Urim and Thummim. UFO, History. Lithuania.

„Aš nenoriu, broliai, palikti jus nežinioje dėl šios paslapties“ (Rom 11:25)

„Kas paslėpta, priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui, o kas apreikšta - mums ir mūsų vaikams“ (Įst 29:29)

Žodžiai Urimas ir Tumimas pasirodo Senajame Testamente sąryšyje su aukščiausiojo šventiko pasirodymu taip, tarsi būtų tiek aiškūs, kas jų nereikėtų aiškinti. Ant efodo [žydų kunigo apeigų metu dėvimo drabužio] prisegamas keturkampis dvilinkas (dviejų sluoksnių) „teismo skydelis“ - aukso, mėlynų, violetinių, raudonų ir plonų suktų lininių siūlų, meniškai išaustas. Jo ilgis ir plotis yra po sprindį. Ant jo pritvirtinamos keturios eilės brangakmenių su išraižytais Izraelio genčių vardais. Į jį tada įdedamas Urimas ir Tumimas, kuriuos Aaronas visada turės „prie širdies“ pasirodydamas Viešpaties akivaizdoje.

Ir nė žodžio daugiau aprašant juos. Vėliau jie su Aarono drabužiais ir kitais aksesuarais atiteko Eleazarui (Sk 20:28) ir vėliau dar kitiems. Bet galima spėti juos nebuvus dideliais, nes juos buvo galima įsidėti (hebr. 'el; Septynknygėje epi; samariečių `al) į antkrūtinį, kurio tai, kaip atrodo, ir buvo pagrindinė paskirtis. Bet mes nežinome jį apibūdinančio žodžio „čošen“ reikšmės (dažnai be pagrindimo verčiamo kaip dėklas ar skydelis). Niekur nenurodoma, kad juos reikia pasigaminti - tik „įdėti“. Vėlesniosios nuorodos (Ezd 2:63 ir Neh 7:65, pas Jozefą ir Talmude) leidžia spėti, kad jie neišliko. Panašu, kad jie tėra senai praėjusių laikų atgarsis.

Visuotinai pripažįstama Urimą ir Turimą buvus šventaisiais burtais. Kartu su „sapnais“ ir pranašavimais jie sudarė kanalą su dieviškuoju pradu (visi trys būdai paminimi 1 Kar 27:6). 1 Sam 41 sprendžiama, kas teisūs: „ 'Izraelio Dieve, duok ženklą... [Jei tai mano ar Jonatano kaltė. Parodyk Urimą [Vulgatoje da ostensionem, įrodymą], jei tavo Izraelio tautos - Tumimą [Vulgatoje da sanctitatem, šventumą]]... Meskite burtą tarp manęs ir mano sūnaus Jonatano'. Kaltė krito Jonatanui“.

Iš čia aišku, kad Urimo ir Tumimo pagalba buvo nustatoma kaltė ar nekaltumas ir tai pasiekiama klausimų, į kuriuos atsakytina „taip-ne“, seka. Sąsajos leidžia spėti tą burtą esant glaudžiai susijusį su efodu ir jo naudojimas buvo šventikų, levitų, teisė (Įst 33:8). Kaip jie perduodavo sprendimą nėra aišku. Jozefas ir rabinai aiškina, kad atsakydami akmenys suspindėdavo. Nuorodos į Viešpaties atsakymus sutinkamos 1 Sam 14:3,18-19; 23:2,4,9,11,12; 28:6; 30:7-8; Teis 20:28, 2 Sam 2:1; 5:23 ir t.t.

Panašius būrimus atlikdavo ir arabai senovėje (iki islamo įsigalėjimo). G.F. Moore^*) pateikia tokį paprotį:
„Du strėlių kotai (be antgalių ir plunksnų) su užrašais „Leisti“ ir „Drausti“ įdedami į strėlinę ir pagal tai, kuri ištraukiama, sprendžiama apie Dievų valią“ (palyg. Apd 1:26 bei Pat 16:33: „Burtas metamas į skverną, bet jo išsidėstymas priklauso nuo Viešpaties“).

