Pagaliau atvyko transportas mano kino aparatūrai, ir mudu su Jankovskiu nuvykome į gyvenvietę.

Tą dieną mes nesiskyrėme. Konstantinas mane supažindino su Vanavara ir faktiškai pats pažindinosi su juo iš nauja, nes nebuvo čia nuo 1930-ųjų. Jis prisiminė tik kelis aptriušusius namus, per kažkokį stebuklą išlikusius iki mūsų dienų. Senąją Vanavarą priminė ir gyvenvietės centre stovintis medinis stulpas su išraižytu užrašu: „1929 metų astroradijopunktas“.

Į visus kitus statinius Jankovskis žvelgė nustebęs ir be paliovos šūkčiojo:
- Šių namų čia nebuvo! Čia rinkau mėlynes!

Vanavaros pakrašty, ten, kur ant aukšto Akmenuotosios Tunguskos kranto puikuojasi ligoninių miestelio pastatai, jis pasakė:
- Na pavarė! Juk čia buvo nepraeinama tankmė!

Upėje pasigirdo švilpimai. Prie kranto bėgo vaikai, paskui juos skubėjo suaugusieji. Remdamiesi į lazdas, slinko seniokai. Iš visų pusių sklido balsai:
- Atplaukė savaeigė!
- Prekės atvyko!

Ant Akmenuotosios Tunguskos kranto susirinko beveik visi Vanavaros gyventojai. Ten nuėjome ir mes.

Prie lygaus, tačiau staigiai prie upės krentančio pievos kranto švartavosi plokščiadugnių valčių karavanas su savaeige barža ir kateriu. [ ... ]

- Matote, kas vyksta, - ištarė Konstantinas, - dabar iki Vanavaros plaukioja barža ir kateris, o prie Kuliko valtis gi traukdavo tik jungu.

Prasidėjo iškrovimas. Po valandos krantas buvo apstatytas dėžėmis, statinėmis, maišais, ryšuliais.

Vanavarai ta diena buvo švente. Kartą metuose, pavasarį, kai pavojingus Akmenuotosios Tunguskos slenksčius slepia pakilęs vanduo, valčių karavanas ir savaeigė barža iš Krasnojarsko atgabena visas reikiamas prekes ir produktus. Taip tolimas rajonas visiems metams aprūpinamas pirmos būtinybės daiktais.

Tam reisui Vanavaros gyventojai skiria didelį dėmesį: kokias prekes šįkart atvežė, ką bus galima nusipirkti žiemą?

Savaeigės baržos kapitonas, kresnas, neaukštas vyras, įdėmiai žvilgčiojo į sužymėtą matuoklę, esančią vandenyje prie kranto, ir šūkavo krovikams:
- Paskubėkit, vaikinai: vanduo krenta! Įstrigsim ties slenksčiais!
- Pasistengsim, kapitone! Iš tavęs magaryčios, - juokaudamas atsakydavo vienas iš krovikų.
- Bus!

Nuo Vanavaros iki vietos, kur Akmenuotoji Tunguska įteka į Jenisiejų, upe bus per tūkstantį kilometrų. Vandens lygio kritimas gresia karavanui daugybe nemalonumų ties slenksčiais.

[ ... ] Susipažinimą su Vanavara tęsiau ir kitą dieną. Daugiau detalesnių faktų sužinojau rajono vykdomajame komitete, kai pradėjau filmavimą.

Vanavara kaip Tunguskos-Čuno rajono centras pradėta statyti 1935 m. Iki tol rajono centras buvo Strielkės kaime prie Čuno upės, nuošalesnėje, nuo gyvenamųjų vietų nutolusioje vietovėje. Dabar gi Vanavara – didelis gyvenamasis punktas. Pačiame centre yra plati aikštė, kurią supa Kultūros namų, TSKP rajoninio komiteto, rajono tarybos vykdomojo komiteto, paruošų kontora, valgyklos, pašto, banko, parduotuvės, mokyklos pastatai.

[ ... ]
Meteoritinė ekspedicija pilna sudėtimi Vanavaroje susirinko po dviejų dienų. Tik tada iš tikro susipažinau su visais jos dalyviais.

Ekspedicijai vadovavo Geologinių-mineraloginių mokslų kandidatas K.P. Florenskis, patyręs keliautojas ir mokslininkas. Jo pavaduotoju buvo patyręs geologas, daug metų skylęs Kolymos tyrinėjimui, stiprus seniokas, mėtytas ir vėtytas klampynų pėdsekys, Valstybinės premijos laureatas Borisas Ivanovičius Vronskis. Jis jau senai buvo pensijoje, tačiau, kai tik ateidavo vasara, jis negalėjo sėdėti tvankiame mieste, jį nesulaikomai traukė į taigą, prie žygeiviško gyvenimo.

Ekspedicijoje dalyvavo chemijos mokslų daktaras Piotras Nikolajevičius Palėjus, pagyvenęs vyriškis, aistringas medžiotojas ir žygių po klampynes mėgėjas.

Šie trys patyrę keliautojai kartu su K.D. Jankovskiu sudarė, taip sakant, pagrindinį ekspedicijos branduolį. Likę jos dalyviai – jauni specialistai; tarp jų buvo astronomas, minerologas, chemikas, fizikas...

[ ... ] Prireikė kelių dienų, kad būtų surinkta visa reikiama įranga ir iš kolūkio pasiskolinti elniai. [ ... ] Jau aišku, kas iš evenkų bus mūsų vedliais. Tai Afanasijus Doonovas ir Andriejus Dženkoulis. Jie ves ekspediciją į tas vietas, kur 1908 m. virš taigos įvyko kosminė katastrofa. Afanasijus Doonovas, geraširdis storulis apvalainu veidu, patiko iš pirmo žvilgsnio. Andriejus Dženkoulis buvo žemas ir liesas, su nuolatiniu gudručio žvilgsniu akyse. Jis į mus, ypač jaunus ekspedicijos dalyvius, žvelgė su tam tikru pranašumo jausmu. Vėliau aš jį supratau: jis mus laikė visai neprisitaikiusius prie atšiaurių Tunguskos taigos, kurią pažino puikiai, sąlygų.

