NSO prigimtis moksliškai. UFO Page. Lithuanian

Išsakyta per 20 skirtingų hipotezių jų paaiškinimui, kurias galima išskirti į dvi grupes:
Petrozavodskas: Meteor-2. 1981

1) Tai nežinomi arba menkai ištirti gamtos reiškiniai. Ir tikrai dar daug sričių tik pradedamos tirti (Saulės poveikis Žemei, pasaulinio vandenyno įtaka, atmosferos procesai skirtinguose aukščiuose, nesukurta vieninga laukų teorija, neaiški gravitacijos prigimtis, netgi vis dar neaiški kamuolinio žaibo samprata). Pagrindinis sunkumas – kad dauguma atvejų duomenimis tėra liudininkų pasakojimai, dažnai subjektyvus.
2) Tai nepaprasti reiškiniai, netelpantys į šiuolaikines teorijas, todėl, gali būti, slaptos nežemiečių ar Aukštesniojo proto veiklos rezultatas.

Abi grupės labai įdomios ir turi teisę būti, nors perteikia visiškai skirtingus, netgi priešingus požiūrius. Vis tik mokslinis požiūris turi remtis turima mokslinių įrodymų sistema – o tai tenkina pirmos grupės hipotezių patikrinimas. Antroji grupė dažnai siejama su „stebuklais“, t.y., ko negalima eksperimentiškai patikrinti (tad jos negalima priskirti mokslinei).

Buvo nustatyta, kad dauguma stebėtų „anomalių“ reiškinių iš tikro susiję su aktyvia technine veikla atmosferoje ir kosmose, tad dabar anomalių reiškinių problema patraukė mokslininkų, tiriančių technologinį ir antropogeninį poveikį aplinkai, tarp jų aeronomijos, hidrometeorologijos ir ekologijos specialistus.

Daugiametis aplinkos monitoringas liudija, kad nuo kosminės eros pradžios Žemės viršutinis atmosferos sluoksnis intensyviai keičiamas. Šiuo metu tas poveikis vis įvairesnis ir globalus. Intensyvios techninės veiklos pasėkoje jonosfera, magnetosfera Anomalūs reiškiniai raketos starto metu

užteršiama joms svetimomis technogeninėmis komponentėmis. Tai sukelia globalias planetai pasekmes. Tai atsiliepia ir savam viršutinio atmosferos sluoksnio spinduliavimui, kuris sužadinta natūralų spinduliavimą gali viršyti net dešimtis kartų. Štai tada ir galima vizualiai pamatyti lokalius įvairių formų, spalvos ir ryškumo švytinčius darinius.

Absoliuti dauguma technogeninės kilmės reiškinių sukeliami kosminių raketų. Vienais atvejais reiškiniai stebimi toli nuo raketos o kitais – greta. Jų dinamika priklauso nuo daugelio veiksnių – pagrindiniai yra atmosferos būklės ir aparato konstrukcijos ypatybių. Dažniausiai matomi neįprasti optiniai reiškiniai, būdingi skrydžio trajektorijai. Pirmiausia – platus viršutinių sluoksnių švytėjimas ir lokalus intensyvus degalų švytėjimas atsiskyrus pakopoms. Kartais dėl refrakcijos anomalijų tie reiškiniai matomi labai iš toli. Pvz., „Meteor-2“ iš Plesecko kosmodromo¹⁾ 1981 m. gegužės 15 d. 2 valandą nakties (Maskvos laiku) įvykusio starto sukelti „reiškiniai“ savo mastu prilygsta 1977 m. „Petrozavodsko stebuklui“ ir buvo stebimas nuo Vologdos iki Tverės.

