Agresyviosios civilizacijos. UFO Page. Lithuanian

Viena iš agresyviųjų civilizacijų yra iš Oriono. Dauguma jos atstovų panašūs į labai aukštus žmones (per 240 cm), ilgomis kumpomis nosimis, pilkoka oda ir kai kuriais reptoidų požymiais. Jie siekia pavergti Žemę, atlieka bandymus kurdami hibridus ir tuo tikslu žudo gyvūnus bei grobia žmones.

1963 m. keli milžiniški jų laivai priartėjo prie Žemės ir perėjo į orbitą prie pusiaujo. 1964 m. nuo jų atsiskyręs nedidelis laivas nusileido Niu Meksikos Holomeno aviacijos bazėje. Iš jo išlipo 3 humanoidai ir pareiškė, kad atvyko iš Betelgeizės žvaigždės. Jų oda buvo melsvai pilka, labai ilgos kumpos nosys ir pikta išvaizda. Rankose laikė pasikalbėjimo įrenginius.

Bazės vadas juos sutiko – ir tai nufilmuota spalvota juosta. Telelaidoje „NSO slepiama“ buvęs bazės darbuotojas P. Šartlas pavirtino, kad matė tą juostą. Ją prodiuserei Chovel minėjo ir specialių tarnybų bendradarbis R. Douti, parodęs 20 aiškių ateivių atvaizdų.

1984 m. žurnalistą iš Rostovo-prie-Dono V. Burikovą pačiupo dvi humanoidinės būtybės, kurių ūgis buvo per 2 m. Jos išėjo iš nusileidusio laivo, nusitempė Burikovą į vidų ir nusviedė ant grindų veidu žemyn. Vėliau jis atsidūrė kažkokioje jų bazėje, kur stovėjo 7 tokie laivai ir vaikštinėjo tokio pat ūgio ateiviai. Vienas jų Burikovui į galvą dūrė kažkuo panašiu į štatyrą, ir jis jautė baisų skausmą. Tada jį vėl nutempė į laivą ir vėl grubiai numetė ant grindų. Tada jis atsidūrė vietoje, iš kurios buvo paimtas. Žurnalisto sveikata prastėjo, buvo paralyžiuotos rankos ir kojos, o po 3 mėn. jis mirė. Jo pasakojimą patvirtina laivo nusileidimo vietoje rasti du pageltusios žolės ratai su trimis stačiakampėmis įdubomis juose.

Taip 1992 m. nutiko ir Jabobspilio žurnalistui A. Zilgalvisui, kuris irgi mirė po 3 mėn.
O 1992 m. netoli Kamensko-Šachtinsko miesto Rostovo srityje buvęs kriminalinės paieškos darbuotojas N. Železniakas tapo liudininku, kaip per 250 cm ūgio ateiviai prievarta pagrobė visą grupę žmonių. Tada jis išvydo virš žemės pakibusį kupolo formos laivą, aplink kurį stovėjo 7 aukšti ateiviai. Du tokie milžinai atvedė 15-18 paprastų žmonių grupę ir po tris sulaipino į laivą, tada sulipo ir ateiviai, o laivas pakilo. Baisumai

Tačiau kartais ateiviai, prisistatę iš Oriono, nerodė žiaurumo. Taip buvo 1960 m. su pienininku iš Sidnio, 1965 m. su gydytoju ir dviem verslininkais netoli Karakaso Venesueloje, 1990 m. su Nalčiko gyventoja Tbilisyje ir moterimi Jakaterinburge. Krasnodaro krašte su orioniečiais susidūrė du afganai, o 1990 m. Jaroslavlio gyventoja, kuriai ateiviai pasakė atvykę iš Zaro planetos prie Areso žvaigždės.

Kita agresyvioji civilizacija yra iš Slibino žvaigždyno, kur gyvena reptoidai – kažkas tarpinio tarp reptilijų ir žmonių. Nuo pakaušio iki burnos jiems eina skiauterė. Jų rankos su keturiais žnyplės formos pirštais, kūnai padengti žvynais, o akys su vertikaliais lęšiukais. Bendrauja telepatiškai, o balsas panašus į žvėrių riaumojimą. Lytis neatskiriama.

