Global Lithuanian Net: san-taka station: |
Akmenuotosios Tunguskos pilys
Michailas Aleksandrovičius Zaplatinas [ Pateikiame ištraukas iš šios kelionių apybraižos; ypatingai jos vietas, susijusias su Tunguskos meteoritu. Toji K.P. Florenskio ekspedicija įvyko 1958 m. vasarą]. Vietoje pratarmės
Prasidėjo 1958 m. vasara. Mane traukė tolimai kelionei. Su Mosnaučfilm kino studijos vyriausiu
dispečeriu įvyko toks pokalbis.
- Ar nėra kokios tolimesnės ir sunkesnės ekspedicijos? paklausiau. Aš nustėrau: iš kur jis galėjo sužinoti mano slapčiausias svajones? Negalvodamas beveik sušukau: Taip prasidėjo mano įdomi kelionė į prie tolimos Akmenuotosios Tunguskos; kelionė, kurios tikslas buvo
filmas apie meteoritinės ekspedicijos darbą.
Prieš išvykstant aš užsiėmiau skubia knygų apie Akmenuotąją Tunguską paieškomis. Man pavyko
išsiaiškinti štai ką.
1877 m. pusę upės nuo jos žiočių ištyrinėjo geologas I.A. Lopatinas, sudaręs labai trumpą geologinę
ataskaitą, sutilpusią į 3-4 psl.
1921 m. nuo ištakų iki žiočių plaustu nuplaukė Krasnojarsko ornitologas A.J. Tugarinovas, taip pat
parengęs labai trumpą upės aprašymą.
1924 m. Tugarinovo maršrutą pakartojo geologas S.V. Obručevas, parengęs populiaresnį, tačiau taip
pat trumpą kelio upe aprašymą, kuriame daug vietos skiriama geologijai.
Sunku buvo įsivaizduoti upę pagal tuos trumpus aprašymus. Todėl nekantriai svajojau apie kelionę.
... Man nusišypsojo laimė su meteoritine ekspedicija pabuvoti pačiuose nuošaliausiuose Tunguskos
taigos kampeliuose ir nufilmuoti mokslininkų, tyrinėjančių Tunguskos katastrofą, darbą.
Tačiau šioje knygoje bus kalbama, tiesą sakant, ne apie
Tunguskos meteoritą, kurio išnykimo paslapties
mokslininkai iki šuiol iki galo neatskleidė. Aš, kaip keliautojas, papasakosiu apie vietas, virš kurių įvyko
sprogimas, ir apie į ten vedančius kelius. Papasakosiu apie Akmenuotąją Tunguską, pasakišką jos krantų
grožį, apie kelionę palei jos neramią vagą, tarp tikros akmeninės fantazijos ir apie gerus žmones, su kuriais
susitikau kelyje. [ ... ]
Savo kelioninius užrašus skiriu tiems, kurie aistringai myli gamtą ir keliones, kam mielos ryto žaros miške
ir spygliuočių taigos kvapas, kas pirmenybę prieš prabangiausius viešbučius teikia palapinei ir neišrankiai
vakarienei prie laužo, ką traukia neištirti kalnai ir taigos klampūs takai.
Į tolimą Vanavaros gyvenvietę
Trimis lėktuvais su persėdimais aš pasiekiau Akmenuotąją Tunguską, atskridęs keliomis dienomis
anksčiau už meteoritinę ekspediciją, iš Maskvos išvykusią traukiniu. Pradiniu ekspedicijos punktu buvo Vanavara.
Buvau vienas, be asistento ir administratoriaus, su filmavimo aparatūra, svėrusia apie 200 kg.
Skrydis nuo krasnojarsko iki Vanavaros man suteikė didelį malonumą. Dar niekada nebuvau iš lėktuvo
matęs beribių taigos platumų. Niekada nematęs plačios Angaros juostos, tekančios tarp žalių krantų prie
Bogučano ir Kežmos. Net iš oro Angara atrodė didinga upe.
Ypač nustebino pelkėtos erdvės tarp Kežmos ir Vanavaros. Mažutis lėktuvėlis, tarsi smulkus vabzdys,
sklendė virš tamsiai žalio vandenyno, kuriam, atrodė, nėra galo. Taigoje kartais šmėkščiojo taisyklingos
apvalios formos ežerėliai ir pelkės. Pilotas, rodydamas į vieną jų, paklausė: Pilotas įdėmiai žiūrinėjo po žemę, tarsi kažko ieškodamas. Pastebėjęs, kad seku jo žvilgsnį,
šypsodamasis tarė: Netrukus miške sublizgėjo dviejų upių juostos. Viena jų, mažesnioji, įtekėjo į didesniąją.
- Tetere! pilotas parodė mažesniąją. O tai Akmenuotoji Tunguska.
Susidomėjęs žiūrėjau į up, vinguriuojančią tarp nuošalių pelkėtų krantų. Tad štai kokia tu, Akmenuotoji
Tunguska. O kodėl Akmenuotoji? Kur gi akmenys?
Ant kranto pasirodė didelis kaimas. Tai Vanavara. 300 namų išsidėstė palei upę. Plačią gyvenvietės
juostą kirto penkios plačios gatvės su skersgatviais. Iš lėktuvo gerai matėsi. Kaip viena gatvių strimgalviais
nulėkė motociklininkas, paskui jį nuvažiavo šviesi Pobeda. Prie namų stovėjo keli sunkvežimiai.
Po minutės mes nusileidome prie buvusios nuošalios faktorijos, kurią dar 1928 m. tesudarė vos 3-4
trobos.
Kelias valandas praleidau aerouoste laukdamas transporto, turinčio nuvežti į gyvenvietę mano kino
aparatūrą.
Iš atskrendančių lėktuvų tiesiog visomis šeimomis lipo
evenkai.
Pasirodo, kad norint patekti iš vienos
gyvenvietės į kitą, vietiniai jau retai eina klampiais takais, kaip būdavo anksčiau. Evenkams lėktuvas tapo
įprasta transporto rūšimi. Miestietis taip dažnai nesinaudoja lėktuvu, kaip taigoje pasimetusių gyvenviečių
gyventojai.