Štai kaip tai apibūdino A.A. Rumiancevas iš Rybinsko: „... iš šiaurės rytų pasirodė dūmų uodega, o jos priekyje judėjo šviesus objektas panašus į reaktyvinį lėktuvą... Vakaruose švietė pilnas Mėnulis. Vėjo nebuvo. Tada nuo objekto (1) atsiskyrė antras (2) šviesus objektas panašus į reaktyvinį lėktuvą, greitis toks pat ir, palikdamas tiesų šviesią uodegą, nuskrido tiesiai į šiaurę. Tuo metu apšviesta erdvė buvo perkirsta griežtai stačiu kryžiumi, ištįsusiu iš šiaurės į pietus; kryžius buvo sudarytas tarsi iš juodų dūmų. Tada visa ėmė virsti į kiaušinio formos dūmų debesį, kuris pradėjo skilti kaip įprastas debesis. Pirmas objektas tarsi ištirpo...“.

V.E. Papkovas iš Jaroslavslio: „... apie 2-ą nakties buvau lauke. Staiga už man nugaros nušvito. Aš atsisukau ir pamačiau, kaip šiaurinėje dangaus skliauto dalyje nuo horizonto kyla ryški zigzago formos juosta. 25-30^o aukštyje nuo juostos galo lėtai plėtėsi pusrutulis, panašus į grybą ar parašiuto kupolą. Prisipažįstu, aš net įšsigandau ir pagalvojau, kad tai atominis sprogimas, taip viskas buvo panašu į sprogimus, rodomus civilinės gynybos mokomuosiuose filmuose. Aš laukiau šviesos žybsnio, tačiau jo nebuvo, o rutulio centre pasirodė mažas juodas kvadratas su tašku centre. Rutulys vis plėtėsi nekeisdamas taisyklingos geometrinės formos. Kai kvadratas išsiplėtė iki rutulio ribų, jo viršutinėje dalyje pasirodė švytintis daiktas ir tęsė skrydį, po savęs palikdamas rato formos dūmų ar rūko sluoksnį. Rutulio vietoje dar ilgai šviesios įvairių kontūrų juostos pasakiško drakono pavidalu“.

Apibendrintai, anomalaus reiškinio, lydinčio raketos startą, vystymasis atrodo maždaug taip:
Pradžioje pasirodo virš horizonto kylantis taškas (dažniausiai, baltas) ir judantis tiesiai, po savęs paliekantis ploną baltą švytintį pėdsaką. Kažkuriuo momentu jis pradeda plėstis ir pradeda panašėti į ietį su prailgintu antgaliu. Tada staiga nuo taškinio švytinčio objekto pradeda atsiskirti dūminis ratas su banguotomis besisukančiomis kilpomis, kurios gali atrodyti ir kaip besiplečiantys besisukantys apskritimai, zigzagai ar net tiesios linijos (priklausomai nuo stebėjimo kampo). Ratas matomas kelias sekundes, o tada išsisklaido. Taškas pastebimai nublanksta, tačiau tebejuda ankstesne trajektorija. Stebėtojui, esančiam toli (600 km), taškas gali būt Anomalūs reiškiniai raketos sudegimo metu

Anomalūs reiškiniai raketos sudegimo metu

jau nematomas. Toliau juostos pėdsakas nuo horizonto didžiojo besisukančio rato kažkiek išsikraipo (matyt, dėl oro srovių poveikio) – pradžioje jis atrodo kaip „gyvatytė“, o vėliau virsta ryškių plačių kilpų sistema, kurios laikui bėgant tampa vis spalvingesnės ir ryškesnės, nes jas ima apšviesti tekanti Saulė. Kilpos išskysta ir išsisklaido maždaug po valandos. O po švytinčio taško išnykimo, keletą minučių pastebimas išskydęs amorfinis plačios juostos pavidalo švytėjimas.

Spalva ir aprašytos būdingos ypatybės smarkiai priklauso nuo oro sąlygų, stebėjimo atstumo ir kampo. Tai gali kisti su metų laikais bei refrakcijos sąlygų.

