir „Sign projektas“ virto „Grudge projektu“.
„Personalas, ypač tie, kurie atrodė linkę tikėti „tarpplanetine“ NSO kilme, buvo išvalyti iš organizacijos“ – rašoma 2024 m. AARO ataskaitoje.

„Grudge“ projektas paskelbė tik vieną ataskaitą, 1949 m. rugpjūtį, kurioje apibendrina: „Nėra įrodymų, kad objektai, apie kuriuos pranešta, yra pažangios užsienio mokslo plėtros rezultatas; ir todėl jie nekelia tiesioginės grėsmės nacionaliniam saugumui“ ir rekomenduojama „sumažinti pranešimų apie neatpažintus skraidančius objektus tyrimų apimtį“. A. Chainekas, nusivylęs tyrimų kryptimi, „Grudge projektą“ apibūdino kaip „viešųjų ryšių kampaniją“. O kadangi “Grudge” projekto išvados nesugebėjo numalšinti susirūpinimo dėl NSO, tad JAV Oro pajėgos dar kartą atnaujino tyrimus, šį kartą išgarsėjusia „Blue Book“ projekto forma.

Į jį vėl buvo įtrauktas A. Chainekas leidus jam pačiam atlikti tyrimus nutikimų vietose. Tačiau jis netruko pajusti, kad jis tėra labiau tik priemone neigti prielaidas apie nežemiečius. Vienas ypač gėdingas jam incidentas įvyko 1966 m., kai jis buvo išsiųstas tirti „pranešimų apie neįprastas šviesas kelias iš eilės dienas kai kuriose Mičigano vietose“. Paskubėjęs pateikti paaiškinimą ir verčiamas vengti nežemiškų teorijų, A. Chainekas buvo priverstas viešai pareikšti, kad pranešimai gali būti susieti su „pelkės dujomis“. Jis nustojo klausyti Oro pajėgų nurodinėjimų ir jau po 3 m. „Mėlynosios knygos“ projektas buvo „užlankstytas“.

Tačiau tai nesustabdė astronomo. Jis išvystė viešą mokslinį tyrinėjimą, kurį pavadino „ufologija“, kas materializavosi jo knyga „NSO patirtis: mokslinis tyrimas“ (1972), kurioje aprašė savo požiūrį į NSO tyrimą, darbą projektuose ir pateikė pranešimų klasifikaciją, kurioje buvo ir „artimi kontaktai“, kuriuos išskirstė į tris kategorijas („trečio tipo“ artimi kontaktai (būtybės, matomos NSO viduje arba greta jo) įkvėpė S. Spielberg’o filmą „Trečio tipo artimi kontaktai“, 1977 – apie jį žr. >>>>>). A. Chainekas dalyvavo TV šou, skaitė paskaitas ir net informaciją apie NSO teikė JTO. Jo veikla įkvėpė 2-jų sezonų TV serialui „Mėlynosios knygos projektas“ (2019-20).

A. Chainekas viešai pasisakydavo apie ribojimus, patirtus Oro pajėgų projektuose, bet vengė sąmokslo teorijų. Kitaip reikalai pasisuko po jo mirties 1986 m., kai konspirologas George C. Andrews⁴⁾ išleido knygą „Nežemiečiai tarp mūsų“ (1986), ufologijos idėjas įtraukdamas į vyriausybės ir slaptų organizacijų sąmokslo teorijų kontekstą. G.C. Andrews idėjas Bill Cooper’is³⁾ įtraukė į savo manifestą „Štai blyškus žirgas“ (1991). Matyt tai irgi viena priežasčių, kad po 2007 m. tik iki 30% JAV gyventojų pasitiki vyriausybe.

^*) Projektas „Ženklas“ (Sign) arba „Skraidanti lėkštė (Saucer) - 1948 m. pradėtas JAV Oro pajėgų atliekamas NSO tyrimas. Jį iniciavo generolas N. Tvainingas. Vėliau jis peraugo į „Grudge“ projektą, kai buvo padaryta išvada, kad pranešimus apie NSO užsienio valstybė gali panaudoti panikos tarp gyventojų sukėlimui, todėl tai buvo esą karinė problema.
Pirmąkart paminėtas į atsargą išėjusio Oro pajėgų kapitono Edward J. Ruppelt’o (vėliau vadovavusio Mėlynajai knygai“) knygoje „Ataskaita apie neatpažintus skraidančius objektus“ (1956), kurioje teigta, kad „Sign“ parengė ir išvada, kad „NSO yra tikri“, tačiau nebuvo pateikta jokio patvirtinimo, o 1966 m. sausio 18 d. Kongreso posėdyje demokratas L. Mendel Rivers’as teigė, kad tokio įvertinimo niekad ir nebuvo.
Projekto tikslas buvo rinkti, įvertinti ir pateikti vyriausybei visą informaciją, susijusią su NSO stebėjimais, remiantis prielaida, kad jie gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui. 1949 m. balandžio 27 d. Oro pajėgos viešai paskelbė dokumentą, kuriame teigiama, kad nors kai kurie NSO atrodė kaip tikri orlaiviai, nepakanka duomenų jų kilmei nustatyti. Beveik visi atvejai buvo paaiškinti įprastomis priežastimis, tačiau ataskaitoje rekomenduojama tęsti visų pastebėjimų tyrimą.

