|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Megalitai
Papildomai skaitykite: Dolmenai; Dolmenai, paslaptingi Anglijos, Airijos, Viduržemio srities, Europos šiaurės ir Tolimųjų rytų megalitai... Jokių raštiškų paliudijimų, tik keisti lakoniški ženklai ant kai kurių iš jų... Yra sakančių... Štai Karlas Kastaneda sakė, kad daugelis toltekų atstovų išeidavo į akmeninius statinius, kad gyvenimą pratęstų kitame būvyje. Juos vadino senaisiais reginčiaisiais... Yra keistų legendų... Ir net Anastazijos versija savo šaknimis siekia kadaise graikams priklausiusį Pšada kaimelį šiaurės-vakarų Kaukaze... Teorijos apie dolmenus
Rusijoje dolmenai dominuoja šiaurės Kaukaze.
V.Piatibrato iš Gelendžiko teorijoje dolmenai yra tik dalis joje veikia skirtingos ateivių
rasės, aplankiusios Žemę iki Tvano, dievų ir didvyrių santykiai, titanai, atlantai ir pan. Atseit,
šiaurės Kaukazui buvo lemta tapti milžinų kovos su dievais arena. Pagrindine gynybos
dalimi buvo Juodoji jūra, tais laikais dar nesusijungusi su vandenynu. Tačiau dievai pramušė
Bosforo sąsiaurį ir jūros lygis pakilo 150 m. Gynybinės jos savybės sumažėjo ir milžinai statė
dolmenus, kad atbaidytų priešininkus. Patys statytojai pasislėpė po žemėmis ir, galbūt, ten
tebegyvena. Ir štai neseniai prie Neksis kalno atkasė kažkokį įėjimą. O olos toms vietoms
nėra būdingos.
A.Dronovas aiškindamas remiasi torsioniniais laukais ir būtent domenų forma skatina
mintis apie fokusavimą, nukreipimą...
Adygai turi legendą apie milžinus, pastačiusius akmeninius namelius "kiškiams". Ši
legenda pateikiama daugelyje turistinių vadovų ir V.Markovino darbuose. Pietvakariuose
(prie Soči), megalitus siejo su karinga ubichų gentimi, pasitraukusia į Turkiją iki Rusijos karų
Kaukaze.
Dolmenai buvo naudojami kaip orakulai. Dolmene uždarydavo vaiką, jį maitindavo,
pagirdydavo, tačiau neišleisdavo. Išsivystydavo tai, kas jau negalėdavo išeiti iš dolmeno,
turėjo savitą psichiką ir sugebėjimus.
V.Megre knygose apie Anastaziją pasakojama apie kažkada gyvavusią pirmažmogių
rasę, pasižymėjusią ypatingais sugebėjimais. Tačiau žmonija nuėjo ne tuo keliu,
sugebėjimai ėmė nykti, o žinios pasimiršti. Labiausiai pasižymėjusius jų pageidavimu
uždarydavo į dolmenus, kur jie pasilikdavo nemirdami, o meditacijų pagalba pereidami į kitą
būvį. Tad dolmenuose gyvena dvasios, atsakančios į klausimus, jei klausiantysis neturi piktų
kėslų. Tai sukėlė ažiotažą ir prie Gelendžiko dolmenų dabar miniomis veržiasi žmonės.
Įsižiūrėkime į dolmenus. Jie išstovėjo tūkstančius metų. Jokių papuošimų, piešinių.
Tarytum pagrindinis jų tikslas būtų išbūti kuo ilgiau, kad ir kokie aplinkos poveikiai veiktų.
Prisiminkime K. Kastanedą. Kas būtina, kad mokytojui kelionėse įsisąmonintuose
sapnuose? Vieta, į kurią sugrįžtama, vieta, žinoma iki smulkmenų ir nepakitusi. Ir akmeniniai
megalitai galėjo būti tokių kelionių bazėmis.
Epas apie nartus
Tai pasakojimai apie tautą, kadaise gyvenusią Šiaurės Kaukaze. Nartus supo
stebuklinga aplinka pasakų veikėjai, drakonai, milžinai ir povandeninės būtybės. Tuose
pasakojimuose galima rasti paralelių su graikų mitais (ypač Prometėją ir jį išvadavusį
Heraklį) ir rusų bylinomis bei gruzinų legendomis. Kai kas sieja su skitais ar indo-arijais ar
senovės iranėnais. Mat dabartines Kaukazo tautas kildina iš skirtingų šaknų: osetinus iš
alanų-sarmatų, abchazus ir adygus iš hetitų ir randa bendrumų net su baskais. Kadangi
legendas apie nartus perteikia skirtingos tautos, tai tie pasakojimai turi daug variantų.
Adigėjos (Čerkasijos) tautos dolmenų statybą tiesiogiai sieja su tam tikrais nykštukais,
ispais (ispunais, spu): O slėniuose gyveno milžinai inižiai. Jie buvo kvailoki ir piktoki, o jų kūnus dengė kailis.
Ir gyveno ne tai olose, ne tai namuose. Ir nutiko, kas ispiai pavergė inižius ir privertė sau
statytis namus kas dabar yra dolmenai.