Kiek kitaip atrodo reiškiniai, susiję su kosminių aparatų sudegimu atmosferoje:
Jie gali būti vienu metu stebimi toli vienas nuo kito esančiuose punktuose. Ypač patraukli persiliejančių liepsnų gama (dominuojant geltonai oranžinei ir raudonai avietinei).
Paskui krentantį kūną galima stebėti uodegą (šleifą), nuo kurio lekia kibirkštys (kaip tekėlo). Tuo metu objektas spindi visomis vaivorykštės spalvomis. Aparatui suirstant į dalis, jo dalys lydosi. Kai jis sutinka priešpriešinį vėją, susidaro mažiau ryški „uodega“. Stebėtojui tai atrodo kaip liepsnojančių įvairaus dydžio, formų ir spalvų objektų spiečius.

Technogeniniams reiškiniams priskiriami ir įvairūs eksperimentai atmosferoje, kuriuos, tirdamos jonosferą ir magnetosferą (ir, matyt, kariniais tikslais), atlieka daugelis šalių, pvz, elektronų pluošto injekcijos, poveikis stipriais elektromagnetiniais laukais ar radijo bangomis, infragarsu ir kt. Tokių bandymų metu kyla juos lydintys efektai, pvz., stiprių radijo bangų sužadintų sričių švytėjimas, radiolokaciniai atspindžiai (netikros „grandinės“ radiolokatoriuose), aukštų ir žemų dažnių spinduliavimai, dirbtinės geomagnetinės pulsacijos ir pan. Kai kurie reiškiniai specialiai sukuriami, - pvz., įvairių reagentų (dažniausiai bario ir ličio) paskleidimas sukuriant spindinčius debesis panaudojant įvairius būdus, tarkim, meteorologinės raketos galvutės sprogimo ar išpurškimo su slėgiu. Kumuliatyviniu (sprogimo) būdu paskleidžiant barį kyla smūginė jonizacija, sužadinti bario atomai spindi, leisdami stebėti debesų susidarymo ir vystymosi procesus. Paprastai toks dirbtinis darinys turi tris stadijas: sfera, elipsė, išsisluoksniavimas į stratus (sluoksnius). Kad būtų geriau stebima, jie dažniausiai sukuriami rytais ar vakarais, o taip pat pasirenkama laikas, kai nešviečia Mėnulis. Priklausomai nuo reagentų panaudojimo, galima sukurti ištįsusius (iki 500 km) spindinčius debesis (sferinius, elipsinius ar kitokios formos), matomus per 200 km atstumu.

Dar viena reiškinių grupė tiesiogiai susijusi su industrine žmogaus veikla, pvz., lokalūs švytėjimai dėl aplinkos užteršimo.

Dalis nereguliarių reiškinių turi natūralią priežastį ir jų stebėjimas smarkiai priklauso nuo aplinkybių, heliogeofizinės būklės, magnetinio lauko sužadinimo ir kitų „kosminio oro“ parametrų. Tai šiaurės pašvaistės, kamuoliniai žaibai, meteorai ir bolidai, lokalūs švytėjimai (prieš ir po žemės drebėjimų), plazmoidai (matyt sukelti saulės-magnetoferos poveikio). Dalies jų iki šiol nepavyko paaiškinti.

Geofiziniai vizualūs reiškiniai labai įvairūs kilme ir pasireiškimu. Sidabriški debesys, šiaurės pašvaistės ir daugelis kitų susidaro 40- 500 km aukštyje. Ypač gerai aprašyti švytėjimai Macuširsko žemės drebėjimų epicentre. Jie gali įgauti įvairią formą – nuo švytinčių rutulių iki juostų. Turima liudininkų stebėtų šviesos reiškinių Taškento žemės drebėjimo metu (1966). Bandymai juos paaiškinti labai įvairūs. Iškelta prielaida, kad tai susiję su jonizacijos padidėjimu žemuosiuose atmosferos sluoksniuose dėl pjezoefekto ir elektrokinetinių procesų. Dar spėjama, kad tai gali būti ir dėl rūko dalelių nestabilumo elektrostatiniame lauke.

