Global Lithuanian Net: san-taka station: |
Visatos modeliai
Ankstyviausi yra dangaus šviesulių (Saulės ir Mėnulio) antropomorfinės ir zoomorfinės sąsajos juk tik žmonės ir gyvūnai sugeba judėti. Svarbus ir ugnies atradimas, kai vėlyvajame paleolite ugnis tapo dirbtinai reguliuojamu žmonių gyvenimo elementu ir iš čia natūralios ugnies sąsajos su laužu ir dangaus šviesuliais. Perėjimas į neolitą su žemdirbyste (gyvulininkyste) keitė ir kosmoso vaidmenį. Nuo dangaus pradėjo priklausyti ir sėja bei derliaus nuėmimas, derlingumas ir pan. Tai suteikė postūmį ir stambesnių socialinių darinių (genčių sąjungoms, valstybėms) susidarymui o kartu ir sudėtingesnės valdymo hierarchijos. Į dangų kyla ir žemdirbių bendruomenių valdymo hierarchijos atspindys. Su religine pasaulėžiūra kuriasi vaizdinys, kad Visatą sutvėrė kažkokia nepaprastai galinga, tačiau nepažini esybė, o viskas pasaulyje vyksta pagal jos įvestus dėsnius (įstatymus). Nuo 1-mo tūkstantm. vidurio pr.m.e. galima pradėti atsekti loginio-mokslinio tikrovės suvokimo požymius. Su technologiniais pasiekimais jis ėmė dominuoti per paskutinius 4-5 šimtmečius. Tačiau sociomorfinis požiūris į Visatą neišnyko ir dažniausiai pasireiškia kaip technomorfizmas. Vis tik palaipsniui iškyla ne Visatos-mašinos (ar, jei labiau patinka, Visatos kaip kompiuterio) principas, o jos valdymo problema (arba joje veikiančios programos ir jų tikslai). Bet jau ir technomorfizmas jau tampa nepatenkinančiu mąstymo apie pasaulį būdu ir tikriausiai netrukus atsiras koks nors naujas požiūris (gal atneštas su dirbtinio intelekto banga). Pradžioje Žemė buvo plokščia. Bet tada ji kažkur turėjo baigtis, nebent manytume ją nusitęsusią iki begalybės. Tačiau begalybė yra dar neaiškesnė koncepcija ir iki pat Viduramžių žmonės baiminosi, kad nuo Žemės pakraščių jie gali nukristi. Kas yra už tų pakraščių, buvo nežinoma. Dangus stebino ir įkvėpdavo.
Žydų, krikščionių ir islamo religijos laikosi požiūrio, kad Visata gana jauna. Vyskupas
J. Usher'is paskaičiavo Visatos amžių esant 4004 m. pr.m.e. - sudėdamas ST žmonių metus.
Šį požiūrį palaiko ir tai, kad žmonijos kultūra ir technologija tebesivysto (ir gana sparčiai). Jei pradžia būtų anksčiau, mes būtume daug labiau išsivystę. Prieš 6 tūkst. metų šumerai Žemę padėjo Visatos centre. Vėliau šį Visatos įvaizdį perėmė babiloniečiai ir graikai. Bet graikai buvo pirmieji, išsakė mintį, kad Žemė yra rutulys. Apie 340 m. pr.m.e. Aristotelis (Apie dangaus kūnus) aprašė, kaip iš tolumos atplaukia laivai. Be to jis nustatė, kad Mėnulio užtemimus sukelia Žemės šešėlis. Trečia, keliautojai liudijo, kad šiauresniuose kraštuose Šiaurinė yra pakilusi aukščiau. Graikų filosofai, kaip Aristotelis, laikė Visatą neturint pradžios. Ji buvo, yra ir bus amžinai. Va tik katastrofos nuolat nubloškia žmoniją į jos pradžią... Pitagoriečiai ir Aristarchas iš Samos (apie 270 m. pr.m.e.) buvo pasiūlę heliocentrinį Visatos modelį. Apie 150 m. Klaudijus Ptolemėjus pasiūlė savo geocentrinės Visatos (panašios į svogūną) modelį. Planetų orbitų nuokrypius bandė paaiškinti jų sukimusi apie savo centrus. Ši sistema dominavo iki pat 16 a. Tačiau 1514 m. lenkų astronomas N. Kopernikas vėl pasiūlė heliocentrinį modelį. Saulė juda dangumi dėl Žemės sukimosi apie savo ašį. Vėliau G. Galilėjus (1564-1642) sukūrė teleskopą ir atrado 4-is Jupiterio palydovus. 1594 m. vokiečių astronomas Johanas Kepleris nurodė, kad planetos juda ne apskritimais, o elipsėmis.