Burtų keliu žemę „išimta“ Bendžamino giminei (Joz 18:11), paveldas „išėjo“ Simeono (Joz 19:1) ir Isacharo (Joz 19:17) giminėms, Lyg būtų ištraukti „iš skverno“ (ar sprendimų skydelio). Pats „teismo skydelio“ pavadinimas intriguojantis. Pirmajame Septinknygės vertime į graikų kalbą panaudotas žodis „logeion“, reiškiantis orakulą. Jis užsegamas ant efodo, kuris buvo aukščiausiojo kunigo drabužis pranašavimo apeigoms.

Atrodo, kad Urimas ir Tumimas egzistavo tik gana ankstyvu laikotarpiu. Jozefas nurodo juos buvus 200 m. iki jo. Jono Hirkano laikais. Jų panaudojimo jau nesutinkame Dovydo ir Saliamono laikais, nors tikimybė lieka tais atvejais, kai minimas efodas (pvz. Oz 3:4). Tad yra prielaida, kad tais laikais Šv.Dvasios nebuvo žemėje. Bet tai neturėjo trukti ilgai - pranašaujamas Mesijaus atėjimas, kuris „...pastatys Viešpaties šventyklą. Jis garbingai sėdės soste ir valdys kraštą. Bus ir kunigas savo soste“. (Zch 6:12-13, žr. taip pat Iz 2:2-5) Urim and Tummim

Kunigų kodekse po Išėjimo, Urimas ir Tumimas minimi kaip dalis aukščiausiųjų šventikų atributikos. Bet jų tapatinimas su kitais brangakmeniais ant šventikų apdarų krūtinės ir pečių nėra patvirtintas. Sakoma, kad jie laikomo kvadratiniame antkrūtinyje („sprendimų dėkle“) pritvirtintame prie efodo. Bet niekur nenurodoma, iš ko jie sudaryti ir kaip naudoti.

Talmudas nurodo juos tarp daiktų, kurių trūksta Šventykloje. Talmudas ir Jozefas „Žydų senovėje“ Tuminą tapatino su brangakmeniais antkrūtinyje, o Urimą su sardoniksais ant pečių. Jie sprendimą perteikdavo švytėdami, kai buvo sprendžiama, ar reikia aukoti dievams ir prieš mūšius: „Dievas pranešė per tuos 12 akmenų ant aukščiausiojo kunigo krūtinės ir kurie įdėti į antkrūtinį kada jiems seksis mūšyje - taip ryškiai jiems spindint prieš pradedant žygį, kad visi jautė Dievo buvimą“ (Ant. III 8:9). Jozefas užsimena juos buvus dar iki Mozės laikų, tada jų kiltį galima spėti esant egiptietiška, kur Lapis lazuli naudotas tiesos ir apreiškimo dorybių išreiškimui.

Talmudas aprašo ir taisykles, kaip neegzistuojančių Urimo ir Tumimo pagalba buvo klausiama patarimo. Filonas Aleksandrietis „Vita Mosis“ mini du simbolius, išreiškiančius Šviesą ir Tiesą.

Yra manančių, kad tiedu akmenys buvo bandymas atstatyti senesnes apeigas, kurias vykdė semitų patriarchai ir vadino Terafimu. Vieni mano, kad Terafimas buvo tam tikru laiku ir tam tikrų žvaigždžių įtakoje astrologų nupieštas piešinys. Sutariama, kad Terafimo galios naudotos neteisingai ir išsivystė į atvaizdų garbinimą, ką dažnai smerkia Senasis testamentas. Manoma, Terafimą buvus bandymu pakeisti Urimą ir Tumimą, kad vėl paliudija ypač seną šių dviejų kiltį.

