|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Jie degino eretikus, ar ne?
Sakoma, kad mokslas ieško tiesos, tačiau karti tiesa yra ta, kad tie, kurių [požiūriai susikerta su nusistovėjusiomis teorijomis, neretai tampa išjuokti, jiems ribojamos publikavimo galimybės ir praranda finansavimą tyrimams. Išvadinti ką nors eretiku visada yra lengva. Apaštalo Jokūbo laiške rašoma: Liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti (Jok 3, 8) ir Kas nenusideda kalba, tas yra tobulas žmogus (Jok 3, 2). Viena iš gyvenimo tiesų, kurią baruose gerdami alų išmoksta visi pirmakursiai filosofijos studentai, - daugelis ginčų kyla vien todėl, kad žmonės skirtingai supranta žodžius, neapsibrėžia sąvokų arba įsikibę vienos kalbinės formos tik dėl puikybės ir užsispyrimo ima reikalauti iš pašnekovo, kad būtų pripažinta būtent tokia tezė, kokią suformulavo pareiškėjas. JAV astronomo Halton Arp'o2) atvejis gali būti pavyzdžiu, kaip veikia toji sistema. Arpas, mokęsis pas Edvinas Hubble, buvo sistemingai nustumiamas į šalį, kai pranešinėjo apie kvazarų ir galaktikų stebėjimus, kurie metė abejonių šešėlį ant paplitusio požiūrio, kad Visata plečiasi. Apogėjus pasiektas 9-me dešimtm., kai Arpo ėmė neprileisti prie teleskopų pagrindinėse observatorijose. Čia reikia prisiminti precedentą, kai 17 a. Bažnyčia pasmerkė Galilėjų, kurio stebėjimai teleskopu leido tvirtinti, kad Žemė sukasi apie Saulę, kas prieštaravo Bažnyčios požiūriui. Šiandien pasipriešinimas naujoms idėjoms kyla iš pačios mokslinės bendruomenės, Britų mokslininkas James Lovelock1) knygoje Mažasis mokslas rašo: Mokslo 'skaistumą' saugo pačių prisiimta inkvizicija, kuri vadinama kolegų recenzija. Ji neuždarys į kalėjimą ir nesudegins, tačiau gali sužlugdyti karjerą cenzūruodama publikacijas ir apribodama finansavimą. Beje, jo nuomone, tikroji Inkvizicija buvo padoresnė tvarkydamasi su disidentais. Disidentai efektyviai nutildomi daugeliu būdų. Nors jie gali rasti alternatyvius kelius į viešumą, tai, kad jie savo idėjų neskelbia rimtuose žurnaluose ar prestižiniuose susirinkimuose sumažina jų svorį. Paul Marmet'as3) buvo gerbiamas Kanados fizikas, kol jis nepradėjo ginčyti kvantinės mechanikos ortodoksinio aiškinimo. Jis knygoje Absurdai fizikoje skundžiasi: Prieš kelis šimtmečius jie sudegino Bruno ir įkalino Galilėjų. Mūsų laikais, Kopenhagos interpretacijos disidentas yra nustumiamas ir vadinamas keistuoliu. Ir net jei Nobelio premijos laureatai turi sunkumų klibinant vyraujančias nuostatas, tai kaip šiandien tai padaryti būtų galėjęs jaunasis Einšteinas, kuris tuo metu tebuvo nežymus klerkas patentų biure? Žinoma, ne kiekvienas disidentas yra Einšteinas, laukiantis, kada galės išskleisti sparnus. Išsišokėliai gali tebūti tik įkyruoliai ir kažkur reikia nubrėžti liniją. Prancūzijos akademija pasielgė būtent taip 1775 m. paskelbusi, kad daugiau nepriims apskritimo kvadratinimo uždavinio sprendimų. O kai kuriose šalyse yra įstatymai, neleidžiantys patentuoti amžinojo variklio išradimų. Tyrinėjimų laisvė irgi pasiekia ribas, kai tam tikros temos tampa tiek socialiai ar ideologiškai jautrios, kad net negalima jų aptarinėti. Tokioje terpėje mokslininkai gali jaustis cenzūruojami vien dėl to, kad jų tyrimai pažeidžia tam tikrų gupių nustatytas nuostatas. T. Kunas Mokslo revoliucijų struktūra teigė, kad tam tikrą sritį tyrinėjantys mokslininkai turi bendrą principų rinkinį, naudojamą visų reiškinių aiškinimui. Jie gali nepriimti minties, kad jų paradigma yra klaidingai ir neklausyti jokių argumentų. Šiuo metu kosmologijoje dominuojanti paradigma yra Didžiojo sprogimo