Dalis jų persikėlė į Oriono žvaigždyno Belatrikso žvaigždės planetą, kur susidarė orioniečių ir drakanoidų 250-300 cm ūgio hibridai, vaikščiojantys dviem galūnėmis, turintys po 6 pirštus su nagais, į krokodilo panašią odą, dideles raudonas akis ir, kartais, trumpą uodegą.

1995 m. Floridos gyventoją Džimį Sparksą pagrobė 12-a 2 m ūgio reptoidai, kurių galvų priekyje buvo žmogaus veidų hologramos. Jų kūnus dengė žvynai, o pirštų galiukai buvo sustorėję. Jie bendravo telepatiškai ir paaiškino, kad gali tapti nematomi, pereiti per kietas užtvaras ir iškart būti keliuose matavimuose. Jų kontaktai su Sparksu truko 8 m. ir jis iš jų sužinojo, kad be aukštų jų atstovų yra ir žemų, tarnaujančių aukštiesiems. Reptoidai atlieka bandymus su pagrobtais žmonėmis arba iš jų išima vidaus organus. Jie sakė, kad neturi jokių planų Žemės gelbėjimui, jie ją laiko autonomiškai gyvuojančia ferma, - o žmones – bandomaisiais triušiais. Savo tikrų veidų nerodė, nes tai gali žmogui sukelti siaubą. Vis tik vėliau Dž. Sparksas pamatė, kad jie yra kažkas tarp driežo ir gyvatės, su rombo formos akimis ir raudonomis lėlytėmis.

1999 m. Maria V. Iš salos prie Vyborgo atsidūrė po pakibusiu disko formos objektu ir neteko sąmonės. Pasijutusi nuoga ant kažkokio stalo, ji pamatė, kad prie jos slenka driežo pavidalo labai aukšta beakė būtybė – i rji vėl neteko sąmonės. Mariją rado už 200 km nuo salos be drabužių ir su daugybę įpjovimų, sumušimų ir kraujosruvų, o apatinė dalis buvo padengta kažkokia žalia mase. Ligoninėje nustatė, kad ji kelis kartus išprievartauta kažkokiu keistu organu.

Chabarovsko krašto gyventoja Tatjana Vaničeva smulkiai nupasakojo G. Belimovui, kaip keista žmogaus pavidalo būtybė su rupūžės veidu ir šalta, slidžia, žalia oda tiesiog kambaryje užgriuvo ant jos ir išprievartavo. O Stepanova iš Rostovo-prie-Dono irgi tvirtino, kad 1988 m. patyrė seksualinę prievartą iš keistos būtybės su šaltu ir kietu kūnu, tapo nėščia, o vaisius vėliau pradingo.

Amerikiečių tyrinėtojas Dž. Karpenteris (1959-2014) užfiksavo 10 reptoidų seksualinės prievartos aktų su moterimis.

Nutikimas su Džimu Sparksu (kaip įrašytas Lindos Hou)

„Viskas prasidėjo [1995 m. gegužės mėn.] maždaug 3:30 ryte. Prabudau nuo žemo, dūzgiančio garso. Kartu pajutau įdumbant pilvą, širdis ėmė plakti tankiau. Netrukus dūzgimas perėjo į kaukimą ir garsas tapo kurtinančiu“. Mane tarsi suparalyžiavo, buvau pusiau be sąmonės. Ir staiga pajutau, kaip kylu virš lovos, mačiau, kad artinuosi prie sienos, tampančios skaidria, pradingstančia, ir aš „praplaukiu“ per ją, Ir tada mano sąmonė visiškai atsijungė.