Nėra neužginčijamo ir jų pavadinimų paaiškinimo. Urimas ir Tumimas yra hebrajiški žodžiai (ha-u'rim weha-tummim, artikelis praleistas Ez 2:63 ir neh 7:65), reiškiantys „šviesą (šviesas), skleisti šviesą“ ir „pilnumą“ (ar „tobulybę“, „nekaltumą“). Tad kai kurie mokslininkai spėjo Urimą ir Tumimą turėjus dvigubą tikslą sprendimų priėmimo metu. Urimas buvo skirtas „apšviesti“ kaltinamojo kaltumą, o Tumimas - jo nekaltumą.

Pastaba: Galūnė „-im“ gale reškia daugiskaitą, bet tai gali būti ir tai, kas Senajame Testamente neretai sutinkama kaip „didingumo daugiskaita“, - taip išreiškiant dalyko svarbą. Bet tuo negalime būti tikri. Kai kur Urimas verstas antrąja reikšme „ugnis“ (Iz 31:9; 44:16; 47:14; 50:11; Ez 5:2).

Mazoretiškasis hebrajų tekstas nurodo į „šviesa (-os) ir tobulybė“, bet vertėjai į graikų kalbą pirmąjį 'orim siejo su torah, „sprendimu“ ir toliau su doktrina, tad Ezd 2:63 traktuojamas „kol neatsiras šventikas apsisiautęs doktrina ir tiesa“. Nėra patikimas ir Muss-Arnold bandymas susieti su Babilono „Likimo lentelėmis“ (Muss-Arnolt. The Urim and Thumim// Journal of Semitic Languages, 1900 July). Tad galima spekuliuoti kildinant iš šaknies „arar“, „būti be kaltės“.

Visa tai leidžia paieškoti asociacijos su Jėzumi Kristumi, kuriame rasime visas „tobulumo“ formas („Aš esu pasaulių šviesa“ (Jon 8:12), „kuriame slypi visi išminties ir pažinimo turtai“ (Kol 2:3). „Aš esu kelias, Tiesa ir gyvenimas“ (Jon 14:6), - sakė Jėzus. Ps 45:2 „malonė tavo lūpose“ liudija apie pranašystės dvasią. „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę - šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos“ (Jon 1:14).

„Dievas yra šviesa“ (1 Jon 1:5) ir „Dievas yra meilė“ (1 Jon 4:8), Šių savybių pusiausvyra tobulai apreikšta ir išlaikyta Jėzuje - Viešpaties šviesa atsispindi Jėzaus veide (2 Kor 4:6). Taip ir tiedu, Urimas ir Tumimas antkrūtinyje sudarė vieną visumą.

Kiek daugiau randame Mormonų knygoje (kitaip kaip „vertėjus“):
„Angelai negyvena tokioje planetoje kaip Žemė; Bet jie būna Dievo akivaizdoje,rutulyje tarsi stiklo ir ugnies jūra, kur visi jų šlovės dalykai apibrėžti - praeitis, dabartis ir ateitis, ir yra nuolat prieš Dievą. Vieta, kur randasi Dievas, yra didieji Urimas ir Tumimas Toji žemė, pašventinta ir nemari, padaryta tarsi kristalas bus Urimu ir Tumimu joje apsigyvenusiems iš kur visi dalykai liesis su vidine karalystes ar visomis žemesniosiomis karalystėmis - tai bus apreikštos joje gyvenantiems - ir toji žemė bus Kristaus“.

Toji dangiškoji žemė atskleis mums žemesniuosius dalykus. Tai apima įstatymus bei žemiškosios ir kūniškosios tvarkos principus. Galime įsivaizduoti kaip per Urimą ir Tumimą gaunama visa informacija apie žemesniuosius pasaulius. „Mormonų knygoje“ Amonas aiškina, kad juos naudojantis yra Išminčius ir ne kiekvienas gali žvelgti į juos, nes juose galima pamatyti dalykų, kurių neturėtų žinoti.