Vedliai susiruošė į taigą su savo žmonomis – patyrusiomis elnių augintojomis Tatjana Dženkoule ir Nina Doonova. Tarp kitko, Ninos motina – ta pati garsi evenkė Akulina, kuti Tunguskos meteorito sprogimo metu gyveno taigoje prie pat jo kritimo vietos. Andriejus Dženkoulis buvo vedlio evenko, vedusio Kuliką į taigą, sūnumi. Kuliko ekspedicijos metu Andriejus buvo mažas berniukas, su tėvu ir motina gyveno čume ir kartu su jais dalyvavo žygiuose. Jis gerai prisiminė nenuilstamą meteoritų tyrinėtoją.

- Geras žmogus buvo Kulikas, - man pasakė Andriejus.

Daug laiko praėjo nuo tada. Andriejus buvo Didžiojo Tėvynės karo dalyviu. Nemažai priešų nuskynė jo snaiperio kulka. Tapo karininku, raštingu žmogumi. Tačiau gimtoji taiga traukė pas save. Be jos jis negalėjo gyventi. Po karo Andriejus paliko armiją ir tapo elnių augintoju bei medžiotoju.

Kiekviename žmoguje glūdi nepaaiškinama jėga, kuri atkakliai traukia jį į gimtąsias vietas. [ ... ]

Mūsų vedlių tėvai buvo klajokliai. O dabar Afanasijus Doonovas turi erdvų namą su daržu. Andriejus Dženkoulis irgi turi namą. Tačiau į akis krenta nepaprasta evenkų detalė: abiejų evenkų kiemuose stovėjo čumai.

Susidraugavęs su Andriejumi nuo pirmų dienų, jo paklausiau:
- Andriejau, tu gi kultūringas evenkas! Gyveni name. Kam tau čumas?
- E, son alane, tu nieko nesupranti!

Ir tada išklausiau ilgą kalbą, ginančią čumą.

Senelių paveldo atsisakyti nereikia. Čumas vasarą turi savo pranašumų, Tai, visų pirma, kilnojamas, greitai surenkamas namas. Jis patikimai gina žmones nuo lietaus ir vabzdžių. [ ... ] Namo kieme stovintis čumas – tai vasaros „rezidencija“. Jame tyresnis oras nei troboje, iš jo lengviau nei iš trobos išrūkyti uodus. Be to, kas gi ruošia vasarą maistą troboje! Ant laužo, užkurto kieme, viską gerokai greičiau paruoši. O beje, vienu metu turėti namą ir čumą ne taip jau ir blogai!

Aš pagalvojau, kad evenkams visai atsisakyti čumo nebūtina...

Link meteorito katastrofos vietų

Aukštutine Lakura ir Čamba

Pagaliau atėjo išvykimo diena. Visa įranga buvo atgabenta prie upės. Pirmą maršruto dalį turėjome atlikti vandeniu.

Mes sukrovėme visą įrangą į didelę valtį ir nuplaukėme žemyn Akmenuotąja Tunguska prie Aukštutinės Lakuros žiočių. Ten iš elnių bandos Doonobvas ir Dženkoulis turėjo paimti mūsų ekspedicijai skirtus elnius.

Atėjo Sibiro spalvingos vasaros metas. Krantai pasidengė gėlių kilimais. Laukymės buvo padabintos stambiais rožiniais bijūnai, ryškiai oranžiniais burbuliais, violetinėmis kurpelėmis. Žydėjo raudonoji lelija- viendienė. Niekur, išskyrus Sibirą, nemačiau tokio gausaus žydėjimo!

Vakarop atplaukėme prie Aukštutinės Lakuros, kur buvo įrengta pirmoji mūsų stovykla. Evenkai, pasiėmę balnus elniams, pėsti nuėjo prie kolūkio bandos.

Aukštutinė Lakura – dešinysis Akmenuotosios Tunguskos intakas – nedidelis upelis, kokių šimtai tame krašte. Jos aukštupyje keletas stambių ežerų, kuriuose gausu žuvų, o krantai ištisai apaugę mėgstamu elnių maistu – „elnių samanomis“ arba elnine šiure. Tai ir traukia į čia kolūkio elnių augintojus.

Anksti rytą mus pažadino trepsėjimas prie palapinių. Iš miško lėkte išlėkė elnių banda. Gyvuliai apsupo mūsų laužą, matyt gindamiesi nuo uodų.

Stori, kraujo pritvinkę jauni elnių ragai yra uodų mylimas jaukas. Kad kaip nors atbaidytų kraujasiurbius nuo gyvulių, evenkai kuria laužus-dūmintojus.

Netrukus aplink mūsų laužą ėmė dūmyti dar keli dūmintojai.

[ ... ]

Andriejus Dženkoulis pakvietė mane pirštu:
- Pažvelk!

Jis privedė mane prie vieno iš medžių, tarp kurių gulėjo ilsėdamiesi elniai. Pirmą akimirką išsigandęs atsilošiau nuo kamieno: medžio žievė judėjo! Įsižiūrėjęs supratau, kas yra: lapuočio kamienas nuo apačios iki viršaus buvo aplipęs kruvinai raudona kraujo prisisiurbusių uodų mase. Išsipūtė vabzdžių kūneliai vos nesprogo. Uodai jau nepajėgė skristi. Buvo bjauru matyti tą gyvą judančią žievę iš mažų raudonų burbulų!

To siaubingo reginio net nefilmavau (dėl ko dabar gailiuosi).

[ ... ] Apsinakvojome ant žalio, gėlėmis nusėto [Čambos] upės kranto. Uodai siautėjo. Aukštos laužų liepsnos šimtais degino nepasisotinančius vabzdžius. Apsvilę jie krito į kibirą su koše. Traukti juos iš ten buvo beviltiška: vietoje ištrauktų krito dešimtys kitų. Jegoras Ivanovičius Malinkinas, budintis virėjas, maišė kibire ir kalbėjo:
- Šiandien vakariene su uodiena!

Nakčiai su Malinkibu taisomės vienoje palapinėje. Kad išvytume uodus, prieš įėjimą sukuriam nedidelį rūkintuvą ir ilgai kovojam su kiekvienu vabzdžiu. Jegoras velniuojasi:
- Tai zaraza! Neišvysi – neduos užmigti. Musė lyginant su uodu – kur kas malonesnis padaras!
- O gal mašalai tau labiau patiks?
- Ne-e! Uodas už mašalą saldesnis!