Labai įdomūs (mokslo požiūriu) plazmoidai („fajerbolai“ arba ugniniai rutuliai). Žinomas kamuolinių žaibų tyrėjas F. Klasas²⁾ išsakė prielaidą apie artimas geofizinių reiškinių ir kamuolinių žaibų prigimtis. Apie galimą plazmoidinę ugninių rutulių kilmę liudija poveikis kompasui, radijo bangų buvimas, optinio spektro pobūdis. Daugeliu atvejų, atrodo, plazmoidus lydėjo neįprastas „kosminis oras“: stiprūs Saulės žybsniai ir magnetinės audros. Netiesioginius plazmoidų požymius turi kai kurie detonuojančių „elektrofoninių bolidų“ tipai (energoforai), pasireiškiantys silpnų ir vidutinių geofizinių trikdžių metu. Toks buvo 1984 m. vasario 26 d. „Tomsko fenomenas“. Energoforų prigimtis nėra išsiaiškinta ir gali būti susijusi su įelektrintų dalelių sankaupa iš radiacinių juostų ar kt.

1984 m. vasario 26 d. 20:40 laiku Tomsko srityje netoli Kailuškos gyvenvietės Asinovsko rajone sprogo vadinamasis Čulimo meteoritas, nes jis triskart praskriejo virš Čulimo, dešiniojo Obės intako. Skridimo metu jis atrodė kaip labai ryškus objektas su oranžine uodega. Anot kai kurių liudininkų, tapo net šviesiau nei dieną. Sprogimas vertinamas buvus 11 kilotonų (100-1000 t masės) ir jis sukėlė oro bangą, jaustą 150 km spinduliu. Už 100 km esančiame Tomske stebėti įvairūs šviesos ir garso efektai. Sprogimą užfiksavo seisminių stebėjimų stotys. Krentantis bolidas

TSRS MA Sibiro skyriaus Geologijos ir geografijos ins-to ekspedicija vasarą jokių sprogusio kūno fragmentų nerado - kažkas panašaus į Tunguskos sprogimą? Ypač, kad jis tam tikra prasme pakartojo to skrydžio trajektoriją. O tai, kad abiem atvejais Žemė skrido per Halio kometos (kuri lankėsi 1986-ais) nuolaužų sritį, leido iškelti versiją apie jų bendrą kiltį (apie galimą Tunguskos įvykio ryšį su Halio kometa dar mėnesį iki Čulimo meteorito iškėlė fizikas Perebijnosas; taip pat žr. >>>>>). Ir dar: 1984 m. kovą ryškus bolidas stebėtas Irkutsko srityje, vėliau Turkmėnijoje, o taip pat Portugalijoje.

Tuo metu kai kurios detalės dėl slaptumo sumetimų liko „už kadro“. Apie sunkumus renkant medžiagą prisiminė viena jo tyrinėtojų, matematikas ir astronomas Vilhelmas Fastas, žinomas kaip aplinkosaugininkas, politinių aukų reabilitacijos komisijos pirmininkas, kurio kandidatinės disertacijos tema buvo „Tunguskos meteorito sugriovimų laukų statistinė struktūra“. Vis tik kovo 7 d. „Raudonojoje vėliavoje“ pasirodė akademiko N. Vasiljevo publikacija. V. Fastas padarė pranešimą Maskvos Geochemijos ir analitinės chemijos inst-te - ir institutas palaikė ir išskyrė lėšų tyrimui.

Iš surinktų liudininkų parodymų aiškėja, kad jo spalva kito link oranžinės ir raudonos (vadinasi, jo paviršiaus temperatūra kito), pakeliui buvo 2-3 ypač ryškūs blyksniai, o 10-12 km aukštyje kūnas ėmė sparčiai irti. Buvo girdimi garsai, panašūs į elektros iškrovas ir kitus, - didelė įvairovė (tai vadinamieji elektrofoniniai garsai). Pagal liudijimus, spėta, kad epicentras buvo ties apleista darbininkų Tunguskos Boro gyvenviete (ale, koks mistinis sutapimas), Mažosios ir Didžiosios Kailos upių baseine. Beje, tasai reiškinys liudininkus gerokai išgąsdino – tai buvo pastovaus nerimo laikai, kai propaganda nuolat skelbė branduolinio karo pavojų.

