Manos beieškant. UFO, History. Lithuanian

Pirmąkart mana sutinkama Išėjimo knygoje, kai izraelitai po 6 savaičių klajonių pavargo ir išalko. Tada Viešpats tarė Mozei, kad duos duonos iš dangaus ir žmonės galės išeiti ir kažkiek jos pasirinkti kasdien, - ir taip Viešpats patikrins, ar jie laikosi jo Įstatymo (Iš 16:4; „Tikėk manimi, aš lysiu jums duona iš dangaus. Kasdien žmonės teeina ir tepasirenka tik tiek, kiek pakaktų vienai dienai, kad išbandyčiau, ar jie laikosi mano mokymo, ar ne“). Ir, rasai nukritus, dykynėje atsirado mažų grūdelių tarsi šerkšnas ant žemės (Iš 16:14). Ir juos Izraelio sūnūs pavadino mana, nes nenumanė, kas tai yra („mana“ kilo iš klausimo Man hu? - „kas tai yra?“).

Tai panašu į psilocybe grybą (glotniagalvę) - mažą ir apvalų, išaugantį greitai per naktį, be šaknų ir pamėlstantį išrovus, kas leidžia sieti su dangaus spalva. Taipogi jie į visas puses išleidžia mažas ataugėles ir taip sukelia panašumą į šerkšną. Ir jie buvo kaip izraelitų išbandymas. Be to grybai gali sukelti haliucinacijas, ir taip galima patikrinti, kas jų valgė. Jie pavadinti „Viešpaties duona“, o tai asocijuojasi ir su actekų duotu šio grybo pavadinimu - „dievų mėsa“.

Kodėl tie grybai išdygo staiga? Kaip klajoklių gentis, izraelitai turėjo ginti su savimi daug raguočių ir avių. Pasikeitus klimatui iš sausesnio į drėgnesnį (rasa rytais), susidarė geros sąlygos grybams dygti gyvulių išmatose. Tolesnis tekstas paaiškina daugiau. Pirmiausia, buvo liepta manna nepalikti iki ryto. Paliktoje atsirado kirmėlių ir ji ėmė dvokti, - ir taip padarę užrūstino Mozę. Saulei kaitinant jie sutirpdavo (Iš 16-19:21). Visa tai pritaikoma grybams.

Iš kur Mozė galėjo žinoti apie mana? Jis galėjo tai patirti anksčiau, - tuo metu, kai, ganydamas uošvio Jetro avis, matė liepsnojantį, bet nesudegantį krūmą. Ar nebuvo prieš tai prie „dievų kalno Horebo“, atginęs avis iš dykumos, paragavęs tų grybų? Apie tą grybą jam galėjo pasakyti uošvis, buvęs medianiečių šventiku. Terence McKenna^*) „Dievų maiste“ (1992) parodo, kad Mozė galėjo turėti žinių apie haliucinacijas sukeliančius grybus.

Manna aprašoma ir Skaičių 11:6-9:
„- Dabar mūsų sielos išseko, nes mūsų akys temato tiktai maną. Mana buvo bdelio sakų spalvos ir panaši į koriandro sėklas. Žmonės vaikščiojo aplinkui ir ją rinkosi, malė girnomis ar susitrindavo grūstuvuose, virė puoduose ir kepė iš jos papločius; jos skonis buvo panašus į paplotėlių su aliejumi skonį. Nusileidžiant naktį ant stovyklos rasai, krisdavo ir mana“.

Bdelio medžio sakai yra permatomi, gintaro spalvos, lipnūs. Manoma tai buvus commiphora africana krūmu augančiu pietinėje Arabijoje. Skonis paminimas ir Iš 16:31: „Mana panaši į koriandro sėklą, balta, o jos skonis kaip meduolio“. Koriandro sėkla yra maža, apvali, kvapni, šviesiai rusvos spalvos. Mana su koriandro sėkla lyginama tik dydžiu ir išvaizda, o ne skoniu ir kvapu. Jei išdžiovinsime psilocybe grybus, jų spalva primins koriandro sėklų spalvą.