teorija, teigianti, kad besiplečianti Visata susidarė maždaug prieš 15 mlrd. metų iš smulkučio nepaprastai tankios materijos gumulėlio. Tačiau nemažai gerbiamų mokslininkų, tarp kurių yra ir Nobelio premijos laureatas Hannes Alfven'as4), nemano, kad viskas įvyko būtent taip. Tačiau ar visada rašantieji ir žurnalistai atsižvelgia į tokias nuomones? Ar ne per dažnai jie priima, kad vyraujanti teorija yra vienintelė teisinga? Tokiose srityse kaip kosmologija skirtingi požiūriai neturi betarpiško poveikio. Kažin, ar vėžio gydymas ar namo statyba bus paveikta Visatos plėtimosi greičio, bet imant kitus dalykus, pvz., globalų atšilimą, viešas paskelbimas gali būti svarus paveikiant politinius sprendimus. Disidentų ir nekonformistų nutildymas nėra vien akademinis klausimas. 1) Džeimsas Lavlokas (James Ephraim Lovelock, g. 1919 m.) britų mokslininkas, aplinkosaugininkas, futurologas. Išgarsėjo sukūręs Gajos hipotezę, pagal kurią Žemė yra superorganizmas. Kritikuoja klasikines gamtosaugines organizacijas ir doktrinas, yra atominės energetikos šalininkas. Studijavo chemiją ir mediciną. 1957 m. išrado elektroninį dujų chromatografijos detektorių, leidusį nustatyti, kad visur yra pesticidų likučių. Vėliau juo buvo apptikta chloro-fluoro-angliavandenilių, kas paskatino šlipnamio efekto teorijų vystymąsi. 1959 m. pradėjo darbą JAV, 1961 m. pradėjo dirbti NASA, kur pradžioje užsiėmė mėnulio dirvos analizės metodų kūrimu, o vėliau gyvybės paieška Marse, padarydamas išvadą, kad ten gyvybės nėra, tačiau kartu po 1965 m. iškristalizuodamas mintį, kad Žemė yra savaime besireguliuojanti Sistema. Pradžioje NASA šią hipotezę sutiko priešiškai, tačiau vėliau atsirado patvirtinančių faktų (pvz., ekspedicijos RV Shackleton laivu metu). Gajos teoriją mielai priėmė aplinkoapsaugininkai; jai jis skyrė 6 knygas. Jis perspėja ir apie katastrofą dėl globalaus klimato atšilimo. 2) Heltonas Arpas (Halton Christian "Chip" Arp, 1927-2013) amerikiečių astronomas, žinomas pekuliarinių (keistų) galaktikų atlasu (1966). Buvo užkietėjusiu ateistu. Taip pat žinomas kaip Didžiojo sprogimo teorijos kritikas, pasisakęs už nestandartinę kosmologiją su vidiniu raudonuoju poslinkiu. 7-me dešimtm. išsakė idėją, kad kvazarai yra iš galaktikų branduolių išsviesti objektai, kuri prieštaravo M. Šmidto prielaidai, kad tai nepaprastai tolimos galaktikos (ką grindė jų žymus raudonasis poslinkis). Ir Arpo hipotezė apie raudonojo poslinkio periodiškumą nėra lengvai atmetama. 3) Polis Marmetas (Paul Marmet, 1932-2005) kanadiečių fizikas, žinomas kaip kartu L. Kerwinu sukūręs aukštos skiriamosios gebos elektronų selektorių skirtą neigiamų jonų būsenoms tirti. Parašė daugybę straipsnių ir nemai knygų. Gyvenimo pabaigoje ėmė kritikuoti kvantinės mechanikos Kopenhagos interpretaciją, o taip pat reliatyvumo bei Didžiojo sprogimo teorijas, išleisdamas knygą Absurdai šiuolaikinėje fizikoje (1993). Šių idėjų išsakymui palaikė www svetainę. 4) Hanesas Alfvenas (Hannes Olof Gosta Alfven, 1908-1995) švedų elektrotechnikas,
specialistas plazmos klausimais, Nobelio premijos laureatas (1970) už darbus
magnetohidrodinamikos srityje. Prisidėjo tiriant tokius reiškinius kaip šiaurės pašvaistė, Žemės radiacinių juostų,
geomagnetinių audrų, o taip kometų uodegų ir Saulės sistemos susidarymo, plazmos dinamikos galaktikoje klausimus.
1963 m., remdamasis plazmos pobūdžiu, nuspėjo Visatos dideliu masteliu siūlišką struktūrą. Jo nuomone, elektriniai
laukai yra svarbesni Visatoje už magnetinius. Jo idėjomis remiasi alternatyvi Didžiajam
sprogimui plazminė kosmologija. Papildomai skaitykite:
|
