|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Krikščionių relikvijos
Turino drobulė
Originali drobulė*), minima visose evangelijose, ar banali viduramžių klastotė? Mokslas sako
klastotė, tikintys - originalas, o tiesa slypi kažkur anapus, kaip pasakytų agentas Malderis. Tačiau yra keli nepatogūs klausimai.
Pirmiausia tai kas visiems žinoma. Netiesioginių įrodymų apie drobulės egzistavimą randama nuo 6 a. Teigiama, kad
būtent drobulė ir suformavo mums žinomą Jėzaus vaizdą, naudojamą paveiksluose, ikonose ir kituose meno dirbiniuose.
Tačiau raštu pirmasis apie drobulę pranešė Robert de Clari, riteris, dalyvavęs 4-ame Kryžiaus žygyje. Jis
teigė (1203 m.), kad audinys buvo Konstantinopolyje, Blachernae bažnyčioje: Kur buvo drobulė, į kurią buvo įvyniotas
mūsų Viešpats. kiekvieną penktadienį atsikeldavo tiesiai, kad ant jo būtų galima pamatyti mūsų Viešpaties figūrą.
Istorikai nelabai noriai priima šį liudijimą, sakydami, kad riteris galėjo suklysti. Robert de Clari nebuvo labai
išsilavinęs, ką liudija jo rankraščiai, tačiau ar dėl tos priežasties reikia manyti jį klydus ar melavus?
Oficialioje istorijoje Turino drobulė pirmą kartą parodyta apie 1355 m., teigiama, kad tai
padarė Geoffroi de Charny Lirey mieste. Netrukus vyskupas Henry de Poitieras pareiškė, kad tai klastotė.
1389 m. popiežius Klemensas VII, atsižvelgdamas į rekomendacijas, uždraudė skelbti drobulę esant originalia. 1532 m.
drobulė nukentėjo nuo gaisro, o 1534 m. vienuolės ją restauravo.
19 a. prancūzų dvasininkas Cyr Ulysse Chevalieras surinko daugybę dokumentų, kurie rodė, kad drobulė viduramžių
klastotė. 1988 m. Vatikanas leido atlikti Turino drobulės tyrimus, kurie parodė, kad drobulė padaryta nuo 1260 iki
1390 metų. Ilgą laiką nesuvokta, kaip galėjo atsirasti atvaizdas, tačiau dabar jau žinomi keli būdai, kaip tokį atvaizdą
išgauti. Paprasčiausias, žinoma, nupiešti, kitas pagaminti kaip nuotrauką. Reikia pripažinti, kad visos tam reikalingos
technologijos jau egzistavo 1350 m., tereikėjo jas pritaikyti. Suprantama, tai nebuvo kasdieniška užduotis, tačiau,
bent jau teoriškai, įmanoma. Argumentas, kad žmogus drobulėje per aukštas tiems laikams, taip pat skamba įtikinamai.
Kita pusė irgi turi savo argumentų. Teigiama, kad ant drobulės rasti augalų, būdingų Artimiesiems Rytams, pėdsakai,
o datavimui buvo pateikta arba neoriginali medžiaga, arba aprūkusi, kas ir sutrukdė nustatyti tiksliai. Tiriant kitu
būdu naudojant rentgeno spindulius, drobulė datuojama 1 m.e. amžiumi. Pats antspaudas sėkmingai pakartotas sumaišius
prakaitą su krauju, taigi visai natūraliu būdu. Dėl aukšto ūgio argumentai išvis laikomi nereikšmingais, nes pakabėjęs
ant kryžiaus, kūnas galėjo pailgėti kad ir dėl stuburo išsitempimo. Buvo ne vienas fokusininkas, kuris tai galėjo
padaryti sąmoningai, tiesiog publikos akyse, tad toks reiškinys tikrai įmanomas ir ekstremaliomis nukryžiavimo sąlygomis.
O dabar pradėkime uždavinėti klausimus.
Geoffroi de Charny buvo Prancūzijos riteris, plačiai pagarsėjęs savo mokėjimu kovoti ir garbingumu, poetas ir rašytojas.
Tai buvo žmogus, paskirtas karališkosios tarybos nariu ir Oriflame (Prancūzijos kariuomenės mūšio atributas)
nešėjas. Mirus pirmajai žmonai, antrą kartą apie 1354 m. vedė Jeanne de Vergy. 1353 m. įkūrė Lirey bažnyčią, kurioje
ir buvo laikoma drobulė. Žuvo Poitiers mūšyje 1356 m. rugsėjo 19 d.