Vartojantiems psilocybe grybus paaštrėja regėjimas ir kiti jutimai. Gal tai padėjo būriui iš Egipto bėgančių vergų išlikti ir nugalėti didesnius ir geriau ginkluotus kariuomenės būrius.

Toliau, mana išnyksta, kai Izraelio sūnūs pasiekė „pažadėtąją žemę“. Jiems galėjo jos trūkti. Bet ją labai garbino (Žyd 9,3-40: „Už antrosios uždangos buvo palapinės dalis, vadinama Šventų švenčiausioji. Ten stovėjo auksinis smilkytuvas ir iš visų šonų auksu apmušta Sandoros skrynia, kurioje buvo auksinis ąsotis su mana, išsprogusi Aarono lazda ir Sandoros plokštės“.

Taigi indas su mana saugomas pačioje švenčiausioje vietoje, o tai rodo didelę jos dvasinę galią. Kodėl pagal sandorą žydai apsipjaustydavo. Galbūt, kad tada penis labiausiai panašus į psilocybe grybą?

Pastaba: Manos rinkimo siužetas panaudotas daugybėje meno kūrinių. Vienas iš menininkų yra klasikinės dailės atstovas prancūzas Nicolas Poussin. Dar kitame puslapyje aptarimas nuostabos elementas N. Poussin'o paveiksle „Manos rinkimas“

Ecce quam bonum et quam jucundum, habitare fratres in unum!

Kaip gera ir malonu, kai broliai vienybėje gyvena!
Tai yra lyg brangus aliejus ant galvos, varvantis per Aarono barzdą ant jo drabužių apykaklės.
Tai lyg Hermono rasa, krintanti ant Siono kalnų! Tenai palaiminimą ir gyvenimą amžiną Viešpats teikia!
Ps 133

Anot George Sassoon'o^***), „Manos mašinos“ bendrautoriaus, ši psalmė yra nuoroda į manos mašiną, tariamai maitinusią izraelitus per jų išėjimą iš Egipto. Sklidina mistinių galių, ji buvo garbinama kaip Sandoros skrynia.

Ar Jėzus buvo grybas?!

Dž. Alegro^**) knygoje „Šventasis grybas ir kryžius“ (1970) išsakoma mintis, kad Jėzus Kristus niekada neegzistavo, o krikščionybė prasidėjo valgant musmires (Amanita muscaria). Ir Jėzaus Kristaus vardas tebuvo simbolinis musmirės įvardijimas. Ir iš tikro, negalima atmesti galimybės, kad pirmieji krikščionys kaip sakramentą naudojo haliucogeninius grybus, - ir užuominą į tai galime rasti Viduramžių mene.

1970 m. gegužę dienos šviesą išvydo provokuojanti garsaus Dž. Alegro knyga „Šventasis grybas ir kryžius“, kurioje, remiantis Naujojo Testamento (NT) lingvistine analize, teigiama, kad Jėzus Kristus iš tikrųjų buvo psichodelinis grybas. Tuo autorius siekė atkreipti dėmesį, kad NT gausu kodų, žyminčių psichodelinius ritualus ir, anot jo, kiekvienas susitikimas su Dievu, apreiškimas ar stebuklas yra (psichodelinės) kelionės alegorija.

Knyga buvo aršiai kritikuojama, bet dabar, po 55 m., vėl grįžo susidomėjimas ta knyga. Mat 2009 m. „Gnostic Media Research & Publishing“ 40 m. jubiliejaus proga išleido naują jos leidimą. Tyrėjai ir toliau išlieka Amanita muscaria, fly-agaric mushroom skeptiški jos atžvilgiu, tačiau dabar knyga pasiekia didesnį skaitytojų ratą, todėl, ypač padidėjus dėmesiui tiems grybans, svarbu geriau ją suprasti.

Anksčiau Dž. Alegro buvo žinomas kaip Negyvosios jūros rankraščių žinovas, tačiau su „Šventuoju grybu“ jis pasuko link originalaus NT teksto ir laikė, kad jo autoriai naudojo šifruotą kalbą, kad perteiktų slaptą vaisingumo kultą, savo ištakomis siekiantį Mesopotamiją. Atseit, to kulto nariai vartojo psichotropines medžiagas, tarp jų ir musmirę (Amanita muscaria), kuri ir tapo minėtos knygos pagrindu.