Atsigavęs pamačiau, kad esu 35 m virš žemės ir lėtai leidžiuosi, Po manimi buvo užleistas parkas su atrakcionais. Skridau virš didelių „rusiškų kalnelių“ ir man nebuvo baisu. Jaučiausi ramus ir atsipalaidavęs, o skrydis netgi teikė malonumo. Netrukus atsidūriau 7-8 m nuo žemės paviršiaus, mano kūnas perėjo į vertikalią padėtį ir ėmė siūbuoti tarsi švytuoklė. Tada išvydau apie tuziną pusračiu sustojusių stambių būtybių. Kažkurią akimirką vėl praradau sąmonę. Sparkso piešinys

Atsigavęs aptikau, kad stoviu tarp 12-os humanoidų sudarančių beveik uždarą ratą. Jų ūgis siekė 2 m – ir visi žvelgė į vieną jų, stovėjusį kairiau manęs. Vieninteliu šviesos šaltiniu buvo šio ateivio veidas, primenantis šviečiančią žmogaus veido hologramą, uždėtą ant jo fizionomijos. Tikriausiai tai padaryta, kad nuo manęs nuslėptų tikrąją jo išvaizdą. Kai nežemietis praverdavo burną, nesklido jokių garsų, o balsas, kurį priėmiau telepatiškai, nederėjo su lūpų judėjimu. Bendravimo metu aš supratau, kad kiekvienas iš humanoidų, matyt, transliavo savo mintis vadovui – tam, su švytinčiu veidu. Taigi, jie turėjo bendrą protą, ir štai ką jis perdavė man.

- Yra keletas dalykų, kuriuos jūs, Žemės gyventojai, turite suprasti. Mes palaikome kontaktą su jūsų vyriausybėmis ir jėgos struktūrų vadovybe. Sudarėme tam tikrus susitarimus, slepiamus nuo kitų. Kontaktavome su jūsų atstovais todėl, kad jūsų planetai gręsia mirtinas pavojus. Jūsų vadovai pasakė, kad dauguma gyventojų dar nepasiruošę susitikimui su į mus panašiomis būtybėmis, todėl nusprendėme neatsiskleisti. Taip pat mes susitarėme, kad imsitės priemonių aplinkos būklės planetoje pagerinimui atsižvelgiant į mūsų patarimus ir panaudojant mūsų technologijas. Tačiau šį susitarimą jūsų vyriausybė sulaužė.

Ateivis nutilo, susidarė pauzė.
- taigi jūs visiškai nusivylėte mumis? - paklausiau.
- Ne, Dabar mes dėmesį sutelkėme į paprastus žmones. Jūsų oras ir vanduo apnuodyti, augalai žūsta. Jūsų maisto grandinėje susidarė keli trūkiai. Žmonės turi daug branduolinių ir cheminių ginklų, kas kelia radiacinė ir ekologinį planetos užteršimą. Žemė perpildyta gyventojų. Jūs jau pasiekėte kritinę ribą. Yra kitų būdų patenkinti maisto ir energijos poreikius nekeliant žalos aplinkai. Esantys valdžioje turi galimybę panaudoti tuos būdus visame pasaulyje.
- Ir kodėl jie nedaro to? - paklausiau.
- Esantys valdžioje tokią technologiją laiko kaip grėsmę saugumui.

Čia aš pyktelėjau ir viduje sušukau:
- Vadinasi, norite pasakyti, kad mūsų vyriausybės galėtų išgelbėti planetą, tačiau nieko dėl to nedaro?
- Būtina visiška amnestija. Dariusiems neteisingus veiksmus esant valdžioje ir nutylėjusiems tiesą. Tai vienintelis būdas leisti lyderiams atskleisti žmonėms tiesą. Ir tai būtina padaryti, kad būtų veikiama bendrai ir išgyvenama.