Vokiečių fizikas L. Boltzmann'as atrado dėsnį, vadinamą Antruoju termodinamikos - entropijos kiekis Visatoje nuolat didėja. Tai veda prie išvados, kad Visata turi pradžią, nes kitaip joje tvyrotų visiškas chaosas. Keplerio modelis įsigalėjo 17 a. Niutonas nustatė gravitacijos dėsnius. Bet, pagal visuotinį traukos dėsnį, žvaigždės traukia viena kitą ir visos turėtų sukristi į vieną tašką. Todėl visata buvo laikoma begaline su tolygiai pasiskirsčiusiomis žvaigždėmis. Tačiau stebėjimai tai neigė, nes egzistuoja galaktikos ir žvaigždžių spiečiai. Tad A. Einšteinas savo specialiojoje reliatyvumo teorijoje įvedė kosmologinę konstantą, anuliuojančią tą trauką. Bet vėliau jis sakė, kad tai buvo jo didžiausia gyvenimo klaida. Ar Visata begalinė? Kas už jos ribų? Kas buvo iki jos? Ar tada buvo laikas ir erdvė? Šiuos klausimus kėlė ir svarstė I. Kantas (1724-1804), padaręs išvadą, kad atsakymai yra anapus žmogiškojo pažinimo. Šiuolaikinėje astronomijoje stebima Visata yra baigtinė, susikūrusi kažkur prieš 12-15 mlrd. metų Didžiojo sprogimo metu, kai ji pradėjo plėstis (tai 3-me dešimtmetyje nustatė E. Hubble (1889-1953), atradęs raudonąjį poslinkį). Tolimos galaktikos tolsta nuo mūsų - kuo tolimesnės, tuo greičiau. Atstumas tarp galaktikų didėja. Iki sprogimo, erdvės ir laiko sąvokos yra beprasmės. Bet ar Visata plėsis amžinai? Kad ji liautųsi plėstis, jos tankis turi išretėti iki 1,1*10-26 kg/m3 (6 vandenilio atomai kubiniame metre). Tai yra kritinis tankis. Santykis kritinis tankis / kritinis tankis vadinamas Omega. Jei w < 1, Visata atvira (plečiasi). Gal Visata tai plečiasi, tai traukiasi? S. Hawking'as (1942-2018) nurodė, kad Visata neprivalo
prasidėti ir baigtis viename taške. Didžiojo sprogimo teoriją bandė tikslinti ir Vientisos
Visatos teorija, teigusi, tad tarpuose atsiranda naujos galaktikos - iš nuolat susikuriančios materijos.
Tam reikėjo patikslinti bendrąją reliatyvumo teoriją.
Susikuriančios materijos kiekis būtų labai nedidelis - viena dalelė kubiniame km per metus. Tai kartu reikštų, kad tankis daugmaž
vienodas. Martin Ryle stebėjimai parodė, kad didesnis galaktikų tankis yra toli nuo mūsų. Tai
rodytų arba a) mes gyvename retesniame Visatos krašte; b) anksčiau tankis buvo didesnis. Ir abi galimybės prieštarauja Vientisos Visatos teorijai.
Pagaliau ją pribaigė 1965 m. atrastas foninis mikrospinduliavimas.
Jo spektras, atitinkantis karštų kūnų spinduliavimą, tebuvo 2,7oK. Visata yra šalta tamsi vieta.
