|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Languedoko akmenys
Tarp pietų Prancūzijos paslapčių yra ir gausūs megalitų ratai bei kiti monumentai.
Prancūzijos pietvakariuose sausringuose Languedoco ir
Roussillono kraštuose, slypi Rennes-le-Chateau paslaptys. Stebina, kad šioje dulkėtoje vietovėje išsidėstę šimtai, o gal ir tūkstančiai,
neolito laikų dolmenų bei stovinčių akmenų (menhyrių).
Tiesa, pasukus nuo autostrados, ne visada juos pasieksi, nes sustabdys spygliuota viela dauguma jų yra privačiose valdose (ir net vietiniai
vieną savininkų prie Blandas kaimelio vadina mechant [bjaurybė] tad tikrinti, ar tai teisybė,
nelabai protinga). Ir dar ši vieta slepia kažką, ko net neturi pagarsėjusi Bretanė masyvius akmenų
ratus, kuriuos riedulių stambumu viršija galbūt tik Anglijos Avebury ratai. Jie tik apaugę, nelankomi, nežinomi.
Tie kromlechai (kaip vadinami Prancūzijoje) randami Blandaso plynaukštėje (Causse de Blandas), esančioje Gardo
departamente, į šiaurės vakarus nuo Monpeljė ( MontpellieCevennes).
Važiuojant šalutiniu keliu iš Le Vigano miestelio,
Prie Blandaso esančio Peyrarines kromlecho (120 m skersmens) stambūs piramidės formos
akmenys eina pakaitomis su aukštesniais, laibesniais stulpais (iki 1,8 m). Viso apie 40 akmenų. Jis
gerai matomas tarp krūmų. Ir tarytum iš akmenų jus stebi veidai. Ar tai tik panašumas ar
išskaptuoti, sąmoningai ar paprasčiausias šviesos žaismas, - neįmanoma tiksliai pasakyti. Ir čia
tvyro tarsi kokia bloga lemianti atmosfera. Tai tikrai nėra vietos, kuriose norėtųsi ilgam užsibūti.
Netoli Blandaso yra ir kitas, Rigalderie, ratas, esantis žemos kalvos šlaite. Jis mažesnis už
Peyrarines (106 m), tad ir jo 22 rombo formos akmenys mažesni, kurių aukščiausias yra apie 1,55 m. Ir kažkaip čia nėra
nejaukios atmosferos, nors elektros stulpas pastatytas kalvos viršūnėje netoli už rato. Tačiau svarbiausia, kad šis ratas prieinamas visiems.
Taip pat pora šimtų metrų nuo Peyrarines yra Planas dolmenas, greeta kurio yra ir Serere de la
Gleisa menhyras, kelis metrus išsišokęs virš lauko. O netoli Rigalderie yra dvyniai, Combes ir
Avernat menhyriai, kurių apskurę susipynę dolomito blokai kontrastuoja su kitais monumentais iš kalkakmenio.
Odo departamente įspūdingi Counozouls (8,90 m aukščio) ir Morrel das Fadas (5 m aukščio)
menhirai, o kiti du įsidėmėtini yra Saint-Eugene dolmenai, kurie yra didžiausi pietų Prancūzijoje (15-
20 m ilgio). O Herault'o departamente verta pamatyti Ginestous ir Coste Roude menhirus.