Klausimas: KODĖL toks žmogus, kaip Geoffroi de Charny turėjo užsiimti klastojimu? Tai niekaip
nesiderina su garbingo riterio įvaizdžiu, o tai, kad išsilavinusį žmogų būtų galima apgauti, pakišant padirbtą drobulę
dar mažiau tikėtina. Vyskupas gi iškart atpažino klastotę. O štai Geoffroi de Charny ne tik pristatė žmonėms
šią drobulę kaip tikrą, bet ir patalpino savo pastatytoje bažnyčioje. Toks daiktas, kaip Turino drobulė visiškai
unikalus. Įvairiausiose bažnyčiose ir dabar randasi visokiausių šventųjų palaikai, daugybė kryžiaus ir vinių, naudotų
Jėzui nukryžiuoti, likučių. Tiesiog suklastoti tokį daiktą lengviau, nei pagaminti drobulę, o šventumo aspektas išlieka.
Geoffroi II de Charny teigė, kad drobulė visada priklausė jo tėvui, tačiau jis tai galėjo sužinoti tik iš motinos,
nes tėvo neteko būdamas dar beveik kūdikis. Išlieka galimybė, kad drobulę po Geoffroi de Charny mirties galėjo pademonstruoti
jo žmona, tačiau, norėdama sukurti klastotę, turėjo veikti labai greitai, nes de Charny žuvo 1356 m. rugsėjo mėnesį, o tais metais drobulė,
pasak vyskupo, jau buvo demonstruojama bažnyčioje. Taigi, KODĖL Geoffroi de Charny turėjo padaryti arba saugoti klastotę?
Tyrėjai iš atvaizdo drobulėje nustatė arba teigė, kad nustatė, daugybę smulkmenų. Suskaičiavo
rimbo smūgius, vainiko spyglių pėdsakus, veido sumušimą ir daugybę kitų sužeidimų, kurie atitiktų pagal evangelijose
aprašytas Jėzaus kančias. Nerimą kelia viena smulkmena kraujas iš sužalotų riešų nubėgęs ne ta kryptimi, kokia
turėjo, jeigu nukryžiuotasis buvo prikaltas prie krikščioniškojo kryžiaus (kitaip crux ordinaria).
Romėnai nukryžiavimui naudojo įvairiausių formų gaminius: paprastą stulpą (Crux Simplex), X formos (Crux
Decussata) ar T formos (Crux Commissa) kryžius. Pačiose seniausiose Evangelijų versijose kryžius neminimas,
teigiama, kad Jėzus buvo pakartas arba pakabintas (taip verčiami žodžiai iš Evangelijų), kas gali reikšti prikalimą
prie kryžiaus, kokios formos jis bebūtų, arba paprasto stulpo. Jėzaus neštas rąstas nebūtinai turėjo būti skersinis, galėjo būti ir statmuo.
Priešingai daugybei paveikslų, didžioji dalis nukryžiuotųjų kojomis siekė ar beveik siekė žemę, o rąstai anaiptol nebūdavo stori ir lygūs.
KODĖL drobulėje pavaizduotas kūnas su klaidomis? Neabejotinai talentingas dailininkas,
realistiškai perteikęs daugybę smulkmenų, tarp jų ir teisingą kraujo tekėjimo kryptį iš kitų žaizdų, suklydo? Ar
drobulė mums sako, kad viskas vyko kitaip, nei mes įsivaizduojame?
Nebūsiu originalus, spėdamas, kad ši drobulė dalis 4-ojo Kryžiaus žygio grobio, parvežto iš Konstantinopolio. Tegul
ir būdamas krikščioniškas kraštas, vis tik tai buvo Rytų Stačiatikių Bažnyčia, o ne Romos katalikai, taigi konkurentai.
Kas išties ir buvo pademonstruota kryžeiviams užimant ir apiplėšiant Konstantinopolį. O Romos bažnyčia pripažino
tik savo relikvijas, pateikdamos jų genealoginį medį, pvz., Tikrojo Kryžiaus. Todėl drobulė, atsiradusi iš niekur,
negalėjo oficialiai būti pripažinta relikvija, ir jai suteiktas tik ikonos statusas. Toks atsargumas gali būti paaiškinamas
ir tuo, kad drobulėje, net jeigu jos amžius ir siekia 1 a., gali būti atvaizduotas visai ne Jėzus Kristus. Tuo metu
Izraelyje romėnai žydus kabino ant kryžių gana dažnai, stengdamiesi užkirsti kelią maištingoms mintims. Net kartu
su Jėzumi buvo nukryžiuoti dar du nusikaltėliai, kas jau savaime rodo, kad tai nebuvo kažkoks nepaprastas įvykis.