Kitą teoriją pasiūlė rusai E. Lifšicas ir I. Chalatnikovas. Atseit, begalinio tankio taškas galimas tik Visatoms judant tiksliai viena į kitą. Bet kadangi visos jos turi greičio paklaidų, tad gali prasilenkti ir Visada imti plėstis išvengdama to Taško. Richard Feymann'as pasiūlė, kad kvantinė teorija galėtų būti Sankaupa per amžius. El. dalelytė turi visus įmanomus kelius - laike ir erdvėje. Kiekvienas jų turi savo tikimybę, priklausančią nuo formos. Tad reikia atsižvelgti į istorijas vykusias įsivaizduojamu laiku. Ši idėja veda į kelių visatų vienu metu hipotezę, kitaip - skirtingo kreivumo erdvėlaikius. Nustatant tikimybes pasirodo, kad neįmanoma nustatyti erdvėlaikių su tašku tikimybių. Taigi, negalima nustatyti, kaip Visata elgsis. 1983 m. Jim Hartle*) ir Stephen W. Hawking'as pasiūlė, kad Visata gali būti tam tikros klasės Istorijų suma. Į ją įeina iškreiptos erdvės be singuliarumų ir riboto dydžio, bet neturinčios ribų ar kampų. Kaip Žemę, kuri yra ribota, bet neturi krašto - gali apeiti aplink ir nenukrisi. Kitaip galioja apribojimo sąlyga, kad Visata neturi ribų. Kita vertus, dangaus kūnai elgiasi taip, tarsi Visata turėtų daugiau materijos nei yra matoma tai tamsioji materija (kuri, kaip manoma, sudaro apie 23%). Amžiaus pabaigoje buvo išsakyta dar viena mintis, kad už Visatos plėtimąsi atsakinga tamsioji energija (pagal NASA, sudaranti net 73%). Pasak R. Caldwell'o**), ji taip išaugs, kad viršys kitas jėgas (gravitacijos ir t.t.,) tad Visata tiesiog išsilakstys. Galaktika be žvaigždžių Astronomus sudomino mįslinga dujų sankaupa, aptikta spiralinės galaktikos M94 apylinkėse. Tikriausiai tai pirmasis toks objektas, jau seniai numatytas kosmologinės teorijos: smulkutė galaktika iš dujų, tamsiosios materijos ir ... be jokių žvaigždžių. Visatoje galėjo susidaryti objektai, turintys įvairią masę. Tačiau tik stambiausiuose, kurių masė viršija kritinę, gravitacija leido pasiekti tankį, reikalingą žvaigždžių susidarymui. Tad Visatoje turi būti primėtyta objektų, nepasiekusių tos ribos (juos pavadino RELHIC). Dabar, galbūt, kinų grupė FAST radijo teleskopu pietvakarių Kinijoje atrado pirmąjį tokį objektą; ji aptiko 21 cm ilgio bangas, ateinančias iš taško Skalikų žvaigždyne greta M94. Ir jei jos tikrai vandenilio, tai objektas tolsta nuo mūsų maždaug tokiu pat greičiu kaip ir masyvi galaktika, tad, matyt, yra tos pačios grupės dalis. Jį pavadino Debesis-9. Jis gali būti M94 palydovas, tačiau tada jis yra keistokas. Jame nėra jokių šviesos požymių. Modeliavimas parodė, kad jei jame žvaigždžių nebus rasta, jo masė gali būti apie 5 mlrd. Saulės masių nedaug galaktikai, bet priimtina. Bus bandoma gauti didesnės skiriamosios gebos atvaizdus tad ateityje apie jį gali būti sužinota daugiau. Taip pat skaitykite apie Multiversumo ir lygiagrečiųjų visatų teorijas... Ar visata turi kraštą? Kaip sakoma. Visata apima viską, tačiau viskas kažkur turi kraštą. Jei Visata suprantame viską, kas kažkur yra, tai aišku Visata neturi krašto. Tačiau dažniausiai žmonės turi truputį kitokią sampratą, kai klausia: Jei Visata plečiasi, tai į ką ji išsiplės? Visatos plėtimasis reiškia, kad atstumai tarp Visatos kūnų didėja. Einšteino gravitacijos teorija nesunkiai aprašo Visatą, kuri gyvuoja amžinai ir todėl neturi krašto, arba tokią, kurioje kreivės grįžta į tą patį tašką kaip aukštesnių matavimų rutulio paviršiuje, kuris taip pat neturi krašto. Antrojo atvejo patvirtinimui reikėtų stebėti tas pačias galaktikas kaip toli esančias priešingoje visatos pusėje. Kiti gali sakyti, kad Visata turi kraštą, nes ji atsirado kažkur prieš 14 mlrd. m. ir todėl tegalime matyti tik tas galaktikas,
kurių šviesa mus pasiekė per tą laiką. Tos galaktikos yra sferos, kurios centras yra Žemė, paviršiuje. Tai vadinama
stebima Visata, kuri iš tikro yra apie 92 mlrd. skersmens, nes pradžioje infliacijos fazėje Visata plėtėsi greičiau už šviesos greitį.