*) Polis Ambertas (Paul Ambert, 19462016) prancūzų archeologas, geografas ir geomorfologas, vienas iš geoarcheologijos pradininkų Prancūzijoje. 1975-2016 m. dirbo Prancūzijos nacionalinio mokslinių tyrimų centre (CNRS), 1991 m. tapdamas tyrimų direktoriumi. Daugiausia dėmesio skyrė pietų Prancūzijos (ypač Langedoko regiono) neolito ir eneolito (vario amžiaus) laikotarpiams. Garsėjo tyrimais apie ankstyvąją vario metalurgiją ir senovės kasyklas Kabriero apylinkėse (Hero departamente) bei priešistorinio meno ir uolų tyrinėjimais Aldenos oloje. Jis pabrėžė, kad archeologinių radimviečių neįmanoma suprasti neįvertinus jas supusios gamtinės aplinkos ir kraštovaizdžio pokyčių. Priedai
Dolmenai buvo kapais priešistoriniais laikais. Menhiriai paprastai laikomi buvus religinės paskirties kaip vaisingumo simboliai. Kai kuriais atvejais jie galėjo žymėti genčių ribas. Visoje Europoje megalitus niokojo krikščionys. Labai savita struktūra iš neolito laikų iki pirmojo geležies amžiaus
(10-2,2 tūkst. m. pr.m.e.) rasta rytinėje Prancūzijoje prie Marljeno, esančio netoli Dižono miesto. Ją sudaro 3 susiliejantys ratai:
centrinis ir didžiausias yra 11 m, šiaurinis pasagos formos 8 m, o pietinis yra atviras vienoje iš pusių. Čia rasta ir nemažai artefaktų:
titnaginių antgalių, titnaginis žiebtuvas, varinis durklas ir kt. Languedokas Languedokas istorinė pietų Prancūzijos provincija, kurios gyventojai tradiciškai kalbėjo oksitanų kalba (langue doc). Pagrindinis miestas joje Tulūza. Plotas apie 42,7 tūkst. km2, čia gyvena apie 2,5 mln. gyventojų. Vienas seniausių Prancūzijos vyndarystės rajonų ir dabar jame auginama apie trečdalis Prancūzijos vynuogių.
Čionai egzistuoja trys turizmo tipai: 1) vasaros meto į pajūrį; 2) istorinis turizmas (nedideli Languedoko miesteliai garsėja savo puikiai išlikusiais galų-romėnų kultūros paminklais - šventyklos, amfiteatrai, triumfo arkos, akvedukai); 3) neseniai paplitęs žaliasis ir sportinis turizmas (pvz., po Tarno ir Ardeche tarpeklius). Opidos Vietiniai rajono gyventojai buvo peuples elisyques, - tai gentis, bazavusi aplink Montlaures kalvas. Tūkstančius metų šis kraštas buvo prekybiniu koridoriumi: iš pietų atvykdavo Pirėnų avių bandos, iš šiaurės Kornvalio alavas ir Airijos sidabras, jūra atplukdomas Kipro varis ir Graikijos vynas. Visa tai praeidavo per pelkėtą Odo upės slėnį. O vietoje buvo išgaunamas auksas ir manganas. Ir čia buvo buvo keletas opidų, iš kurių buvo prižiūrima teritorija ir prekybos keliai. Vien Odo departamente yra kelios stambios opidos (Cros, Pic St-Martin, Roc Gris, Mourrel-Ferrat ir kt.). Opiddum kilęs iš ankstyvosios lotynų kalbos žodžio obpedum (uždara erdvė) ir, tikėtina, iš proto-indoeuropiečių pedom- (užimta vieta arba pėdos atspaudas). Julijus Cezaris didesnes keltų gyvenvietes Galijoje vadino oppida, o dabar tokiu terminu įvardijami stambūs iki romėniško laikotarpio egzistavę miestai. Daugelis oppida išaugo nuo tvirtovių ant kalvų, tačiau ne visi jie turėjo gynybines funkcijas. Išskirtiniu jų požymiu buvo architektūriniai sienų ir vartų sprendimai, erdvus išdėstymas ir aiškus apylinkių matymas. Cezaris nurodė, kad kiekviena galų gentis turėjo po kelis oppida, tačiau jie buvo skirtingos svarbos. Parengė Cpt.Astera's Advisor Papildomai skaitykite: Atsiliepimus ir pastabas galite palikti pagrindinio san-taka station puslapio gale.
|