Dispečeris paskelbė apie eilinio lėktuvo atvykimą. Po kurio laiko į aerostoties pastatą įėjo barzdotas
liesas seniokas su kuprine ant pečių. Peržvelgęs visus, kreipėsi į mane: Prieš mane stovėjo vienos iš L.A. Kuliko ekspedicijų dalyvis Konstantinas Dmitrievičius Jankovskis.
Apie tai, kad jis dalyvaus būsimoje meteoritinėje ekspedicijoje, sužinojau dar Maskvoje. Tai buvo jau ne
jaunas, tačiau žvalus vyriškis ir, kaip vėliau paaiškėjo, nenumaldomas keliauninkas.
Pagaliau atvyko transportas mano kino aparatūrai, ir mudu su Jankovskiu nuvykome į gyvenvietę.
Tą dieną mes nesiskyrėme. Konstantinas mane supažindino su Vanavara ir faktiškai pats pažindinosi su
juo iš nauja, nes nebuvo čia nuo 1930-ųjų. Jis prisiminė tik kelis aptriušusius namus, per kažkokį stebuklą
išlikusius iki mūsų dienų. Senąją Vanavarą priminė ir gyvenvietės centre stovintis medinis stulpas su išraižytu
užrašu: 1929 metų astroradijopunktas.
Į visus kitus statinius Jankovskis žvelgė nustebęs ir be paliovos šūkčiojo: Vanavaros pakrašty, ten, kur ant aukšto Akmenuotosios Tunguskos kranto puikuojasi ligoninių miestelio
pastatai, jis pasakė:
Upėje pasigirdo švilpimai. Prie kranto bėgo vaikai, paskui juos skubėjo suaugusieji. Remdamiesi į lazdas,
slinko seniokai. Iš visų pusių sklido balsai: Ant Akmenuotosios Tunguskos kranto susirinko beveik visi Vanavaros gyventojai. Ten nuėjome ir mes.
Prie lygaus, tačiau staigiai prie upės krentančio pievos kranto švartavosi plokščiadugnių valčių
karavanas su savaeige barža ir kateriu. [ ... ]
- Matote, kas vyksta, - ištarė Konstantinas, - dabar iki Vanavaros plaukioja barža ir kateris, o prie Kuliko
valtis gi traukdavo tik jungu.
Prasidėjo iškrovimas. Po valandos krantas buvo apstatytas dėžėmis, statinėmis, maišais, ryšuliais.
Vanavarai ta diena buvo švente. Kartą metuose, pavasarį, kai pavojingus Akmenuotosios Tunguskos
slenksčius slepia pakilęs vanduo, valčių karavanas ir savaeigė barža iš Krasnojarsko atgabena visas
reikiamas prekes ir produktus. Taip tolimas rajonas visiems metams aprūpinamas pirmos būtinybės daiktais.
Tam reisui Vanavaros gyventojai skiria didelį dėmesį: kokias prekes šįkart atvežė, ką bus galima
nusipirkti žiemą?
Savaeigės baržos kapitonas, kresnas, neaukštas vyras, įdėmiai žvilgčiojo į sužymėtą matuoklę, esančią
vandenyje prie kranto, ir šūkavo krovikams: Nuo Vanavaros iki vietos, kur Akmenuotoji Tunguska įteka į Jenisiejų, upe bus per tūkstantį kilometrų.
Vandens lygio kritimas gresia karavanui daugybe nemalonumų ties slenksčiais.
[ ... ] Susipažinimą su Vanavara tęsiau ir kitą dieną. Daugiau detalesnių faktų sužinojau rajono
vykdomajame komitete, kai pradėjau filmavimą.
Vanavara kaip Tunguskos-Čuno rajono centras pradėta statyti 1935 m. Iki tol rajono centras buvo
Strielkės kaime prie Čuno upės, nuošalesnėje, nuo gyvenamųjų vietų nutolusioje vietovėje. Dabar gi
Vanavara didelis gyvenamasis punktas. Pačiame centre yra plati aikštė, kurią supa Kultūros namų, TSKP
rajoninio komiteto, rajono tarybos vykdomojo komiteto, paruošų kontora, valgyklos, pašto, banko,
parduotuvės, mokyklos pastatai.
[ ... ] Ekspedicijai vadovavo Geologinių-mineraloginių mokslų kandidatas K.P. Florenskis, patyręs keliautojas
ir mokslininkas. Jo pavaduotoju buvo patyręs geologas, daug metų skylęs Kolymos tyrinėjimui, stiprus
seniokas, mėtytas ir vėtytas klampynų pėdsekys, Valstybinės premijos laureatas Borisas Ivanovičius
Vronskis. Jis jau senai buvo pensijoje, tačiau, kai tik ateidavo vasara, jis negalėjo sėdėti tvankiame mieste, jį
nesulaikomai traukė į taigą, prie žygeiviško gyvenimo.
Ekspedicijoje dalyvavo chemijos mokslų daktaras Piotras Nikolajevičius Palėjus, pagyvenęs vyriškis,
aistringas medžiotojas ir žygių po klampynes mėgėjas.
Šie trys patyrę keliautojai kartu su K.D. Jankovskiu sudarė, taip sakant, pagrindinį ekspedicijos
branduolį. Likę jos dalyviai jauni specialistai; tarp jų buvo astronomas, minerologas, chemikas, fizikas...
[ ... ] Prireikė kelių dienų, kad būtų surinkta visa reikiama įranga ir iš kolūkio pasiskolinti elniai. [ ... ] Jau
aišku, kas iš evenkų
bus mūsų vedliais. Tai Afanasijus Doonovas ir Andriejus Dženkoulis. Jie ves
ekspediciją į tas vietas, kur 1908 m. virš taigos įvyko kosminė katastrofa. Afanasijus Doonovas, geraširdis
storulis apvalainu veidu, patiko iš pirmo žvilgsnio. Andriejus Dženkoulis buvo žemas ir liesas, su nuolatiniu
gudručio žvilgsniu akyse. Jis į mus, ypač jaunus ekspedicijos dalyvius, žvelgė su tam tikru pranašumo
jausmu. Vėliau aš jį supratau: jis mus laikė visai neprisitaikiusius prie atšiaurių Tunguskos taigos, kurią
pažino puikiai, sąlygų.
