Pirmąkart mana sutinkama Išėjimo knygoje, kai izraelitai po 6 savaičių klajonių pavargo ir išalko. Tada Viešpats tarė Mozei, kad duos duonos iš dangaus ir žmonės galės išeiti ir kažkiek jos pasirinkti kasdien, - ir taip Viešpats patikrins, ar jie laikosi jo Įstatymo (Iš 16:4; „Tikėk manimi, aš lysiu jums duona iš dangaus. Kasdien žmonės teeina ir tepasirenka tik tiek, kiek pakaktų vienai dienai, kad išbandyčiau, ar jie laikosi mano mokymo, ar ne“). Ir, rasai nukritus, dykynėje atsirado mažų grūdelių tarsi šerkšnas ant žemės (Iš 16:14). Ir juos Izraelio sūnūs pavadino mana, nes nenumanė, kas tai yra („mana“ kilo iš klausimo Man hu? - „kas tai yra?“).

Tai panašu į psilocybe grybą (glotniagalvę) - mažą ir apvalų, išaugantį greitai per naktį, be šaknų ir pamėlstantį išrovus, kas leidžia sieti su dangaus spalva. Taipogi jie į visas puses išleidžia mažas ataugėles ir taip sukelia panašumą į šerkšną. Ir jie buvo kaip izraelitų išbandymas. Be to grybai gali sukelti haliucinacijas, ir taip galima patikrinti, kas jų valgė. Jie pavadinti „Viešpaties duona“, o tai asocijuojasi ir su actekų duotu šio grybo pavadinimu - „dievų mėsa“.

Kodėl tie grybai išdygo staiga? Kaip klajoklių gentis, izraelitai turėjo ginti su savimi daug raguočių ir avių. Pasikeitus klimatui iš sausesnio į drėgnesnį (rasa rytais), susidarė geros sąlygos grybams dygti gyvulių išmatose. Tolesnis tekstas paaiškina daugiau. Pirmiausia, buvo liepta manna nepalikti iki ryto. Paliktame atsirado kirmėlių ir jis ėmė dvokti, - ir taip padarę užrūstino Mozę. Saulei kaitinant jie sutirpdavo (Iš 16-19:21). Visa tai pritaikoma grybams.

Iš kur Mozė galėjo žinoti apie mana? Jis galėjo tai patirti anksčiau, - tuo metu, kai, ganydamas uošvio Jetro avis, matė liepsnojantį, bet nesudegantį krūmą. Ar nebuvo prieš tai prie „dievų kalno Horebo“, atginęs avis iš dykumos, paragavęs tų grybų? Apie tą grybą jam galėjo pasakyti uošvis, buvęs medianiečių šventiku. Terence McKenna^*) „Dievų maiste“ (1992) parodo, kad Mozė galėjo turėti žinių apie haliucinacijas sukeliančius grybus.

Manna aprašoma ir Skaičių 11:6-9:
„- Dabar mūsų sielos išseko, nes mūsų akys temato tiktai maną. Mana buvo bdelio sakų spalvos ir panaši į koriandro sėklas. Žmonės vaikščiojo aplinkui ir ją rinkosi, malė girnomis ar susitrindavo grūstuvuose, virė puoduose ir kepė iš jos papločius; jos skonis buvo panašus į paplotėlių su aliejumi skonį. Nusileidžiant naktį ant stovyklos rasai, krisdavo ir mana“.

Bdelio medžio sakai yra permatomi, gintaro spalvos, lipnūs. Manoma tai buvus commiphora africana krūmu augančiu pietinėje Arabijoje. Skonis paminimas ir Iš 16:31: „Mana panaši į koriandro sėklą, balta, o jos skonis kaip meduolio“. Koriandro sėkla yra maža, apvali, kvapni, šviesiai rusvos spalvos. Mana su koriandro sėkla lyginama tik dydžiu ir išvaizda, o ne skoniu ir kvapu. Jei išdžiovinsime psilocybe grybus, jų spalva primins koriandro sėklų spalvą.