|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Jie degino eretikus, ar ne?
Sakoma, kad mokslas ieško tiesos, tačiau karti tiesa yra ta, kad tie, kurių [požiūriai
susikerta su nusistovėjusiomis teorijomis, neretai tampa išjuokti, jiems ribojamos publikavimo
galimybės ir praranda finansavimą tyrimams.
JAV astronomo Halton Arp'o atvejis gali būti pavyzdžiu, kaip veikia toji sistema. Arpas,
mokęsis pas Edvinas Hubble,
buvo sistemingai nustumiamas į šalį, kai pranešinėjo apie
kvazarų ir
galaktikų stebėjimus, kurie metė abejonių šešėlį ant paplitusio požiūrio, kad Visata plečiasi.
Apogėjus pasiektas 9-me dešimtm., kai Arpo ėmė neprileisti prie teleskopų pagrindinėse observatorijose.
Čia reikia prisiminti precedentą, kai 17 a. Bažnyčia pasmerkė Galilėjų, kurio stebėjimai
teleskopu leido tvirtinti, kad Žemė sukasi apie Saulę, kas prieštaravo Bažnyčios požiūriui. Šiandien
pasipriešinimas naujoms idėjoms kyla iš pačios mokslinės bendruomenės, Britų mokslininkas
James Lovelock knygoje Mažasis mokslas rašo: Mokslo 'skaistumą' saugo pačių prisiimta
inkvizicija, kuri vadinama kolegų recenzija. Ji neuždarys į kalėjimą ir nesudegins, tačiau gali
sužlugdyti karjerą cenzūruodama publikacijas ir apribodama finansavimą. Beje, jo nuomone, tikroji
Inkvizicija buvo padoresnė tvarkydamasi su disidentais.
Disidentai efektyviai nutildomi daugeliu būdų. Nors jie gali rasti alternatyvius kelius į viešumą,
tai, kad jie savo idėjų neskelbia rimtuose žurnaluose ar prestižiniuose susirinkimuose sumažina jų
svorį. Paul Marmet'as buvo gerbiamas Kanados fizikas, kol jis nepradėjo ginčyti kvantinės
mechanikos ortodoksinio aiškinimo. Jis knygoje Absurdai fizikoje skundžiasi: Prieš kelis
šimtmečius jie sudegino Bruno ir įkalino Galilėjų. Mūsų laikais, Kopenhagos interpretacijos
disidentas yra nustumiamas ir vadinamas keistuoliu.
Ir net jei Nobelio premijos laureatai turi sunkumų klibinant vyraujančias nuostatas, tai kaip
šiandien tai padaryti būtų galėjęs jaunasis Einšteinas, kuris tuo metu tebuvo nežymus klerkas patentų biure?
Žinoma, ne kiekvienas disidentas yra Einšteinas, laukiantis, kada galės išskleisti sparnus.
Išsišokėliai gali tebūti tik įkyruoliai ir kažkur reikia nubrėžti liniją. Prancūzijos akademija pasielgė
būtent taip 1775 m. paskelbusi, kad daugiau nepriims apskritimo kvadratinimo uždavinio
sprendimų. O kai kuriose šalyse yra įstatymai, neleidžiantys patentuoti amžinojo variklio išradimų.
Tyrinėjimų laisvė irgi pasiekia ribas, kai tam tikros temos tampa tiek socialiai ar ideologiškai
jautrios, kad net negalima jų aptarinėti. Tokioje terpėje mokslininkai gali jaustis cenzūruojami vien
dėl to, kad jų tyrimai pažeidžia tam tikrų gupių nustatytas nuostatas. T. Kunas Mokslo revoliucijų
struktūra teigė, kad tam tikrą sritį tyrinėjantys mokslininkai turi bendrą principų rinkinį,
naudojamą visų reiškinių aiškinimui. Jie gali nepriimti minties, kad jų paradigma yra klaidingai ir
neklausyti jokių argumentų.
Šiuo metu kosmologijoje dominuojanti paradigma yra
Didžiojo sprogimo teorija, teigianti, kad
besiplečianti Visata susidarė maždaug prieš 15 mlrd. metų iš smulkučio nepaprastai tankios
materijos gumulėlio. Tačiau nemažai gerbiamų mokslininkų, tarp kurių yra ir Nobelio premijos
laureatas Hannes Alfven, nemano, kad viskas įvyko būtent taip.
Tačiau ar visada rašantieji ir žurnalistai atsižvelgia į tokias nuomones? Ar ne per dažnai jie
priima, kad vyraujanti teorija yra vienintelė teisinga? Tokiose srityse kaip kosmologija skirtingi
požiūriai neturi betarpiško poveikio. Kažin, ar vėžio gydymas ar namo statyba bus paveikta Visatos
plėtimosi greičio,
bet imant kitus dalykus, pvz., globalų atšilimą, viešas paskelbimas gali būti
svarus paveikiant politinius sprendimus. Disidentų ir nekonformistų nutildymas nėra vien akademinis klausimas.
Atsiliepimus ir pastabas galite palikti
pagrindinio san-taka station puslapio gale. Papildomai skaitykite:
|