O ir pati nukryžiavimo procedūra buvo vienoda nuplakimas, kryžiaus nešimas ir nukryžiavimas. Aišku, nusikaltėliai
dažniausiai buvo paliekami supūti ant kryžiaus, tačiau išimčių, be abejo, buvo, ypač su kilmingaisiais. Todėl yra tikimybė,
kad atvaizdas ant drobulės visai ne Jėzaus, o kažkokio istorijai nežinomo nusikaltėlio, tačiau tai netrukdė eilei popiežių ją garbinti tarsi tikrą,
nors nei vienas nepripažino jos tikra. Netrukdė ir visai bažnyčiai ją saugoti ir garbinti taip, kaip nėra garbinama jokia kita ikona.
Pabaigai du klausimai, iš kurių tik vienas prasmingas, deja, nežinau kuris. KODĖL banali klastotė
demonstruojama tarsi tikra relikvija?, arba: KODĖL tikrą relikviją bandoma pateikti tarsi banalią klastotę? *) Turino drobulė - šventu laikomas lininis 4,37x1,11 m. dydžio audeklas su neaiškiais vyro iš priekio ir nugaros atspaudais. Tikima, kad į šią drobulę po nukryžiavimo buvo suvyniotas Kristaus kūnas. Drobulė saugoma Šv. Jono Krikštytojo katedroje Turine. Pirmą kartą paminėta 1353 m. Prancūzijoje, kai Geoffroi I de Charny pareiškė, kad drobulė randasi pas jį. 1452 m. ją išpirko Liudvikas I Savojietis ir ji buvo saugoma Šambario mieste, kur nukentėjo per 1532 m. gaisrą. 1578 m. perkelta į Turiną, naująją Savojos sostinę. 1898 m. Secondo Pia padarytose negatyvuose aiškiai išryškėjo žmogaus veido kontūrai. Paskutinį kartą drobulė viešai demonstruota 2010 m., o po to 2015 m. 
Tai meno kūrinys? Archaeometry žurnalo 2025 m. liepos pabaigoje paskelbtame brazilų 3D dizainerio Cicero Moraes*) straipsnyje teigiama, kad Turino drobulė iš tikro buvo 3D meno kūrinys, o ne tiesiog laidojimo reikmeniu ir greičiausiai ja visai nebuvo uždengtas žmogus. Tą išvadą padarė panaudojęs tris 3D modeliavimo įrankius: MakeHuman, Blender ir CloudCompare. Jų pagalba jis nustatė, kad mažai tikėtina, kūno, atsispaudusio audekle, kontūrai vargiai priklauso žmogui. Jie labiau atitinka statulos, kuri buvo uždengta audeklu, kontūrus. Jau anksčiau buvo tvirtinimų, kad drobulė buvo meno kūriniu, pvz., 2018 m. tyrėjai iš Italijos ir JK pareiškė, kad kraujo raštai atrodo visiškai nerealiais ant nugaros gulinčiam vyrui. Vis tik C. Moraes nespėlioja apie drobulės amžių. Apie jį imta intensyviai ginčytis, kai 1989 m. atliktas nedidelių fragmentų patikrinimas radioaktyviosios anglies metodu parodė, kad jie priklauso 14 a. Tada 2005 m. amerikiečių chemikas Raymond Rogersas spėjo, kad 1989-ais tyrimui paimtas gabalėlis galėjo būti prisiūtas prie drobulės vėliau ir 2022 m. mokslininkai patikrino tą teiginį. Ir tais pačiais metais italų tyrinėtojai, panaudoję datavimą rentgeno spinduliais (WAXS), nustatė, kad vienas drobulės siūlas priskirtinas 1 a., t.y. gerokai arčiau Kristaus gyvenimo laiko. *) Cicero Moraisas (Cicero Moraes, g. 1982 m.) - brazilų 3D dizaineris, skaitmeniškai atstatęs kai kurių istorinių žmonių veidus (ypač žinomas šv. Antonijaus Padoviečio (1195-1231) rekonstrukcija; 2017 m. pristatė gnostiko Valentino veido rekonstrukciją). Taip pat projektuoja ir kuria protezus žmonėms ir gyvūnams. Taip pat skaitykite:
|