Paskutiniai žodžiai man buvo karčia piliule. Aš žinojau, kad daugumą pagrobtųjų laiko fantazuotojais ir pašiepia. Neretai juos tieiog paskelbia išprotėjusiais. Tačiau atėjo laikas, kai protas turi įsigalėti virš emocijų. Ir aš paklausiau:
- O kaip į visa tai įsilieju aš ir į mane panašūs žmonės? Ką mes galime padaryti?
- Tai, ką jau darote. Ateityje mes pasidalinsime su jumis plačiomis žiniomis. Nors jūs jau daug ką suprantate, mes parodysime dar daugiau. Toliau dirbkite su žmonėmis, ateinančiais su klausimais ir pasiūlymais. Jis pasirengę mokytis ir mes laikome juos pagrindu. O svarbiausia – jūsų planetos būklė. Mes davėme jums patarimą, o artimiausiu metu gausite daugiau informacijso.

Mums bekalbant pradėjo lyti. Tačiau ateiviai ne tik nesistengė nuo jo pasislėpti, jie net nesujudėjo. O jies ir nereikėjo to daryti – tiek jie, tiek aš likome visiškai sausi. Joks lašelis ant mūsų nenukrito. Aš manau, mus apsaugojo kažkoks energetinis laukas. Tada ateiviai tarė:
- Mums laikas.

Tą akimirką man šmėkštelėjo mintis: „Palaukite, prašau! Turiu prašymą. Noriu pamatyti, kaip atrodote“. Jų atsakymo neužmiršiu kol gyvas būsiu:
- Tai, ką pamatysi, pripildys širdį siaubo.
- Aš neišsigąsiu, - paprieštaravau, - jei nueisite ir nežiūrėdami į mane pamojuosite man ranka. Prižadėkite, kad pamosuosite.

Dabar suprantu, koks kvailas buvo mano prašymas. Prieš mane buvo ateiviai iš tolimų Galaktikos gelmių, priklausę, matyt, labiausiai išsivysčiusioms protingoms būtybėms. Jie žinojo atsakymus į klausimus, kankinusius žmoniją nuo neatmenamų laikų. O ko aš jų paprašiau – „Pamojuokite ranka!“

Ir čia prasidėjo kažkas keista. Prieš visus ateivius atsirado besisukanti švytinti žalsvo atspalvio dėmė. Šviesa vis ryškėjo ir aš pamačiau, kad jie buvo tikri milžinai su puikiai išvystytais kūnais, galingais pečiai ir stambiu raumeningu kaklu. Humanoidų išvaizdai vis labiau išryškėjant, mane iš tikro apėmė baimė.

- Taigi jūs padengti žvynais! - nesusilaikęs šūktelėjau. Stambios humanoidų galvos priminė gyvačių galvas. Kiekvieno ateivio kaukolė buvo tokios formos, kad atrodė, kad smegenys lenda iš jos ir pakimba virš kaktos, padengtos raukšlėta oda. Nedidelės, kaip mūsiškės, rombo formos akys buvo su raudonomis lėlytėmis. Visi ateiviai pakėlė rankas aukštyn ir pamojavo man. Rankos jų buvo stambios, stiprios, su sustorėjusiais pirštų galiukais, vargiai tinkančios darbui su smulkiais prietaisais. Tačiau jie tikriausiai savo techniką valdo mintimis perduodamomis komandomis.

Kurį laiką stovėjau ir tylėdamas žiūrėjau į juos, užburtas nepaprasto reginio. Šių reptoidų išvaizda kėlė mintį, kad, galbūt, su tokiomis būtybėmis susijęs gyvatės paminėjimas Enocho nuotykių aprašyme, esantis Negyvosios jūros ritiniuose bei Biblijos Pradžios knygoje.

^*) Linda Hou (Linda Moulton Howe, g. 1942 m.) - amerikiečių žurnalistė-tyrėja ir dokumentalistė, žinoma kaip ufologė ir įvairių sąmokslo teorijų propaguotoja, įskaitant javų ratus, galvijų išmėsinėjimo tyrimus teigiant tai atlikus nežemiečius bei įsitikinimą, kad JAV vyriausybė bendrauja su ateiviais. Už ankstyvąją veiklą susijusią su ekologijos problemomis gavo F. Sabno premiją. Jos knyga „Ateivių derlius“ (2014) gavo apdovanojimą.