Link trobelės prie Chušmos

Kitą dieną Čambos krantu priėjome nedidelį slenkstį. Nuo čia prasideda Kuliko takas, vedantis Chušmos upės link. Kadaise toje vietoje ant kranto stovėjo trobelė. Po kurio laiko takas atsirėmė į pelkę ir joje dingo. Vedliai sėdo ant elnių. Mums teko eiti vos ne iki kelių per vandenį, šokinėti nuo kupsto ant kupsto. [ ... ]

Tiesa sakant, jokių tako pėdsakų nesimato – vientisa pelkė bei nuskurusi taiga. Tik rudoje durpių pliurzoje matosi ką tik nuėjusio elnių karavano pėdsakai.

- Prieš 30 m. čia tikrai buvo takas, - pasakė Florenskis.

Zpo kelių valandų pasiekėme nuošalų Makiktos upelį, tekantį tarp nesibaigiančių pelkių, ir patraukėme palei jo vagą. Tenka iš aulinių batų pilti vandenį bei gręžti autus. Pradeda merkti lietus. Vanduo iš viršaus ir apačios!

Po kojomis dažnai pajuntamas liūnas. Kad koja nepradurtumėm linkstančio paviršiaus. Mes, remdamiesi į lazdas, labai lėtai žengiam iš vietos į vietą.

[ ... ] Eidamas per taigą, įsižiūri į ekspedicijos dalyvius. Vanavaroje įvyko tik oficialus pristatymas, o žygyje sugebėjau geriau pažinti žmones.

Dvi merginos, Olia ir Tamara, stengėsi visada būti priekyje. Tiesa, kavalieriai atsirasdavo iškart, kai tik mūsų palydovės atsidurdavo sunkesnėse padėtyse.

Vyriausiu ekspedicijos dalyviu buvo Piotras Nikolajevičius Palėjus. Tačiau ir jis žvaliai žingsniavo per pelkes ir neatsiliko nuo jaunųjų.

Ypač mane žavėjo ekspedicijos vadovas Florenskis. Kuklus ir iš pirmo žvilgsnio nerangus žmogus, taigoje jis pasirodė esąs tikru pėdsekiu. Buvo nuostabu, kad prigimtinis miestietis taip laisvai orientuojasi sunkiomis vietos sąlygomis. Jis eina tiesiai per išlaužas ir sopkas, drąsiai braunasi per pelkes ir liūgynes. Šautuvas, spiningas, kompasas ir žemėlapis – štai jo nuolatiniai palydovai. Nenuilstantis žmogus, tikras tyrinėtojas!

Vakarop pasiekėme Makiktos aukštupį. Perėję ją, einam pelkėta įduba tarp sopkų. Prieš mus dideliame plote styrojo išdžiūvęs miškas. Kai kurių sopkų šlaituose medžiai ištisai nuversti, beje, kamienai nukreipti į vieną pusę, tarsi čia būtų praūžęs milžiniškos jėgos uraganas.

Kirilas Pavlovičius sustabdė mus ir parodė į tolį:

- Atkreipkite dėmesį: mes artėjame prie vietų, kurias paveikė meteorito sprogimo banga. Šių sopkų grandinę Kulikas pavadino „Makiktos vėriniu“.

Makiktos aukštupyje Kirilas kartu su nedidele grupe liko krante kad paimtų grunto mėginius. Kartu su mumis likau ir aš. [ ... ] Kai buvo paimti grunto mėginiai, susėdome prie laužo. Zotkinas su Kučajum kruopščiai užrašinėjo ant mažų maišelių su žeme – kur ir kada paimtas mėginys. Tamara juos dėjo į kuprines. Florenskis, ištiesęs žemėlapį, kryžiukais žymėjo vietas, kur dar reiks paimti mėginių. [ ... ]

Virš mūsų, sukėlęs visuotinę nuostabą, triukšmingai praskrido kurtinys ir dingo tamsioje miško tankmėje. Upelyje girdėjosi kiršlių plekštelėjimai.

- Taigos glūduma... – mąsliai tarstelėjo Florenskis.
- Ir reikėjo meteoritui nukristi būtent čia, į šias negyvenamas vietas, - pasakė Igoris Zotkinas.
- Kirilai Pavlovičiau, papasakokite, prašau, kas čia nutiko 1908-ais metais, - paprašiau.

Florenskis pasitaisė akinius, pagalvojo. Aš pasiruošiau klausyti.

- Štai kas nutiko prieš daug metų šioje Sibiro glūdumoje, - pradėjo Kirilas. – 1908 m. birželio 30 d. virš Tunguskos taigos įvyko grandiozinė kosminė katastrofa. Dangumi pralėkė milžiniškas ugninis rutulys. Pasigirdo kurtinantys sprogimai. Oro banga sukrėtė orą kelis šimtus kilometrų. Sako, kad tolimose nuo Vanavaros gyvenvietėse buvo išdaužti namų stiklai, nuo smūgio bangos netgi gatvėse griuvinėjo žmonės. Daugiau nei tūkstančio kilometrų atstumu girdėjosi sprogimas ir matėsi akinančio kūno skridimas. Tokio įvykio Sibiro istorijoje dar nebuvo.

Daug aiškinimų, prielaidų ir hipotezių sukurta dėl šio išskirtinio įvykio. Kai kurie mokslininkai, tarp jų ir Kulikas, tvirtino, kad tai buvo meteoritas. Tačiau jo paieškomis niekas tada neužsiėmė. Tik po Slalio revoliucijos mokslininkai gavo galimybę iš pagrindų imtis Tunguskos katastrofos tyrimo.

1924 m. geologas S.V. Obrucevas keliavo Akmenuotąja Tunguska. Vanavaroje jis stabtelėjo, kad apklaustų vietinius gyventojus apie meteoritą. Evenkai atsakinėjo labai nenoriai, tikindami, kad meteorito kritimo vietoje vaikštinėti pavojinga, kad ten išverstas ir sudegintas visas miškas. Mokslininkui pasirodė, kad jie netgi slepia kritimo vietą, nes ją laiko šventa.

Tačiau klausinėjant Obručevui vis tik pavyko išsiaiškinti, kad išversto miško sritis randasi jau jums žinomuose aukštupiuose, - Kirilas ranka parodė upę, - Makiktos, Chušmos ir Kimčos. Iš kai kurių skurdžių duomenų Obručevas sudarė šių vietų planą.