Stebima Visata apribota kosminio horizonto, kažkuo panašiu į jūros horizontą; ir kaip šio atveju žinome, kad už jo tebesitęsia vandenys, taip ir kosminio horizonto atveju. Tiesiog iš ten šviesa nesiekia mūsų. Bet kaip atrodo Visata? Visata iš esmės yra dvimatė!!! Pasaulis aplink mus atrodo trimatis. Medžių kamienai apvalūs, o ne plokšti, o taip pat dar jie stiebiasi į aukštį. Tačiau ar tokia ir Visata?! 20. a. 3-iame dešimtm. paaiškėjo, kad Visata plečiasi (E. Hablo atradimas 1929 m.). Kuo galaktikos toliau nuo mūsų, tuo greičiau atrodo judančios. Taip pat atrodo, kad ir galaktikos tolsta viena nuo kitos Ir taip visomis kryptimis. O santykinai nustatyta, kad Visatos plėtimasis netgi spartėja. Bet jei viskas tolsta, tai kadaise turėjo jos būti viename taške, kuriame ir įvyko Didysis sprogimas. Tad dabar ir paklauskite savęs, kur Visatoje yra tas taškas, iš kurio viskas prasidėjo? Ir čia paradoksalus atsakymas: Visatoje nėra tokio taško!? Bet kodėl? Ogi todėl, kad Visata iš esmės yra dvimatė!?
Netikite?! Nenuostabu!? Bet paklauskite, kas dabar gali būti Visatos centre?! Tarkim ore sprogo granata ir įsivaizduokite, kad granatos skeveldros yra išsilakstančios galaktikos Kas liko granatos sprogimo vietoje?! Visa granata išsilakstė į visas puses, o ten nieko nėra! Dar geresnė Visatos analogija su balionu. Kai pučiate balioną, jis plečiasi, visi jo taškai tolsta vienas nuo kito. Tačiau balionas sudarytas iš dviejų dalių: iš lateksinės (grubiai tariant, guminės) plėvelės ir oro (erdvės) jo viduje. Ir abi tos dalys matematiškai aprašomos skirtingai. Baliono paviršius yra dvimatis (trimatėje erdvėje). Ant jo galite eiti į šiaurę, pietus, rytus ar vakarus, tačiau niekad aukštyn ar žemyn. Viskas paviršiuje tėra dviejų matų turi tik ilgį ir plotį. Tai dabar paklauskime kur baliono centras?! Kaip ir kur beeisite baliono plėvele, jo centro nesurasite, nes jis nėra balione! Taip ir su Visata!!! Visa Visata yra tik tarsi toji plona baliono plėvelė, išsipūtusi po Didžiojo sprogimo, po kurio viduje nieko neliko. O kas yra baliono plėvelė? Iš esmės, tai dvimatis paviršius. Tad Visatoje trimatis pasaulis yra matomas tik toje siauroje zonoje prie jos pakraščio toje baliono plėvelėje. Ir paties Visatos centro nėra Visatoje!!! Pastaba: analogija su balionu kiek supaprastinta, bet esmė ta! *) Džeimsas Hartlis (James Burkett Hartle, g. 1939 m.) amerikiečių fizikas, Kalifornijos un-to profesorius (nuo 1966 m.), dirbantis gravitacinės fizikos srityje. Bendradarbiavo su S. Hokingu. 1964 m. kartu su D. Brillu atrado Brill-Hartle geoną; su K. Tornu iš bendrosios reliatyvumo teorijos išvedė juodųjų skylių ir kitų reliatyvistinių kūnų judėjimo ir precesijos dėsnius. 1983 m. išvystė Hartle-Hawking Visatos banginę funkciją, apibūdinančią pirminę Visatos būseną prieš Didįjį sprogimą. Yra parašęs vadovėlį apie bendrąją reliatyvumo teoriją Gravitacija: įvadas į Einšteino bendrąją reliatyvumo teoriją (2003). **) Robertas Kaldvelas (Robert R. Caldwell) amerikiečių fizikas teoretikas, užsiimantis kosmologija ir gravitacija. Geriausiai žinomas indėliu į greitėjantį Visatos plėtimąsi, ypač tamsiąją energiją, kvintesenciją ir Didžiojo suplėšymo teoriją (Visatai sukakus 50 mlrd. m.). Parengė Cpt.Astera's Advisor Papildomai skaitykite:
|