Joseph Smith'as rašė, kad 1823 m. Moroni angelas jam pranešė apie „du akmenis sidabro kilpose ... ant krūtinės dėklo, kurių turėjimas įteisindavo 'išminčių' vardą senaisiais laikais“ (JS-H 1:35). Joseph tuos akmenis naudojo daugeliui tikslų, daugiausia verčiant Mormonų knygą (Džareditų ir Nefitų raštus) ir gaunant apreiškimus. Bet senasis Orson Pratt sakė, kad Urimą ir Tumimą Joseph Smith gavo iš Viešpaties tuomet, kai dar nebuvo patyręs vertėjas, bet vėliau, jam padarius pažangą, jų jam nebereikėję.

Urimas ir Tumimas buvo Dievo duota priemonė apreiškimams gauti. Abraomas jo dėka pažino Visatą (Abr 3:1-4). Senaisiais laikais buvo du, o gal ir trys skirtingi tų akmenų rinkiniai. Jared brolis yra pirmasis juos gavęs (Ether 3:21-28). Vėliau juos turėjo Mozė 2 ir kiti mormonų pranašai.

Antrojo rinkinio, duoto Abraomui, likimas nežinomas. Mozė gavo trečiąjį (Iš 28:30), kuris, greičiausiai, minimas ir 1 Sam 28:6 bei Sk 27:18-21. Tolimesnis jų likimas irgi nežinomas, nes, neabejotinai, po Išėjimo, Urimų ir Tumimų neišliko, žr. Ezd 2:63 ir Neh 7:65:

„Valdytojas [persiškai Tiršata, Judo provincijos valdytojo ttulas] įsakė jiems nevalgyti švenčiausiųjų valgių, kol neatsiras kunigas, nešiojantis Urimus ir Tumimus“.

Tad Urimu ir Tumimu vadinama Dievo buveinė bei baltasis akmenėlis (Apr 2:17), kuris bus nuosavybė visų, pasiekusių Dangaus karalystę. Laikas nuo laiko, kai to reikėdavo jo tikslams, Viešpats pats ar per angelus išrinktiems pranašams duodavo Urimą ir Tumimą, kad jų dėka priimtų apreiškimus ir išverstų senovinius raštus iš nežinomų kalbų. Su Viešpaties leidimu pranašai galėjo juos perduoti kitiems mirtingiesiems.

Ar visa tai neprimena kompiuterinės sistemos slaptažodžio, kurį žinodamas, gali prieiti prie reikiamos informacijos? Į sistemą įleidžiami tik tie, kurie žino kodą. Ir tą slaptažodį gali pasakyti kitiems. Bet jei jis bus užmirštas, daugiau niekas į sistemą nepaklius. Kitas asociacijos su pavadinimu pasidarysite patys.

E. Keisas patvirtino juos buvus Dievo pranašysčių perdavimo įrankiu ir pabrėžė, kad jiedu savyje neturėjo galios, o tebuvo „čanelingo“ priemonė ryšiui su Kuriančiosiomis galiomis. Kai kurie Biblijos specialistai laikė juos esant pagamintus iš Lapis Lazuli, to paties, kurį Keisas laikė pagerinančiu žmogaus psichines galias. Jis sakė, kad pakankamai jautrūs asmenys gali iš tikro „girdėti tas vibracijas arba dainuojant ar kalbant akmenis...“

Edgaras Keisas taip pat pastebi, kad nors Atlantidos gyventojai kartais ugnies akmenį panaudodavo jėgos apraiškoms, jo pagrindinė paskirtis buvo dvasinis bendravimas: „... akmuo buvo šešiabriaunės formos kuriame pasirodydavo šviesa kai priemonė, leidžianti bendrauti tarp begalinio ir riboto...“. Magnetinio poveikio akmenis į Jukataną atnešė imigrantai iš Atlantidos, kad „šviesos angelai“ galėtų bendrauti su žmonėmis.

Užbaigsiu visai mistine nuoroda:
„Hatorės (pagonės) yra aukštesniųjų Veneros matavimų būtybės. Jos yra garsų ir tonų tinklo valdytojai. Jie atneša vibracijos kalbą, tuo pačiu ir Urimo ir Tumimo (iš aukštesniųjų dievų antkrūtinio) tonus. Kartu gaunami ir portalų į kitus matavimus užraktai ir raktai“. (Chelsea Flor)