Kuliko ekspedicijos metu daug rašė apie Tunguskos meteoritą. Tačiau pats meteoriras nebuvo surastas: jis paslaptingai dingo... paskutiniais metais mokslininkai išsako prielaidą, kad tai buvo ledinis nedidlės kometos branduolys, kuris sprogo aukštai virš žemės. Atsirado netgi fantastinė hipotezė, spėjusi, kad virš Tunguskos taigos avariją patyrė kosminis laivas, pas mus atskridęs iš kitų pasaulių...

Nespėliosim, kuri iš šių hipotezių artimesnė tiesai. Tikėsim, kad tai vis tik buvo meteoritas ir jis privalo po savęs palikti pėdsakus žemėje didelių gabalų arba smulkiausių dulkelių pavidalu. Mūsų ekspedicijos tikslas – surinkti kuo daugiau grunto mėginių iš viso rajono ur aptikti tas daleles.

Mes su jumis pasiekėme Makiktos aukštupį. Dabar vyksim prie Chušmos krantų, tada aplankysim Kimčą ir visur imsim mėginius.

- Ir staiga aptiksim meteorito skeveldrą! – šypsodamasis pasakė Zotkinas.
- Ką gi, tai bus didele sėkme!

Po Florenskio pasakojimo taiga man ėmė atrodyti dar paslaptingesne...

[ ... ] Mes vykstame toliau. Šio kalnagūbrio šlaite mums teko stebėti labai įdomų reiškinį. Čia augo daug keistai išlenktų medžių. Sprogimo jėga, matyt, prie žemės prilenkė jaunuolyną, jauni medžiai augo gulėdami ir pamažu savo viršūnes kėlė į dangų. Jų kamienai išsilenkė lanku. Įdomu, kad visų kamienų lankai nukreipti griežtai viena kryptimi. Vietomis mums pasitaikydavo gulintys ant žemės lapuočių kamienai su nežymiai pakilusiomis viršūnėmis; iš kamienų vertikaliai augo stori medžiai. Matyt, prieš 50 m. šie medžiai buvo tik jaunų lapuočių, išverstų meteorito sprogimo metu susidariusios smūgio jėgos, šakomis. Kai kurie iš nuverstų medžių nežuvo ir tebeaugo horizontalioje padėtyje, o jų šakos su laiku virto savarankiškų medžių kamienais.

Penktos dienos pabaigoje mes pasiekėme ilgai lauktą Chušmą. Lijo lietus, tačiau nuošalus upelis buvo žavus ir lietingą dieną. Mes perbridome upelį, už kelių šimtų metrų ant kranto nedidelės kalvos papėdėje, galingų lapuočių pavėsyje, pasirodė trobelė. Greta stovėjo žema pirtis. Nuošaliau, miške, ant dviejų stulpų buvo iškilęs labazas.

Chušma čia teka taip vaizdingų krantų, apaugusių aukštu mišku. Nuo gūbrio, po kuriuo prisiglaudė trobelė, atsivėrė nuostabus vaizdas į upės vingį. Po gūbriu į Chušmą įteka Čurgimo upelis. Ta vieta patiko Kulikui; čia jo pirmųjų dviejų ekspedicijų metu buvo įkurta bazė, kuria pavadino Chušmos prieglobsčiu. Buvo pastatytas namas, pirtis ir labazas,

[ ... ]
Grįžęs į ekspedicijos stovyklą, pamačiau, kad seniokas Jankovskis vaikšto tarp statinių ant Chušmos kranto; kiekvienas daiktas jam duodavo temą pokalbiui. Trobos palėpėje jis rado Kuliko paliktus mėginius ir įvairius daiktus.

- Tarsi vakar čia buvau: visa guli savo vietose! – nustebęs ir šiek tiek liūdnai sakė Jankovskis.

Mes tylomis žvelgėme į jį ir neklausinėjome: visiems buvo suprantami žmogaus, patekusio į pažįstamas vietas po daugelio metų, jausmai. Po to visi patyliukais išsiskirstė: tegu seniokas pabūna vienas su savo prisiminimais!

Kitą dieną ekspedicijos dalyviai ėmėsi reikalų. Jie turėjo miniatiūrinius įrenginius – butarus, primenančius nedideles dragas aukso plovimui. Butare įtaisyti galingi magnetai, dirvos plovimo metu sugaunantys magnetito daleles, kuriomis ypač gausi Tunguskos taigos žemė.

Vronskis ir Zotkinas kasdien kruopščiai darbavosi. Įvairiose taigos vietose jie ėmė grunto pavyzdžius ir plovė jį butaru, rinko ir džiovino magnetito miltelius, kruopščiai rūšiavo ir užrašydavo, kuriose vietose imtas mėginys.

Tada išdžiovinti milteliai atitekdavo Piotro Palėjaus nuožiūrai. Jis ant žemės išsidėliodavo savo nešiojamą cheminę laboratoriją ir pradėdavo burti. Meteoritai, kaip žinoma, turi nikelio. Šio metalo buvimą ir privalėjo patikrinti Piotras.

Mokslininkai mano kad sprogimo metu Tunguskos meteoritas galėjo suskilti į smulkiausias dalelytes. Jos nusėdo į gruntą ir dabar jas išskirti galima tik cheminiu būdu. Jei meteoritas buvo metalinis, jo suskilimo produktus aptikti nesunku. Padidintas nikelio kiekis dalelėse – vienas meteoritinės prigimties požymių.

Palėjus ilgai ir atkakliai terliojosi su reaktyvais. Pagaliau, nusikamavęs, jis atsiplėšė nuo prietaisų ir nusivylęs ištarė:
- Nėra nikelio!

Taigi, mėginiuose prie Chušmos trobelės šis metalas neaptiktas. Na ką gi, priekyje dar daug maršrutų per Tunguskos taigą, ir viltis nepalieka tyrinėtojų.

Į Kuliko sodybą

1929 m. nuo Chusmos prieglobsčio palei Čurgimo upelį į Didžiosios daubos pusę per mišką buvo iškirstas 8 km ilgio takas. Ten tarp pelkių, Stoikovičiaus kalno papėdėje, buvo įrengta paskutinė bazė – Kuliko sodyba. [ ... ]

Artėjam prie garsiosios įdubos, virš kurios įvyko meteorito sprogimas. Jaučiam lengvą jaudulį priešais tas visam pasauliui žinomas ir visiškai negyvenamas vietas, pasimetusias Tunguskos taigos glūdumoje. [ ... ] Takas mus nuveda prie Stoikovičiaus kalno. Dideliu miškingu kupolu jis išsiskiria plačioje pelkėtoje įduboje. Tankiame miške kalno papėdėje netikėtai pasirodo nameliai. Greta jų ant pasvirusių stulpų – labazas. Tai Kuliko sodyba, pagrindinė Kuliko ekspedicijų bazė.