Tačiau įvyko kažkokia visuotinė nelaimė ir ispiai bei inižiai žuvo. Išlikę tebegyvena giliai
po žeme. Tik nartai kartais yra matę jų vadą mažaūgį senį ilga žila barzda. Naktimis jis
kartais prajoja raitas ant gaidžio. Abchazas kraštotyrininkas Š. D. Inal-Ipojus rekonstravo mitą apie nykštukus-acanus: Legendos analogiškos mitui apie Prometėją labai paplitusios Kaukaze. Adigėjoje tai
nartų senolis Nasren-žačė (pas abchazus Abrskilas), kurį už įžūlumą dievas prikaustė
grandinėmis prie uolos. O jį išlaisvino, nartams atnešęs ugnį, kitas didvyris Peterezas
(Batrazas). Kai kuriuose pasakojimo variantuose jis yra nykštukų sūnus. Gruzinų epe
kovotojas prieš dievus yra Amirani o jį jau galima bandyti datuoti 3 tūkst. pr.m.e. (Mchetos
diržas ir kr. radiniai).
Nartų tauta išnyko. Vieni sako, kad jie kažkur išėjo, kiti kad dievas juos nubaudė.
Pagal vieną adygų pasakojimą, kartą vienas nartų pamatė mažą žmogeliuką. "Mums čia
nėra kas veikti!", nusprendė nartai ir išėjo, o kraštas atiteko adygams. O prieš išeidami nartai
paprašė dievą Tha kažkaip įamžinti jų vardą. Ir dievas davė kukurūzą (natyf).
Įdomu, kad pasakojimai apie nykštukus-statytojus būdingi kraštams, kur stovi megalitai,
tačiau apie pačius dolmenus legendos nekalba. Todėl galima spėti, kad spėti, kad dolmenai
imti statyti vėliau, t.y. ne anksčiau kaip 3 tūkst. pr.m.e.
Pabaigai pamąstykime, kokia nelaimė galėjo sunaikinti tautą. Kadaise Juodoji jūra buvo
gėlo vandens ežeras (pagal rusų geofizikų 1976 m. darbus ir W.Ryan bei W.Pitman 1998 m.
išleistą knygą). Jo vandens lygis buvo 150-200 m. žemesnis. Pagal gėlavandenių moliuskų
liekanas pasikeitimas datuojamas 5600 m.pr.m.e. O Azovo jūros išvis nebuvo ir Donas bei
Kubanė įtekėjo (ko gero kaip viena upė) į ežerą. O tai leistų dolmenų statybų kiek paankstinti.
Egzistuoja abchazų legenda, kad kadaise visa pakrantė buvo po vandeniu. Tad žmonės
galėjo gyventi tik aukščiau kalnuose. Ir tik jūrai traukiantis, nusileido nuo kalnų. Ir pirmieji
gyventojai buvo būtent acanai. Jų beveik nesimatė, todėl jie galėjo saugiau prieiti prie elnių ir
juos melžti. Ir jų buvo tiek daug, kaip skruzdėlių. Ir jiems ėmė trūkti žemės.
Parengė Cpt.Astera's Advisor Papildomai skaitykite:
|
Pirmąją pateikė ukrainiečiai R.Furdujus ir J.Švaidakas remdamiesi tuo, kad dauguma
dolmenų yra iš uolienų, kuriose gausu kvarco ir todėl yra ultragarso šaltiniai, kurių savybes
galima moduliuoti infragarsu. O tų dažnių darinys gali stipriai paveikti žmogaus psichiką.
Poveikio jėgą reguliuodavo akmeniniu kaiščiu. Tad dolmenus galėjo naudoti priešų
atbaidymui, ryšiui, įėjimo į transo būseną palengvinimui ir pan. Tiapsų kraštotyrininkas
V.Černovolas pateigia daug ir įtikinamų dolmenų slegiančio ir skausmą keliančio poveikio
pavyzdžių. Tačiau skirtingų žmonių pojūčiai prie tų pačių dolmenų skiriasi o
"spinduliuotojas-sargybinis" negali veikti išsirinktinai. Tad tas spinduliavimas gali būti
šalutinis ir silpnas, lyginant su pagrindine dolmeno paskirtimi. Tuo labiau, kad vietiniai,
kaukaziečiai, net ir paminėdami pavojingų poveikių atvejus, bendrai laiko., kad dolmenai
pastatyti "gerose" vietose, kur galima pailsėti, atsipalaiduoti, pamąstyti, rasti vandens.s
Adigėjoje dolmenus statė ispai, Abchazijoje acanguarus ir kažkokius namukus (o
kokius, neaišku). Acanguarai tai iki šiol išlikę užtvaros iš akmenų kalnagūbrių šlaituose.
Jos yra įvairių formų: kartais vienas acanguaras turi keletą sekcijų arba kelios užtvaros
prisišlieja viena prie kitos. Pagal legendas, acanguarai (acanai, caniai tai tie patys
nykštukai) yra liekanos užtvarų, kuriose acanai laikė gyvulius; o taip pat jų namų ir tvirtovių
liekanos. Datuoja tas užtvaras iki 1500 m. pr.m.e.