Vedliai susiruošė į taigą su savo žmonomis patyrusiomis elnių augintojomis Tatjana Dženkoule ir Nina
Doonova. Tarp kitko, Ninos motina ta pati garsi evenkė Akulina, kuti Tunguskos meteorito sprogimo metu
gyveno taigoje prie pat jo kritimo vietos. Andriejus Dženkoulis buvo vedlio evenko, vedusio Kuliką į taigą,
sūnumi. Kuliko ekspedicijos metu Andriejus buvo mažas berniukas, su tėvu ir motina gyveno čume ir kartu su
jais dalyvavo žygiuose. Jis gerai prisiminė nenuilstamą meteoritų tyrinėtoją.
- Geras žmogus buvo Kulikas, - man pasakė Andriejus.
Daug laiko praėjo nuo tada. Andriejus buvo Didžiojo Tėvynės karo dalyviu. Nemažai priešų nuskynė jo
snaiperio kulka. Tapo karininku, raštingu žmogumi. Tačiau gimtoji taiga traukė pas save. Be jos jis negalėjo
gyventi. Po karo Andriejus paliko armiją ir tapo elnių augintoju bei medžiotoju.
Kiekviename žmoguje glūdi nepaaiškinama jėga, kuri atkakliai traukia jį į gimtąsias vietas. [ ... ]
Mūsų vedlių tėvai buvo klajokliai. O dabar Afanasijus Doonovas turi erdvų namą su daržu. Andriejus
Dženkoulis irgi turi namą. Tačiau į akis krenta nepaprasta evenkų detalė: abiejų evenkų kiemuose stovo
čumai.
Susidraugavęs su Andriejumi nuo pirmų dienų, jo paklausiau: Ir tada išklausiau ilgą kalbą, ginančią čumą.
Senelių paveldo atsisakyti nereikia. Čumas vasarą turi savo pranašumų, Tai, visų pirma, kilnojamas,
greitai surenkamas namas. Jis patikimai gina žmones nuo lietaus ir vabzdžių. [ ... ] Namo kieme stovintis
čumas tai vasaros rezidencija. Jame tyresnis oras nei troboje, iš jo lengviau nei iš trobos išrūkyti uodus.
Be to, kas gi ruošia vasarą maistą troboje! Ant laužo, užkurto kieme, viską gerokai greičiau paruoši. O beje,
vienu metu turėti namą ir čumą ne taip jau ir blogai!
Aš pagalvojau, kad evenkams visai atsisakyti čumo nebūtina...
Link meteorito katastrofos vietų
Aukštutine Lakura ir Čamba
Pagaliau atėjo išvykimo diena. Visa įranga buvo atgabenta prie upės. Pirmą maršruto dalį turėjome atlikti
vandeniu.
Mes sukrovėme visą įrangą į didelę valtį ir nuplaukėme žemyn Akmenuotąja Tunguska prie Aukštutinės
Lakuros žiočių. Ten iš elnių bandos Doonobvas ir Dženkoulis turėjo paimti mūsų ekspedicijai skirtus elnius.
Atėjo Sibiro spalvingos vasaros metas. Krantai pasidengė gėlių kilimais. Laukymės buvo padabintos
stambiais rožiniais bijūnai, ryškiai oranžiniais burbuliais, violetinėmis kurpelėmis. Žydėjo raudonoji lelija-
viendienė. Niekur, išskyrus Sibirą, nemačiau tokio gausaus žydėjimo!
Vakarop atplaukėme prie Aukštutinės Lakuros, kur buvo įrengta pirmoji mūsų stovykla. Evenkai,
pasiėmę balnus elniams, pėsti nuėjo prie kolūkio bandos.
Aukštutinė Lakura dešinysis Akmenuotosios Tunguskos intakas nedidelis upelis, kokių šimtai tame
krašte. Jos aukštupyje keletas stambių ežerų, kuriuose gausu žuvų, o krantai ištisai apaugę mėgstamu elnių
maistu elnių samanomis arba elnine šiure. Tai ir traukia į čia kolūkio elnių augintojus.
Anksti rytą mus pažadino trepsėjimas prie palapinių. Iš miško lėkte išlėkė elnių banda. Gyvuliai apsupo
mūsų laužą, matyt gindamiesi nuo uodų.
Stori, kraujo pritvinkę jauni elnių ragai yra uodų mylimas jaukas. Kad kaip nors atbaidytų kraujasiurbius
nuo gyvulių, evenkai
kuria laužus-dūmintojus.
Netrukus aplink mūsų laužą ėmė dūmyti dar keli dūmintojai.
[ ... ]
Andriejus Dženkoulis pakvietė mane pirštu: Jis privedė mane prie vieno iš medžių, tarp kurių gulėjo ilsėdamiesi elniai. Pirmą akimirką išsigandęs
atsilošiau nuo kamieno: medžio žievė judėjo! Įsižiūrėjęs supratau, kas yra: lapuočio kamienas nuo apačios iki
viršaus buvo aplipęs kruvinai raudona kraujo prisisiurbusių uodų mase. Išsipūtė vabzdžių kūneliai vos
nesprogo. Uodai jau nepajėgė skristi. Buvo bjauru matyti tą gyvą judančią žievę iš mažų raudonų burbulų!
To siaubingo reginio net nefilmavau (dėl ko dabar gailiuosi).
[ ... ] Apsinakvojome ant žalio, gėlėmis nusėto [Čambos] upės kranto. Uodai siautėjo. Aukštos laužų
liepsnos šimtais degino nepasisotinančius vabzdžius. Apsvilę jie krito į kibirą su koše. Traukti juos iš ten
buvo beviltiška: vietoje ištrauktų krito dešimtys kitų. Jegoras Ivanovičius Malinkinas, budintis virėjas, maišė
kibire ir kalbėjo: Nakčiai su Malinkibu taisomės vienoje palapinėje. Kad išvytume uodus, prieš įėjimą sukuriam nedidelį
rūkintuvą ir ilgai kovojam su kiekvienu vabzdžiu. Jegoras velniuojasi: Link trobelės prie Chušmos
Kitą dieną Čambos krantu priėjome nedidelį slenkstį. Nuo čia prasideda Kuliko takas, vedantis Chušmos
upės link. Kadaise toje vietoje ant kranto stovėjo trobelė. Po kurio laiko takas atsirėmė į pelkę ir joje dingo.
Vedliai sėdo ant elnių. Mums teko eiti vos ne iki kelių per vandenį, šokinėti nuo kupsto ant kupsto. [ ... ]
Tiesa sakant, jokių tako pėdsakų nesimato vientisa pelkė bei nuskurusi taiga. Tik rudoje durpių pliurzoje
matosi ką tik nuėjusio elnių karavano pėdsakai.
- Prieš 30 m. čia tikrai buvo takas, - pasakė Florenskis.
Zpo kelių valandų pasiekėme nuošalų Makiktos upelį, tekantį tarp nesibaigiančių pelkių, ir patraukėme
palei jo vagą. Tenka iš aulinių batų pilti vandenį bei gręžti autus. Pradeda merkti lietus. Vanduo iš viršaus ir
apačios!
Po kojomis dažnai pajuntamas liūnas. Kad koja nepradurtumėm linkstančio paviršiaus. Mes, remdamiesi
į lazdas, labai lėtai žengiam iš vietos į vietą.
[ ... ] Eidamas per taigą, įsižiūri į ekspedicijos dalyvius. Vanavaroje įvyko tik oficialus pristatymas, o
žygyje sugebėjau geriau pažinti žmones.
Dvi merginos, Olia ir Tamara, stengėsi visada būti priekyje. Tiesa, kavalieriai atsirasdavo iškart, kai tik
mūsų palydovės atsidurdavo sunkesnėse padėtyse.
Vyriausiu ekspedicijos dalyviu buvo Piotras Nikolajevičius Palėjus. Tačiau ir jis žvaliai žingsniavo per
pelkes ir neatsiliko nuo jaunųjų.
Ypač mane žavėjo ekspedicijos vadovas Florenskis. Kuklus ir iš pirmo žvilgsnio nerangus žmogus,
taigoje jis pasirodė esąs tikru pėdsekiu. Buvo nuostabu, kad prigimtinis miestietis taip laisvai orientuojasi
sunkiomis vietos sąlygomis. Jis eina tiesiai per išlaužas ir sopkas, drąsiai braunasi per pelkes ir liūgynes.
Šautuvas, spiningas, kompasas ir žemėlapis štai jo nuolatiniai palydovai. Nenuilstantis žmogus, tikras
tyrinėtojas!
Vakarop pasiekėme Makiktos aukštupį. Perėję ją, einam pelkėta įduba tarp sopkų. Prieš mus dideliame
plote styrojo išdžiūvęs miškas. Kai kurių sopkų šlaituose medžiai ištisai nuversti, beje, kamienai nukreipti į
vieną pusę, tarsi čia būtų praūžęs milžiniškos jėgos uraganas.
Kirilas Pavlovičius sustabdė mus ir parodė į tolį:
- Atkreipkite dėmesį: mes artėjame prie vietų, kurias paveikė meteorito sprogimo banga. Šių sopkų
grandinę Kulikas pavadino Makiktos vėriniu.
Makiktos aukštupyje Kirilas kartu su nedidele grupe liko krante kad paimtų grunto mėginius. Kartu su
mumis likau ir aš. [ ... ] Kai buvo paimti grunto mėginiai, susėdome prie laužo. Zotkinas su Kučajum
kruopščiai užrašinėjo ant mažų maišelių su žeme kur ir kada paimtas mėginys. Tamara juos dėjo į kuprines.
Florenskis, ištiesęs žemėlapį, kryžiukais žymėjo vietas, kur dar reiks paimti mėginių. [ ... ]
Virš mūsų, sukėlęs visuotinę nuostabą, triukšmingai praskrido kurtinys ir dingo tamsioje miško tankmėje.
Upelyje girdėjosi kiršlių plekštelėjimai.
- Taigos glūduma... mąsliai tarstelėjo Florenskis. Florenskis pasitaisė akinius, pagalvojo. Aš pasiruošiau klausyti.
- Štai kas nutiko prieš daug metų šioje Sibiro glūdumoje, - pradėjo Kirilas. 1908 m. birželio 30 d. virš
Tunguskos taigos įvyko grandiozinė kosminė katastrofa. Dangumi pralėkė milžiniškas ugninis rutulys.
Pasigirdo kurtinantys sprogimai. Oro banga sukrėtė orą kelis šimtus kilometrų. Sako, kad tolimose nuo
Vanavaros gyvenvietėse buvo išdaužti namų stiklai, nuo smūgio bangos netgi gatvėse griuvinėjo žmonės.
Daugiau nei tūkstančio kilometrų atstumu girdėjosi sprogimas ir matėsi akinančio kūno skridimas. Tokio
įvykio Sibiro istorijoje dar nebuvo.
Daug aiškinimų, prielaidų ir hipotezių sukurta dėl šio išskirtinio įvykio. Kai kurie mokslininkai, tarp jų ir
Kulikas, tvirtino, kad tai buvo meteoritas. Tačiau jo paieškomis niekas tada neužsiėmė. Tik po Slalio
revoliucijos mokslininkai gavo galimybę iš pagrindų imtis Tunguskos katastrofos tyrimo.
1924 m. geologas S.V. Obrucevas keliavo Akmenuotąja Tunguska. Vanavaroje jis stabtelėjo, kad
apklaustų vietinius gyventojus apie meteoritą. Evenkai
atsakinėjo labai nenoriai, tikindami, kad meteorito
kritimo vietoje vaikštinėti pavojinga, kad ten išverstas ir sudegintas visas miškas. Mokslininkui pasirodė, kad
jie netgi slepia kritimo vietą, nes ją laiko šventa.
Tačiau klausinėjant Obručevui vis tik pavyko išsiaiškinti, kad išversto miško sritis randasi jau jums
žinomuose aukštupiuose, - Kirilas ranka parodė upę, - Makiktos, Chušmos ir Kimčos. Iš kai kurių skurdžių
duomenų Obručevas sudarė šių vietų planą.
Kuliko ekspedicijos metu daug rašė apie Tunguskos meteoritą. Tačiau pats meteoriras nebuvo surastas:
jis paslaptingai dingo... paskutiniais metais mokslininkai išsako prielaidą, kad tai buvo ledinis nedidlės
kometos branduolys, kuris sprogo aukštai virš žemės. Atsirado netgi fantastinė hipotezė, spėjusi, kad virš
Tunguskos taigos avariją patyrė kosminis laivas, pas mus atskridęs iš kitų pasaulių...
Nespėliosim, kuri iš šių hipotezių artimesnė tiesai. Tikėsim, kad tai vis tik buvo meteoritas ir jis privalo po
savęs palikti pėdsakus žemėje didelių gabalų arba smulkiausių dulkelių pavidalu. Mūsų ekspedicijos tikslas
surinkti kuo daugiau grunto mėginių iš viso rajono ur aptikti tas daleles.
Mes su jumis pasiekėme Makiktos aukštupį. Dabar vyksim prie Chušmos krantų, tada aplankysim Kimčą
ir visur imsim mėginius.
- Ir staiga aptiksim meteorito skeveldrą! šypsodamasis pasakė Žotkinas. Po Florenskio pasakojimo taiga man ėmė atrodyti dar paslaptingesne...
[ ... ] Mes vykstame toliau. Šio kalnagūbrio šlaite mums teko stebėti labai įdomų reiškinį. Čia augo daug
keistai išlenktų medžių. Sprogimo jėga, matyt, prie žemės prilenkė jaunuolyną, jauni medžiai augo gulėdami ir
pamažu savo viršūnes kėlė į dangų. Jų kamienai išsilenkė lanku. Įdomu, kad visų kamienų lankai nukreipti
griežtai viena kryptimi. Vietomis mums pasitaikydavo gulintys ant žemės lapuočių kamienai su nežymiai
pakilusiomis viršūnėmis; iš kamienų vertikaliai augo stori medžiai. Matyt, prieš 50 m. šie medžiai buvo tik
jaunų lapuočių, išverstų meteorito sprogimo metu susidariusios smūgio jėgos, šakomis. Kai kurie iš nuverstų
medžių nežuvo ir tebeaugo horizontalioje padėtyje, o jų šakos su laiku virto savarankiškų medžių kamienais.
Penktos dienos pabaigoje mes pasiekėme ilgai lauktą Chušmą. Lijo lietus, tačiau nuošalus upelis buvo
žavus ir lietingą dieną. Mes perbridome upelį, už kelių šimtų metrų ant kranto nedidelės kalvos papėdėje,
galingų lapuočių pavėsyje, pasirodė trobelė. Greta stovėjo žema pirtis. Nuošaliau, miške, ant dviejų stulpų
buvo iškilęs labazas.
Chušma čia teka taip vaizdingų krantų, apaugusių aukštu mišku. Nuo gūbrio, po kuriuo prisiglaudė
trobelė, atsivėrė nuostabus vaizdas į upės vingį. Po gūbriu į Chušmą įteka Čurgimo upelis. Ta vieta patiko
Kulikui; čia jo pirmųjų dviejų ekspedicijų metu buvo įkurta bazė, kuria pavadino Chušmos prieglobsčiu.
Buvo pastatytas namas, pirtis ir labazas,
[ ... ] - Tarsi vakar čia buvau: visa guli savo vietose! nustebęs ir šiek tiek liūdnai sakė Jankovskis.
Mes tylomis žvelgėme į jį ir neklausinėjome: visiems buvo suprantami žmogaus, patekusio į pažįstamas
vietas po daugelio metų, jausmai. Po to visi patyliukais išsiskirstė: tegu seniokas pabūna vienas su savo prisiminimais!
Kitą dieną ekspedicijos dalyviai ėmėsi reikalų. Jie turėjo miniatiūrinius įrenginius butarus, primenančius
nedideles dragas aukso plovimui. Butare įtaisyti galingi magnetai, dirvos plovimo metu sugaunantys
magnetito daleles, kuriomis ypač gausi Tunguskos taigos žemė.
Vronskis ir Zotkinas kasdien kruopščiai darbavosi. Įvairiose taigos vietose jie ėmė grunto pavyzdžius ir
plovė jį butaru, rinko ir džiovino magnetito miltelius, kruopščiai rūšiavo ir užrašydavo, kuriose vietose imtas mėginys.
Tada išdžiovinti milteliai atitekdavo Piotro Palėjaus nuožiūrai. Jis ant žemės išsidėliodavo savo
nešiojamą cheminę laboratoriją ir pradėdavo burti. Meteoritai, kaip žinoma, turi nikelio. Šio metalo buvimą ir
privalėjo patikrinti Piotras.
Mokslininkai mano kad sprogimo metu Tunguskos meteoritas galėjo suskilti į smulkiausias dalelytes. Jos
nusėdo į gruntą ir dabar jas išskirti galima tik cheminiu būdu. Jei meteoritas buvo metalinis, jo suskilimo
produktus aptikti nesunku. Padidintas nikelio kiekis dalelėse vienas meteoritinės prigimties požymių.
Palėjus ilgai ir atkakliai terliojosi su reaktyvais. Pagaliau, nusikamavęs, jis atsiplėšė nuo prietaisų ir
nusivylęs ištarė: Taigi, mėginiuose prie Chušmos trobelės šis metalas neaptiktas. Na ką gi, priekyje dar daug maršrutų
per Tunguskos taigą, ir viltis nepalieka tyrinėtojų.
Į Kuliko sodybą
1929 m. nuo Chusmos prieglobsčio palei Čurgimo upelį į Didžiosios daubos pusę per mišką buvo
iškirstas 8 km ilgio takas. Ten tarp pelkių, Stoikovičiaus kalno papėdėje, buvo įrengta paskutinė bazė
Kuliko sodyba. [ ... ]
Artėjam prie garsiosios įdubos, virš kurios įvyko meteorito sprogimas. Jaučiam lengvą jaudulį priešais
tas visam pasauliui žinomas ir visiškai negyvenamas vietas, pasimetusias Tunguskos taigos glūdumoje. [ ...
] Takas mus nuveda prie Stoikovičiaus kalno. Dideliu miškingu kupolu jis išsiskiria plačioje pelkėtoje įduboje.
Tankiame miške kalno papėdėje netikėtai pasirodo nameliai. Greta jų ant pasvirusių stulpų labazas. Tai
Kuliko sodyba, pagrindinė Kuliko ekspedicijų bazė.
Konstantinas apeina namelius. [ ... ] Jis prieina trobą, kurioje saugota gręžino įranga, pažvelgia į vidų.
Ten viskas guli savo vietoje, kaip 1929-ais.
- Tai mano ūkis. 30 metų išgulėjo... su grauduliu taria Jankovskis.
Pagrindinė troba, kurioje gyveno Kulikas, užaugo beržynu. Norint patekti į vidų, prieš pat jos duris teko
iškirsti tikrą beržų giraitę. Ilgai stukseno kirviai į kamienus, kol atsivėrė priėjimas prie durų. Viduje buvo
betvarkė. Voliojosi šūsnys laikraščių su 1929 metų data, tuščios degtukų dėžutės, stiklainiai, mėgintuvėliai,
kolbos ir foto juostelių pakeliai su etikete Red Star.
Atrodė, kad troba palikta vos prieš kelis metus. Prisiminiau: man buvo 8-i, kaip pirmąkart išgirdau apie
Kuliką. Mano vaikiškoje vaizduotėje jis buvo tikru didvyriu. Ir štai praėjo 30 m., stoviu troboje, kur jis gyveno,
liečiu daiktus, kuriuos lietė jo rankos..
1927-ųjų žiemą TSRS Mokslų akademija į Tunguskos taigą pasiuntė ekspediciją, kuriai vadovavo
Leonidas Aleksejevičius Kulikas žinomas meteoritų tyrinėtojas. Gegužę, kai vietos miške dar slūgso
sniegas, drąsus mokslininkas pasiekė spėjamą meteorito kritimo vietą Didžiąją daubą. Jis išvydo
sukrečiantį vaizdą: visa taiga kažkokios nežinomos jėgos buvo išguldyta griežtai viena kryptimi.
Kulikas apėjo visą Didžiąją daubą ir nustatė radialinį miško išvertimo ppobūdį. Eidamas į vakarus nuo
daubos, jis matė, kad medžiai guli viršūnėmis į vakarus; į rytus nuo jos išlaužos savo viršūnėmis gulėjo į
rytus. Dideliu ratu kalnais į pietus apėjau visą daubą, ir išlaužos tarsi užburtos viršūnėmis irgi lenkėsi į
pietus... Abejonių nebuvo: kritimo centrą apėjau ratu! rašė L.A. Kulikas.
Savo vėlesnių ekspedicijų (1928, 1929-30, 1937-38, 1939) metu Kulikas visą dėmesį sutelkė meteorito
luitų paieškai; tačiau duobėse jų neaptikta. Didysis tėvynės karas nutraukė Kuliko darbus. Jis išėjo savanoriu
į liaudies gynėjus ir žuvo 1942 m. balandžio 12 d.
Praėjo daug metų> Mūsų meteoritinė ekspedicija, vadovaujama K.P. Florenskio, kuris jau apžiūrinėjo
kritimo rajoną 1953-iais, turėjo pratęsti karo nutrauktą Tunguskos meteorito tyrimą. Ką ji žada? Ar dings
paslaptingumo skraistė, į kurią įsupta šio meteorito istorija? Kiekvienas jos dalyvis širdyje puoselėjo viltį. O
man, kaip kino operatoriui norėjosi būtinai nufilmuoti akimirką, kai bus atrasta pirma dangaus kūno skeveldra.
[ ... ] Pačioje kalno papėdėje Šiaurinėje pelkėje randasi vadinamojo Suslovo duobė gana taisyklingos
apvalios formos maždaug 30 m skersmens liūnas. Kulikas užsiėmė jo nusausinimu, spėdamas, kad duobė
susidarė kritus stambiai meteorito skeveldrai. Buvo išrausta tranšėja, kad vanduo nutekėtų iš duobės į
gretimą sausą žemumą. Nuleidęs vandenį ir išvalęs dugną nuo samanų, duobės centre aptiko ... kelmą, kurio
šaknys giliai įaugę į dumblą. Tas netikėtas radinys paneigė meteoritinę Suslovo duobės kilmę. Tačiau Kulikas
buvo nenuginčijamai įsitikinęs, kad meteorito skeveldra vis tik guli to liūno dugne. Ant duobės kranto buvo
pastatyta gręžimo trobelė. [ ... ]
Kulikas meteoritų kraterių ieškojo ir Pietinėje pelkėje. Vienoje pelkės dalyje jo dėmesį patraukė tokia pat
apskrita kaip Suslovo duobė; ją irgi palaikė meteoritinės kilmės ir pavadino Spanguoline. Mūsų ekspedicija
ėmė mėginius tiek Suslovo, tiek Brukninėje duobėse. Tačiau ir juose nikelio nebuvo aptikta. [ ... ]
Visas daubą supančias sopkas Kulikas pavadino rusų ir užsienio astronomų ir meteoritų tyrinėtųjų
vardais: muchino, Severgino, Klarko, Viulfingo ir daugelio kitų.
Prie Čeko ežero
[ Apie naujas paieškas prie Čeko ežero žr. >>>> ]
[ ... ] Skirtą dieną išsiskyrėme trimis kryptimis. [ ... ] Mūsų karavanas, perėjęs Šiaurinę pelkę, sustojo
Kobajo saloje, esančioje į šalį nuo Suslovo duobės. Ji taip pavadinta dėl pavasarinio baltųjų kurapkų
krykavimų kobaj, kobaj. Tai tikra sala. Jos centre yra nedidelė uolėta sopka. [ ... ] Kabajo saloje labai
būdingas miško išvertimas ir čia nufilmavau geriausius meteoritinės katastrofos pėdsakus. [ ... ] Kobajo
saloje Florenskis ir Zotkinas visą dieną tyrinėjo miško išvartas. [ .. ]
Vėl prie Chušmos
[ ... ] Atėjo 1958 m. birželio 30 d. Ekspedicija ruošėsi pažymėti 50-metį. [ ... ] Kitą dieną vėl ėmėmės
darbų. Aplink Didžiąją daubą paėmėm daug mėginių. Ekspedicijos dalyviai juos rūšiuoja ir deda į dėžes.
Kaip besistengė chemijos mokslų daktaras Palėjus, analizės neaptiko mėginiuose nikelio. Tyrėjai nusivylę:
kur dingo meteorito medžiaga? Visa viltis kruopščioms analizėms Maskvoje, Analitinės chemijos institute.
Tyrimai tęsėsi. Grupės išvyko radialiniais maršrutais: viena į Chušmos aukštupį, kita žemyn upe, trečia į
Silgamo kalnagūbrį.
[ ... ] Pas geologus
[ ... ] Beje, Strukovas paliko istorijai unikalius antrosios meteoritinės 1928-ųjų ekspedicijos kadrus. Jis
nufilmavo sunkius Kuliko žygius Čambos ir Chušmos upėmis. Nufilmavo pirmuosius sodybos namus
Stoikovičiaus kalno papėdėje ir Suslovo duobės sausinimo darbus. Dabar šie istoriniai kino dokumentai
saugomi TSRS MA Meteoritų komitete. [ ... ]
Nuo Vanavaros iki Baikito
Tiesą sakant, išvažiuodamas iš Maskvos, tik nedrąsiai tikėjausi, kad man vis tik pavyks įgyvendinti savo
seną svają perplaukti Akmenuotąja Tunguska. Tada tai priklausė nuo to, kiek nusitęs ekspedicija. Grįžus iš
taigos tapo aišku, kad turiu dar daug laiko ir galiu tęsti savo kelionę.
Vanavaroje aš dar radau meteoritinės ekspedicijos vadovą Kirilą Pavlovičių Florenskį. Išsiuntęs savo
palydovus į Maskvą, šis nenuilstantys vyras dar rengėsi skristi į Kamčatką.
[ ... ] Reikėjo pasisamdyti palydovą ir išsinuomoti nedidelę valtį su motoru. Tai padaryti pasirodė ne
paprasta. Norinčių plaukti visa Akmenuotąja Tunguska rasti buvo sunku. Visi, kuriems siūliau,
atsisakinėjo: Vienas vanavariečių man pasakė: [ ... ] Vis tik likimas man netrukus nusišypsojo.
Žemyn Akmenuotąja Tunguska
[ ... ] Vakare mudu su Anatolijumi [Savatejevu] sėdėjome [Oskoboje] prie stalo [Ivano] Pikalovo šeimos
rate. Stalas buvo apstatytas maistu. Vienoje lėkščių buvo žuvis, skleidusi specifinį kvapą, kurio nepavadinsi
maloniu. Ten buvo sykai, ešeriai ir netgi lydeka. Buvo ir mažų žuvyčių, didumo kaip kilkė.
- Tai tugunkas mūsų vietinis skanėstas, - pasakė Ivanas Jegorovičius.
Pirmąkart ragavai žuvį su kvapeliu. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodė papuvusi: mėsa minkšta, vos laikosi ant
kaulų. Kad neįžeisčiau šeimininko, prisiverčiau suvalgyti kelis tugunkus. Pikalovas ir Tonia stebėjo mane. Po
kelių kąsnių aš tarsi pripratau prie neįprasto maisto, o po kurio laiko buvau visiškai įsitikinęs, kad žuvis su
kvapeliu puiki užkanda. Skoniu tai kažkiek priminė ančiuvius.
- Kas sugalvojo šį įdomų patiekalą? Sibiriečiai? paklausiau Pikalovo. Kai kurie atsainiai žiūri į panašius liaudiškus patiekalus, tačiau ką daryti su įpročio galia? Sveiki paprasti
Uralo gyventojai su pasimėgavimu, pvz., valgo ridiką su gira, nuo ko sutraukia žandikaulius; evenkai valgo
žalias šiaurinio elnio kepenis ir šiltus ką tik nužudyto briedžio kaulų smegenis. Pats medžioklės metu mačiau,
kaip jaunas evenkas, išskrodęs ką tik pašautą kurtinį, išėmė jo kepenis ir čia pat jas suvalgė.
[ ... ]
Netikėti pakeleiviai
Prabudome nuo karščio: saulė, jau senai pakilusi virš taigos, įkaitino miegmaišius. Kitame krante prie
palapinių vis dar nieko nebuvo. Rūko laužas. Prie kranto buvo dvi valtys.
- Kas tai galėtų būti? pasakė Anatolijus, mieguistomis akimis žvelgdamas į palapines.
[ ... ] Netrukus prie palapinių kitame krante išėjo trys vyrai su šautuvais. Numetę ant žemės trofėjus, jie
pažvelgė į mūsų pusę. Buvo aišku, kad ir mes juos sudominome. Vienas medžiotojų sėdo į valtį ir patraukė į
mūsų krantą. Netrukus prie mūsų priėjo jaunas šviesiaplaukis vidutinio ūgio vaikinas, su akiniais.
- Sveiki, draugai, - ištarė jis bosu.
Mes pasisveikinome ir pakvietėme jį pasivaišinti pusryčiais. Vaikinas nusišypsojo ir, parodęs ranka į palapines, atsakė: Netikėta žinia džiugiai pribloške mane. Paklausiau svečio: [ ... ] Mes linksmai nusijuokėme. Prisistačiau Syroječkovskiui ir papasakojau apie savo kelionės tikslą.
- Prisijunkite prie mūsų, - pasiūlė jis, - bus linksmiau. Mano vaikinai paruoš laimikį, kartu užkąsim. O rytoj
galim bendru karavanu vykti žemyn upe.
[ ... ] Jevgenijus Jevgenijevičius Syroječkovskis TSRS MA Geografijos instituto Maskvoje mokslinis
bendradarbis. Šis jaunas mokslininkas patyręs keliautojas, puikus medžiotojas ir žvejys bei baisus Sibiro
garbintojas. Jis jau pabuvojo Altajuje, prie Jenisiejaus, Žemutinės Tunguskos, Putorano kalnuose, prie
Baikalo ir daugelyje kitų vietų. [ ... ]
Ekspedicijos tikslu buvo mokslinė gyvūnų ir paukščių medžioklė Akmenuotosios Tunguskos rajone. Čia
pat, lauko sąlygomis, buvo daromos iškamšos. [ ... ] Prie palapinių stovinčios dėžės buvo jau užpildytos
iškamšomis ir stiklainiais su užspirituotais gyviais. Medžioklei ekspedicija specialiai rinkosi vietas prie
Akmenuotosios Tunguskos intakų. Taip buvo pasirnktas ir Taigos upelio žiotys. [ ... ] Tais laikais, kai pro čia
vyko Tugarinovas, Taigos upelio žiotyse buvo
evenkų stovyklavietė. Nenorom atkreipi dėmesį, kad
medžiotojų trobelės čia beveik visada stovi prie upelių žiočių. Žvejai žino, kad prie įtekėjimo į didelę upę
susirenka žuvys, ypač taimeniai ir lenokai. Medžiotojai žino, kad taigoje palei upelius dažniau, nei kur kitur,
sutiksi tetervinų, kurtinių ir kitų pramoninių paukščių. Tai puikiai žinojo Jevgenijus, ir ekspedicija visada
sustodavo tokiose gyvūnų gausiose vietose. [ ... ]
Diena prie Turamo
[ ... ] Šiandien nuo Turamo žiočių pirmąkart horizonte pamatėme aštrius kalnų kontūrus. Mes artėjome
prie įdomiausios Akmenuotosios Tunguskos dalies. Tačiau ten turėjau plaukti jau be zoologų ir Anatolijaus.
Kokie žmonės bus mano naujaisiais bendrakeleiviais? [ ... ]
Priekyje Baikitas
Sunku skirtis su žmonėmis, prie kurių pripranti. [ ... ] Mes draugiškai atsisveikinome. Zoologai sėdo į
valtis ir patraukė aukštyn Čuna. [ ... ]
... Pavakare atvykome į Baikitą. Tiesiai ant kranto priešais kaimą pasistatėme palapinę. [ ... ] Mano
pakeleivis ruošėsi atgaliniam reisui. [ ... ] Ir štai jis [Anatolijus] truktelėjo motoro užvedimo virvutę; valtis
nutolo nuo kranto.
[ ... ] - Taip, evenkams tai senai žinoma, - sutiko Vavilovas. - Jie laiko, kad maitinantis lokiena, niekada nešalsi
ir daug jėgų turėsi.
[ ...] [ ... ]
Tarp akmeninės fantazijos
- Na, jums pasisekė! kartą ryte mane sutiko Vavilovas. Plauksite su geriausiu visoje Akmenuotoje
Tunguskoje Grigorijumi Gubenko!
[ ... ] [Nuo stulpų] nufilmavome keletą vaizdingų kadrų. Tačiau peizaže nebuvo judesio. Pašaukiau vieną
savo jaunųjų palydovų: Po dešimties minučių apačioje pasigirdo sirena. Gubenko išvedė karavaną į upės vidurį ir dukart
praplaukė pro mus. Tai buvo visiškai pribloškiantis reginys!
[ ... ] Upė vinguriuoja kilpomis tarp stačių krantų ir atiteka prie kybančios uolėtos keteros. Jis tęsiasi 4
km visu dešinuoju krantu. Čia gamta kaip reikiant pasidarbavo. Bokštai, pikai, sugriuvusių pilių griuvėsiai,
chimeros, tiesiog kaip Paryžiaus dievo motinos katedroje, - ko tik nėra šioje akmens fantazijoje! [ ... ]
Poliguse
[ ... ] Štai ką rašė ornitolohas A.J. Tugarinovas apie Poliguso faktoriją, kurią matė 1921-ais: Nutolusi
nuo artimiausių faktorijų ir gyvenamųjų punktų, žiemą ji visiškai atskirta nuo išorinio pasaulio... Prekes čia
atveža nuo žiočių, traukia viršun virvėmis valtyse, be to retai apsieinama be avarijų ir krovinio sugadinimų.
[ ... ]
Priekyje grėsmingi slenksčiai
[ ... ] Tokių namukų gyventojus šioje glūdumoje vadina keržakais, sentikiais, senųjų apeigų
besilaikančiais. Gali būti, dar daugelis jų tiki į dievą tai jų reikalas. Tačiau ne tai svarbiausia. Gyvendami
nutolusiose taigos dalyse, jie puikiai ištyrinėjo savo nuošalius rajonus [ ... ]. Be to, daugelis sentikių padeda
geologams rasti naudingąsias iškasenas pačiuose nuošaliausiuose kampeliuose. [ ... ]
Į Jenisiejaus platumas
[ ... ] Prieš pačias žiotis gamta Akmenuotosios Tunguskos kelyje įrengė paskutinę kliūtį
vadinamuosius Skruostus (Ščeki). Upė čia staiga labai susiaurėja, iš abiejų pusių ją suspaudžia uolėti
skardžiai. Ji vėl įgauna kalnų upės vaizdą. [ ... ] Upė čia daro labai staigius vingius. Kartais ji taip staigiai
pasisuka, kad priešingas krantas tarsi užtveria jai kelią. Sukioji galvą ir nieko negali suprasti: ar į dešinę
nutekėjo upė, ar į kairę, o gal visai dingo po žeme!
- Žinote, kaip evenkai
sako apie šia vietą? pasakė Grigorijus. Upė baigėsi, žemė prasidėjo...
[ ... ] - Ketai gaudo tugunkus, - pasakė Gubenko ir įjungė sireną.
[ ... ] Po vakarienės Grigorijus papasakojo man apie ketus. Jų labai nedaug šeši šimtai, o gal net
mažiau. Gyvena jie Akmenuotosios žemupyje ir dar kažkur prie Jenisiejaus. Gali būti, kad ši gentis turi kažką
bendra su Šiaurės Amerikos indėnais indėnų ir ketų kalbose atseit yra panašių žodžių. Kalba, kad jų
protėviai atėjo į Sibirą iš Amerikos žemyno.
[ skaitykite >>>>> ].
[ ... ] [ ... ] Koks aš laimingas, kad man pavyko nufilmuoti nepakartojamą Tunguskos taigos gamtą! Dabar šį
tolimą Sibiro kampelį pamatys spalvotame filme, kuris dar neturi pavadinimo.
[ ... ] Ir štai priekyje sublizgo plati vandens juosta.
- Filmuok paskutinį kadrą! pasakė Griša.
Dešiniajame krante pasirodė nedidelis Akmenuotosios Tunguskos kaimelis. Po kurio laiko mes
išplaukėme į plačias galingojo Jenisiejaus erdves. *) Meteorito kritimo vietą 1961 ir 1962 m. toliau tyrinėjo K.P. Florenskio vadovaujamos
TSRS MA surengtos ekspedicijos. Dabar mokslininkai gana aiškiai įsivaizduoja Tunguskos kometos
sprogimą.
Papildomai skaitykite:
|