Konstantinas apeina namelius. [ ... ] Jis prieina trobą, kurioje saugota gręžino įranga, pažvelgia į vidų. Ten viskas guli savo vietoje, kaip 1929-ais.

- Tai mano ūkis. 30 metų išgulėjo... – su grauduliu taria Jankovskis.

Pagrindinė troba, kurioje gyveno Kulikas, užaugo beržynu. Norint patekti į vidų, prieš pat jos duris teko iškirsti tikrą beržų giraitę. Ilgai stukseno kirviai į kamienus, kol atsivėrė priėjimas prie durų. Viduje buvo betvarkė. Voliojosi šūsnys laikraščių su 1929 metų data, tuščios degtukų dėžutės, stiklainiai, mėgintuvėliai, kolbos ir foto juostelių pakeliai su etikete „Red Star“.

Atrodė, kad troba palikta vos prieš kelis metus. Prisiminiau: man buvo 8-i, kaip pirmąkart išgirdau apie Kuliką. Mano vaikiškoje vaizduotėje jis buvo tikru didvyriu. Ir štai praėjo 30 m., stoviu troboje, kur jis gyveno, liečiu daiktus, kuriuos lietė jo rankos..

1927-ųjų žiemą TSRS Mokslų akademija į Tunguskos taigą pasiuntė ekspediciją, kuriai vadovavo Leonidas Aleksejevičius Kulikas – žinomas meteoritų tyrinėtojas. Gegužę, kai vietos miške dar slūgso sniegas, drąsus mokslininkas pasiekė spėjamą meteorito kritimo vietą – Didžiąją daubą. Jis išvydo sukrečiantį vaizdą: visa taiga kažkokios nežinomos jėgos buvo išguldyta griežtai viena kryptimi.

Kulikas apėjo visą Didžiąją daubą ir nustatė radialinį miško išvertimo ppobūdį. Eidamas į vakarus nuo daubos, jis matė, kad medžiai guli viršūnėmis į vakarus; į rytus nuo jos išlaužos savo viršūnėmis gulėjo į rytus. „Dideliu ratu kalnais į pietus apėjau visą daubą, ir išlaužos tarsi užburtos viršūnėmis irgi lenkėsi į pietus... Abejonių nebuvo: kritimo centrą apėjau ratu!” – rašė L.A. Kulikas.

Savo vėlesnių ekspedicijų (1928, 1929-30, 1937-38, 1939) metu Kulikas visą dėmesį sutelkė meteorito luitų paieškai; tačiau duobėse jų neaptikta. Didysis tėvynės karas nutraukė Kuliko darbus. Jis išėjo savanoriu į liaudies gynėjus ir žuvo 1942 m. balandžio 12 d.

Praėjo daug metų... Mūsų meteoritinė ekspedicija, vadovaujama K.P. Florenskio, kuris jau apžiūrinėjo kritimo rajoną 1953-iais, turėjo pratęsti karo nutrauktą Tunguskos meteorito tyrimą. Ką ji žada? Ar dings paslaptingumo skraistė, į kurią įsupta šio meteorito istorija? Kiekvienas jos dalyvis širdyje puoselėjo viltį. O man, kaip kino operatoriui norėjosi būtinai nufilmuoti akimirką, kai bus atrasta pirma dangaus kūno skeveldra.

[ ... ] Pačioje kalno papėdėje Šiaurinėje pelkėje randasi vadinamojo Suslovo duobė – gana taisyklingos apvalios formos maždaug 30 m skersmens liūnas. Kulikas užsiėmė jo nusausinimu, spėdamas, kad duobė susidarė kritus stambiai meteorito skeveldrai. Buvo išrausta tranšėja, kad vanduo nutekėtų iš duobės į gretimą sausą žemumą. Nuleidęs vandenį ir išvalęs dugną nuo samanų, duobės centre aptiko ... kelmą, kurio šaknys giliai įaugę į dumblą. Tas netikėtas radinys paneigė meteoritinę Suslovo duobės kilmę. Tačiau Kulikas buvo nenuginčijamai įsitikinęs, kad meteorito skeveldra vis tik guli to liūno dugne. Ant duobės kranto buvo pastatyta gręžimo trobelė. [ ... ]

Kulikas meteoritų kraterių ieškojo ir Pietinėje pelkėje. Vienoje pelkės dalyje jo dėmesį patraukė tokia pat apskrita kaip Suslovo duobė; ją irgi palaikė meteoritinės kilmės ir pavadino Spanguoline. Mūsų ekspedicija ėmė mėginius tiek Suslovo, tiek Brukninėje duobėse. Tačiau ir juose nikelio nebuvo aptikta. [ ... ]

Visas daubą supančias sopkas Kulikas pavadino rusų ir užsienio astronomų ir meteoritų tyrinėtųjų vardais: L. Muchino, Severgino, Klarko, Viulfingo ir daugelio kitų.

Prie Čeko ežero

[ Apie naujas paieškas prie Čeko ežero žr. >>>> ]      

[ ... ] Skirtą dieną išsiskyrėme trimis kryptimis. [ ... ] Mūsų karavanas, perėjęs Šiaurinę pelkę, sustojo Kobajo saloje, esančioje į šalį nuo Suslovo duobės. Ji taip pavadinta dėl pavasarinio baltųjų kurapkų krykavimų „kobaj, kobaj“. Tai tikra sala. Jos centre yra nedidelė uolėta sopka. [ ... ] Kabajo saloje labai būdingas miško išvertimas – ir čia nufilmavau geriausius meteoritinės katastrofos pėdsakus. [ ... ] Kobajo saloje Florenskis ir Zotkinas visą dieną tyrinėjo miško išvartas. [ .. ]