^**) Projektas „Nuoskauda“ (Grudge) - trumpalaikis JAV Oro pajėgų projektas NSO tyrimams, prasidėjęs 1949 m. vasarį po „Sign“ projekto ir formaliai pasibaigęs 1949 m. gruodžio 27 d. , tačiau minimalia tęsėsi iki 1999 m. pabaigos. Jį 1952 m. pakeitė „Mėlynosios knygos“ projektas. Jis buvo skirtas sumažinti visuomenės nerimą dėl NSO ir įtikinti visuomenę, kad NSO nėra nieko neįprasto ar nepaprasto. NSO stebėjimai buvo aiškinami kaip įprasti orlaiviai, balionai, žvaigždės, planetos, meteorai, optinės iliuzijos, saulės atspindžiai ar net „dideli krušos akmenys“. Formalią ataskaitą pateikė 1949 m. rugpjūtį, kurios išvados teigė, kad nėra įrodymų, kad NSO yra svetimo pažangaus mokslo produktai. Dž. Hainekas jį kritikavo, kad jis buvo „mažiau mokslinis nei viešųjų ryšių kampanija“.

¹⁾ Perkinso observatorija - 1923 m. pradėta statyti observatorija Delevaro mieste (Ohajo valst.), prižiūrima Ohajo Vetlajeno un-to. Jai lėšas buvo skyręs matematikos ir astronomijos profesorius Hiram Perkins’as. 1931 m. joje buvo įrengtas trečias pagal dydį teleskopas (69 colių) pasaulyje; jis 1964 m. perkeltas į geresnėse stebėjimo sąlygose esančią Arizonoje esančią Lovelio observatoriją, kartu padidinant veidrodį. Ji pradėjo leisti ketvirtinį „The Telescope“ žurnalą (1931-41). 21-ame a. observatorija palaiko įvairias viešas ir akademines veiklas.

²⁾ MakMilino observatorija - apie 1895 m pastatyta observatorija Ohajo vaklstijos un-te, veikusi iki 1968 m. Jos tikslai buvo edukaciniai ir bent vienas mokslins tyrimas. Jos statybą finansavo bankininkas Emerson McMillion’as.

³⁾ Miltonas Kuperis (Milton William "Bill" Cooper, 1943-2001) – amerikiečių konspirologas ir rašytojas, žinomiausias knyga „Štai blyškus žirgas“ (1991), kuria įspėjo pasaulį apie daugybė pasaulinių konspiracijų, kurių kai kurios lietė nežemiškas civilizacijas. Anot jo, ŽIV/AIDS buvo nukreiptas į tamsiaodžius gyventojus, ispanokalbius ir homoseksualus, o vaistai prieš ją sukurti dar jai pasirodžius. Buvo nušautas, kai jis iššovė į šerifo padėjėjus. Mažai žinoma apie jo gyvenimą, atseit jis tarnavęs Kariniame jūrų laivyne. Pirmąjį komentarą BBS padarė 1988 m. ir tapo žinomas ufologų bendruomenėje. 1992-2001 m. vedė savo radijo laidą WWCR radijo stotyje.

⁴⁾ Džordžas Endriu (George Clinton Andrews, g. 1926 m.) - amerikiečių ufologas, konspiratologas ir autorius. Pagrindinė dėmesį skyrė nežemiečių kišimuisi į žmonių reikalus, įskaitant Dulsės bazės konspiracines teorijas bei istorinius NSO liudijimus. Taip pat teigė apie nacių veiklą Antarktidoje bei požemines bazes. Buvo aktyvus daugelio ufologinių organizacijų narys. Kai kurie jį laikė „savitu poetu“ dėl netradicinio požiūrio į ufologiją. Išleido knygas „Nežemiečiai tarp mūsų“ (1986), „Nežemiečiai draugai ir priešai“ (1993).