Prasidėjo „audringieji 90-ieji“ ir apie Čulimo meteoritą primiršo (labiau rūpėjo japoniškų automobilių parvarymai) ir jį tik 2008-ais prisiminė Vadimas Tiumencevas (jau senai ieškantis meteoritų); ir su grupe nuvykęs į taigą, rado duobę, panašią į smūginį kraterį. Reikėjo ekspertų nuomonės, tačiau mokslininkai pranešimą ignoravo ir jokių ekspertizių nebuvo atlikta. Bet vis tik buvo iškelta kelios nestandartinės hipotezės, pvz., Genadijus Kislovas spėjo, kad tai buvo ledo kometa – ir per sprogimą ji tiesiog išgaravo. Kiti, išanalizavę sprogimo pobūdį ir jėgą, sakė, kad jis turėjo būti deuterio-tričio („sunkiojo vandens“) branduolinės reakcijos pasekmė.
Kai informaciją apie Čulimo meteoritą išslaptino, Jekaterina Zacharova šiam įvykiui skyrė vieną savo studentiškų darbų, spėdama, kad tai net nebuvo meteoritas, o, galbūt, kamuolinis žaibas ar plazmoidas.

O štai V. Tiumencevo tekstas baigėsi tikrai pranašiškai: „... stengiuosi išlikti ant dviejų kėdžių: neatskleisti vietos ir palikti ‚testamentą‘. Laukia ne tik ekonominė krizė. Laukia karas, kurį man pavyko išskaičiuoti...“. Ką gi, dėl karo jis neklydo...

Tačiau ne visus neįprastus reiškinius pavyksta paaiškinti ir klasifikuoti. Kai kurie jų gali paveikti gyvus organizmus, techniką ir pan. Stebimi netikri signalai ir „taikiniai“ radiolokatorių ekranuose, lėktuvų ir malūnsparnių navigacijos prietaisų „kvailiojimai“. Matyt tai dėl elektromagnetinių ar kitokių spinduliavimų. Taigi, šioje srityje problemų dar yra – kaip ir hipotezių, bandančių paaiškinti reiškinius (gamybinių išmetimų ir sprogimų).
Meteor-2. 1981

¹⁾ Plesecko kosmodromas - nuo 1957 m. veikiantis Rusijos kosmodromas Archangelsko srityje, apie 200 km piečiau Archangelsko, pradžioje sukurtas kaip vieta balistinėms R-7 raketoms. Dėl aukštos platumos, jis tinka tik kai kuriems startams, ypač į „Molnija“ orbitas. Tad kosmodromas daugiausia buvo laikomas rezerve ir daugiausia naudotas kariniams palydovams, skraidantiems smarkiai pakrypusia orbita. Jo kosminis krikštas buvo 1966 m. kovą, kai iš čia buvo iškeltas „Cosmos 112“ palydovas.

²⁾ Filipas Klasas (Philip Julian Klass, 1919-2005) – amerikiečių žurnalistas, ufologas, garsėjęs skeptišku požiūriu į NSO. 34 m., nuo 1952 m., buvo „Aviation Week & Space Technology“ redaktoriumi. 1986 m. pasitraukęs iš redaktoriaus pareigų, teberašė žurnalui. Jo „Secret Sentries in Space” (1971) buvo viena pirmųjų knygų apie žvalgybos palydovų technologijas.
NSO susidomėjo perskaitęs Dž. Fulerio „Ekseterio nutikimą“ (1966) apie NSO matytus prie Ekseterio. Klasas pastebėjo, kad dauguma liudijimų buvo prie aukštos įtampos linijų, todėl iškėlė plazmos ar kamuomilių žaibų versiją. &-o dešimtm. pabaigoje jis atsisakė plazmos teorijos ir tvirtino, kad visi NSO yra neatpažinti gamtos reiškiniai ir/arba apgaulės. Jo knygos: „NSO išaiškinimas“ (1974), „Pagrobimai: pavojingas žaidimas“ (1989), „NSO nuleidimas į žemę“ (1997) ir kt.
Taip pat skaitykite >>>>>