Besiremianti į kalnus, Kimču suformavo didelį apvalų ežerą. Jam pavadinimą davė Čeko upelis, įtekantis į Čimku 2 km virš ežero. Upelio krantai skęsta vaizdingose beržų giraitėse. [ ... ] Kitą dieną [ ... [ išvykome žemyn palei Kimču. [ ... ] Visą kelią mūsų tyrėjai bergždžiai ieškojo meteorito katastrofos likučių. Tačiau keistas dalykas: pasirodė, kad Čeko ežero rajonas nepaliestas sprogimo bangos ir čia beveik nėra išverstų medžių. [ ... ]

Vėl prie Chušmos

[ ... ] Atėjo 1958 m. birželio 30 d. Ekspedicija ruošėsi pažymėti 50-metį. [ ... ] Kitą dieną vėl ėmėmės darbų. Aplink Didžiąją daubą paėmėm daug mėginių. Ekspedicijos dalyviai juos rūšiuoja ir deda į dėžes. Kaip besistengė chemijos mokslų daktaras Palėjus, analizės neaptiko mėginiuose nikelio. Tyrėjai nusivylę: kur dingo meteorito medžiaga? Visa viltis kruopščioms analizėms Maskvoje, Analitinės chemijos institute. Tyrimai tęsėsi. Grupės išvyko radialiniais maršrutais: viena – į Chušmos aukštupį, kita – žemyn upe, trečia – į Silgamo kalnagūbrį.

[ ... ]
Laikas pralėkė nepastebimai. Taigoje buvome jau mėnesį. Ekspedicija iį pricipo užbaiginėjo mėginių ėmimo darbus. Produktų atsargos seko ir mums reikėjo palikti taigą. Per šį laiką prifilmavau kelis šimtus metrus juostos, maršrutus vietomis, susijusiomis su meteorito katastrofa. Norėjosi nufilmuoti nors mikroskopinę dangaus kūno skeveldrą. Kiekvienas ekspedicijos dalyvis svajojo rasti duobę su meteorito skeveldra. [ ... ] Iš tikro nieko tokio nebuvo. Tunguskos stebuklo išnykimas liko paslaptimi^*). [ ... ]

Pas geologus

[ ... ]
Tarp kitko, čia, [Čambos] Didžiajame slenkstyje kartą vos nepaskendo Kulikas. Kai valtis kėlė per slenkstį, viena jų. Kurioje buvo mokslininkas, apsivertė. Kuliką išgelbėjo laimingas atsitiktinumas – jis koja užsikabino už valties švartavimo virvės. Tą momentą nufilmavo kino operatorius Strukovas, keliavęs kartu su Kuliku.

Beje, Strukovas paliko istorijai unikalius antrosios meteoritinės 1928-ųjų ekspedicijos kadrus. Jis nufilmavo sunkius Kuliko žygius Čambos ir Chušmos upėmis. Nufilmavo pirmuosius sodybos namus Stoikovičiaus kalno papėdėje ir Suslovo duobės sausinimo darbus. Dabar šie istoriniai kino dokumentai saugomi TSRS MA Meteoritų komitete. [ ... ]

Nuo Vanavaros iki Baikito

Tiesą sakant, išvažiuodamas iš Maskvos, tik nedrąsiai tikėjausi, kad man vis tik pavyks įgyvendinti savo seną svają – perplaukti Akmenuotąja Tunguska. Tada tai priklausė nuo to, kiek nusitęs ekspedicija. Grįžus iš taigos tapo aišku, kad turiu dar daug laiko ir galiu tęsti savo kelionę.

Vanavaroje aš dar radau meteoritinės ekspedicijos vadovą Kirilą Pavlovičių Florenskį. Išsiuntęs savo palydovus į Maskvą, šis nenuilstantys vyras dar rengėsi skristi į Kamčatką.
- Kur dabar? – paklausė jis.
- Žemyn Akmenuotąja.

[ ... ] Reikėjo pasisamdyti palydovą ir išsinuomoti nedidelę valtį su motoru. Tai padaryti pasirodė ne paprasta. Norinčių plaukti visa Akmenuotąja Tunguska rasti buvo sunku. Visi, kuriems siūliau, atsisakinėjo:
- Iki Baikito plaukti dar galima, o toliau – baisoka.

Vienas vanavariečių man pasakė:
- Truputį pavėlavai! Buvo čia zoologų ekspedicija iš Maskvos. Jos vadovas – Syroječkovskis, pas juos kelios valtys. Jie visai neseniai išplaukė žemyn upe.

[ ... ] Vis tik likimas man netrukus nusišypsojo.

Žemyn Akmenuotąja Tunguska

[ ... ] Vakare mudu su Anatolijumi [Savatejevu] sėdėjome [Oskoboje] prie stalo [Ivano] Pikalovo šeimos rate. Stalas buvo apstatytas maistu. Vienoje lėkščių buvo žuvis, skleidusi specifinį kvapą, kurio nepavadinsi maloniu. Ten buvo sykai, ešeriai ir netgi lydeka. Buvo ir mažų žuvyčių, didumo kaip kilkė.

- Tai tugunkas – mūsų vietinis skanėstas, - pasakė Ivanas Jegorovičius.

Pirmąkart ragavai žuvį su kvapeliu. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodė papuvusi: mėsa minkšta, vos laikosi ant kaulų. Kad neįžeisčiau šeimininko, prisiverčiau suvalgyti kelis tugunkus. Pikalovas ir Tonia stebėjo mane. Po kelių kąsnių aš tarsi pripratau prie neįprasto maisto, o po kurio laiko buvau visiškai įsitikinęs, kad žuvis su kvapeliu – puiki užkanda. Skoniu tai kažkiek priminė ančiuvius.

- Kas sugalvojo šį įdomų patiekalą? Sibiriečiai? – paklausiau Pikalovo.
- Tarp sibiriečių tai labai paplitę, tačiau jį sugalvojo, tikriausiai, šiaurės tautos. Evenkai, pavyzdžiui, dėdavo sugautą žuvį į duobes, laikydavo ją ten kurį laiką ir, kai atsirasdavo kvapelis, naudojo maistui. Tai laikyta skanėstu.

Kai kurie atsainiai žiūri į panašius liaudiškus patiekalus, tačiau ką daryti su įpročio galia? Sveiki paprasti Uralo gyventojai su pasimėgavimu, pvz., valgo ridiką su gira, nuo ko sutraukia žandikaulius; evenkai valgo žalias šiaurinio elnio kepenis ir šiltus ką tik nužudyto briedžio kaulų smegenis. Pats medžioklės metu mačiau, kaip jaunas evenkas, išskrodęs ką tik pašautą kurtinį, išėmė jo kepenis ir čia pat jas suvalgė.