Savo išvadas Dž. Alegro gavo iš šumerų kalbos, panaudotos kaip raktu esminių žodžių supratimui. Anot jo, šumerų kalba vienijo semitų ir vakariečių kalbas, tarsi tiltu susiedama NT graikų kalbą su ST senovės hebrajų ar aramėjų kalbas. Ir būtent Mesopotamijoje net ir po Romos įsigalėjimo vis dar išliko slapti vaisingumo kultai. Ir kadangi Dž. Alegro remiasi vien filologija, jis savo teiginių neparemia archeobotaniniais argumentais. Ir nors jo metodai (metodologija) yra ginčytini, tačiau, galbūt, jis teisus dėl psichodelikų naudojimo Artimuosiuose rytuose krikščionybės užgimimo laikotarpiu – deja, ši tema nepakankamai ištirta. Vis tik atsiranda vis daugiau užuominų apie haliucinogenų naudojimą judėjų-krikščioniškojo lopšio vietoje bei aplinkiniuose regionuose. Pvz., Brian Muraresku knygoje „Nemirtingumo raktas“ (2020), aptarianti Eleusino misterijas ir nagrinėjanti, ar ankstyvieji krikščionys į komunijos vyne nenaudojo haliucinogenų.

Taip pat, pvz., „Scientific Reports“ 2023 m. paskelbtame tyrime aprašoma, kaip plaukų sruoga iš Ispanijos olos rodo, kad žmonės jau prieš 3000 m. galėjo vartoti augalinės kilmės haliucinogenus. O kitame „Scientific Reports“ 2024 m. paskelbtame straipsnyje rašoma, kad Egipte rasta 2 a. pr.m.e. datuojama vaza su psichotropinių medžiagų įrodymais (daugiau žr. >>>>>).

^*) Terensas MakKena (Terence Kemp McKenna, 1946-2000) – amerikiečių etnobotanikas, filosofas, „psichonautas“, pasisakęs už psichodelinių augalų naudojimą. Laikė save anarchistu ir skeptiku. Rašė apie psichodelinius augalus, šamanizmą, metafiziką, alchemiją, kultūrą, technologiją, aplinkosaugą, žmogaus sąmonės kiltį. Jis suformulavo laiko koncepciją besiremiančią fraktalais, kurią tvirtino radęs kinų „I Čing“ knygoje. Anot jos, laiko (pasaulio) pabaiga turėjo baigtis 2012 m.

^**) Džonas Alegro (John Marco Allegro, 1923-1988) – anglų archeologas, Negyvosios jūros rankraščių tyrinėtojas ir populiarintojas. Yra paskelbęs unikalių komentarų Biblijai, vadinamųjų pešarimų, vertimus. Tačiau vėlesnės jo knygos, tokios kaip „Šventasis grybas ir kryžius“ (1970), atnešė populiarumą, bet ir sukomplikavo karjerą. Minėtoje knygoje jis teigia, kad krikščionybė išsivystė iš slapto esenų kulto, kaip šamanistinis kultas, kuriame buvo vartojami psichodeliniai grybai. Tačiau Evangelijų autoriai nesuprato esenų minčių – ir vėlesnė krikščionybė išsivystė iš to nesupratimo.

^***) Džordžas Sasunas (George Thornycroft Sassoon, 1936-2006) – britų mokslininkas, elektronikas, kalbininkas, rašytojas ir vertėjas. Tyrinėjo nežemiškus reiškinius ir padėjo motinai išlaikyti avių fermą. 1978-80 m. parašė 3 knygas, kurių dvi buvo apie nežemiečių apsilankymus. Grojo akordeonu, žaidė kriketą ir buvo radijo mėgėjas. Parašė ir „Radijo hakerio parankinę knygą“ (1986). Jo „Manos mašina“ (1978) remiasi „Zoharo“ skyriumi „Senovės dienos“ ir daro išvadą, kad bibliniais laikais egzistavo įrenginys, gaminęs dumblius maistui.