Svetimųjų rūšys. UFO Page. Lithuanian

Nagai (tai reptoidai, driežažmogiai, drakonidai, homozaurai ir net „didžianosiai pilkieji“) svarbų vaidmenį turi Indijos ir Tibeto legendose, kur dažnai priskiriami požemių pasauliui (skaitykite apie Indijos mitų nagus). Apibūdinami kaip 7-8 pėdų aukščio ir įvairių spalvų, dažniausiai pilkai žalsvos su žvynuota „krokodilo“ oda. Laikomi kilusiais iš dvikojų zaurų šakos, gyvavusios prieš tūkstančius metų ir per mutacijas bei natūralią atranką išvystę sugebėjimus, būtinus technologijų kūrimui. Pranešama, kad kai kurios rūšys vis dar išlaikė įžiūrimą „uodegą“, nors ir gerokai atrofavusią. Kai kurie pagrobtieji tvirtino, kad „driežažmogiai“ priminė humanizuotą Velociraptoriaus^*) atmainą.

Po, atseit, senaisiais laikais įvykusį mūšį tarp „iki-skandinaviškos rasės“ iš Gobio dykumos ir reptilijų rasės iš Antarktidos, reptoidai pralaimėjo, prarado dominavimą paviršiuje ir pasitraukė į požemius, kur išvystė orlaivystę ir kosminę technologiją. Tais laikais mūšiuose naudoti skraidantys aparatai (Indijos epuose aprašomi kaip vimanai). Šešna šulinys

Pagal legendas Aghartos kelių lygių požeminių olų sistema Centrinėje Azijoje siejama su „Gyvačių pasauliu“, besirandančiu po pietvakariniais Himalajų šlaitais. Narga tradicijoje sutinkame „gyvačių“ kultą, skelbiantš žmonių ir reptilijų bendradarbiavimą. Manoma, kad su jais bendravo nacių Thule draugija Antrojo pasaulinio karo metais.

Pasakojama, kad labai senai Azijos princas kai kuriuos karinių ordinų vienuolius į vieną olų, kad išnaikintų tą kultą. Per tą konfliktą reptilijos ir bendradarbiaujantys su jais buvo išstumti, tačiau dabar jie vėl atsigauna.

Kinai ir meksikiečiai juos vadina nagal, tibetiečiai - lu, Javos saloje - sesa...

Pagal indų mitus išminčius Kasjapa ir Kadru, Dakšos dukra, turėjo tūkstantį palikuonių. Jie buvo priešiški žmonėms, kai su jais būdavo blogai elgiamasi. Jų nuodai – mirtini. O nagų moterys buvo neapsakomai žavios. Jie taip pat saugo gyvybės ir nemirtingumo eliksyrą. Taip pat laikyti protingais – ir kuo daugiau galvų turėjo, tuo protingesniu buvo.

[ Šiaurės rytų Indijoje, miškingoje vietovėje į vakarus nuo Mianmaro ir į šiaurę Indijos Manipuro valstijos rasta primityvi Tibeto-Birmos gentis, save vadinanti Nagų gentimi, praktikuojanti galvų medžioklę, nes jos duoda papildomos išminties. ]

Šeša, kas reiškia „nemirtinga“, yra „Pasaulio gyvatė“, tarnaudama Višnaus lova (skaitykite Miegantis dievas). Ji vaizduota arba kaip žmogus, arba kaip gyvatė Bala-Rama forma (purpuriniu apdaru su tūkstančiu galvų), sukelianti žemės drebėjimus, kai pajudina savo galvas.
Šeša - nagų, gyvenančių požeminiame patalos pasaulyje, valdovas. Kiekvienos kalpos pabaigoje Šeša išspjauna iš savo nasrų nuodingąją ugnį, kuri sunaikina Visatą (beje, sanskrito tekstuose, ypač susijusiuose su matematika, išreiškia „liekaną“ – tai, kas lieka, kai visa liaujasi egzistavę). Nuolatinis Šešos epitetas – Ananta („begalinis“), ir šiuo simboliu žymi begalybę.
(taip pat skaitykite Gyvačių garbinimas)

Senaisiais laikais nagai gyveno požeminiame Bhogavati (Naga loka arba Patala loka) mieste. Įėjimą į jį žymėjo skruzdėlynai (nors taip pat sakoma, kad jis buvo ant Meru kalno). Jo centre stovėj gyvenimo ir reinkarnacijos medis, saugomas drakono.

Pasakojama, kad Brahma nukėlė nagus į žemesnius pasaulius, kai jų žemėje labai pagausėjo, ir nurodė jiems kąsti tik už tikrą blogį ir tiems, kuriems lemta mirti anksčiau. Jų valdovu buvo Vasuki, turėjęs brangakmenį ant galvos, galintį išgydyti visas ligas ir suteikiantį turtus. Sakoma, kad Višnu miegojo ant Žemę laikančios gyvatės Anantos žiedų. Daugelis garsių šeimų teigė esą nagų palikuonimis. Anot J. Blavatskajos „Slaptosios doktrinos“, nagų palikuonys apgyvendino Ameriką, nugrimzdus Atlantidai.

Nagai taip pat vadinami kaip targzisianai. Anot šumerų, Enki susiporavo su ID, nage, pagimdžiusia Marduką. Enki (pusiau nagas, pusiau plejadietis ar šio iliuzija) poravosi su daugeliu žmonių moterų, norėdamas susilaukti vyriškos giminės palikuonį, tačiau nesėkmingai, nors Enki buvo biologas ir genetikas. Anot Z. Sitčino, tos moterys gausino hibridų (nefilimų) kiekį. Kitas aiškinimas dėl moterų gimimo yra lytinis nesuderinamumas (vyriškos Y chromosomos nebuvimas) neatrodo įtikinamas, nes Enki buvo genetikas ir tai turėjo žinoti.

Riley Martin'is^***) mini, kad targzisianai kartu su biavijanais gyvena 40 km skersmens „motininiame” kiaušinio formos laive prie Saturno (kartu su kitomis 5 rasėmis, tarp jų ir siriečiais).

Targzisianai kartais tapatinami su drakonidais ir turi sugebėjimą kurti telepatines iliuzijas apie formos keitimą.

Nordikai („sparnuočiai“, „sparnų gamintojai“) – aukšti (apie 2 m aukščio; moterys – apie 1,7 m), šviesiaplaukiai, mėlynakiai, kampuotų bruožų veido, atletiški. Beveik nesisikiria nuo žmonių, tik galvos kiek didesnės. Dažniausiai vadinami elohimais. Siejami su Plejadėmis, laikomi nepriešiška rase. Pasižymi telepatiniais ir telekinetiniais sugebėjimais. Akių, nosių ir lūpų dydžiai skiriasi, galvos pailgesnės už žmonių. Smegenų tūris kaip ir žmonių. Teturi 28 dantis, nes neturi vienos krūminių dantų poros. Širdis yra žmonių kepenų vietoje.
Tačiau turi fiziologinių skirtumų, daugiausia dėl gyvenimo sąlygų. Jų planetos yra ypač karštos ir sausos, o ore mažas deguonies kiekis. Tad jie privalėjo turėti didesnius plaučius ir jų kraujas turėjo daugiau vario, kad efektyviau perneštų deguonį. Oda gali sugerti drėgmę iš aplinkos. Šlapimas tirštas ir jame gausu mineralų ir spalva bei tekstūra primena naftą. Akys saugomos vidinių vokų, ir gali matyti ultravioletinio spektro šviesą. Moterys gali pastoti kada nori, tačiau vyrai gali apvaisinti tik kartą metuose. Nėštumas trunka 3-5 mėn.

Norsai minimi Daniel Fry „Baltuosiuose smėlynuose“ kaip „eterinė“ aukštesniųjų matavimų rasė, kilusi Veneroje, tačiau ją dabar palikę. Kai sumano įgauti fizinę formą, atrodo tarsi Žemės šiauriečių tautų atstovai. Laikomi viena seniausių rasių Saulės sistemoje ir priklauso „Galaktikos tarybai“.
Pagal legendą, norsai yra Lemūriją aplankiusi rasė. Ji taip pat gali būti pasistačiusi bazes Mėnulyje, Veneroje ir Marse.

Mėnulakiai - tai taiki rasė, maždaug 7-8 pėdų ūgio, blyškiai melsva oda ir didelėmis akimis, prastai matančiomis dienos metu. Galimai, juos Mėnulyje sutiko astronautai, anot John Lear'o ir kitų. Jie taip pat gali būti susiję su nordikais ir „šviesiaplaukiais“ (blondinais) Tvirtina, kad jie yra Nojaus palikuonys, į Vakarų pusrutulį atsikėlę praėjus keliems šimtmečiams po Tvano. Oranžiniai: Whitley Strieber. Komunija

Čia atrado prieštvaninę urvų sistemą ir giliai po žeme buvusias senąsias technologijas. Jie dažniausiai sutinkami Ozarsko-Arkanzaso, Apalačių ir aplinkiniuose rajonuose – daugiausia požemiuose. Apie juos kalbama čerokių legendose kaip apie melsvaodžių rasę. Juos minėjo ir ankstyvieji atvykėliai iš Europos.

Kai kurie „oranžiniai“ kažkaip siejasi su Barnardo žvaigžde (tik neaišku, ar tai atskira rasė, ar raudonplaukiai lyriečiai [Lyssa Royal]). Tai gali būti Amerikos Sitecah arba Raudonieji milžinai. 1911 m. šachtininkai iškasdami kai šikšnosparnių išmatų sluoksnį urve, esančiame maždaug 22 mylios nuo Lovelock'o (Nevadoje), rado mumifikuotus palaikus, kurie gyvi galėjo būti 6,5 pėdų aukščio. Mumijos vis dar buvo išsaugojusios „aiškiai“ raudonus plaukus. Vietos indėnų pajutų legendos pasakoja apie raudonplaukius milžinus, buvusiais daugelio indėnų genčių priešais.

Kai kas mano, kad tai atskira „pilkųjų“ porasė.
Brantonas: sakoma, kad jie įsikūrė po vakariniu Archuleta kalno šlaitu netoli „Deimanto“. Kiti sako, kad jie randasi tuneliuose po Nevados kariniu kompleksu. Juos trumpai paminėjo William Cooper minėdamas slaptus dokumentus, kuriuos skaitė Karinio jūrų laivyno žvalgybos skyriuje.

Gali būti, kad „oranžiniais“ vadinamos dvi skirtingos rasės: viena – raudonplaukiai humanoidai iš Barnardo žvaigždės, kita – reptoidai su žvynuota oda. Dar kai kur „oranžiniai“ siejami su Oriono sistema (žr. orionidai) ir netgi Sirijumi.
Beje, svetimasis, pavaizduotas Whitley Strieber‘io „Komunijoje“ atrodo tarsi „oranžinis“.

Elsai. Milžinai apibūdinami kaip Elsai, El Anakimai, pagal senovės žydų tradiciją – kaip El-der rasė, Evadamų kilties; dar Nefai, Nefli, Nefilimai, dar vadinti Titanais. Tačiau jie nepainiotini su Elohimais.

Jie gali būti iš Oriono grupės, turintys stotį Marse. Yra prognozių, kad įvyks didysis mūšis taip Elsų ir Slibino rasės, kaip pranašauta Apreiškime (12:7): „Karas kilo danguje, Mykolas ir jo angelai kaunasi su Slibinu ir jo angelais...“.

„Enocho knyga“ aprašo, kaip tie vyrai vedė Žemės moteris, pagimdžiusias 3000 kubitų aukščio „milžinus“ (kubitas, yra šventasis žydų colis, tad jų ūgis buvo apie 250 pėdų). Jie galėjo padėti statyti piramides.

Oliveriečiai - normalaus dydžio humanoidai „alyvų“ atspalvio žalia oda. Atseit, iš požemių ar urvų po Europa. Minimi kaip iš šv. Martino žemės ar Evadamikai (Evadamics).

Nyptoniečiai paminimi Riley Martin‘o knygoje „Tano atėjimas“. Joje aprašoma, kaip autorius buvo paimtas į miližinišką kiaušinio dydžio nežemiečių „motininį“ laivą, esantį Saturno apylinkėse. Jame gyveno 7-ios skirtingos protingų svetimųjų rasės, kurių viena buvo nyptoniečiai.

Neonatai - ypatingai protingi nežemiečiai. Jie 3-4 pėdų aukščio, grybą primenančia galva, platėjančia viršuje. Mažai raumeningi, oda nuo šviesiai pilkos iki tamsiai kreminės, todėl kartais supainiojami su pilkaisiais (tačiau skirtingai nuo tų turi akių vyzdžius ir tinklainę; be to jie turi 5 pirštus, kai pilkieji – tik 4). Pranešama juos turint telepatinių sugebėjimų. Jie buvo Rozvelo avarijos 1947 m. vietoje, o taip pat, atseit, pagrobę Betę ir Barnį Hilus 1962-ais, kuriems sakėsi esą iš Tinklelio Dzeta sistemos.

Drugiažmogiai - daugiausia požeminių, į pterodaktilius panašių hominoidų rasė su sparnais, panašiais į šikšnosparnių. Kartais minima turint „ragus“, tad mačiusiems labai primena „velnius“. Jie dar vadinami ciakarais, pteroidais, paukščiažmogiais ar sparnuotais slibinais. Sutinkami Vakarų Virdžinijoje, Naujajame Teksase ir kitur. Panašūs į babiloniečių Utukkku, požemių (Kigal) demoną.

Derosai – požeminė žemų būtybių rūšis; vienų laikoma žmonėmis, kitų – nepriklausančiais žmonėms. Jie yra legendų apie airių leprekonus ir trolius šaltinis. Laikoma, kad jais negalima pasitikėti.

Hav-Musuvai (arba Šuvianai), žinomi Paihute indėnų tradicijoje, yra tariamai egiptiečių ar graikų jūreivių rasė, prieš 3-5 tūkst. m. milžiniškas požemines ertmes po Kalifornijoje esančiu Panaminto kalnu. Jose jie įsirengė požeminius miestus. Išdžiūvus vidinei jūrai (kur dabar Mirties slėnis), jie neteko galimybės susisiekti su likusiu pasauliu. Tad jie laikui bėgant išmoko kurti ir skraidyti „sidabriškais ereliais“, vėliau įsisavino tarpplanetines ir net tarpžvaigždines keliones, tirdami ir kolonizuodami kosmosą.

^*) Velociraptorius (lot. Velociraptor mongoliensis - „greitas vagis“) – mažas, judrus, laibas plėšrusis dinozauras.

^**) Manasarovaras - ežeras Tibete, 4557 m aukštyje, apie 2000 km nuo Lhasos, į pietus nuo Kailaso kalno. Tai yra šventa vieta, traukianti piligrimus. Ežero pakrantėje yra keli vienuolynai, tarp jų ir Chiu Gompa, atrodantis tarsi iškirstas iš uolos.
Pagal indų mitus ežeras iš pradžių buvo sukurtas dievo Brahmos mintyse: sanskrito kalba Manas reiškia mintis, o Sarovar – ežerą. Jis garbinas tiek induistų, tiek budistų, tiek džainistų, tiek Bono religijos išpažinėjų.

^***) Railis Martinas (Riley Lee Martin, 1946-2015) – amerikiečių kontaktuotojas su nežemiečiais, rašytojas, parašęs „Tano atėjimą“ (1990), kur aprašė savo gyvenimą ir tariamą ateivių apsilankymą (pirmąkart 1953 m.). Savo santykius su ateiviais laiko pozityviais ir kad jie didelį kiekį žinių įkėlė jam į smegenis per kelias minutes. Veda radijo laidą „Sirius XM Radio“ kanale.