[ ... ]

Netikėti pakeleiviai

Prabudome nuo karščio: saulė, jau senai pakilusi virš taigos, įkaitino miegmaišius. Kitame krante prie palapinių vis dar nieko nebuvo. Rūko laužas. Prie kranto buvo dvi valtys.

- Kas tai galėtų būti? – pasakė Anatolijus, mieguistomis akimis žvelgdamas į palapines.

[ ... ] Netrukus prie palapinių kitame krante išėjo trys vyrai su šautuvais. Numetę ant žemės trofėjus, jie pažvelgė į mūsų pusę. Buvo aišku, kad ir mes juos sudominome. Vienas medžiotojų sėdo į valtį ir patraukė į mūsų krantą. Netrukus prie mūsų priėjo jaunas šviesiaplaukis vidutinio ūgio vaikinas, su akiniais.

- Sveiki, draugai, - ištarė jis bosu.

Mes pasisveikinome ir pakvietėme jį pasivaišinti pusryčiais.
- Dėkui. Toli susiruošėte? – paklausė svečias.
- Žemyn Akmenuotąja.
- Drąsi kelionė! – nusišypsojo jis.
- O jūs senai čia?
- Trečia diena. Ryt irgi ketinam plaukti žemyn.
- Ar nesutikote Syroječkovskio ekspedicijos?

Vaikinas nusišypsojo ir, parodęs ranka į palapines, atsakė:
- Štai ir yra Syroječkovskio ekspedicija.

Netikėta žinia džiugiai pribloške mane. Paklausiau svečio:
- O kaip man pasimatyti su jūsų vadovu?
- Jis prieš jus, - prabosijo vaikinas.
- Kaip?! Jūs?!
- A6 Syroječkovskis, - ramiai bosu atsakė svečias.

[ ... ] Mes linksmai nusijuokėme. Prisistačiau Syroječkovskiui ir papasakojau apie savo kelionės tikslą.

- Prisijunkite prie mūsų, - pasiūlė jis, - bus linksmiau. Mano vaikinai paruoš laimikį, kartu užkąsim. O rytoj galim bendru karavanu vykti žemyn upe.

[ ... ] Jevgenijus Jevgenijevičius Syroječkovskis – TSRS MA Geografijos instituto Maskvoje mokslinis bendradarbis. Šis jaunas mokslininkas – patyręs keliautojas, puikus medžiotojas ir žvejys bei baisus Sibiro garbintojas. Jis jau pabuvojo Altajuje, prie Jenisiejaus, Žemutinės Tunguskos, Putorano kalnuose, prie Baikalo ir daugelyje kitų vietų. [ ... ]

Ekspedicijos tikslu buvo mokslinė gyvūnų ir paukščių medžioklė Akmenuotosios Tunguskos rajone. Čia pat, lauko sąlygomis, buvo daromos iškamšos. [ ... ] Prie palapinių stovinčios dėžės buvo jau užpildytos iškamšomis ir stiklainiais su užspirituotais gyviais. Medžioklei ekspedicija specialiai rinkosi vietas prie Akmenuotosios Tunguskos intakų. Taip buvo pasirnktas ir Taigos upelio žiotys. [ ... ] Tais laikais, kai pro čia vyko Tugarinovas, Taigos upelio žiotyse buvo evenkų stovyklavietė. Nenorom atkreipi dėmesį, kad medžiotojų trobelės čia beveik visada stovi prie upelių žiočių. Žvejai žino, kad prie įtekėjimo į didelę upę susirenka žuvys, ypač taimeniai ir lenokai. Medžiotojai žino, kad taigoje palei upelius dažniau, nei kur kitur, sutiksi tetervinų, kurtinių ir kitų pramoninių paukščių. Tai puikiai žinojo Jevgenijus, ir ekspedicija visada sustodavo tokiose gyvūnų gausiose vietose. [ ... ]

Diena prie Turamo

[ ... ] Šiandien nuo Turamo žiočių pirmąkart horizonte pamatėme aštrius kalnų kontūrus. Mes artėjome prie įdomiausios Akmenuotosios Tunguskos dalies. Tačiau ten turėjau plaukti jau be zoologų ir Anatolijaus. Kokie žmonės bus mano naujaisiais bendrakeleiviais? [ ... ]

Priekyje Baikitas

Sunku skirtis su žmonėmis, prie kurių pripranti. [ ... ] Mes draugiškai atsisveikinome. Zoologai sėdo į valtis ir patraukė aukštyn Čuna. [ ... ]

... Pavakare atvykome į Baikitą. Tiesiai ant kranto priešais kaimą pasistatėme palapinę. [ ... ] Mano pakeleivis ruošėsi atgaliniam reisui. [ ... ] Ir štai jis [Anatolijus] truktelėjo motoro užvedimo virvutę; valtis nutolo nuo kranto.

[ ... ]
Jis [Piotras Nikolajevičius Vavilovas, Baikito rajono vartotojų sąjungos pirmininkas] nuo lentynos paėmė storą albumą pavadinimu „Dešrų gamyba“. Pamatęs tą pavadinimą nenoromis nusišypsojau.
- Per Didįjį Tėvynės karą pas mus Baikite veikė dešrų cechas. Jis generalinio štabo ligoninėms gamino dešras. Kokias, kaip manote?
- Tikriausiai, kokias nors ypatingas?
- Lokienos!
- Iš tikros lokių mėsos?
- Taip! Juk tai gydomasis produktas! Kada nors ragavote?
- Ne.
- Būtinai pabandykite!

Aš prisiminiau, kad A.A. Čerkasovo „medžiotojo-gamtininko užrašuose“ parašyta: „... lokių taukus naudoja nuo daugelio ligų, tiek išorinių, tiek vidinių. Ypač jie tinka nuo krūtinės ligų... Žodžiu, lokiena liaudies naudojime garsėja kaip atgaivinanti, atnaujinanti, prikelianti priemonė...“

- Taip, evenkams tai senai žinoma, - sutiko Vavilovas. - Jie laiko, kad maitinantis lokiena, niekada nešalsi ir daug jėgų turėsi.

[ ...]
- Su kažkokiu kateriu susitikime vakar.
- Štai su juo ir plauksite iki paties Jenisiejaus.

