Būna įvairių „ateivių“ formų. Imkim – mažus žmogeliukus. Jei jie pasirodydavo ir senovėje, ar negalėjo Dž. Sviftui pakišti minties apie liliputų šalį?

1965 m. rugpjūčio pabaigoje Sietlo gyventoja atsibudo apie 2 val. naktį ir pajuto, kad jos kūnas visiškai nejudrus. Ji negalėjo ištarti jokio garso. Atvertame lange pasirodė nedidelis, mažesnis už futbolo kamuolį, objektas ir lėtai įskrido į kambarį ir pakibo virš kilimo prie moters lovos. Ji buvo kažkokios bukinančios ramybės būsenoje ir stebėjo, kaip objektas išleido tris kojas ir nusileido ant grindų. Atsidarė liukas ir keli mažyčiai žmogeliukai išlipo ant grindų. Jie vaikštinėjo aplink savo skraidymo aparatą ir tarytum jį remontavo. Baigę suėjo į vidų ir aparatas išskrido pro langą. Tada moteris pajuto, kad vėl gali judėti.

Kažkaip nėra logikos, ar ne? Argi nebuvo tinkamesnės nusileidimo vietos? Nebent norėta moteriai parodyti būtent tai.

Džonas Kilis pateikia dar vieną panašų atvejį:
„1966 m. kalbėjausi su vienu žmogumi iš Long-Ailendo, papasakosiu, [.. .kad] vieną vakarą pavasarį jo maža dukrelė įbėgo į namą ir užsikirsdama iš susijaudinimo sušuko, kad kažkokie maži žmogeliukai sidabriniais kostiumais bėgioja po kiemą. Jis bandė atsikalbėti, tačiau mergaitė buvo užsispyrus. Galiausiai, kad jos atsikratytų, pažvelgė į kiemą ir išvydo trys mažutėlytes figūras, šmirinėjančias žolėje. Buvo ne daugiau 2 pėdų ūgio. Jie buvo kūną aptempusiais kostiumais su metaliniu atspindžiu. Jis atsargiai atidarė duris ir išėjo į lauką, tačiau žmogeliukai iškart puolė į tolimą kiemo dalį ir dingo“.

Meksikos čiabuviai indėnai tiki ikalais¹⁾, mažomis būtybėmis, žemesnėmis už 1 m. ir mokančiomis skraidyti (majų kalba ik - oras arba vėjas, o ikal - dvasia). Jie primena europiečių gnomus – tokie pat plaukuoti ir juodaveidžiai (tzeltalių kalba „ihk“ – „juoda būtybė“), tik ant nugaros prisikabina kažkokius įtaisus, leidžiančius jiems skraidyti ir grobti žmones. Buvo atvejų, kai jos grobė moteris tam, kad tos pagimdytų jiems vaikus. Beje, nėštumas ėjo labai sparčiai – per savaites, o kartais net dienas.

O štai Prancūzijos šiaurėje 1954 m. kaimo kelyje prie Eršeno miesto²⁾ vietinis gyventojas sutiko neįprastą storą, apaugusi kailiu nykštuką, kurio ūgis neviršijo 120 cm, o ant didelės galvos buvo uždėta ruda kepuraitė, Akys didelės, nosis mažytė, lūpos storos ir raudonos. Vos spėjo pagalvoti, kad reiktų tą gnomą sulaikyti, kaip tasai dingo.

1955 m. balandžio 21 d. JAV Kentukio valstijoje fermerių šeima atsišaudė nuo jų namą apsupusių bauginančio pavidalo būtybių, Jos buvo mažo ūgio, didelėmis apvaliomis galvomis ir labai ilgomis rankomis su dideliais naguotais pirštais. Liudininkams dar įsiminė blizgantys tarsi metaliniai kostiumai. Kulkos jiems nieko nepadarydavo, tik priversdavo greitai keturpėsčiomis sprukti.

Kaliningrado srityje sargybinis iš automato iššovė 11 kulkį ilgarankį žalią žmogeliuką, skleidusį fosforizuojantį spindesį. Girdėjosi pataikymų dunkstelėjimai, tačiau jį nubaidė tik į šūvių pusę nukreipto stipraus prožektoriaus šviesa. Kareivis iš baimės taip suspaudė ginklą, kad iš rankos ėmė tekėti kraujas, o kad atgniaužtų rankas, prireikė pašalinės pagalbos.

Taip pat skaitykite: 
Ankstyvasis požiūrio vystymasis 

Kitą dieną po Pearl Harbor antpuolio, pirmąkart JAV istorijoje San Franciske sukaukė oro pavojaus sirenos. Miestas buvo užtemdytas, kareiviai skubėjo paruošti priešlėktuvinius pabūklus, prižiūrėtojai bėgiojo nuo vienų durų prie kitų liepdami užgesinti šviesas... Pranešta, kas per sumaištį įvyko kelios eismo nelaimės. Žmonės slėpėsi iš baimės, kad pradės kristi bombos, nes, kaip pranešta, "priešo lėktuvai" artinasi prie vakarų pakrantės.

Nepaisant, kad patyręs armijos personalas ir daug civilių pranešė apie 15-60 lėktuvų, o karinis jūrų laivynas pasiuntė laivus ištirti teritoriją, o Oro pajėgos pasiuntė naikintuvus persekioti "priešą", nieko nebuvo rasta. Minėtieji "priešo lėktuvai" dirgo jūroje. 4-osios naikintuvų komandos generolas William Ord Ryan paklaustas, ar, jo manymu, tai buvo japonų lėktuvai, atsakė, kad "tai ne kariniai lėktuvai, ne jūrų laivyno lėktuvai, ir, galite būti tikri, tai ne civiliai lėktuvai". Ir tai buvo išspausdinta pirmajame "The Times Union" 1941 m. gruodžio 9 d. puslapyje.

Panašių situacijų buvo ir rytų pakrantėje. Kiekvienu atveju būdavo panaudojamos gynybos pajėgos. Išsiunčiami laivai ir naikintuvai, Nė karto enbuvo aptikta jokių orlaivių ar jiems skirtų laivų (lėktuvnešių ir pan.) Ir nors "neatpažinti orlaiviai" buvo matomi radaruose, nebuvo jokių pranešimų apie "priešo laivus". Ir būtų neįtikėtina, kad priešas siųstų tuzinus bombonešių prie priešo teritorijos vien jų parodymui.

Bet nors abiejų pakrančių armijos generolai šiuos "pamatymus" priėmė labai rimtai ir pasisakė viešai, Vašingtonas skubėjo paneigti tuos įvykius tvirtindami tai buvus tik pavojaus bandymais (ten pat).

Reikia prisiminti, kad tuo metu dar nebuvo terminų NSO ar "skraidančios lėkštės". Tad "neatpažinti orlaiviai" buvo suprantama kaip lėktuvai. Bet įdomiausias dalykas yra tai, kaip Vašingtonas juos "paaiškino". JIE MELAVO! Ir nesvarbu, kokie galėjo būti motyvai (baimė, kad kils panika), - faktas, kad jie neigė, ką karininkai pranešė spaudai. Ir tai pirmas "sąmoningas veiksmas", kai buvo paveikiama visuomenės nuomonė. Vėliau, karo metu, sąjungininkų pilotai pranešinėjo apie neatpažintus objektus, sekančius jų lėktuvus. Netrukus jie buvo įvardinti "Fū naikintuvais". To meto animuotas veikėjas Smokey Stover pasakė frazę "Where there's foo there's fire" (kur dūmai, ten ir ugnis), kuri paskatino jų įvardijimo atsiradimą.

Jie sukėlė sąmyšį. Oro pajėgos uždraudė juos aptarinėti ir OOS tyrė visus pranešimus, nes buvo galvota, kad tai slaptas priešo ginklas. Ir vėl jų "pateikimą" visuomenei valdė kariškiai, o personalai draudė apie ta kalbėti, nes buvo baiminimasi, kad tai gali būti priešo "super-technologija" ar "ginklas". Ir žiniasklaidoje apie juos nebuvo minima iki pat 1944 m., kai paaiškėjo, kad "Fū naikintuvus" matė i vokiečių bei japonų pilotai, laikę juos sąjungininkų technologijos "kūriniais".

1946 m. buvo pranešima apie "vaiduokles raketas' virš Skandinavijos ir baltijos jūros. Vakarai spėjo, kad sovietai testuoja naują slaptą ginklą, nors kremlius ir neigė tai. 1946 m. rugpjūčio 22 d. Britų "Daily Telegraph" pareiškė, kad Norvegijos karinė vadovybė uždraudė jas minėti spaudoje, o pranešimus apie jas perduoti Žvalgybos departamentui. Ir vėl faktas, kas informacija nuslepiama ir prižiūrima vyriausybės.

Ir kitą vasarą įvyko pagarsėjęs įvykis. Verslininkas ir patyręs pilotas Kenneth Arnold skrido per Kaskadų kalnus iš Chehalis į Yakima (Vašingtono v.), kai išvydo blyksnį, o vėliau pastebėjo keistą objektų darinį, skrendantį netoli Baker kalno. Nuo jo apibūdinimo prigijo "skraidančių lėkščių" terminas.

Pranešimai pylėsi iš JAV ir kt. šalių Centrinė žvalgybos grupė (CIG, CŽV pirmtakė) registravo pranešimus apie "raketas vaiduokles" Švedijoje, o kontržvalgyba (CIC) su FTB tyrė JAV pranešimus. Tuntais ėjo žinutės laikraščiuose. Ir pagaliau TAI įvyko!

Viena "skraidančių lėkščių" nudribo 1947 m. liepos mėn. netoli Roswell. Jau pasirodžius pranešimui spaudoje iš bazės, jis buvo "paneigtas" sakant, kad tai tik "oro balionas". Vadovybė stengėsi įtikinti visuomenę, kad specialistai, matę balionus vos ne kasdien, šio neatpažino. Tie paneigimai būtų tiesiog juokingi, jei tema nebūtų rimta. Ir užteko vieno Stanton Friedman skambučio 1978 m. vasarį apklausiant Jesse Marcel - ir visuomenės nuomonė vėl pasikeitė. Kaip ir padėtis pasaulyje - išleistas nacionalinio saugumo aktas, Europa ir japonija atsistato, "šaltasis karas" su sovietais. O NSO sukiojasi šalia "jautrių" šaliai vietų. Oro pajėgos ima aiškinti, kad tai tėra pelkių dujos, masinės haliucinacijos, kamuoliniai žaibai ar šiluminiai pasikeitimai ore ir pan. Nuo 1972 m. NSO tyrimas priskiriamas CŽV OSI padaliniui, koordinuojant veiksmus su ATIC, faktus slepiant nuo žiniasklaidos ir visuomenės. 1953 m. buvo surinkta H.P.Robertson vadovaujama grupė, į kurią įėjo branduolinės fizikos mokslininkas Samuel A.Goudsmit, aukštųjų energijų fizikas Luis Alvarez, radarų ir elektronikos ekspertas Thornton Page, geofizikas Lloyd Berken. Jų tyrimo rezultatas buvo dar vienas sprendimas apie manipuliavimą informacija.

Taip pat skaitykite: Roswello avarija Keistas metalas Fū naikintuvai "Marsiečio" kapas Valdžia ir NSO

Šiuo metu JAV vyriausybė sakosi nesidominti NSO nuo pat 1969 m. "Žydrosios knygos" projekto užbaigimo "Condon ataskaita". Bet šiuolaikinėmis technologijomis registruojama daug neaiškių reiškinių. NSO daug kartų persekiojo naikintuvai (kai kurie jų dingo). Apklausos rodo, kad dauguma gyventojų tiki, kad esame ne vieni.

Kas žino, kaip yra iš tikrųjų?

---

¹⁾ Ikalai (ikhal) minimi Charles Berlitz knygoje „Keistų reiškinių pasaulis“ (1988). Atseit tzeltalių indėnai pasakoja apie mažas, 3 pėdų ūgio humanoidines būtybes, gyvenančias giliai džiunglėse esančiuose urvuose „kaip kokie šikšnosparniai“. Vietiniai vengia tų urvų. Jos visos plaukuotos ir gali pagrobti ir išprievartauti moteris, kurios tada pagimdo tamsiaodžius kūdikius. Tas būtybes indėnai vadina ikelais arba vendis.
Jacques Vallee knygoje „Pasas į Magoniją“ (1969) nurodo, kad apie ikalus iš tzeltalių sužinojo antropologas Brian Stross. Vietiniai senais laikais netgi bandydavo juos nukirsti mečetėmis – kai pavykdavo,, likdavo tik į pelenus panaši medžiaga. Be to, prisiartinus prie ikalų, žmonės būdavo tarsi „paralyžuojami“.

²⁾ Eršenas (Erchin) komuna Prancūzijos šiaurėje, Šiaurės departamente. Iki 800 gyv. Jame yra garsi pilis su dviem bokštais, kuri skirta vandens tiekimui ne tik Eršenui, bet ir aplinkinėms gyvenvietėms.

Parengė Cpt.Astera's advisor 
Skaitykite ir apie tikėtinai pirmąjį "indų" panaudojimą NSO įvardinti >>>> 

Taip pat skaitykite:
Gyvosios ugnys
Svetimųjų rūšys
Skaidantys "langai"
FAQ: cheminės juostos
Arnoldas stebėjo meteoritus?
Aplenkęs savo laiką
Žmonių rasės tyrinėjimas
Paranoja skverbiasi giliai
NSO „apsėdimas“ Puerto Rike
Skraido ir nepavejami – tarsi miražai
Ar elektros tiekimą sutrikdė skraidančios lėkštės?
Baltieji vandenys: legendos ištakos
Žvalgantis po dangų
Didžiojo brolio akys
Bob Lazar prieštaravimai
Įsiveržimas į Žemę
Mokslininkai kalba apie NSO
Ar NSO nėra sukurti žmogaus?
Išminčių akmenys ar pirmasis kompiuteris?
Žvaigždžių vartai: valdomas nuotolinis matymas
21 a. Diotimos kreipimasis į NASA
Ateities vizijos

Atsiliepimus ir pastabas galite palikti pagrindinio san-taka station puslapio gale.

Paul Jones vienas ankstyvųjų darbų iliustruoja Arnoldo regėjimą

 

san-taka station Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius naktiniame danguje ar patirtus sapno metu... įspūdžius, klausimus ar komentarus prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šio puslapio gale.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.lt skiltis
Vartiklio naujienos