Global Lithuanian Net: san-taka station: |
Svedenborgo nežemiečiai
E. Svedenborgas savo kontaktus su nežemiečiais aprašė stambiame
Arcana Coelestia (Dangaus paslaptys, 174956) veikale, o vėliau juos surinko ir išleido mažesne Žemės Visatoje (De Telluribus in Mundo nostro Solari, 1758)
knyga, kurioje pabandė sintetiškai apibendrinti savo teologiją naujai auditorijai, o taip pat įsitraukti į debatus apie pasaulių daugį
(nors joje ir dingo argumentacijos aiškumas 14-oje jos nevienalyčių dalių; skirtingai nuo kito Dangaus paslapčių pratęsimo Apie dangų ir pragarą, 1758).
Praėjus keliems metams po Žemių Visatoje išleidimo, ji sulaukė neigiamos reakcijos, kas galėjo būti dėl labiausiai prieštaringų
E. Svedenborgo požiūrių, kurie, iš dalies, atvedė į 1769 m. teismo procesą Švedijoje dėl
erezijos, pradėtą jo giminaičio vyskupo iš Linkopingo Peterio Filenius (17041780). Vis tik Svedenborgo pasakojimai apie pomirtinį pasaulį sulaukė
platesnio visuomenės dėmesio nei jo teologiniai mokymai, nes telietė tik Švedijos liuteronų bažnyčią - ir toli gražu nebuvo tik atmesti kaip
sutrikusio proto produktas. Knyga iki šių dienų išliko nesutarimų ir diskusijų ir dažnai buvo vadinama Svedenborgo keisčiausiu kūriniu. Ar nebūti logiška spėti, kad Svedenborgo nežemiečiai buvo iš Saulės kaimynių?
Tada 10 šviesmečių atstumu jų nėra daug. Vienoje vietoje yra frazė ... kita Žemė žvaigždėtame danguje..., apie kurią jis rašo: Deja, tai vienintelis fragmentas, kuriame švedų mistikas pateikia šiokią tokią faktinę informaciją apie nežemiečių
gyvenamą vietą. Dangaus pusiaujas yra Žemės pusiaujo pratęsimas į erdvę. Pažiūrėkime, kokios mažiausiu kampu
nuo pusiaujo išsidėsčiusios artimiausios žvaigždės: Tad su regimu ryškumu 6 ar mažiau tėra dvi žvaigždės: Eridano e ir Prokionas, tačiau šis danguje yra tarp ryškesnių žvaigždžių ir yra dvinare žvaigžde, kas mažina tikimybę turėti gyvenamąją zoną greta. Tad tikėtiniausia kitos Žemės gyventojų saule lieka Eridano e . Pažiūrėkime, kuo pasižymi tie gyventojai. Įdomumui Svedenborgo teiginius palyginu su nežemiečiais iš knygos
(redakt.: čia J: žymi Jargos apibūdinimą): 1. Aukštesnis už žmonių intelekto lygis. Jų įžvalgą Svedenborgas palygino su erelio rega. 2. Gali būti, kad jie gali keliauti į kitas žvaigždes. Kai Svedenborgas pasakė, kad dvasios iš Merkurijaus klaidžioja po kitas žemės, tie atsakė, kad matėsi su jomis. Tad arba jie sutiko Merkurijaus dvasias kitose žvaigždėse (ar pačiam Merkurijuje), arba šios aplankė juos. 3. Jie žino apie Jėzų Kristų. Paklausti, kokį Dievą garbina, jie atsakė, kad 4. Visuomenė ir valdymas. Paklausti, ar juos valdo karaliai, jie atsakė, kad 5. Nėra pavydo ir rūpinimosi materialiais dalykais. Atsakė, kad ... jų šeimos nepavydi viena kitai ir nesigviešia iš kitų ką nors paimti. 6. Kuprius ir dykumos. Minimas kuprą turintis gyvūnas. 7. Vegetarizmas. Jie maitinasi tik žuvimi ir daržovėmis bei vaisiais. 8. Buveinės. Jie gyvena ne namuose, o giraitėse, kur įsirengia pastoges tarp šakų nuo lietaus ir saulės 9. Išvaizda. Jų veidai nesiskiria nuo žemės žmonių išskyrus, kad akys ir nosis yra mažesni. Dėl to jie man pasirodė
kiek deformuoti, bet jie sakė, kad tai yra grožio požymiai. 10. Monogamija. Vyrai turi vieną žmoną ir šeimos susilaukia 10-15 vaikų. Svedenborgas ir pasaulių daugis Per savo ilgą darbo Švedijos Kalnakasybos taryboje (1716-47) E. Svedenborgas
paskelbė nemažai darbų iš astronomijos, fizikos, filosofijos ir teologijos sričių. Pasaulių daugio tema buvo populiari ankstyvojo modernizmo laikotarpiu.
Astronomijai skirtame tritomyje Pirmieji gamtos principai (Principia Rerum Naturalium, 1734) jis išdėstė savąją kilties iš sūkurio ir ūko hipotezę
(aplenkdamas I. Kantą ir P. Laplasą
dviem dešimtmečiais; apie jų teoriją žr. >>>>>), kurio skyriuje
Apie pasaulių įvairovę trumpai aptarė gyvybės kitose planetose galimybę, nors greitai tuos samprotavimus atmetė kaip paprastus spėliojimus: Tačiau tik 5-o dešimtm. pabaigoje E. Svedenborgas atvirai įsitraukė į pasaulio daugių diskusiją. Tuo metu jis jau leido savo 8-tomę Arcana Coelestia, tačiau parduodamą negausiai. Leidėjas John Lewis pasiūlė ją suskaidyti į mažesnes knygas, bet ir tai negelbėjo. Žemės Visatoje buvo pirmuoju nukrypimu nuo šio plano ir pirmąja jo post-krikščioniškuoju laikotarpiu, prasidėjusiu jam 1757 m. regėjus Pasaulinį teismą dvasiniame pasaulyje. Čia verta priminti, kad 18 a. viduryje teiginys apie planetas už Saulė sistemos ribų buvo labai prieštaringas. 1610 m. Galilėjus pirmasis pastebėjo, kad Paukščių takas iš tikro sudarytas iš atskirų žvaigždžių, tačiau iki E. Hablui 20 a. 3-iame dešimt. atradus cefeidę, dauguma astronomų tebemanė, kad Paukščių take yra visos Visatos žvaigždės (skaitykite apie atrastas žvaigždes Andromedos ūke). Anot paties E. Svedenborgo, informaciją apie pasaulių daugį jis gavo iš pomirtinio gyvenimo tyrinėjimų. Siekdamas sukurti nuoseklią šių teiginių sistemą, jis apibendrino mundo spirituali, dvasių pasaulio, prigimtį platesnėje ontologinėje Maximus Homo, Didžiojo žmogaus schemoje. Tačiau savo požiūrių pateikė knygoje centralizuotai, o išbarstė po visus 14 Žemių Visatoje skyrių. Struktūriškai dangus Svedenborgo sistemoje primena makrokosminį žmogaus kūną, vadinamą Maximus Homo. Dvasios ir angelai atitinka atskiras jo dalis, pvz., organus ir dvasines-psichines būsenas. Visa jie vykdo skirtingas funkcijas makrokosminėje fiziologijoje. Šie santykiai priklauso nuo dvasių tikėjimo, veiksmų ir besivystančio dvasinio vystymosi po mirties. Papildomai skaitykite:
|