[ ... ]

Tarp akmeninės fantazijos

- Na, jums pasisekė! – kartą ryte mane sutiko Vavilovas. – Plauksite su geriausiu visoje Akmenuotoje Tunguskoje – Grigorijumi Gubenko!

[ ... ] [Nuo stulpų] nufilmavome keletą vaizdingų kadrų. Tačiau peizaže nebuvo judesio. Pašaukiau vieną savo jaunųjų palydovų:
- Petia, nusileisk, ką, paprašyk Grigorijaus praplaukti prieš Stulpus.

Po dešimties minučių apačioje pasigirdo sirena. Gubenko išvedė karavaną į upės vidurį ir dukart praplaukė pro mus. Tai buvo visiškai pribloškiantis reginys!

[ ... ] Upė vinguriuoja kilpomis tarp stačių krantų ir atiteka prie kybančios uolėtos keteros. Jis tęsiasi 4 km visu dešinuoju krantu. Čia gamta kaip reikiant pasidarbavo. Bokštai, pikai, sugriuvusių pilių griuvėsiai, chimeros, tiesiog kaip Paryžiaus dievo motinos katedroje, - ko tik nėra šioje akmens fantazijoje! [ ... ]

Poliguse

[ ... ] Štai ką rašė ornitolohas A.J. Tugarinovas apie Poliguso faktoriją, kurią matė 1921-ais: „Nutolusi nuo artimiausių faktorijų ir gyvenamųjų punktų, žiemą ji visiškai atskirta nuo išorinio pasaulio... Prekes čia atveža nuo žiočių, traukia viršun virvėmis valtyse, be to retai apsieinama be avarijų ir krovinio sugadinimų“. [ ... ]

Priekyje grėsmingi slenksčiai

[ ... ] Tokių namukų gyventojus šioje glūdumoje vadina keržakais, sentikiais, senųjų apeigų besilaikančiais. Gali būti, dar daugelis jų tiki į dievą – tai jų reikalas. Tačiau ne tai svarbiausia. Gyvendami nutolusiose taigos dalyse, jie puikiai ištyrinėjo savo nuošalius rajonus [ ... ]. Be to, daugelis sentikių padeda geologams rasti naudingąsias iškasenas pačiuose nuošaliausiuose kampeliuose. [ ... ]

Į Jenisiejaus platumas

[ ... ] Prieš pačias žiotis gamta Akmenuotosios Tunguskos kelyje įrengė paskutinę kliūtį – vadinamuosius Skruostus (Ščeki). Upė čia staiga labai susiaurėja, iš abiejų pusių ją suspaudžia uolėti skardžiai. Ji vėl įgauna kalnų upės vaizdą. [ ... ] Upė čia daro labai staigius vingius. Kartais ji taip staigiai pasisuka, kad priešingas krantas tarsi užtveria jai kelią. Sukioji galvą ir nieko negali suprasti: ar į dešinę nutekėjo upė, ar į kairę, o gal visai dingo po žeme!

- Žinote, kaip evenkai sako apie šia vietą? – pasakė Grigorijus. – „Upė baigėsi, žemė prasidėjo...“

[ ... ]
Upė pasuko į dešinę; ir kairiajame krante išvydome du čumus ir rūkstantį laužą. Priartėję pastebėjome statinių krūvą ir ant kuolų padžiautus tinklus.

- Ketai gaudo tugunkus, - pasakė Gubenko ir įjungė sireną.

[ ... ] Po vakarienės Grigorijus papasakojo man apie ketus. Jų labai nedaug – šeši šimtai, o gal net mažiau. Gyvena jie Akmenuotosios žemupyje ir dar kažkur prie Jenisiejaus. Gali būti, kad ši gentis turi kažką bendra su Šiaurės Amerikos indėnais – indėnų ir ketų kalbose atseit yra panašių žodžių. Kalba, kad jų protėviai atėjo į Sibirą iš Amerikos žemyno. [ skaitykite >>>>> ].

[ ... ]
- Ką gi, galiu įvertinti savo kino ekspediciją. Netrukus bus 4 mėnesiai, kaip keliauju po jūsų kraštus. [ ... ] Medžiaga būsimam filmui apie Akmenuotąją Tunguską surinkta. Dabar galima ir baigti kelionę.

[ ... ] Koks aš laimingas, kad man pavyko nufilmuoti nepakartojamą Tunguskos taigos gamtą! Dabar šį tolimą Sibiro kampelį pamatys spalvotame filme, kuris dar neturi pavadinimo.

[ ... ] Ir štai priekyje sublizgo plati vandens juosta.

- Filmuok paskutinį kadrą! – pasakė Griša.

Dešiniajame krante pasirodė nedidelis Akmenuotosios Tunguskos kaimelis. Po kurio laiko mes išplaukėme į plačias galingojo Jenisiejaus erdves.

^*) Meteorito kritimo vietą 1961 ir 1962 m. toliau tyrinėjo K.P. Florenskio vadovaujamos TSRS MA surengtos ekspedicijos. Dabar mokslininkai gana aiškiai įsivaizduoja Tunguskos kometos sprogimą.

Papildomai skaitykite:
Tunguskos sprogimas
Bermudų trikampis
Sprogimai Visatoje
Sprogimas virš Jukono
Keisti garsai danguje
Tektitai, lydytas akmuo
Tunguskos sprogimo tyrimai
Daug keliavęs meteoritas
Meteorai: elektrofoniniai garsai
Ką slepia Primorsko piramidės?
Paprasti ir neįprasti asteroidai
Jefremovo ir Kazancevo paleokosmonautai
Skraido ir nepavejami – tarsi miražai
1928 m. Tunguskos ekspedicijos gelbėjimas
NSO: Branduolinių ir kosminių programų kontrolė
Paleovizitai: Ar bus rasti tiesioginiai pėdsakai?
Rusų magai Antrojo pasaulinio karo metu
M. Agrestas. Senovės kosmonautai
Naska linijos, Peru
Stounhendžas: mistinis statinys
Paslaptingieji javų ratai
Bijome žmonių, ne asteroidų
R. Vaičekauskas. Kometos stebėjimas
Mėnulio nuolaužos Žemėje
Tarybiniai alchemikai
Fermi paradoksas
Valdžia ir NSO
Roswello avarija
Fū naikintuvai
Dangaus ženklai

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis